Seimas ir jo veikla
5 (100%) 1 vote

Seimas ir jo veikla

Seimas ir jo veikla

„Istorija yra gyvenimo mokykla“. Mūsų gyvenamais laikais, kada įvykiai pasaulyje labai greitai vystosi, ypač svarbu pažadinti istoriją. Visa, kas vyksta dabar, yra glaudžiai susiję su praeitimi. Todėl nesusipažinęs su praeitimi, žmogus negalės paaiškinti ir dabarties.

Ciceronas

Mūsų tikslai:

Pasirinkus šią temą, mes norėjome sužinoti apie mūsų valstybės praeitį ir apie tai, kas vyksta aplink mus dabar.

Mes norėjome įrodyti, kad ne tik suaugusieji žmonės ir politikai domisi Seimo veikla, bet ir jaunimas, kuris drąsiai žvelgia į mūsų šalies ateitį. Jie nori, kad visas pasaulis sužinotų apie mažą valstybę su savo valdžia ir įstatymais.

Čia rasite informacijos apie:

 Seimo praeitį, parlamentą;

 IV-ius Seimus;

 Frakcijas;

 Seimo narius;

 Seimo vaizdus bei jų gyventojus

ir daug kitos įdomios medžiagos apie Lietuvos Seimą.



Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parlamentas

Kaip valstybinė valdžia Seimas Lietuvoje atsirado XV a. antrojoje pusėje. Nors Seimo ir Ponų tarybos užuomazgų galima įžvelgti jau 1398 m., kada Salyne Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui Vytautui (valdė 1392-1430 m.) tariantis su Vokiečių ordinu dėl taikos įvyko didelis Lietuvos didikų, bajorų suvažiavimas. Tiesa, didikų ir bajorų suvažiavimai tada dar nebuvo oficialus Didžiojo Kunigaikščio patariamasis organas. Diduomenė, susitelkusi Didžiojo Kunigaikščio taryboje, 1430 m., kai mirė Vytautas, pasiūlė Didįjį Kunigaikštį – Švitrigailą.

1445 m. Gardine įvykusiame Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kazimiero (1440-1492) ir Ponų tarybos (kaip „Vyriausybės“ atitikmens) pasitarime dalyvavo ir bajorų – tai tikrai jau galima laikyti bajorų Seimo užuomazga. Didžiojo Kunigaikščio taryba valdant Kazimierui buvo pavadinta Ponų taryba; ją sudarė Lietuvos vyskupai, aukšti valstybės pareigūnai – vaivados, jų pavaduotojai – kaštelionai, teismų seniūnai, kariuomenės vadas, iždininkas ir kancleris, iš viso apie 35-50 žmonių).

Seimo reikšmė ilgainiui LDK didėjo augant bajorų svarbai, nes 1447 m. Kazimiero privilegija bajorai ir jų valstiečiai buvo atleisti nuo mokesčių valstybei. Vykstant beveik nuolatiniam karui su Maskva, Didžiajam Kunigaikščiui teko kreiptis į bajorus, kad šie imtų mokėti mokesčius. Mainais už mokesčių mokėjimą, jų didinimą Lietuvos bajorai gaudavo politinių ir ekonominių privilegijų, kuriomis tarp kitų dalykų buvo stiprinamas Seimas (bajorų suvažiavimas). Taip XV a. sprendžiant pagrindinius valstybės reikalus, svarbia valstybinės valdžios institucija tapo ne tik Didžiojo Kunigaikščio skiriama Ponų taryba, be kurios pritarimo 1492 m. paskelbta Aleksandro (1492-1506) privilegija Didysis Kunigaikštis įsipareigojo nespręsti valstybės reikalų, neleisti naujų įstatymų, bet ir daugiausiai iš bajorų atstovų sudarytas Seimas. (XV a. antrojoje pusėje Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis rezidavo jau Lenkijoje, tad Ponų taryba realiai tuo metu valdydavo Lietuvą).

Iš pradžių į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo funkcijas įstatymų leidyba neįėjo: Seimas rinkdavo Didįjį Kunigaikštį, svarstydavo vidaus ir užsienio politikos, mokesčių politikos, karo klausimus, kontroliuodavo valstybės iždą. Seimas buvo šaukiamas gana retai, tačiau nuo XV a. pabaigos – dažniau. Jokiu įstatymu ar dokumentu nebuvo nustatyta, kaip reguliariai Seimas turi būti sušauktas, kas jame turi dalyvauti, kaip turi vykti posėdžiai, kokios Seimo funkcijos. Tuo metu Seimą dažniausiai Vilniuje arba Brastoje esant reikalui šaukdavo Didysis Kunigaikštis arba (tarpuvaldžiu) Ponų taryba. Į Seimą tada buvo kviečiami Ponų tarybos nariai, aukšti valstybės pareigūnai (seniūnai, tijūnai, vėliavininkai), kunigaikščiai ir visi galintys atvykti bajorai – jokių Seimo rinkimų nebūdavo. Daugiausiai bajorų atvykdavo iš artimiausių vietovių, kur vykdavo Seimas, tačiau buvo susiformavęs paprotys, kad iš tolimesnių valstybės sričių atvykstantys valstybės pareigūnai atsivežtų bent po keletą tos srities bajorų. Didėjant Seimo įtakai, ir tolimesnių sričių bajorai ėmė juo labiau domėtis ir atvykti į posėdžius. Kai kurių sričių bajorai netgi ėmė rinkti savo atstovus ir siųsti juos į Seimą, ypač jeigu būdavo nepatenkinti savo srities valstybės pareigūnų parinktais į Seimą bajorais. Tačiau į Seimą atvykti galėdavo ir bet kuris nekviestas bajoras. Iš tikrųjų LDK Seimai trukdavo 1-2 savaites, kol Lietuvoje būdavo Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis. Įstatymų leidžiamąja institucija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimas tapo XVI a. pradžioje. Tiesa, tuo metu jis dar buvo nepilnavertė legislatyvinė institucija: įstatymų leisti negalėjo, turėjo teisę tik pareikšti savo nuomonę arba prašymą Didžiajam Kunigaikščiui. Įstatymu virsdavo Didžiojo Kunigaikščio atsakymas į Seimo paklausimą (prašymą). Didysis Kunigaikštis Seimo prašymus dažniausiai patenkindavo, nes jam buvo reikalinga bajorų parama mokesčių bei karo klausimais. Taip subrendo Seimo tradicija visada dalyvauti svarstant svarbiausius LDK politinius klausimus. Parlamentas galėjo ir nepritarti
Didžiojo Kunigaikščio nutarimui ar jo pasirašytai tarpvalstybinei sutarčiai, kuri tokiu atveju Lietuvoje nebuvo įgyvendinama.

Iš svarbesnių XVI a. Seimo sprendimų, žinoma, paminėtinas I Lietuvos Statuto svarstymas Seime nuo 1522 m. ir jo priėmimas 1529 m. Pagal I Lietuvos Statutą, parengtą vadovaujant LDK Kancleriui Albertui Goštautui, aukščiausia valstybine institucija laikoma galinti leisti įstatymus Ponų taryba, tad šis valstybinės, baudžiamosios, civilinės teisės teisynas įtvirtino didikų (Ponų tarybos) dominavimą.LDK Kancleris Albertas Goštautas

Dail. Janina Malinauskaitė. Drobė, aliejus. 2001

Paveikslas pristatytas Seime 2003 m. vasario 16 d.

Po 1564–1566 m. teismų ir administracijos reformų prieš pat Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės realią uniją, kuriomis Lietuvos teisminė ir administracinė sistema buvo vienodinama su Lenkijos, Seimas buvo sustiprintas įtvirtinant bajorų įsigalėjimą ir pagal II Lietuvos Statutą (1566 m.) tapo aukščiausiuoju įstatymų leidybos ir valstybinės valdžios organu; į Seimą įeidavo pavietuose (apskrityse) išrinkti bajorų atstovai, Ponų Tarybos nariai ir kunigaikščiai, o su patariamuoju balsu prievolių klausimams svarstyti į Seimą buvo kviečiami didžiųjų miestų atstovai. Tad po šių reformų pasikeitė Seimo formavimo tvarka: į jį nebegalėdavo atvykti kiekvienas bajoras, į jį vykdavo pavietų ir vaivadijų seimeliuose išrinkti bajorai. Ponų tarybą, su kuria Seimas bendradarbiaudavo, XVI a. Lietuvos valstybinėje santvarkoje jau galima laikyti aukštaisiais parlamento rūmais, patį Seimą – žemaisiais rūmais.Lietuvos didžiųjų kunigaikščių renesansinė rezidencija (Valdovų rūmai) ir Aukštutinė pilis (iš pietvakarių pusės) Vilniuje.

Dail. J.Kamarausko rekonstrukcinis piešinys sepija. 1894

1569 m. Liublino unija formaliai panaikino atskirus Lietuvos ir Lenkijos Seimus. Per savo egzistavimą nuo XV a. vidurio iki 1569 m. buvo susirinkę 40 LDK Seimų. Valdant Kazimierui (1440-1492) įvyko 14 Seimų, iš jų septyni Vilniuje, keturi Brastoje, du Gardine ir vienas Naugarduke. Valdant Aleksandrui (1492-1506) įvyko 3 Seimai Vilniuje. Valdant Žygimantui Senajam (1506-1548) įvyko devyniolika Seimų, iš jų trylika Vilniuje, keturi Brastoje, vienas Gardine ir vienas Naugarduke. Valdant Žygimantui Augustui, iki 1564-1566 m. reformų, įvyko keturi Seimai: trys Vilniuje ir vienas Minske. Tačiau ir po formalaus panaikinimo Lietuvos Seimas rinkdavosi dar ilgai, iki išnykimo XVIII a. (nuo 1577 m. iki 1792 m.). To meto dokumentuose Lietuvos Seimai vadinami Vyriausiaisiais Lietuvos suvažiavimais arba Lietuvos konvokacijomis. Jie buvo šaukiami nereguliariai, dažniausi juose svarstomi klausimai buvo LDK vidaus politikos reikalai arba Abiejų Tautų Respublikos Seime nagrinėjami klausimai, dėl kurių Lietuvos atstovai atskirai susirinkę norėdavo suderinti savo galutinę poziciją. Liublino unijos dokumentuose atskiri Lietuvos Seimai nebuvo numatyti ir buvo priešingi unijos dvasiai. Lietuvos konvokacijos po Liublino unijos vykdavo Vilniuje, XVI a. jų įvyko 14, XVII a. – 17, XVIII a. – 6. Jei jose dalyvaudavo Karalius, jų nutarimai prilygdavo Abiejų Tautų Respublikos Seimo nutarimams.

Respublika

Respublika (lotyniškai res publica – viešas reikalas) – tai valstybė, kurioje suverenitetas priklauso tautai. Joje visos aukščiausiosios valstybės valdžios institucijos tiesiogiai ar netiesiogiai įgaliojimus veikti gauna iš piliečių ir yra piliečiams atsakingos. Ši valdymo forma yra susijusi su demokratiniu politiniu režimu.

Įstatymus respublikoje priima tautos išrinkta atstovybė – parlamentas (atstovaujamoji įstatymų leidimo institucija), taip pat ir piliečiai tiesiogiai balsuodami.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos, priimtos 1992 m. 1 str. įtvirtinta: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika”. 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimtoje Konstitucijoje šis straipsnis suformuluotas: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika. Suvereninė Valstybės Valdžia priklauso Tautai.”

XX a. pradžioje buvo ieškoma būdų, kaip įtvirtinti Lietuvos valstybės nepriklausomybę. 1918 m. vasario 16 –osios akte – Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo akte – buvo įtvirtinta, jog valstybės pamatų nustatymas priklauso Steigiamajam Seimui. 1920-1940 m. Lietuvos valstybės valdymo forma buvo respublika.

Respublikos tradicija įsitvirtino ir dar kartą atkūrus Lietuvos respubliką 1990 m. kovo 11 –osios – Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo aktu.

Steigiamasis seimas

1918 m. Lietuvos Taryba Vilniuje paskelbė apie atkuriamą nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vasario 16 dienos nutarime Taryba pabrėžė, kad valstybės santvarką ir santykius su kitomis šalimis turės nustatyti Steigiamasis Seimas.

Pirmą kartą Lietuvos valstybės istorijoje turėjo būti išrinktas tiesiogiai visiems gyventojų sluoksniams atstovaujantis parlamentas. Rinkimuose 1920 metais dalyvavo daugiau kaip 90 proc. rinkėjų!

1920 m.

gegužės 15 d. Kaune susirinko 112 atstovų į Lietuvos Steigiamojo Seimo pirmąjį posėdį. Šia atstovaujama institucija prasideda mūsų šiuolaikinio parlamentarizmo istorija.

I Seimas (1922-1923)

Išrinktas 1922 m. spalio 10 – 11 dienomis pagal 1922 m. priimtą
įstatymą. I Seimo narių buvo 90.1922 m. gruodžio 21d. Respublikos Prezidentu išrinko Aleksandrą Stulginskį.

Pirmajame Seime nė viena politinė grupė absoliučios daugumos neturėjo. Po rinkimų valstiečiai liaudininkai buvo gavę 20, krikščionių demokratų blokas – 38, socialdemokratai – 10, Darbininkų kuopa – 5 vietas. Dar 5 vietas turėjo tautinių mažumų (žydų ir lenkų) atstovai.

Tai buvo vienintelis Seimas, kuriame veikė komunistai (5).

Nuveikti darbai:

Prie Lietuvos prijungtas Klaipėdos kraštas.

Tęsta diplomatinė kova dėl Vilniaus ir Lietuvos sienų su Lenkija.

Seimas paleistas 1923 m. kovo 12 d. Prezidento aktu.

II Seimas (1923-1926)

Išrinktas 1923 m. gegužės 12 – 13 dienomis. II Seimo narių buvo 79.

Pirmajame posėdyje 1923 m. gegužės 5 d. Pirmininku išrinktas Antanas Tumėnas. II Seimui taip pat pirmininkavo Justinas Staugaitis, Leonas Bistras ir Vytautas Petrulis.

II Seime krikščionys demokratai ir Ūkininkų sąjunga turėjo po 14, Darbo federacija – 12, valstiečiai liaudininkai – 16, socialdemokratai – 8 vietas. Tautinių mažumų atstovai buvo gavę dar 14 vietų: žydai – 7, lenkai – 4, vokiečiai – 2, rusai – 1.

Krikščionių demokratų blokas (krikščionys demokratai, Ūkininkų sąjunga ir Darbo federacija) II Seime sudarė absoliučią daugumą.

Respublikos Prezidentu išrinktas Aleksandras Stulginskis.

Nuveikti darbai:

1924 m. gegužės 8 d. pasirašyta Klaipėdos krašto konvencija. Lietuvai pavyko eliminuoti Lenkijos pretenzijas į Klaipėdos kraštą.

Tęsta kova dėl Vilniaus ir neutralios zonos (norimų rezultatų nepasiekta).

Pradėti likviduoti Pirmojo pasaulinio karo padariniai.

Stabilizuota šalies ekonomika ir finansai.

Gerinta žemės ūkio padėtis.

Įsteigta daug pradžios, vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų.

Seimas perrinktas 1926 m. gegužės 8, 9 ir 10 dienomis.

III Seimas (1926-1927)

Išrinktas 1926 m. gegužės 8, 9 ir 10 dienomis. III Seimo narių buvo 92.

Pirmininku išrinktas Jonas Staugaitis (nuotraukoje – septintas iš kairės, 2 eil.).

III Seime nė viena partija neturėjo absoliučios daugumos. Valstiečiai liaudininkai turėjo 22, socialdemokratai – 15, krikščionys demokratai – 14, Ūkininkų sąjunga – 11, Darbo federacija – 5, tautininkai – 3, Ūkininkų partija – 2 vietas. Dar 9 atstovus turėjo tautinės mažumos.

Respublikos Prezidentu birželio 7 d. posėdyje (17 val.) išrinktas Kazys Grinius.

Nuveikti darbai:

Pasirašyta nepuolimo sutartis su TSRS, kuria Rusija pripažino Lietuvos teises į lenkų okupuotą Vilnių.

Pradėtos derybos dėl prekybos sutarčių su Rusija ir Vokietija.

Valstybės administracijoje imtasi taupymo priemonių. Santaupos buvo skiriamos kelių statybai, pramonės, švietimo ir kultūros reikalams.

Panaikinta karo padėtis ir demokratinių laisvių varžymai.

1926 m. gruodžio 17 d. įvykdytas ginkluotas valstybės perversmas. Lietuvos vadovo postas atiteko Antanui Smetonai. Šalyje sustabdyta demokratijos tradicijų raida – sumenkinta viešos diskusijos galimybė, partijų konkurencija.

Nuo 1926 m. gruodžio iki III Seimo paleidimo 1927 m. parlamentui vadovavo Aleksandras Stulginskis.

IV Seimas (1936-1940)

1938 m. gruodžio 12 d. Respublikos Prezidentas vyksta prisiekti IV Seimui.Išrinktas 1936 m. birželio 10 d. pagal 1936 m. rinkimų įstatymą. Kandidatus siūlė tik apskričių ir miestų tarybos. Organizuotos politinės jėgos rungtis dėl vietų parlamente neturėjo teisės. Išrinkti 49 atstovai. Pirmininkas – Konstantinas Šakenis.

Pirmasis iškilmingas posėdis įvyko 1936 m. rugsėjo 1 d. Tarp Seimo narių nebuvo moterų.

1928 m. Konstitucija, 1938 m. Konstitucija ir IV Seimo statutas ribojo parlamento funkcijas. Įstatymų leidybos funkciją galėjo vykdyti ir Prezidentas.

Nuveikti darbai:

Formaliai svarstė ir priėmė 1938 m. valstybės Konstituciją.

Svarstydamas ir kritikuodamas įstatymų projektus, prisiėmė atsakomybę už aktualius vidaus ir tarptautinius klausimus.

Paleistas 1940 m. liepos 1 d., Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą.

Trumpa istorinė apybraiža apie Seimo veiklą prieškario metais

1920 m. Balandžio 16 dieną buvo išrinkta 112 atstovų į Lietuvos Respublikos Steigiamąjį Seimą, kuris, susirinkęs Kaune—tuometinėje laikinojoje valstybės sostinėje, gegužės 15 dieną paskelbė deklaraciją „Dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo“. Aukščiausioji šalies įstatymų leidybos institucija šiuo dokumentu parodė nuosekliai tęsianti Lietuvos Tarybos Vilniuje pradėtus darbus. Gegužės 15—oji mūsų šalies istorijoje yra vadinama Steigiamojo Seimo diena. Steigiamasis Seimas atliko ir kitą svarbų vaidmenį—1922m. Rugpjūčio 1 d. jo nariai priėmė pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją. Anksčiau, 1918—1919 metais, Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos Valstybės laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius, o 1920 metais laikinąją Konstituciją priėmė Steigiamasis Seimas. 1922 m. Konstitucijoje buvo įtvirtinta parlamento pirmenybė prieš kitas šalies valdžias. Tuo laikotarpiu parlamentas ne tik sudarydavo Vyriausybę, bet ir rinkdavo šalies Prezidentą. Paminėtini ir kiti svarbiausi Steigiamojo parlamento darbai ׃ 1920—1922 m. Pasiektas Lietuvos tarptautinis pripažinimas, 1922 m.
15 d. priimtas Žemės reformos įstatymas.

Istorikų nuomone, dėl savo svarbos Steigiamasis Seimas negali būti numeruojamas.

Šia atstovaujamąją institucija prasideda mūsų Respublikos parlamentarizmo istorija, kurią trumpai apibūdina datos׃

• 1922 m. Spalio 11 d. išrinktas Pirmasis Seimas ( paleistas Prezidento A. Stulginskio 1923 m. Kovą).

• 1923 m. Gegužės 13 d. išrinktas Antrasis Seimas.

• 1926 m. Gegužės 10 d. išrinktas Trečiasis Seimas, kuris po 1926—ųjų gruodžio 17 dieną įvykdyto valstybės perversmo Prezidento A. Smetonos buvo paleistas 1927 metų balandį. Tada buvo įvestas autoritarinis režimas.

• 1936 m. Birželio 10 d. atstovų, kuriuos pasiūlė apskričių ir miestų tarybos, buvo išrinktas Ketvirtasis Seimas. Taigi pastarasis parlamentas, skirtingai nuo Steigiamojo ir trijų eilinių seimų, nebuvo renkamas visų rinkimų teisę turinčių šalies piliečių.

• 1940 metų birželį Sovietų Sąjunga užgrobė Lietuvą, jos vertybes ir pradėjo taikyti smurtą pirmiausia prieš žymiausius Lietuvos Respublikos veikėjus. Represijos buvo nukreiptos ir prieš buvusius Lietuvos Respublikos parlamentarus, nes žmonės, kurie simbolizavo demokratinę tvarką, tiesiog buvo nepakenčiami, kaip antai—buvęs Steigiamojo Seimo Pirmininkas, Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis.

• Vien 1940—1941 metais sovietų valdžia gyvuliniuose vagonuose į Sibirą išvežė 17 485 asmenis.

• 1990-aisiais-buvo išrinkta Aukščiausioji Taryba, vėliau pavadinta Aukščiausiąja Taryba-Atkuriamuoju Seimu, kuris mūsų istorija yra laikomas Penktuoju. Jo nariai, priėmusieji minėtąjį Kovo 11—osios aktą ir balsavę „už“, vadinami Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais.

• 1992 m. spalio 25 d. piliečių referendumu priimtoje Konstitucijoje aprašoma svarbiausia valstybės valdžia, kurią sudaro Seimas (Konstitucijos 55 str.), Respublikos Prezidentas (77 str.), Vyriausybė (91 str.), Teismas (109 str.).

• Su Konstitucijos priėmimu sutapo Šeštojo Seimo (1992—1996 metų kadencijos) rinkimai, 1996 metais įvyko Septintojo Seimo (1996—2000 metų kadencijos) rinkimai. Dabartinis Seimas, išrinktas 2000 m. spalio 8 d., turėtų dirbti ketverius metus, iki 2004 m. rudens.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2467 žodžiai iš 8179 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.