Seima ir suaugusiojo socializacija
5 (100%) 1 vote

Seima ir suaugusiojo socializacija

vvĮVADAS.

Socializacija – tai procesas, kurios metu žmonės perima žinias, vertybes, nuostatas, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje. Socializacija – tai žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka. Socializacija formuoja žmogų, kaip visuomenės, kuriai jis priklauso narį.

Socializacijos proceso tikslas sukultūrinti žmogiškąją būtybę. Sociologijoje nėra vieningos nuomonės, kuri socializacijos sąlyga yra reikšmingesnė prigimtis ar kultūra. Vieni sociologai labiau sureikšmina vieną, kiti kitą, tačiau abeji pripažįsta, kad socializacija yra abiejų šių sąveikų procesas. Abi jos riboja žmogaus elgesį, pavyzdžiui: mes negalime skraidyti, išsiversti be darbų ar pastogės, taip pat mes turime paklusti socialinio gyvenimo normoms. Kiekvienas mūsų esame gamtos dalis, todėl paveldime tam tikrą genetinę programą, kurią sudaro elementarūs refleksai, t.y. griebimas, mirksėjimas; instinktai – savisaugos, maitinimosi, dauginimosi, motinystės; temperamentai, veikiantys mūsų socialinį elgesį. Pačioje socializacijoje vyksta du procesai. Pirma – tai procesas, kuriuo metu vaikai išmoksta būti pilnaverčiais savo visuomenės nariais ir antras savęs atskleidimo procesas. Vos tik užgimęs vaikas nieko nesuvokia, bet po kelių dienų jis pradeda mėgdžioti pirmąją šypseną. Tai pirmas jo žingsnis socializacijos link. Po to jis pradeda mėgdžioti mimiką ir garsus, pradeda suvokti pasaulį ir prie jo taikytis. Mėgdžiojimo principas išlieka visą žmogaus gyvenimą. Mes turime savo idealus, bandom juos atkartoti savo veiksmuose, judesiuose, žodžiuose. Kartasi net bandome pasisavinti jau pasakytas frazes. Mėgdžiojame vardan savo naudos ir paklusnumo. Individas nepatyręs socializacijos proceso lieka tik su savo instinktais. Jei jis užaugo tarp laukinių žvėrių, jis ir elgsis kaip tas gyvūnas tarp kurių užaugo. Individas vystosi, kaip konkrečios visuomenės narys, perimantis jos kultūrą, normas, vertybes, idealus, veiklos būdus. Kitaip negu gyvūno, žmogaus genuose nėra užprogramuota sudėtingų veiklos būdų, pavyzdžiui: būsto, statybos, maisto gavybos. Visa tai individas išmoksta būdamas visuomenėje. Izoliuotas vaikas, kuris nepatiria socializacijos nebesugeba įsisavinti mums priimtinų normų, simbolių ir suvokti mūsų kultūros. Ne tarp žmonių augusių kūdikių, be socialinių kontaktų netampama visaverčiais žmonėmis, t.y. jie lika žmogaus pavydalo gyvūnais. Žmogaus organizmas gali žmogiškai funkcionuoti tik socialinėje aplinkoje. Kuo ilgiau užtrunka socializacija, tuo labiau jos rezultatai nebepataisomi. Taigi socializacija nėra įgimta, mes ją galime suvokti kaip procesą, kurio metu individas įsisavina socialines normas ir vertybes tos visuomenės, kurios nariu jis tampa. Šis procesas trunka visą žmogaus gyvenimą ir įvairiomis formomis. Pasaulis apie mus keičiasi, mes irgi keičiamės.

ASMENYBĖS SIEKIAI.

Socializacija įdiegia socialines vertybes ne vien tam, kad pažabotų impulsus, bet ir tam, kad formuotų asmeninius siekius. Socialinė padėtis nėra nekintanti, savo gyvenime žmonės keičia ją, gerina ar blogina. Todėl žmonėms labai svarbu padėties simbolinė išraiška. Demonstruodamas įvairius simbolius, žmogus parodo pasauliui kokią visuomeninę padėtį jis jau užima. Tais simboliais gali būti elgsena, kalbos stilius, skonis, materialūs daiktai ar net atitinkamos pažiūros. Individo siekiai yra susiję su padėtimi, kurią gali užimti visuomenėje, atsižvelgiant į jo lytį, amžių, priklausomybę. Klasinė padėtis suteikia jam tam tikrą galimybę. Tai reiškia, kad tokio pat amžiaus ir lyties atstovas iš, sakysim, turinčios savo biznį šeimos, turi daug didesnes galimybes kilti karjeros laiptais, negu iš šeimos, turinčios vidutines pajamas. Tai nereiškia, kad pastarieji neturi jokios galimybės įsigyti daugiau turto, o statiskiškai tik tiek, kad jų galimybės mažesnės. Lygiai tas pats vyksta ir tarp individų, turinčių amžiaus skirtumus. T.y. žmogus 25 metų amžiaus turi daug daugiau šansų užsitikrinti savo gerovę, negu žmogus 50-ties metų. Arba vyrui daug lengviau pasiekti savo užsibrėžtą tikslą, negu moteriai. Elgesio būdai gali būti sunkiai prieinami ir neatnešantys sėkmės iš karto, jais besiremdami atskiri individai gali siekti asmeninių tikslų. Mūsų siekiai tai nėra vien asmeninis noras kuo mes norime tapti, tai mums įbrūkama visuomenės. Tačiau dažniausiai mes patys trokštame to, ko visuomenė tikisi iš mūsų. Mes norime paklūsti taisyklėms, mes norime vaidinti vaidmenis, kuriuos visuomenė paskyrė. Visuomenė lemia ne tik tai ką darome, bet ir tai kas esame. Kiekviena visuomenė siūlo daugybę tikslų, kurių jos nariai yra mokami siekti, tačiau troškimai gali tiek padėti, tiek pakenkti asmenybės ateičiai. Vaidmenys – tai teisės, pareigos ir elgesio normos būdingos tam tikrą padėtį užimančiam žmogui. Vaidmenys galima apuibrėžti kaip tipišką reakciją į tipiškus lūkesčius. Vaidmuo pateikia šabloną, pagal kurį žmogus turi elgtis konkrečioje situacijoje

ŠEIMA.

Kai kuriais tyrimais mėginama nustatyti romantiškų meilės ryšių sudėtines dalis ir jų pokyčius. Šie tyrimai paremti nuomone, kad meilė išlieka per ilgus santuokos metus. Tačiau skirtingose pakopose ji turi būti skirtingai apibrėžiama.

Partnerių porą
siejantys ryšiai apima tris pagrindines elgsenos sistemas: prieraišumo, dauginimosi ir globos. Taigi santuoka – tai abipusiai ryšiai, kurie remiasi emocine, seksualine ir šeimynine priklausomybe. Ryšiams plėtojantis, seksualinė trauka, iš pradžių buvusi labai svarbi sudėtinė dalis, užleidžia vietą prieraišumui ir globos sistemoms. Ryšiai, kurie grindžiami vien seksualiniu potraukiu, paprastai nebūna ilgalaikiai, o apimantys globos ir prieraišumo elgesį gali trukti labai ilgai. Ir rūpinimąsi partneriu, ir vaikų auklėjimą valdo globėjiškos elgsenos sistema. Prieraišumo komponentas – ne mažiau reikšmingas, tačiau ne toks akivaizdus. Tarp vaiko ir tėvų arba tarpvyro ir žmonos užsimezga saugaus prieraišumo ryšiai, kurie vėliau laikomi savaime suprantamais. Prieraišumo jėga gali būti nepastebima ir tampa akivaizdi tik tuomet, kai ryšiams kyla grėsmė arba kai jie visiškai nutrūksta (tarkim partneriui mirus).

Santuoka – tai įvykis, kai du suaugę priešingos lyties žmonės susijungia emociniu požiūriu ir įgyja abu lygias teises pagal įstatymą. Ką reiškia pasakymas emocinis ryšys? Jis atspindi dviejų žmonių motyvaciją ir visų žmonių akivaizdoje duotą priesaiką rūpintis vienas kitu, drauge džiaugtis ir liūdėti, dalintis visu savo gyvenimu.

Santuoka tai yra visuomenės nustatyta tvarka sudaryta vyro ir moters sąjunga, iš kurios kyla jų teisės ir pareigos vienas kito ir vaikų atžvilgiu. Santuoka – yra teisinis šeimos pagrindas.

Šeima yra daugiau negu vien teisinis, visuomeninis ir ekonominis vienetas, tai – meilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduoti kultūrinėms, etinėms, visuomeninėms, dvasinėms bei religinėms vertybėms, kurios yra esminės jos narių ir visuomenės vystymuisi ir gerovei.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1133 žodžiai iš 3729 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.