Seimo kompetencija
5 (100%) 1 vote

Seimo kompetencija

112131

SEIMO KOMPETENCIJA

PLANAS

ĮŽANGA………………………………………………………………………………………1

1. Valstybės valdžių klasifikavimo pagrindai……………………………….2

2. Parlamento samprata, paskirtis………………………………………………2

3. Parlamento kompetencija………………………………………………………4

4. Bendrieji Parlamento įgaliojimai…………………………………………….7

IŠVADOS…………………………………………………………………………………….12

LITERATŪROS SĄRAŠAS

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Žin., 1992, Nr. 33–1014; 1996, Nr. 64–1501, Nr. 122–2863.

2. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas // Žin., 1995, Nr. 41–991; 1996, Nr. 68–1632; 1997, Nr. 111–2796; 1998, Nr. 6–114; 1999, Nr. 48–1527; 2002, Nr. 66–2705.

3. Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymas // Žin., 1999, Nr. 33–943.

4. Lietuvos Respublikos Seimo statutas // Žin., 1999, Nr. 5–97, Nr. 47–1470, Nr. 97–2778; 2000, Nr. 86–2617; 2001, Nr. 50–1748, Nr. 80–2781, Nr. 108–3906.

5. Lietuvos Respublikos teismų įstatymas // Žin., 2002, Nr. 17–649, Nr. 73–3090.

6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas // Žin., 1998, Nr. 41(1)–1131, Nr. 65–1871; 2000, Nr. 92–2843, Nr. 89–2755; 2001, Nr. 48–1656, Nr. 66–2407; 2002, Nr. 41–1527.

7. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dėl Seimo Peticijų komisijos nuostatų patvirtinimo“ // Žin., 1999, Nr. 98–2815.

8. Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos Steigiamasis Seimas. New York, 1975.

9. Jarašiūnas E. Valdžios institucijų santykių problemos konstitucinėje jurisprudencijoje // Konstitucinė justicija: dabartis ir ateitis. V., 1998. P.188–209.

10. Kaip kuriami JAV įstatymai. Leidinį pataisė ir papildė Edwardas F. Willettas. Viena, 1989.

11. Kūris E. Politinių klausimų jurisprudencija ir Konstitucinio Teismo orbiter dicta: Lietuvos Respublikos Prezidento institucija pagal Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimą // Politologija. 1999, Nr. 1.

12. Lietuvos konstitucinė teisė. V., 2001.

13. Lietuvos Seimas. V., 1996.

14. Parlamentas ir parlamentarizmas nepriklausomoje Lietuvoje. 1918–1940 ir 1990–1997 m. // Seimo rinkimai 96 (trečiasis atmetimas). Vilnius: Tvermė, 1998. P. 1–39.

15. Purickas J. Seimų laikai // Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. Kaunas: Šviesa, 1990.

16. Vaitiekienė E., Vidrinskaitė S. Lietuvos konstitucinės teisės įvadas. V., 2001.

ĮŽANGA

Valdžia – vienas esminių valstybės požymių. Žinome, jog valstybės elementai yra teritorija, gyventojai, valdžia. Visuomenė turi galimybę formuoti valdžią. Taip pat žinome, jog valdžia kildinama iš tautos, iš visuomenės, jei pritariame demokratinei valdžios sampratai. Kartais valdžia kildinama iš atskirų valdovų (tai monarchijos, teokratinės valdžios atsiradimo teorija). Valdžia labai dažnai siejama su suverenitetu. Būtent tauta įgauna galimybę kurti valdžią. Valdžia – tai tam tikru būdu sukurtos ypatingos institucijos ir jų veikla, įgyvendinant valstybės uždavinius ir funkcijas.

Seimas (Parlamentas) yra įstatymų leidžiamoji valdžia. Šiame darbe atskleisime seimo kompetenciją.

Darbo tikslas – atskleisti Seimo kompetenciją.

Uždaviniai:

● Atskleisti Parlamento sampratą bei paskirtį

● Apžvelgti Parlamento kompetencijos rūšis

● Aptarti Parlamento įgaliojimus

Siekiant atskleisti darbo temą, naudosime įvairius literatūros šaltinius, tokius kaip Lietuvos ir užsienio šalių mokslinė teisinė literatūra, medžiaga, rasta interneto svetainėse bei kiti literatūros šaltiniai.

Valstybės valdžių klasifikavimo pagrindai

Pagal valdžių padalijimo principą, yra:

1) įstatymų leidžiamoji valdžia;

2) įstatymų vykdomoji valdžia;

3) teisminė valdžia.

Šiuolaikinėse valstybėse greta šių 3 valdžių atsiranda ir institucijos, kurios neįtelpa į šią triadą:

1) Valstybės kontrolės (audito) institucijos. Jos vykdo valstybės finansinės veiklos kontrolę.

2) Konstituciniai teismai. Jie nepriskiriami prie bendrųjų teismų. Nagrinėjamos ne individualios bylos.

3) Ombudsmenai. Tai valstybės pareigūnai, steigiami prie parlamento ar vykdomosios valdžios. Jiems pavedama atlikti tam tikras kontrolines funkcijas. Jie nagrinėja piliečių skundus dėl valdžios. Jie turi savarankiškumą.

Visos šios 3 valdžios – kontrolės valdžia (gali būti ir kitų valdžių). Kartais išskiriami ir rinkėjai, rinkėjų korpusas. Tai reali valstybinė valdžia.

Vertikali valdžių struktūra:

1) Centrinė valdžia (veikia visos valstybės teritorijoje);

2) Regioninės institucijos (veikia teritorijose).

Atskira viešosios valdžios sistema – savivaldybės. Jos neįeina į valstybinės valdžios struktūrą, bet jos veikia žemiau valstybinės valdžios. Kuriamos teritoriniuose vienetuose.

Parlamento samprata, paskirtis

Parlamentas traktuojamas kaip bendravalstybinė atstovaujamoji institucija, kurios pagrindinė paskirtis – leisti įstatymus. Be įstatymų leidybos, parlamentui priskiriamos ir kai kurios kitos svarbios funkcijos. Parlamentas tvirtina valstybės
biudžetą, kontroliuoja jo vykdymą, formuoja vyriausybę, neretai vykdo plačias kontrolės funkcijas. Greta įstatymų leidybos parlamentas kartais turi net teismines funkcijas. Parlamento kompetencija priklauso nuo valstybės formos.

Parlamentai atsirado giliuose viduramžiuose. Tautos atstovybė buvo žinoma dar senovės graikų valstybėse, senovės Romoje – čia glūdi parlamento ištakos. Tačiau paprastai šiuolaikinis parlamentas traktuojamas kaip atsiradęs kartu su feodalinėms valstybėm ir valdžių padalijimo principo įtvirtinimu. Parlamentas buvo kaip priemonė apriboti absoliutinę valdžią. Seniausi Europos parlamentai: Islandijos parlamentas (12 a.), Ispanijos, D.Britanijos parlamentai. Tai šiuolaikinių parlamentų pradžia.

Šiuolaikiniai parlamentai atsirado po buržuazinių Anglijos ir Prancūzijos revoliucijų kaip instrumentas suvaržyti neribotas monarcho galias, jo valdžią. Pats žodis “parlamentas” yra kilęs iš lotynų kalbos – “parlari” reiškia kalbėti, todėl neretai parlamentai buvo vadinami “šnekyklomis”. Tai institucija, kurios nariai diskusijų pagalba aiškinasi įvairius svarbius klausimus.

Šiandien, kaip ir parlamentų raidos pradžioje, parlamentas buvo pabrėžiamas kaip tautos atstovybė. Kadangi visuomenė buvo susiskirsčiusi į kilminguosius ir prastuomenę, tai nuo pat pradžių formavosi dvejų rūmų parlamentai – iš žemųjų (vargšų) ir aukštųjų (kilmingųjų) rūmų. Per parlamentą yra įgyvendinamos tautos suverenios teisės.

Pagal kompetenciją parlamentai yra:

Parlamentai su neribota kompetencija (neribotos kompetencijos parlamentai). Šiuo atveju, parlamentas gali spręsti viską, diskutuoti visais klausimais, priimti įvairius sprendimus (Anglijos, Japonijos parlamentai). Ši plati kompetencija atspindi parlamentinio valdymo formą. Todėl tokios formos valstybėse parlamentai turi neribotą kompetenciją. Tačiau parlamentas negali spręsti absoliučiai visko, pvz., to, kas priklauso vykdomajai valdžiai. Neribotos kompetencijos parlamentai turi neribotas prerogatyvas tik įstatymų leidybos srityje. Tai neribota kompetencija tik įstatymų leidybos srityje.

Parlamentai su ribota kompetencija (ribotos kompetencijos, apibrėžtos kompetencijos parlamentai). Pasižymi tuo, kad čia yra tikslus parlamento sprendžiamų klausimų ratas. Įvardijami klausimai, kuriais lemiamas žodis priklauso parlamentui. Kiti klausimai nelaikomi priskirtais parlamento kompetencijai. Tie klausimai ,kurie priskiriami parlamentui, dažniausiai būna nurodyti konstitucijoje. (Prancūzijos ir buvusių jos kolonijų (Senegalas) parlamentai).

Santykinai ribotos (apibrėžtos) kompetencijos parlamentai. Tai tokie parlamentai, kai yra tam tikras klausimų įvardijimas, bet numatoma, kad parlamentas gali spręsti ir kitus dalykus. Dažniausiai tai būna federacinių valstybių parlamentai (atribojama federalinio parlamento kompetencija, ir yra subjektų parlamentai, kurie turi savo kompetenciją). Tai JAV kongresas, taip pat Kolumbijos, Ispanijos parlamentai.

Parlamento kompetencija

Parlamento paskirtis – įstatymų leidyba. Tai įstatymų leidybos institucija. Daugiausia laiko kiekvienos šalies parlamentai ir sugaišta įstatymų leidyboje.

Įstatymų leidybos iniciatyva – tai pirmoji įstatymų leidybos stadija. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė pirmiausia priklauso parlamentarams. Tiek aukštųjų, tiek žemųjų parlamento rūmų nariams vienodai pripažįstama ši teisė. Šią teisę gali realizuoti ir pavieniai parlamento nariai ir jų grupės. Ši teisė dar būna pripažįstama vyriausybei (ypač parlamentinėse valdymo šalyse). Vyriausybė turi teisę rengti įstatymų projektus ir juos teikti parlamentui. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė taip pat pripažįstama ir valstybės vadovui. Kai kuriose valstybė įstatymų leidybos iniciatyvos teisė taip pat priklauso aukščiausioms teisminėms institucijoms. Neretai įstatymų leidybos iniciatyvos teisė pripažįstama gyventojų grupėms (tai liaudies įstatymų iniciatyva). Pvz., gali būti numatyta, kad 50 000 piliečių gali teikti parlamentui įstatymų projektą. Numatomas tam tikras skaičius parašų, kurį surinkus, parlamentas privalo svarstyti įstatymo projektą, bet priimti to įstatymo neprivalo.

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė suvokiama kaip įstatymo projekto pateikimas. Ši teisė gali būti realizuojama išsakant tam tikrą pasiūlymą dėl įstatymo. Ši teisė laikoma realizuota, kai subjektas pateikia parlamentui siūlymą priimti įstatymo projektą. Jis užfiksuojamas įstatymų projektų sąraše. Turi būti įtraukiamas į svarstymo procedūrą. Bet tą siūlymą gali teikti tik tas subjektas, kuris turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Tas projektas užregistruojamas ir turi būti pradėta svarstymo procedūra.

Išskiriamos 3 įstatymo projekto svarstymo stadijos (3 skaitymai):

1) Oficialus įstatymo projekto pateikimas parlamentui. Šio skaitymo metu įstatymo projekto autorius jį pristato ir neretai jis pakomentuojamas ir pan. šio pirmo svarstymo metu parlamentas nusprendžia, ar tą projektą priimti tolimesniam svarstymui ar atmesti. Dažniausia priima tolimesniam svarstymui.

2) Komitetinio svarstymo stadija. Komitete vyksta tolimesnis svarstymas. Surengiami oficialūs svarstymai. Įvairūs ekspertai ginčijasi, diskutuoja, tobulina tą įstatymo projektą. Komitetai vaidina lemiamą vaidmenį. Yra
pagrindinis komitetas, kuris turi detaliai išanalizuoti įstatymo projektą, ir nuo jo priklauso tolimesnis kelias. Teikiama išvada, prieš tai dėl įstatymo projekto pasisako jo autorius. Išvada nulemia tolesnę eigą. Komiteto siūlymu įstatymų projektai būna pildomi, keičiami ir pan. Gali priimti nutarimą nutraukti to projekto svarstymą. Šis svarstymas turiningiausias.

3) Balsavimas. Įstatymo projekto variantas, dėl kurio balsuojama, – galutinis. Bet šio svarstymo metu gali būti teikiami patobulinimai. Jo metu nusprendžiama, kuriam siūlymui pritarti (pirminiam ar antriniam).. posėdžio pirmininkas pastraipsniui eina per projektą ir klausia, ar pritariama. Gali būti, kad balsuojama dalimis. Kai priimamas įstatymo projektas dalimis, tada balsuojama už visą įstatymo projektą, ir kai surenkama balsų dauguma, įstatymo projektas laikomas priimtu. Jį pasirašo Parlamento pirmininkas. Po to perduodamas valstybės vadovui tvirtinti ir oficialiai paskelbti.

Dar gali būti viena stadija – įstatymo projekto tvirtinimas ir promulgavimas. Tą daro valstybės vadovas. Paprastai nustatomas terminas, per kurį turi pasirašyti įstatymą valstybės vadovas, bet gali jo ir nepasirašyti. Tai veto teisė. Kai valstybės vadovas nusprendžia atsisakyti pasirašyti įstatymą, jį gražina parlamentui iš naujo svarstyti. Nurodomos priežastys, dėl ko atsisakyta pasirašyti, kokios nuostatos nepriimtinos. Kai pasirašo, pasirašytą įstatymą pateikia publikuoti oficialiame leidinyje (promulgavimas). Paskelbus oficialiame leidinyje, įstatymas įsigalioja. Jis įsigalioja arba apskelbimo dieną, ar kitą dieną po paskelbimo, arba tą dieną, kuri numatyta pačiame įstatyme.

Valstybės vadovo Veto teisė būna santykinė (atidedamojo) ir absoliutinė. Kai yra santykinė veto teisė, parlamentas turi galimybę priimti tą patį įstatymą dar kartą apsvarsčius. Jei parlamentas sutinka su valstybės vadovo teikiamais pasiūlymais – pakanka paprastos balsų daugumos. Jei nesutinka su valstybės vadovo pasiūlymais – veto įveikti būtina arba absoliutinės balsų daugumos visų parlamento narių arba kvalifikuotos balsų daugumos (2/3, ¾). Absoliutinė veto teisė sutinkama retai. Ji taikoma dualistinėse monarchijose, absoliutinėse monarchijose. Kai valstybės vadovas atsisako pasirašyti, parlamentas negali jo jau priimti.

Būna nustatytas terminas, per kurį valstybės vadovas turi pasirašyti parlamento priimtą įstatymą. Būna, kad valstybės vadovas ir nevetuoja, ir nepasirašo įstatymo. Tada įstatymą turi teisę antrą kartą pasirašyti parlamento vadovas ir turi teisę jį promulguoti.

JAV yra kišeninė veto teisė. Kai kongresas priima įstatymą baigiantis jo sesijos laikui ir parlamentas išeina atostogų. Jei paskutinėmis sesijos dienomis įstatymas patenka prezidentui, jis gali jo nepasirašyti. Šis įstatymas laikomas ir nepriimtu, ir neįsigaliojusiu. Tai dažniausia būna, kai lieka mažiau nei 10 dienų iki sesijos pabaigos. Tai kišeninė veto teisė.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1707 žodžiai iš 3329 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.