Seima auginanti neįgalų vaiką
5 (100%) 1 vote

Seima auginanti neįgalų vaiką

1121314151

PRATARMĖ

Nuskambėjo pirmasis mokyklos skambutis. Pirmą kartą už vaiko pečių užsitrenkė klasės durys, ir jis liko akis į akį su mokytoja. Taip prasidėjo vienas džiaugsmingiausių ir reikšmingiausių įvykių vaiko gyvenime. Šeima ir mokykla yra dvi institucijos, kurios atsakingos už jaunosios kartos ugdymą. ŠEIMA – giminystės ryšiais susieta mažiausia žmonijos bendruomenė, regeneruojanti tautą, autonomiškai tvarkanti savo ūkį ir ugdanti jaunąją kartą gyvenimui. MOKYKLA – tai vieningų tikslų siekianti mokytojų ir mokinių bei tėvų bendruomenė, per kurią žengiama į visuomenę ir žmoniją. Norint išugdyti tobulą asmenybę, šeima ir mokykla turi siekti vienodų pedagoginių veiksmų. Tačiau tėvai ir mokytojai nėra vienodai pasiruošę įgyvendinti šį tikslą. Būti tėvais ir auklėti vaikus nemoko jokia mokykla. Todėl tėvai auklėdami savo vaikus padaro nemažai klaidų: vieni – ne visada jaučia atsakomybę už vaikus, kiti – lengvabūdiškai žiūri į mokytojų patarimus, treti – suteikia per daug laisvės vaikams ir pan. Neturėdami pedagoginės patirties tėvai kartais nesugeba perteikti tuos charakterio bruožus, kurie jiems, kaip asmenybėms būdingi. Todėl labai svarbu – mokytojui bendradarbiauti su tėvais. BENDRADARBIAVIMAS – tai darbas kartu siekiant bendro tikslo. Kiekvienas mokytojas turi įsisąmoninti tikslus, kurių sieks kartu su šeima. Mokyklos ir šeimos tarpusavio santykių sureguliavimas priklausys ir nuo pačio mokytojo pasirengimo bendrauti su auklėtinio šeima.

Šią kursinio darbo temą pasirinkau norėdama plačiau panagrinėti mokyklos ir šeimos tarpusavio sąveiką. Tai labai aktuali tema, nes mano specialybė – pradinių klasių mokytoja. Šiame darbe aptariu mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo uždavinius, darbo su šeima formas, mokinio šeimos pažinimo metodus. Praktinį darbą atlikau Šakių “Aukuro” pagrindinėje mokykloje. Anketą pildė 3c klasės mokinių tėvai.

MOKYKLOS IR ŠEIMOS BENDRADARBIAVIMO UŽDAVINIAI

Pradėjus vaikui lankyti mokyklą, tėvai pradeda bendrauti su mokytojais, nes jie papildo vaikų pasirengimą tolesniam mokymuisi, darbui, šeimos kūrimui. Labai svarbi mokyklos ir šeimos ryšių sąlyga – teigiamas tėvų požiūris į mokyklą, mokytojus, pedagoginį darbą. Teigiamas mokytojų ir mokyklos vertinimas turi įtakos ir vaikų požiūriui į mokymąsi. Todėl tėvai turi ugdyti vaikų pagarbą pedagoginiam darbui, mokyklai. Tėvų pareiga – stiprinti mokyklos ir mokytojų autoritetą. Šeima turi padėti mokyklai, o mokykla – šeimai auklėti vaikus.

Mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo sėkmė priklauso nuo mokytojo asmenybės, jo pasirengimo ir nuo tėvų noro, atsakingumo už vaikų ateitį. Mokytojo ir tėvų pareigų atlikimas yra ypatingas, nes auklėjimo rezultatai yra pastebimi ne iš karto, o po ilgesnio laiko.

Pedagoginiai tyrimai rodo, kad dauguma mokytojų neįvertina tėvų paramos mokymosi procese. Reikia tobulinti tėvų ir mokytojų santykius. Mokytojas turi pripažinti tėvus kaip lygiaverčius partnerius, kurie gali prisidėti prie pamokos sėkmės.

Galima išskirti šiuos mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo uždavinius:

1. Mokinio šeimos pažinimas.

2. Sistemingas tyrimas socialinės mokinio aplinkos.

3. Organizavimas pedagoginio klasės tėvų švietimo.

4. Įtraukimas į bendradarbiavimą su tėvais visus klasėje dirbančius mokytojus ir mokyklą (visuomenės atstovus).

Taigi, klasės auklėtojo bendradarbiavimo su šeima pagrindą sudaro betarpiški ryšiai su mokinio tėvais ir kitais šeimos nariais. Taip mokytojas sukaupia daug informacijos apie mokinio aplinką, jo darbą, poilsį bei elgesį šeimoje. Kiti mokytojai ryšius su tėvais palaiko per klasės auklėtoją. Tėvai, sužinoję iš klasės auklėtojo apie vaiko pažangumą ir elgesį, smulkiai su juo išsiaiškina ir pasinaudoja pedagogų patarimais. Savo ruožtu poveikį tėvams daro ir mokinys, kuris, grįžęs iš mokyklos, informuoja tėvus apie mokytojų reikalavimus bei patarimus ir stengiasi juos vykdyti.

Labai svarbi mokytojo tikslingo bendradarbiavimo su tėvais sąlyga – kruopštus mokinio individualybės ( fizinio išsivystymo, žinių, mokėjimų ir įgūdžių lygio, darbingumo, gabumų, mokslumo, motyvacinės sferos ir kt.) pažinimas. Pradėjus vadovauti klasei būtinai reikia turėti žinių apie tėvų išsilavinimą, profesiją, materialines, buitines šeimos sąlygas, šeimos narių tarpusavio santykius, požiūrį į darbą ir t.t. Atkreiptinas klasės auklėtojo dėmesys į vienišų motinų, nepilnos šeimos ir išsiskyrusių šeimų vaikų padėtį. Kartais reikia pasidomėti ir vienturčiais bei jauniausiais šeimos vaikais, ypač kai susiduriama su lepumo ir pasyvumo reiškiniais. Mokinio aplinkos pažinimas padeda klasės auklėtojui numatyti teisingą bendradarbiavimo su mokinių tėvais kryptį.

DARBO SU ŠEIMA FORMOS

Pedagoginėje literatūroje randame daug įvairių klasės auklėtojo bendradarbiavimo su šeima formų. Jas galime skirstyti į tris grupes: individualias, grupines ir kolektyvines.

Individualios bendradarbiavimo su šeima formos yra: lankymasis mokinio namuose, tėvų kvietimas į mokyklą, susirašinėjimas laiškais, pokalbiai telefonu.

Viena iš pagrindinių individualaus bendradarbiavimo su
tėvais formų – klasės auklėtojo lankymasis mokinio namuose. Klasės auklėtojas, kalbėdamasis su tėvais ir kitais šeimos nariais, sužino, koks mokinio dienos režimas, kokie auklėjimo reikalavimai keliami šeimoje, kokios naudojamos paskatinimo priemonės ir bausmės, kaip mokinys praleidžia laisvalaikį. Iš pokalbių daugiau išryškėja ir mokinio charakterio bruožai; jo požiūris į mokymąsi.

Su mokinio gyvenimo sąlygomis dažniausiai susipažįstama pirmąkart apsilankius šeimoje. Pirmą kartą klasės auklėtojas turėtų apsilankyti šeimoje prieš mokslo metų pradžią. Tada galima išsiaiškinti, kaip mokinys elgiasi namuose, kokius darbus atlieka, kaip dalyvauja namų ruošoje, kokios yra jo mokymosi sąlygos (ar turi atskirą kambarį, ar vietą bendrame kambaryje, ar turi savo stalą, pritaikytą kėdę, apšvietimą ir t.t.), kaip jis prižiūri savo mokymo priemones. Labai svarbu, ar klasės auklėtojas aplanko šeimą iš anksto per mokinį apie tai perspėjęs, ar užklumpa iš netyčių. Geriau pasiseka tiems pedagogams, kurie apie savo vizitą tėvus perspėja iš anksto. Be perspėjimų reikėtų lankytis tik išimtinais atvejais (mokiniui susirgus, praleidus be žinios pamokas ir t.t.).

Kita individualaus bendravimo su šeima forma yra tėvų kvietimas į mokyklą. Tėvai kviečiami į mokyklą tada, kai klasės auklėtojas neturi galimybės apsilankyti šeimoje, o neatidėliotinai reikia spręsti mokinių pažangumo ir elgesio klausimus. Tokių individualių pokalbių metu išsiaiškinama, dėl kokių priežasčių mokinys atsilieka moksle, praleidinėja pamokas, pažeidžia drausmę ir aptariami būdai, kaip tas priežastis pašalinti.

Tiek lankantis mokinio šeimoje, tiek kalbantis su tėvais mokykloje turi būti išlaikytas pedagoginis taktas.

Klasės auklėtojas susirašinėdamas su mokinių tėvais reikiamą informaciją įrašo į pasiekimų knygeles, į susirašinėjimui skirtus sąsiuvinius, gali būti siunčiami laiškai. Susirašinėjant perduodama informacija apie mokinio elgesį, mokymąsi, primenamos užduotys, išreiškiamos padėkos. Žinoma, susirašinėjimas negali atstoti tokio rimto pokalbio.

Pedagoginėms konsultacijoms negalima panaudoti atsitiktinių susitikimų (parduotuvėje, kirpykloje ir t.t.), kai pokalbiui nėra tinkamos atmosferos, o ypač kai jam nepasiruošta.

Individualus bendradarbiavimas su tėvais veiksmingas tada, kai atsižvelgiama į vietos sąlygas, į tėvų poreikius.

Grupinės bendradarbiavimo su šeima formos

Galima išskirti šias grupinio bendradarbiavimo formas:

1.Tėvų jungimas į grupes pagal jų išsilavinimą, pedagoginę kultūrą, pagal jų vaikų elgesį, mokymosi rezultatus.

2.Priskiriama nauja forma – bendradarbiavimas su tėvais per pamokas. Ši forma plačiai taikoma užsienyje. Mokytojas perteikia įsitikinimą, kad mokykla turi dirbti kartu su tėvais. Vaikų, kurie mato savo tėvus įtrauktus į mokyklinę veiklą, stiprėja jausmas apie mokyklos svarbą. Mokytojo pagalbininkais gali būti ir tėvai.

3.Klasės auklėtojo bendradarbiavimas su mokinių tėvų aktyvu (komitetu, tarybomis). Tėvų komitetas gali padėti organizuoti mokinių laisvalaikį, propaguoti teisingo vaikų auklėjimo patirtį, padėti ieškoti klasei rėmėjų, talkininkų ir kt.

Kolektyvinio bendradarbiavimo su šeima formos yra : tėvų susirinkimai, paskaitos, klausimų ir atsakymų vakarai, disputai, atvirų durų dienos, dalykiniai žaidimai, reglamentuotos diskusijos.

Viena iš populiariausių klasės aulėtojo bendravimo su tėvais formų yra susirinkimai. Atlikti tyrimai rodo, kad priimtiniausios pradinių klasių mokytojo ir šeimos bendradarbiavimo formos yra tėvų susirinkimai ir bendri tėvų ir vaikų renginiai. Mažiau patinka kviestis tėvus į mokyklą ir tėvų lankymasis namuose. Klasės auklėtojams reikėtų pergalvoti individualaus bendradarbiavimo su šeima metodika, nes toks bendradarbiavimas tėvams palieka nemalonius prisiminimus apie mokyklą ir mokytoją. Reikia džiaugtis, kad tėvams patinka susirinkimai, todėl reikėtų apgalvoti jų organizavimo ir vedimo metodiką, pagalvoti, kokias vaikų auklėjimo problemas spręsti, prisiminti pedagoginės etikos reikalavimus ir kt. Tada lengviau įgyvendinsime pagrindinius klasės auklėtojo bendradarbiavimo su šeima uždavinius, galėsime padėti tėvams auklėti vaikus, priartinsime šeimą prie mokyklos.

Dažniausiai susirinkimai mokykloje pravedami pasibaigus trimestrui.Tėvai informuojami apie vaikų mokymosi pažangumą ir elgesį. Tačiau vien tokių susirinkimų nepakanka. Juose paprastai nekalbama, konkrečiai minint pavardes, apie nepažangius, drausmę pažeidžiančius mokinius, kad nebūtų pažemintas tėvų orumas, kad tėvai nepradėtų vengti susirinkimų. Be to, pagrindinė susirinkimų paskirtis – kelti tėvų pedagoginę kultūrą, suteikti jiems naudingų žinių apie vaikų auklėjimą šeimoje. Todėl reikėtų pravesti ir keletą teminių susirinkimų, skirtų aptarti tokiems aktualiems klausimams, kaip antai: “Kaip padėti vaikams mokytis”, “Vaiko darbo ir poilsio režimas šeimoje”, “Kultūringo elgesio įgūdžių ir įpročių ugdymas šeimoje”, “Šeimos įtaka vaikų dorovei”, “Paskatinimai ir bausmės, auklėjant vaikus šeimoje” ir pan.

Pirmasis susirinkimas strateginis planas visiems mokslo metams. Aptariamos ir apgalvojamos visos problemos, kurias reikėtų išspręsti.
Pirmojo susirinkimo metu reikėtų išsiaiškinti, kokiomis temomis tėvai norėtų paskaitų, kokiuose pokalbiuose ar disputuose norėtų dalyvauti. Todėl klasės auklėtojas gali kiekvienam tėvui asmeniškai įteikti pedagoginio švietimo temų sąrašą, iš kurių tėvai pasirenka 3 – 4 jiems svarbiausias temas. Taip išsiaiškinama, kokių žinių tėvams trūksta. Viena iš pagrindinių problemų – darbas su girtaujančiomis ir asocialiomis šeimomis. Tokių šeimų vaikai ateina į mokyklą irzlūs, neišsimiegoję ir nepavalgę, neatlikę namų užduočių. Ir čia kalti ne tik vaikai, bet ir tėvai. Klasės auklėtojas turėtų lankytis tokiose šeimose. Į pagalbą gali pasikviesti tėvų komiteto narius, nepilnamečių reikalų inspektorius, policijos pareigūnus, kurie padėtų taikyti specialias poveikio priemones.

Aktuali problema – tėvų aktyvumas susirinkime. Dažniausiai susirinkimuose tėvai atidžiai išklauso pranešėjų, o patys nekelia jokių klausimų. Šito būtų galima išvengti, iš anksto pranešus tėvams susirinkimo temą, pateikus jiems klausimų, kai kuriuos tėvus individualiai paskatinus pasidalyti vaikų auklėjimo šeimoje patirtimi. Kartais yra naudinga rekomenduoti tėvams perskaityti atskirus straipsnius įvairiuose leidiniuose. Tėvų aktyvumą galima sužadinti, pravedant teminius susirinkimus tik tėvams (vyrams) ir tik motinoms, bendrus tėvų ir vaikų susirinkimus. Visi tokie susirinkimai sukelia tėvų susidomėjimą tada, kai pranešėjai remiasi pavyzdžiais iš vietinės aplinkos, analizuoja klasės gyvenimo faktus. Nereikia, žinoma, minėti tėvų ar jų vaikų pavardžių. Ypač gerai turi būti pasiruošta ir bendriems mokinių ir tėvų susirinkimams. Šiuose susirinkimuose vaikai galėtų papasakoti, ką jie mokykloje išmoko, sužinojo naujo, galėtų pašokti, padainuoti, padeklamuoti. Netinka rengti tėvų ir mokinių susirinkimų drausmės klausimams nagrinėti, nepažangių mokinių pasiaiškinimams ir pan., nes panašūs susirinkimai paprastai padaro daugiau žalos, negu naudos. Tokie susirinkimai gali pažeisti tėvų orumą. Be to, nejučiomis klasės mokinių, o kartu ir tėvų kolektyvas yra padalijamas į kelias stovyklas. Drausmės ir nepažangumo atvejus labiau tinka su tėvais išsiaiškinti ne susirinkime, o individualiai.

Įvairios bendradarbiavimo su tėvais formos būna veiksmingos tada, kai jos tarpusavyje derinamos. Mat, vienu atveju yra svarbu pasikalbėti su tėvais individualiai, o kitu atveju galima spręsti iškilusią problemą per klasės tėvų susirinkimą. Be to, vienam klasės auklėtojui geriau sekasi individualiai bendrauti su tėvais, o kitas sugeba pasitelkti į pagalbą klasės tėvų aktyvumą. Tačiau vienu ar kitu atveju negali būti aplenkiami tėvai. Svarbiausia įtikinti tėvus, jog klasės auklėtojas siekia kilnių tikslų, rūpinasi, kad vaikai gerai mokytųsi ir elgtųsi.

Paskaita, kaip pedagoginio tėvų švietimo forma, buvo pradėta taikyti labai seniai. Paskaita kritikuojama dėl to, kad joje klausytojai lieka pasyvūs ir neįtraukiami į diskusijas, nepaisoma jų individualių savybių ir pan. Ji vertinama už tai, kad žodžiu galima perteikti visą tam tikros srities informaciją, lektorius gali perteikti klausytojams tam tikros srities žinių sistemą, apžvalgą ir kritiką, kurių nėra jokioje literatūroje. Paskaitas tikslingiausia skaityti, kai: 1) svarbiausias mokymo tikslas – suteikti informaciją; 2) perduodama medžiaga nėra prieinama; 3) medžiaga apdorojama ir pateikiama specialiai grupei; 4) sudominama klausytojus paskaitos turiniu.

Visi minėti teiginiai įrodo, kad paskaitos yra tinkamos pedagoginiam tėvų švietimui, nes dauguma tėvų nesidomi savišvieta, neskaito tėvams skirtos literatūros. Klasės auklėtojui reikėtų labai gerai pasirengti paskaitoms: perskaityti įvairių autorių straipsnių ar knygų, susidaryti paskaitos planą, užsirašyti pagrindines mintis ar citatas, pavartoti metaforų, palyginimų, pateikti įtikinamų pavyzdžių, turėti duomenų, kurie rodytų, kad tos žinios padės išspręsti susidariusią vaikų auklėjimo problemą. Taigi, gera paskaita (bet neilga) gali būti paskaityta tėvų susirinkimo metu.

Klausimų – atsakymų vakarai (popietės). Šeimoje labai dažnai kyla klausimų, į kuriuos nerandame atsakymų. Klasės auklėtojas turi įtikinti tėvus, kad geriau klausti kaip išspręsti vieną ar kitą klausimą, negu laukti, kad problemos išsispręstų pačios savaime arba jas išspręsti klaidingai. Klausimų – atsakymų vakaruose labai svarbu išjudinti tėvus paklausimams. Galima padėti dėžutę, į kurią tėvai mestų klausimus, savo pasiūlymus ir patarimus. Kiekviena šeima turi savo įsitikinimus, pažiūras. Ne visada patys tėvai išdrįsta juos pasakyti.

Vėliau klausimus reikia sugrupuoti į siauresnes temas, pagalbon galima kviestis ir specialistus, kurie padėtų atsakyti į tuos klausimus. Jeigu nėra tokių specialistų, klasės auklėtojas turi ieškoti atitinkamos literatūros ir parengti atsakymus į visus klausimus. Reikia pakviesti ir tėvus pasidalinti savo patirtimi. Atsakant į klausimus, gali išsivystyti ir diskusijos. Nereikėtų rodyti emocijų ar pykčio, jeigu tėvų atsakymai į klausimus nepatenkintų. Dėl skirtingo tėvų charakterio ypatybių, skirtingo išsilavinimo, per mažo žinių kiekio gali išsivystyti prieštaravimų situacija.
Klasės auklėtojas savo pedagoginiu meistriškumu, moksliniais teiginiais turi įtikinti prieštaraujančius tėvus.

Klausimų – atsakymų vakarus gali organizuoti ir tėvų grupė, kuri sugrupuotų klausimus, tartųsi su klasės auklėtoja, kaip paruošti patalpą, kokius specialistus reikėtų pasikviesti, kas iš grupės tėvų galėtų dalyvauti atsakant į klausimus.

Disputai. Kiekviena šeima turi savo gyvenimo stilių, savaip sprendžia iškilusias problemas, turi savo vertybes, gyvenimo tikslus, savą požiūrį gyvenimo vaikų auklėjimo klausimais. Tačiau ne visi tėvų iškilusių problemų sprendimai yra teisingi. Klasės auklėtojo uždavinys – išsiaiškinti, kokius reikalavimus tėvai kelia savo vaikams, kaip vertina jų poelgius, veiklos rezultatus. Tėvai turėtų susimąstyti, jei jų vaikų auklėjimas yra neteisingas. Tokioms problemoms spręsti reikalingi disputai ar diskusijos. B.Bitinas teigia, kad “disputas – dalykiškas etinių problemų svarstymas, siekiant patikslinti jų sprendimą, įrodyti klaidingų pozicijų nepagrįstumą ir pan. Disputas – kelias į tiesą per abejones, per nuomonių kovą” (1,32).

Kad disputas nevirstų ginču, klasės auklėtojas turėtų būti labai dėmesingas. Organizuojant disputą, reikia iš anksto apgalvoti svarbiausius pasirengimo momentus.Galime išskirti šiuos etapus:

1. Disputo problemos pasirinkimas. Disputo problema turėtų būti parenkama, atsižvelgiant į mokinių tėvus dominančią, bet skirtingai sprendžiamą problemą. Klasės auklėtojo uždavinys – iš tos problemos suformuluoti patrauklią, skatinančią ginčytis temą. Parenkant temas, būtina apgalvoti, kad nepasikartotų anksčiau organizuotos diskusijos.

2. Suformulavus temą, reikia suskaidyti ją į atskirus diskutavimui aiškius klausimus. Jų turėtų būti nedaug, bet jie turi būti aiškūs, įdomūs, kad žadintų skirtingas nuomones, skatintų nuoširdžiam ir atviram ginčui, nesukeltų vienpusiškų svarstymų ir klaidingų pažiūrų.

3. Kad sklandžiai vyktų disputas, užsimegztų diskusija, reikia iš anksto apgalvoti šalutinius, paprastesnius, provokuojančius klausimus, kurie išjudintų diskusijos dalyvius. Galima pateikti problemines situacijas iš klasės gyvenimo, tik nereikėtų minėti mokinių pavardžių.

4. Labai svarbu iš anksto informuoti tėvus apie disputo organizavimą klasėje. Klasės auklėtojas turėtų išsiuntinėti tėvams pakvietimus, kuriuose turėtų būti nurodyta disputo tema, svarstomi klausimai, siūloma paskaityti tam tikra literatūra. Tėvai kviečiami aktyviai dalyvauti diskusijoje.

5. Disputas – ginčas balsu, kuriame neišvengiama prieštaravimų. Jie kyla dėl skirtingų charakterio savybių, patyrimo, interesų, vertybių ir pan. Reikia atsižvelgti, kokie prieštaravimų motyvai, kaip diskusijos dalyviai nusiteikę juos suprasti, įvertinti, daryti išvadas. Neteisingą mintį reikia pagrįsti teisinga, remiantis tam tikrais šaltiniais: literatūra, liaudies išmintimi, įstatymais ir

t. t.

6. Disputo sėkmė priklauso nuo daugelio veiksnių. Disputo vedėjas – ta disputo varomoji jėga. Jo pareiga – įžanginiame žodyje išryškinti svarbiausius problemos klausimus, neduodant atsakymo. Nejaučiant organizuotos pradžios, kryptingumo, konkretumo, pereinama į abstraktų svarstymą, ilgą, betikslį pokalbį. Vedėjo pareiga – suteikti žodį norintiems kalbėti, sekti ar laikomasi disputo taisyklių, turėti atsarginių klausimų, kuriuos prireikus galėtų pateikti. Vedėjas turi būti taktiškas, pagarbus, turi jausti diskusijos pulsą – neleisti jai įsiaudrinti ar atslūgti: turi padrąsinti nepatyrusius kalbėtojus pateikdamas orientacinių klausimų, mokėti surasti išeitį bet kokioje situacijoje. Taigi disputo vedėju galėtų būti klasės auklėtojas, arba gerą iškalbą turintis tėvas ar motina.

Nepaprastai svarbu laiku baigi diskusiją, neatitraukiant dėmesio nuo svarbiausių dalykų ir nenukrypstant nuo temos. Nutraukus diskusijas, apibendrinti priešingus požiūrius ir pateikti atsakymus į visus diskusijoje iškilusius klausimus. Apibendrinimo kalbai reikia pasiruošti iš anksto. Reikia turėti tokių faktų, kurie klausytojams nekeltų abejonių, papildomų klausimų. Visi faktai turi būti reikšmingi.

7. Dažna disputo nesėkmė yra nemokėjimas diskutuoti, ginčytis, kalbėtojo negerbimas. Todėl reikalingos disputo taisyklės. Jos gali būti išsakomos žodžiu, gali būti išrašytos lentoje ar plakate, o kai išmokstama diskutuoti, tokių taisyklių gali nebūti.

8. Organizuojant disputą, reikia gerai apgalvoti dalyvių skaičių, vedimo laiką ir vietą. Klasės auklėtojas turi įtikinti tėvus, kad disputas yra naudingas, norint rasti teisingą atsakymą į iškilusią problemą.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3091 žodžiai iš 6148 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.