Scholastikos suklestėjimas ir universitetų kūrimasis
5 (100%) 1 vote

Scholastikos suklestėjimas ir universitetų kūrimasis

Įvadas

V a. po Kr. prislėgta vidinių ir išorinių prieštaravimų žlugo Romos imperija, ir nuo to laiko Centrinėje, Vakarinėje ir Pietų Europoje prasidėjo naujas istorinis laikotarpis, sąlygiškai vadinamas viduramžiais. Viduramžių kultūroje kertinis žodis yra scholastika. Kalbant specialiais terminais, scholastika yra tiesiog mąstymo, mokymo bei rašymo būdas, susiformavęs Viduramžių mokyklose ir joms būdingas. Scholastinei kultūrai suklestėti įtakos turėjo dauguma įvairiausių veiksnių.

Po Romos imperijos žlugimo Europa skilo į mažas valstybes – kunigaikštystes bei hercogystes, Karolio Didžiojo laikais įsitvirtino feodalizmas. XI a. prasidėjęs prekybos pakilimas buvo tiesiogei susijęs su miestų atgijimu: gerokai padaugėjo gyventojų, įvyko revoliucija žemės ūkyje. Visa tai parengė ekonominį bei socialinį pagrindą mokykloms bei universitetams atsirasti. Atsiradus šioms švietimo įstaigoms, čia dirbą dėstytojai išplėtojo bendrąjį mokymo bei intelektinio tyrinėjimo metodą,taikomą humanitariniams mokslams, medicinai, teisei ir teologijai. Šis scholastinis metodas puikiai surado sau vietą tradicinėse akademinėse disciplinose. Scholastikos dėka viduramžių filosofija buvo institucionizuota. Visi viduramžių mokytojai, filosofai, teologai ir mokslininkai buvo vadinami scholastais. Scholastikoje išmintis ir mokslas buvo teocentrinio pobūdžio: visas viduramžių ugdymas buvo sutelktas apie dieviškąjį pradą. Amžinasis žmogaus likimas ir jo ryšiai su Dievu buvo pagrindiniai mokymo ir auklėjimo uždaviniai.

Augančiai Bažnyčios organizacijai buvo reikalingi žmonės mokantys rašyti, skaityi, susikalbėti su kitų tautybių žmonėmis. To pasekoje 1179m. Laterano bažnytinis susirinkimas pareikalavo steigti mokyklas prie kiekvienos bažnyčios ir katedros. Kai kurios iš jų virto universitetais.

Viduramžių scholastika minima nuo Karolingų laikų ir labiausiai suklesti 1200 -1300m. Tai vadinamasis iškiliosios scholastikos laikotarpis, kai riba tarp proto ir tikėjimo vis didėjo, kai tapo prieinami visi Aristotelio darbai – visa logikos sistema. Tai visiškai naujas teorinės teologijos etapas.

„Scholastikos tėvu“ laikomas Anzelmas Kenterberietis, žymus Prancūzijos vienuolynų mokytojas. Anzelmas buvo kilęs iš Aostos (dabar Italijos miestas, tuo metu buvo Burgundijos karalystės dalis). 1059 m. jis atvyko mokytis į Normandiją, benediktinų vienuolyną Becą. Tuo metu ten dėstė garsus dialektikos ir retorikos mokytojas lombardietis vienuolis Lanfrankas, scholastikos pradininkas. Būtent jo mokiniu tapęs Anzelmas vėliau perėmė savo mokytojo pareigas vienuolyno mokykloje. 1089 m. mirus Lanfrankui, kuris tuo metu jau buvo Kenterberio arkivyskupas, kaip jo idėjų tęsėjas 1093 m. arkivyskupu buvo paskirtas Anzelmas. Dėl nuolatinių konfliktų su karaliumi Anzelmas daug laiko praleido tremtyje, toli nuo Kenterberio.

Remdamasis tradicinėmis mintimis, jis bandė iš naujo protingai apsvarstyti ir paaiškinti visas tikėjimo tiesas. Tikėjimas gali remtis protu; jis to ir siekia. Anzelmas pteikė „ontologinį“ Dievo buvimo argumentą. Atsirado naujų probleminių klausimų: tikėjimas ir protas, apreiškimas ir prigimtinis pažinimas. Anzelmo logikos pagrindų kredo: „Aš privalau tikėti tvarka, kurią galiu suprasti“. Jis tikėjimą kėlė virš supratimo, bet pabrėžė, jog moksle svarbu ir suprasti ką tikime.

Anzelmo koncepciją pakeitė kitas žymus Prancūzijos scholastas Petras Abelaras. Jis teigė: „Aš privalau suprasti tai, kuo galiu tikėti“. Jis niekada neiškeitė Bažnyčios mokymo, tik kėlė filosofinius ir loginius klausimus apie doktriną, skatindamas didkusijas. Ne visiems Abelaro mintys ir knygos patiko, jis buvo apšauktas eretiku. Priešiškai nusiteikę teoretikai skundė jį Bažnyčios Susirinkimams, kol galiausiai Petras Abelaras pasitraukė į Kliuni vienuolyną. Tačiau jo mintis tęsė jo mokiniai.

XII a. garsi buvo Šartro katedros mokykla Prancūzijoje. Čia vienas kitam priešiškai buvo nusiteikę garsūs scholastai: cistersų vienuolyno abatas Bernardas Klervietis ir Gilbertas iš la Poree. Bernardas buvo Abelaro sekėjas, o tai kirtosi su Gilberto mintimis. Gilbertas rėmėsi gramatika ir logika, o Abelaras dialektika; jų sistemingų žinių jungtis padėjo Švč. Trejybės analizei. Jie manė, jog visas tikėjimas gali būti paaiškintas gramatika ir logika. Bernardas labiau linko į psichologiją ir misticizmą, todėl jam nepatiko gramatikos ir logikos mokslas, nors apskritai jis prieš mokslą nebuvo nusiteikęs. Jis siūlė pažinimą skirstyti į dvi dalis: viena tyrinėtina tikėjimu, kita – protu.

Iki XIII a. vidurio, scholastams spręndžiant tikėjimo bei proto problemas, susidarė trys pozicijos:

 Pranciškonai išliko konservatyvūs ir teigė, kad reikia atmesti Aristotelį ir patvirtinti Anzelmo bei Augustino tradiciją. Jie neigė bet kokį skirtumą tarp filosofijos ir teologijos, nes abiejų šaltinis yra Kristus. Tikėjimas yra pirminė pažinimo sąlyga. Jis turi koncentruotis aplink krikščioniškąją išmintį. Tai Augustino mokslo scholastinės tradicijos grąžinimas į universitetą.

 Paryžiaus Menų fakulteto magistrai manė kitaip: jiekms Aristotelis buvo aukščiausias proto pasiekkimas.

 Tomas Akvinietis užėmė tarpinę poziciją: Aristotelį pripažino genijumi, o
skirtumą tarp filosofijos ir teologijos nustatė taip- teologijai priklauso antgamtiniai reiškiniai, o filosofijai- gamtiniai proto reiškiniai.

Šv. Raštas ir Bažnyčios mokslas liko nepaneigiamas autoritetas.

XI – XII a. auganti scholastika buvo tiesiogei susijusi su Europos gyvenimo intensyvėjimu. Plėtėsi prekyba ir amatai, augo miestai, o su jais formavosi naujas visuomenės slioksnis – biurgeriai. Jie kūrė savo kultūrą, naujai žvelgė į žmogaus išsilavinimą, siekė, kad jis sugebėtų prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų. Miestelėnai būdami judrūs, matę užjūrio šalių pradėjo nebepasitenkinti bažnytinėmis mokyklomis bei mokymu jose, todėl rūpinosi naujų mokyklų steigimu. Taip atsirado miestų mokyklos – cechų ir gildijų. Daugelį jos imponavo pasaulietišku, platesniu ir patrauklesniu mokymo turiniu. Tačiau ir jos turėjo trūkumų. Augant žmonių poreikiams augo ir scholastų noras tobulinti išsilavinimo sistemą.Viduramžiais jau nepakako parapijinių, vienuoliškų, katedrinių ar miesto mokyklų. Jos buvo netobulos, išsilavinimas nesistemingas: neaišku, kur jose baigdavosi bendrasis lavinimas ir kur prasidėdavo specialusis. Šios spragos buvo ištaisytos – pradėti kurti universitetai.

Ankstyvaisiais viduramžiais pakako perimti patristinės teologijos palikimą ir jį toliau plėtoti, tačiau intensyvesnis XI amžiaus Bažnyčios gyvenimas labiau diferencijavo XII ir XIII amžių teologinį mąstymą. Žlugus Romos imperijai, menas, mokslas, švietimas nepaprastai smuko. Taip atsitiko ne tik dėl to, kad karų, tautų kraustymosi sumaištyje nebuvo kada galvoti apie lavinimąsi. Barbarai (taip romėnai vadino jų nenukariautas, taigi „necivilizuotas“ gentis ir tautas) į romėniškąjį išprusimą turėjo savo požiūrį. Jie sakė: jeigu mūsų vaikai išmoks drebėti prieš mokytojo rykštę, kaip jie be baimės žvelgs į ietį ar kardą? Niekinantis požiūris į antikinį mokytumą vietoje Romos imperijos iškilusiose valstybėse tapo viešpataujantis, ir buvę barbarai nesidrovėjo tuo didžiuotis.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1101 žodžiai iš 3308 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.