Seimos dainos
5 (100%) 1 vote

Seimos dainos

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………..3-4

Šeimos dainos 1………………………………………………………….5-7

Šeimos dainos 2………………………………………………………..8-13

Išvados………………………………………………………………………..14

Literatūra……………………………………………………………………..15

Įvadas

Šeimos – kaip ir meilės, jaunimo, karinės-istorinės ir dar kai kurios kitos – dainos yra tematikos pagrindu išskirtas liaudies dainų klodas. Jam priskirtos dainos apie smagumą tėvų namuose, apie rūpesčius kuriant šeimą, apie gerą ar blogą vyrą, žmoną, apie sunkią marčios dalią, apie gentis, našlystę, vaikų mirtį, graudų našlaičių likimą. Tai gana ženkli lietuvių liaudies dainų kūrybos sritis, iš kurios atsiskleidžia įvairių šeimos gyvenimo reiškinių vertinimas, išryškėja troškimai, idealai ir rupi, negailestinga tikrovė, dažnai sukelianti skaudžius išgyvenimus tradicinių patriarchinių santykių ir normų saistomoje šeimoje.

Šeimos dainos savo kilme ir menine išraiška – margoka kūryba. Vienos dainos, ypač šiame tome skelbiamos, labai artimai siejasi piršlybų bei kitomis vestuvinėmis dainomis. Ir ten, ir čia dainuojama, ką reikia rinktis sudarant šeimą. Ir ten, ir čia gyvenimas tėvų namuose piešiamas šviesiausiomis spalvomis. Retkarčiais aptinkama nurodymų, kad vadinamosios šeimos dainos buvo dainuojamos per vestuves. Jas sieja su apeigomis ir aukštinimo tendencija, ryški ir kai kuriuose senesnių dainų tipuose. Pasitaiko, kad atskiri tekstai dainuojami ta pačia melodija kaip ir vestuvinės dainos. Dėl viso to kartais sunku nubrėžti griežtą ribą tarp vestuvinių ir šeimos dainų.

Šeimos dainos artimos ir kitoks dainoms. Kaip nurodo V. Misevičienė, jos siejasi su darbo, meilės, moralistinėmis dainomis. Našlaičių tema aptinkama ir ganymo dainose, marčios dalia apdainuojama ir per rugiapjūtę. Yra ir žmonių pastabų, kad kai kurios šeimos dainos dainuotos darbus dirbant. Meilės, kaip ir šeimos, dainose išaukštinama vargo mergelė. Naujesnių laikų moralizuojančios dainos panašios į šeimos dainas, vaizduojančias vyro – šeimos galvos girtuokliavimą, našlaičių nedalią.

Aptariamos kūrybos nevienalytiškumas yra dvejopos prigimties – nulemtas kilmės ir laiko. Galima manyti, kad dalis dainų atitrūko nuo kitų žanrų, įsiliejo į „bet kada“ dainuojamų šeimos dainų repertuarą, atsinešdamos iš ten prasmės ir savitų vaizdų, estetinių tendencijų, melodikos atgarsių. Kiti turinio, nuotaikos, stiliaus skirtumai nelemti chronologinio jų įvairumo. Greta tradicinių, klasikinių dainų čia aptiksime ir naujesnių, atsiradusių imituojant individualią poeziją.

Reikia pasakyti, kad išskirtos šeimos dainos, ir nors ir sudaro nemažą masyvą, neaprėpia visos lietuvių liaudies kūrybos šia tematika. Norint susidaryti išsamų vaizdą, kaip ir šeimos gyvenimas atsispindi lietuvių liaudies dainose, verta peržvelgti ir funkciniu bei žanriniu pagrindu išskirtus dainuojamosios tautosakos skyrius, t.y. darbo, kalendorines, vestuvines, vaišiu, vaikų dainas, balades. Be to, liaudies dainos dažnai nėra monoteminės. Lietuvių šeimos dainose paliečiamos darbo, karo, meilės, ir kitos temos. Tai dar glaudžiau susieja jas su kitų skyrių dainomis.

Atsižvelgiant į visa tai, šeimos dainas vadinti atskiru dainų žanru galima tik sąlygiškai. Nepasižymi jos nei išskirtine funkcija, nei savitomis meninės išraiškos priemonėmis. Šeimos dainų atskyrimas nesiremia liaudies tradicija: tokios dainų rūšies nežino nei dainininkai, nei klausytojai. Tai dainų sistemintojų pastangomis išryškinta liaudies dainų dalis, pasižyminti šeimos gyvenimo tematika, siekiant padėti susivokti ir geriau pažinti dainų lobius.

Savo ruožtu atskiri šeimos dainų tematiniai poskyriai, į kuriuos jos grupuojamos, leidžia sutelkti idėjinių bei tematinių motyvų, vaizdų artimumu pasižyminčias grupes. Todėl šeimos dainas ir tikslinga skirstyti ir respublikuoti atsižvelgiant į jas.

Septintuoju „Lietuvių liaudies dainyno“ tomu pradedamos skelbti šeimos dainos. Iš viso jų yra nemažai – 395 dainų tipai, turintys 18 035 variantus, todėl numatoma šeimos dainoms skirti tris tomus.

Šeimos dainos

1

Tradicinė pasaulėjauta šviesiomis spalvomis nudažo gyvenimo namuose vaizdinį. Tėvai, kiti šeimos nariai, tėviškė suvokiama lyg mikropasaulis, kur telkiasi visa, kas nusipelno pagarbos ir meilės. Tai lemia ir bendražmogiškas kraujo ryšiais susietų asmenų visokeriopo artumo suvokimas, ir tai tūkstantmečių moralės diegiama humaniška nuostaba tėvų ir kitų šeimos narių atžvilgiu, sėslaus gyvenimo būdo padiktuotas žmogaus prisirišimas prie gimtinės, natūralus gerėjimasis čia prabėgusia jaunyste ir jos apgailėjimas, vis stiprėjantis žmogui bręstant ir suvokiant savo egzistencijos trumpumą. Savitą tėvų namų idealizaciją nulemia ir patriarchinės šeimos normos, ryški takoskyra tarp gyvenimo gimtuosiuose namuose ir vyro tėviškėje. Beveik prievarta atplėšta nuo artimųjų, ištekėjusi moteris patirdavo daug nuoskaudų, vargo ir išnaudojimo vyro
namuose, todėl ankstesnis laikas imdavo šviesti tarsi idealaus gyvenimo tarpsnis. Tendencija idealizuoti tėviškės, tėvų, brolių ir seserų paveikslus tapo tradicinės poezijos estetine norma, nesvarbu, kuriame žanre ji pasireikštų.

Vienas ryškiausių šitokios adoracijos įsikūnijimų yra daina „Vai, niekur nėra tokio dvarelio“. Atvira savo tėviškės, šeimos idealizacija įtvirtinta jau pirmuoju posmu, kategorišku išskirtinumo teigimu: „Vai, niekur nėra Tokio dvarelio Kaip mano tėvo dvaras!“ 6itam energingam džiūgavimui, pasikartojančiam dainoje daug kartų, atitaria posmai, piešiantys atskirus objektus, kurie sukelia šitokį pasigerėjimą. Džaugaimasi namais, sodyba, tėvais, broliais, seserimis, kartais – mergele ir berneliu. Dažnai mėgstama pasakiškai išaukštinti aplinką. Pavyzdžiui, augalai pasirodo besą iš tauriųjų medžiagų ar dangaus šviesulių:

Sidabro lapeliai,

Aukselio žiedeliai,

Deimanto obuolėliai.

Mėnulio lapai,

Saulatės žiedai,

Tai gražiai pražydėjo…

Apdainuojant tėviškę, pabrėžiamas jos sodo, svirno, stonios, darželio grožis ir jų priklausomybė atskiriems šeimos nariams. Gėrimasi tėvo sodeliu, močiutės svirneliu, brolio stonele, seselės (ar mergelės) darželiu. Kiekvieną asmenį apibūdina jo įprastinės darbo priemonės, įrankiai ir kitos realijos. Antai močiutę išaukština „šilkų kuodelis“, „aukso verpstelė“, „plonos drobelės“, tėvelį – „palši jauteliai“, brolį „juodbėriai žirgeliai“. Džiaugiamasi dainoje mergelės gražumu:

Plaukai geltoni,

Vaidai raudoni,

Patogus liemenėlis…

Panašus grožio etalonas taikomas ir bernui: „plaukai geltani, Žundai raudani – Tai mana braliukėlis“.

Šios dainos visi posmai – tai vientisas himnas savajam kampui, numylėtiems namiškiams, ir jokia kita gaida nedrumsčia pakilios nuotaikos. Viskas kanoniškai pagal tradicinį etiketą ir hierarchiją išaukština. Mums gali atrodyti keista, kodėl čia neapdainuotas senelis ir senelė, neapdainuoti ir patys mažieji – anūkai. Matyt, šis kanonas susidarė archaiškesnės kultūros pagrindu. Įtakos galėjo turėti ir bendrieji klasikinių dainų estetikos principai: suaugusių dainų dėmesio centre – tas žmogaus gyvenimo tarpsnis, kai jis žydi, klesti, pilnas jėgų. Silpno, paliegusio tradicinė daina nepastebi.

O tėvelis – kaip dangaus mėnesėlis!

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1097 žodžiai iš 3468 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.