Seima auginanti neįgalų vaiką
5 (100%) 1 vote

Seima auginanti neįgalų vaiką

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………4

TEORINĖ DALIS…………………………………………………………….5

1. ŠEIMOS, KAIP SISTEMOS PRINCIPAI………………………….5

1.1. Šeima kaip sistema…………………………………………..…….6

2. ESMINĖS PROBLEMOS SU KURIOMIS SUSIDURIA

NEGALIOS IŠTIKTI VAIKAI IR JŲ ARTIMIEJI…………….…7

3. NEĮGALAUS VAIKO ĮTAKA ŠEIMAI…………………………. ..10

3.1. Tėvų reakcijos……….………….……………………………….11

4. BROLIŲ IR SESERŲ REAKCIJOS………………………………..14

5. SANTYKIAI SU VISUOMENE……………………………………..15

6. SOCIOEDUKACINIO DARBUOTOJO VEIKLA, DIRBANT

SU ŠEIMOMIS, AUGINANČIOMIS NEĮGALŲ VAIKĄ………..17

IŠVADOS………………………………………………………………….….19

LITERATŪRA……………………………………………………………….20

ĮVADAS

Temos aktualumas. Viena iš aktualesnių problemų negalės fenomeno psichosocialinėje struktūroje yra šeimos, auginančios, neįgalų vaiką, situacija. Kad neįgalaus vaiko gimimas ar vėliau dėl vienokios arba kitokios priežasties atsiradę sveiko vaiko proto, psichikos ar motorikos pakenkimai lemia pokyčius šeimoje ir aplinkoje.

Tik pastaraisiais metais kiek rimčiau susirūpinta šeimomis, auginančiomis neįgalų vaiką. Vieno šeimos nario negalia neišvengiamai paveikia visą šeimą kaip, sistemą.(Daniel P. ir kt., 2003) Tiek šeimoje, tiek aplink ją susiformuoja nepalankus požiūris į tokią šeimą. Šeimos nariai pradeda kaltinti save ir vienas kitą, aplinkinių akyse tokia šeima tampa “nenormali”, “sutepta”, “asociali”. Tokiai šeimai reikalinga pagalba. (Ruškus J., 2002)

Pagalba vaikui dažnai būna atsieta nuo pagalbos šeimai ir nuo šeimos situacinio konteksto, menkai žinomi šeimos poreikiai, ypač emocinis šeimos poreikis. (Specialistų ugdymas, 2003)

Tikslas – atskleisti šeimos, kuri augina neįgalų vaiką, reakciją, sunkumus, visuomenės požiūrį į šeimas, auginančias neįgalius vaikus.

Uždaviniai:

1. susipažinti su kokiais sunkumais susiduria šeima, auginanti neįgalų vaiką:

2. išsiaiškinti šeimos reakciją į vaiko negalią;

3. išsiaiškinti visuomenės požiūrį į šeimą, auginančią neįgalų vaiką:

4. atskleisti socialinio darbuotojo veiklą dirbant su šeimomis, auginančiomis neįgalų vaiką.

Tyrimo objektas – šeima, auginanti neįgalų vaiką.

Tyrimo metodas – mokslinės literatūros analizė.

TEORINĖ DALIS

1. ŠEIMOS, KAIP SISTEMOS PRINCIPAI

Šeima – pirminė visuomenės ląstelė, viena pagrindinių jos struktūros elementų. Pirminė todėl, jose visų pirma ugdomi vaikai, formuojamas charakteris, idealiai. Šeima yra ne tik raginimas gyventi, bet ir gyvenimas. (Bajorūnas Z., 1997, ps. 10)

Iš sisteminio šeimos modelio išplaukia socialinis-ekologinis šeimos modelis, kuris atskleidžia šeimos, kaip mikrosistemos, ir aplinkos, kaip mezosistemos, sąveiką. Mikrosistema rodo tai, kaip elgiasi ir tarpusavyje sąveikauja šeimos nariai, kaip jie pasiskirsto vaidmenimis. Šeima, auginanti neįgalų vaiką, gali susidurti su tokiomis problemomis:

1. motina-tėvas:kaip tėvai kiekvienas atskirai ir drauge išgyvena gimusio vaiko negalią;

2. motina-neįgalus vaikas: motinis depresija, kaltės jausmas ir savigrauža; kaip stipriai susijusi motina su neįgaliu vaiku;

3. motina/tėvas – sveikas vaikas: kiek dėmesio tėvai skiria kitiems sveikiems vaikams, neįgaliojo broliams ir seserims;

4. tėvas – neįgalus vaikas: ar tėvas nusišalina, ar dalyvauja ir drauge vertina vaiką psichologiniu ir medicininiu aspektu;

5. neįgalus vaikas – sveikas vaikas: gėdos ir kaltės jausmai, baimė pačiam „užsikrėsti“ negale, patekimas į neįgaliojo priežiūros ir poreikių tenkinimo vergiją, dvilypiai jausmai neįgaliam broliui/seseriai.

Tik palyginus neseniai civilizuotose šalyse suvokta, jog šeimos, auginančios neįgalų vaiką, nėra patologinės – keičiasi tik šeimos funkcionavimo dinamika. Tokiai šeimai būtina pagalba. (Daniel P. Hallahan, 2003, ps.501)

Socialiųjų poreikių socializacijos keliai sudėtingi, skirtingai nuo įprastinėmis sąlygomis auginančių vaikų. Daugelio jų gyvenimo kelias prasideda ne šeimoje, kaip įprasta ir natūralu, o kūdikių namuose, kai jų atsisako tėvai. Vaikams naudinga augti šeimoje. Palyginti su geriausiomis įstaigomis, šeimos aplinka ir jos siūlomos galimybės paprastai suteikia vaiko raidai be galo svarbių ryšių ir patirties. (Carole Sutton, 1999, ps. 78).Gyvenimas didelėje vaikų namų bendruomenėje nepakankamai formuoja vaiko individualybės, savigarbos, priklausymo savajai šeimai; kas yra “mano šeima”, “mano kambarys”, “mano žaislas”, “mano mama (tėtis)”, nesuformuoja adekvataus priklausymo šeimai ir artimumo jai vaizdinio. (Barkauskaitė M., 2001, ps. 102)

1.1. Šeima kaip sistema

Šeimos struktūra:

 nariai. Visi šeimos nariai neatsiejamai susiję, vieno jų kitimas (negalė, netektis ir pan.) turi įtakos kitiems nariams;

 kultūra. Psichosocialinės normos, taisyklės šeimoje yra veikiamos religinių ir kultūrinių veiksnių, šeimos socialinio ir
ekonominio statuso;

 Vertybės. Vertybės šeimoje perkainojamos, gimus neįgaliam vaikui: ką toks vaikas reiškia šeimai, koks iki šiol buvo šeimos požiūris į neįgaliuosius ir pan.

Sąveika šeimoje:

 Posistemės. Santykiai tarp atskirų šeimos narių. Kas sąveikauja? Yra keturios posistemės: vedybinė (vyras ir žmona), tėvų (tėvai ir vaikai), brolių ir seserų, papildomoji (giminės, draugai, specialistai). Kitimas vienoje posistemėje gali temti kitimus kitoje.

 Prieraišumas ir prisitaikymas. Kaip sąveikaujama? Pernelyg glaudžioje šeimoje ribos tarp posistemių neaiškios, neįgalus vaikas “uždaromas” šeimoje, saugojamas nuo išorės poveikio. Pernelyg atitolusiai šeimai, gimus neįgaliam vaikui, gresia iširimas, nariai nepakankamai dalyvauja šeimos gyvenime.

 Bendravimas. Dirbant su šeima, keičiami ne asmenys, o bendravimas. Kaltų asmenų nėra, problemos esmė glūdi santykiuose tarp šeimos narių.

Šeimos funkcijos:

 Ekonominės, sveikatos priežiūros, poilsio socializavimo, savęs identifikavimo, prisirišimo, švietimo. Potencialios problemos: neįgalus vaikas šeimoje gali padidinti vartojimo poreikius nepadidindamas šeimos našumo. Laikas, skirtas poilsiui ir socialinei veiklai, gali būti smarkiai apribotas. Gali sumažėti galimybių socialiai save identifikuoti, daryti profesinę karjerą.

Šeimos gyvenimo ciklai:

 Poros susiformavimas, vaikų gimimas, mokyklinis amžius, paauglystė, namų palikimas, tėvų pareigų pabaiga, senatvė. Čia atsispindi šeimos dinamika. Kintant šeimos struktūrai, kinta sąveikos ir vaidmenų funkcijos joje. Ciklai – tai šeimos plėtros etapai, kurie gali tapti stresų priežastimi. Pavyzdžiui, namų palikimas sukuria didelę įtampą šeimoje.

APIBENDRINIMAS. Šeima yra pagrindinė vaiko ugdymo institucija. Kiekvienam vaikui yra reikalinga šeima normaliai funkcionuoti visuomenėje, tačiau ne kiekvienas vaikas turi tokią galimybę. Daugelio negalią turinčių vaikų gyvenimas prasideda įvairiose institucijose, kuriose vaikai negauna tiek šilumos ir meilės, kiek šeimoje.

2. ESMINĖS PROBLEMOS, SU KURIOMIS SUSIDURIA NEGALIOS IŠTIKTI VAIKAI IR JŲ ARTIMIEJI

Visuomenės išsilavinimo lygis atspindi jos požiūrį į vaikus tiek su psichine, tiek su fizine negalai. Šiandien jau suprantama, jog reikia sudaryti kuo palankias sąlygas tokiam vaikui augti, būtina jį auklėti, ugdyti, tik tuomet asmenybė gebės sėkmingai socializuotis visuomenėje ir integruotis į ją. Tėvai pažymi, jog jiems trūksta informacijos apie vaiko sutrikimą ir ugdymą, trūksta specialistų dėmesio ir paramos kritiškais laikotarpiais, per mažai patarimų, kaip įveikti vaikų problemas, elgesio sutrikimus. (Specialistų ugdymas, 2003, ps. 129).

Medicininės problemos. Kalbėdami apie neįgaliuosius, labiausiai suvokiame medikų pagalbos svarbą, siekiant padėti šiems žmonėms. Be abejo, medikų vaidmuo yra reikšmingas, kadangi asmenys, kuriuos visam gyvenimui ištiko liga, turi nuolat konsultuotis su gydytojais, jiems būtina vartoti įvairius vaistus, kitus gydomuosius preparatus, atlikti procedūras. Galima teigti, jog taikant socialinio ugdymo metodus, svarbu suvokti, jog medikų pagalba – tai ir vienas iš vaikų su negalia įgalinimo būdų. Iš dalies ar net visiškai įveikus pačią ligą, socialinių problemų taip pat sumažėja. Taigi, tokiems vaikams reikia suteikti kuo geresnį ir efektyvesnį medicininį gydymą. Vienas iš socialinio darbuotojo uždavinių – bendradarbiaujant su įvairiomis valstybėmis bei nevyriausybinėmis institucijomis – parūpinti finansavimą medicininėms išlaidoms padengti (pavyzdžiui, vaistams, operacijai, invalido vežimėliui ir kt.)

Tėvai turi suteikti savo vaikams medicininę – korekcinę pagalbą, tačiau dauguma nėra tinkamai informuoti, kaip tai atlikti. Socioedukacinis darbuotojas turi pasirūpinti tėvų švietimu apie vaiko negalia, jos gydymą, procedūras. Vienas iš metodų – suorganizuoti susitikimus – diskusijas, kuriose dalyvautų tėvai, jų atžalos, medikai; tokie susibūrimai padėtų tėvams rasti atsakymus į jiems rūpimus klausimus apie ligą, jos gydymą; tėvai būtų apmokomi vaikui suteikti pagalbą, pavyzdžiui, susipažintų su kineziterapijos pratimais.

Socialinis darbuotojas turi būti ne tik stebėtojas, bet ir veiklos koordinatorius, organizatorius, iniciatyvus pagalbininkas, tarpininkas tarp skirtingų institucijų ir šeimos. Jo veiklos perspektyva turi būti pagrįsta siekiu tapti naujų ugdymo metodų diegėju bei jų įgyvendintoju.

Sunkumai buityje. Dažnai šeima, auginanti specialiųjų poreikių vaiką, susiduria su ekonominiu pertekliumi ar net gyvena žemiau skurdo ribos; ką jau bekalbėti apie asocialių šeimų statusą turinčias ir neįgalius vaikus auginančias šeimas. Neretai mama ar tėtis negali dirbti, kadangi dėl vaiko ligos yra priversti visą laiką juo rūpintis namuose.. o vaikų auklėjimas bei aprūpinimas – visų pirma, tėvų pareiga. Šiuo atveju socioedukacinis darbuotojas gali vizito į šeimą metu individualiai konsultuoti, rūpintis socialine, materialine pagalba.džiugu, kai specialistas sąveikauja su mokyklos pedagogais, jos socialiniu pedagogu, organizuoja poilsio, sveikatingumo stovyklas, parūpina kelialapius į sanatorijas. Suprantama, kad šis darbuotojas niekada negebės pakeisti tikros tėvų meilės vaikui, tačiau negalios
ištiktas asmuo kiekviename savo žingsnyje siekia šilumos, artumo, padrąsinančio žodžio, o tai socialinis darbuotojas turi skirti kiekvienam savo klientui.

Psichologinės problemos. Neretai pasitaiko, kad tėvams, susilaukus vaiko su psichine ar fizine negalia, šeimą ištinka krizė. Socialinės apsaugos sferoje sprendžiamos problemos dažnai turi tų pačių bruožų:

1. kritiškų situacijų metu tėvai turi problemų: neįgalus vaikas dažnai tampa vyro ir žmonos nesantaikos priežastimi. Jis sukelia sunkiai kontroliuojamą įtampą namuose; atsiranda tarpusavio nesutarimai, santykiai su aplinka tampa įtempti. Visi šie išgyvenimai gali sukelti tragiškas pasekmes: nesantaiką, neištikimybę, skyrybas, draugų atmetimą, sveikatos problemas ir pan.

2. praeities ir dabartinei šeimos sunkumai: kartais šeimos nariams nesiseka bendrauti, užmegsti kokybiškus, nuoširdžius santykius su negalios paliestu vaiku ir pan.

Numatant ir organizuojant pagalbos strategiją, reikia atsižvelgti į problemų pilną šeimos, auginančios vaiką su negalai, gyvenimą ir ieškoti išeičių iš susidariusios padėties.

Dažnai probleminė situacija būna daugialypė: šeimos santykių sunkumai, ekonominiai, sveikatos, gėrimo, ištikimybės sulaužymo, gyvenamos aplinkos problemos, žmonių tarpusavio santykių agresyvumas. Teikiant socialinę pagalbą, būtina atsižvelgti į kiekvieną konkretų atvejį.

Taigi, socioedukaciniam darbuotojui būtina numatyti pagalbos sąlygas tokiai šeimai ir tikslus. Tokiais atvejais nederėtų galvoti, kad staiga bus išspręstos visos problemos ir sukurta ideali situacija. Socialinės pagalbos pagrindiniai tikslai turi užtikrinti neįgalaus vaiko saugumą ir apsaugoti jį nuo pavojų.

Žinomi trys socialinės pagalbos metodai: individualus, grupinis ir visuomeninis. Konkretaus metodo pasirinkimas priklauso nuo to, su kokiais sunkumais susiduria šeima. (Carole Sutton, 1999, ps. 88). Socialinės pagalbos sistemoje ryškūs trys elementai: išskirti problemą, padėti jos išvengti ir teigti reikalingą pagalbą.

◙ Individualią pagalbą, kaip jau buvo minėta, profesionalas teikia asmeniškai neįgaliajam. Ši parama nukreipia individo energiją didesniems ir aukštesniems siekiams bei pozityviems socialiniams santykiams. Tai gali būti neįgalaus vaiko ugdymas, lavinimas, jo psichologinio pasirengimo mokytis stiprinimas, motyvacijos žadinimas.

◙ Grupinis socialinės pagalbos metodas naudotinas tose situacijose, kur aplinkos vaidmuo akivaizdus ir iškilusios problemos siejasi su daugybe panašių situacijų, o poreikiai reikalauja platesnės koordinacijos ir profilaktinės bei mokymo orientacijos. Šis metodas gali būti taikomas, kai reikia išspręsti negalios ištikto vaiko laisvalaikio praleidimo, gydymo klausimus. Grupiniu metodu pagalbą teikia ne tik socioedukacinis darbuotojas, bet ir kiekvienas grupės narys (mokytojai, medikai, tėvai ir kt.).

◙ Visuomeninė socialinė pagalba – tai profesionalus procesas, kuriame individai, jų grupės, institucijos ir bendruomenė susijungia bendram darbui, siekdami identifikuoti ir išryškinti neįgalaus asmens poreikius socialinės gerovės harmalizavimui. Ši pagalbos rūšis gali pagerinti vieną ar kitą visuomenės gyvenimo sritį (vaiko su negalia esminių vertybių ugdymą). Svarbu pačius žmones įtraukti į poreikių identifikavimą, išeičių bei realių planų ieškojimą.

Apibendrinant socioedukacinio darbuotojo vaidmenį sprendžiant šeimų, kurias ištiko psichologinės krizės, problemas, reikėtų paminėti šiuos jo žingsnius: nustatyti problemą (diagnozę), rasti galinčias padėti institucijas, ankstesnės diagnozės keitimas, tėvų – vaikų konsultavimas, duomenų bazės apie tokias šeimas kūrimas, vaikų su negalia siuntimas į sanatorijas, reabilitacijos centrus. (Leliugienė, 2003, ps.332-337)

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1939 žodžiai iš 6374 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.