Seimos ir mokyklos įtaka paauglio ir asmenybės raidai
5 (100%) 1 vote

Seimos ir mokyklos įtaka paauglio ir asmenybės raidai

TURINYS

I. ĮVADAS………………………………………………………………………………………………………..3

Psichoanalitinis požiūris………………………………………………………………………………….3

Paauglystės krizė……………………………………………………………………………………………4

Pažintinė raida……………………………………………………………………………………………….5

Paauglių emocijos…………………………………………………………………………………………..5

II. ŠEIMA…………………………………………………………………………………………………………7

Šeimos vaidmuo tapatumo raidoje……………………………………………………………………7

III. ŠIUOLAIKINĖ ŠEIMA………………………………………………………………………………..8

Nuo modernistinio postmodernistio link…………………………………………………………..8

Moderni branduolinė šeima…………………………………………………………………………….8

Branduolinės šeimos nuostatos………………………………………………………………………..8

Tėvystės ypatumai…………………………………………………………………………………………8

Postmodernistinė šeima………………………………………………………………………………….9

Naujoviška tėvystė…………………………………………………………………………………………9

Realybė tokia, kokia yra…………………………………………………………………………………10

Kur link judame?…………………………………………………………………………………………..10

IV. MOKYKLA………………………………………………………………………………………………..12

Mokinių ir mokytojų santykiai………………………………………………………………………..12

Kokios mokyklos reikėtų………………………………………………………………………………..12

Mokytojo autoritetas………………………………………………………………………………………13

Atsakingas žmogus………………………………………………………………………………………..14

Ko nori mokiniai iš savo mokytojų………………………………………………………………….14

V. IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………….16

Naudota literatūra…………………………………………………………………………………………..17

I. ĮVADAS

Paauglystė

Paauglystė – labai sudėtingas pereinamasis amžius žmogaus raidos kelyje. Šis periodas sudėtingas ne tik patiems paaugliams, bet ir aplinkiniams – tėvams, mokytojams, kitiems asmenims.

Paauglystė – tai pereinamasis laikotarpis nuo vaikystės į suaugusių žmonių amžių, nuo žaidimų, nerūpestingo gyvenimo prie atsakomybės, savarankiškumo, pareigų laikotarpio.

Paauglystė prasideda sparčiu augimu ir lytiniu brendimu: mergaitėms – apie vienuoliktuosius metus, berniukams – apie tryliktuosius. Berniukai per metus paauga apie 7,5 cm, mergaitės – apie 4,5 cm. Šio augimo šuolio metu sparčiai formuojasi dauginimosi organai, tai yra ryškėja pirminiai ir formuojasi antriniai lytiniai požymiai. Jau 14-15 metų paaugliai savo išvaizda dažniausiai nesiskiria nuo suaugusiųjų.

Psichoanalitinis požiūris

Freudas teigė, kad mokykliniai metai vaiko (6-11 metų) gyvenime yra sublimacijos, arba latentinis, periodas. Kadangi libidinė energija neišnyksta ir nemažėja, asmuo turi surasti tokius elgesio būdus, į kuriuos ją galėtų nukreipti. Taip išvengiama baimės, kad seksualinė tos energijos prigimtis gali būti atpažinta. Taigi edipiškas varžybas gali pakeisti lenktyniavimas mokykloje arba sporto aikštelėje, seksualinį smalsumą – noras žinoti ir pažinti. Jeigu taip elgdamasis vaikas nesusiduria su išorinėmis kliūtimis ir naujais draudimais ir jeigu jam Superego dėka pavyksta realiai paneigti ankstesnius seksualinius interesus arba juos prisiimti kaip praeities dalį, kurią pakeitė nauji pomėgiai, jis jaučia malonumą užsiimdamas nauja veikla ir lengvai ją perima, patirdamas tobulėjimo jausmą, laisvai reikšdamas savo kūrybiškumą.

Paauglio santykinę rimtį, būdingą latentiniam periodui, sutrikdo lytinis brendimas. Subrendus lytiniams organams, suaktyvėja seksualiniai interesai. Freudas mano, kad vėl atsinaujina Edipo situacijos konfliktai, jeigu jie, prasidėjus latentiniam periodui, nebuvo visiškai išspręsti. Sustiprėjus seksualiniam potraukiui, paauglys turi ieškoti jį atitinkančio objekto. Tačiau jis dar lieka prisirišęs, bent jau iš dalies, prie edipinio objekto net ir tada, kai, vengdamas draudimų ir su šia situacija susijusios baimės, nori nuo jos pabėgti. Padėtį komplikuoja tai, kad daugelyje visuomenių egzistuoja griežti draudimai,
ribojantys paauglių seksualinį aktyvumą. Todėl paauglys negali išsilaisvinti iš edipinių santykių ir surasti partnerių tarp bendraamžių.

Freudas teigė, kad paauglys, toliau egzistuojant toms pačioms Edipo situacijos sąlygoms, norėdamas išvengti baimės, neturi kito pasirinkimo, kaip sutvirtinti darudimą arba atsiskirti nuo šeimos aplinkos ir taip išvengti jos įtakos. Būtent tai jis ir daro, ieškodamas sandėrių ir provokuodamas tėvus, ypač jei jam sunkiai tai pavyksta įgyvendinti taikiomis priemonėmis. Tai vyksta ne tik tada, kai šeimoje keliami itin griežti reikalavimai, bet ir tada. Kai latentinio periodo pradžioje nesusiformuoja pakankamai efektyvi gynyba prieš kastracijos baimę. Paauglys neigia savo šeimos nuomonę, skonį, įpročius, tikslus. Jis elgiasi taip, tarsi norėtų išprovokuoti savo tėvus nutraukti su juo emocinius ryšius, manydamas, kad tai yra būtina padaryti, nors kartu ir labai sunku. Pasitaiko, kad taip krizė išsprendžiama, ir emocinis atsiskyrimas nuo tėvų tampa pagrindine gyvenimo būdo ir veiklos nuostata, prieštaraujančia tėvų lūkesčiams; tačiau dažnai kaltės jausmas suformuoja menkavertiškumo jausmą, kuris gali labai apsunkinti judėjimą šia kryptimi.

Ir priešingai, jeigu paauglys maištaudamas įtvirtina savarankiškumą ir nukreipia savo seksualinius interesus į aplinką, esančią už šeimos ribų, taip išlaikydamas ryšius su šeima, tai jis nebepriklauso nuo priešiškų jausmų, kurių turėtų griebtis, norėdamas išsivaduoti iš edipinių pančių. Tada jis, išgyvendamas gerokai mažesnį pavojų, gali normaliai bendrauti su šeima, patirdamas abipusius tiek švelnumo, tiek priešiškumo jausmus, ir gali žengti savu keliu nemaištaudamas ir būdamas paklusnus.

Paauglystės krizė

Paauglys ne tik jaučia, bet ir įsisąmonina fizinius savo pasikeitimus ir ima jaustis stiprus, pasitikintis. Tai skatina poreikį užimti naują padėtį šeimoje, mokykloje. Jis nebenori būti mažiukas, siekia išsikovoti daugiau teisių, reikalauja didesnio savarankiškumo, kelia didesnius reikalavimus aplinkiniams. Tačiau paauglių siekimas būti suaugusiais – tai daugiau noras įgyti teisių, bet ne pareigų. Šitai rodo naujos vidinės pozicijos ir senos objektyvios padėties nesutapimą, o tai ir yra pagrindinė pauglystės krizės priežastis.

Kaip pereinama į suaugusiųjų gyvenimą? Tai priklauso nuo to, koks atotrūkis tarp normų ir reikalavimų, kuriuos visuomenė kelia vaikams ir suaugusiems. Būtent Vakarų šalyse šie reikalavimai labai skiriasi. Juk iš vaiko reikalaujama paklusnumo, o iš suaugusiojo – iniciatyvos ir savarankiškumo.

Psichologo E. Eriksono nuomone, paauglystės laikotarpiu sprendžiama tapatumo krizė. Paauglys nori suvokti save, bando ieškoti savo pozicijos gyvenime. Paaugliams kyla labai daug klausimų: kas jie yra; koks turėtų būti jų vaidmuo visuomenėje; ar jie dar vaikai, ar jau suaugę; kokią profesiją, kokį darbą pasirinkti? Nesugebėjimas atsakyti į šiuos klausimus – tapatumo stoka – kelia sumaištį. Sėkmingai įveikusiam šią krizę jaunuoliui, anot E. Eriksono, susiformuoja tapatumo jausmas, savo individualybės suvokimas, pasitikėjimas ir saugios ateities jausena.

Vokiečių filosofas ir psichologas E. Sprangeris jaunystės periodą dalija į dvi fazes, kurioms būdingos skirtingos krizės:

1. 14-17 metų paauglių pagrindinė problema – krizė, susijusi su siekimu išsivaduoti iš vaikiškų priklausomybės santykių.

2. 17-21 metais išryškėja atotrūkio krizė. Išsivadavę iš priklausomų santykių, suaugusiųjų globos, jaunuoliai ima jaustis vieniši.

Psichologė Ch. Būhler toliau plėtojo E. Sprangerio idėjas. Ji išskyrė dvi pereinamojo laikotarpio fazes – negatyvią ir pozityvią. Negatyvioji atsiranda dar iki subrendimo. Pagrindiniai jos bruožai – nerimas, dirglumas, fizinės ir psichinės raidos disproporcija. Tai blaškymosi, prieštaringų jausmų, abstraktaus maišto, melancholijos, darbingumo sumažėjimo periodas. Mergaitėms negatyvumo suaktyvėjimas trunka 2-7 mėnesius ir baigiasi prasidėjus menstruacijoms ( 11-13 m.). berniukams šis periodas ilgesnis, jis prasideda tada, kai jie sulaukia 14-16 metų. Pozityvioji fazė ateina laipsniškai ir pasireiškia tuo, kad paauglys ima jausti artumą su aplinka, naujai suvokia meną, atranda naujų vertybių, kyla intymaus artumo poreikis, jis patiria meilės jausmą.

Pažintinė raida

Paauglystės amžiaus tarpsnyje vis didėja gebėjimas abstrakčiai mąstyti. Santykis tarp konkretaus ir abstraktaus mąstymo nuolatos keičiasi pastarojo naudai. J. Piaget išskyrė ypatingą paauglių mąstymo bruožą – daug daugiau dėmesio jie skiria galimybei, o ne realybei. Paauglys, kaip ir suaugęs žmogus, vertindamas tikrovę linkęs atsižvelgti į įvairias galimybes. Paauglystės metais įvyksta esminių kokybinių pokyčių tose mąstymo struktūrose, kurios susijusios su klausimų kėlimu ir jų sprendimu. Paaugliai jau lengviau sprendžia intelektinius uždavinius, jie išmoksta operuoti hipotezėmis, kuria ir tikrina hipotezes mintyse.

Ankstyvojoje paauglystėje paauglių mąstymui dar būdingas egocentrizmas, jie dažnai mano, kad asmeninis jų patyrimas yra unikalus. Paauglystėje kai kurie pasiekia formalių operacijų stadiją. Jai būdinga gebėjimas mąstyti abstrakčiai, nesiremiant konkrečiais vaizdiniais. Šis mąstymo būdas
vadinamas gebėjimu mąstyti apie mąstymą. Formalių operacijų stadijoje paaugliai nebepriklauso nuo tiesioginio suvokimo ar nuo ankstesnio patyrimo ir asmeninių žinių. Jie gali nutolti nuo savo patirties. Paauglystėje įgyjama savybė suprasti ir abstrakčiai samprotauti apie įvairius gyvenimo reiškinius. Nustatyta, kad loginiai gebėjimai rutuliojasi laipsniškai ir kulminaciją pasiekia, kai vaikui sukanka 14 metų – tuomet paaugliai ima suprasti pagrindinius principus ir dėsningumus.

Paauglių emocijos

Paauglio gyvenimas paprastai pakankamai emocionalus. Džiaugsmas, pasitenkinimas savimi dažnai kaitaliojasi su nepasitenkinimu ir neviltimi. Su nepasitenkinimo savimi ir kitais jausmais susijęs paauglio agresyvumas kartais perauga į nemotyvuotą žiaurumą. Paaugliai – labai pažeidžiami ir jautrūs.

Psichologiniai tyrimai liudija, kad paauglystės amžiuje labai dažni tokie jausmai kaip nerimas, nusivylimas viskuo ar net depresija. Tai lemia:

– abejingumo ir tuštumos pojūtis. Šis jausmas dažnai kyla supratus, kad vaikystė jau baigėsi, o tu dar nesuagęs;

– šie jausmai atsiranda išgyvenus kelias vieną po kitos patirtas nesėkmes, o jos paauglystės laikotarpiu, ieškant savęs ir savo vietos gyvenime, labai dažnos.

Psichologas M. ratteris teigia, kad apie 40 proc. Paauglių patiria stiprų, bet neilgai trunkantį liūdesio, nereikalingumo jausmą, pesimizmą.

Šio laikotarpio tyrėjai ypač pabrėžia paauglystės amžiaus prieštaringumus. Pateikiami net jų sąrašai:

– noras įsilieti į grupę – noras išsiskirti iš grupės;

– noras būti savarankiškam – pagalbos laukimas;

– noras išbandyti jėgas – bejėgiškumo jausmas;

– noras būti priimtam, reikšmingam kitiems – nepasitikėjimas aplinkiniais;

– noras būti suaugusiam – nepasitikėjimas suaugusiųjų pasauliu;

– pažeidžiamumas – demonstratyvus grubumas;

– romantikos siekimas – cinizmas;

– noras turėti savo požiūrio tašką – noras įgyti autoritetą;

– siekimas bendrauti – vienatvės poreikis;

– seksualiniai išgyvenimai – seksualinės patirties baimė.

Šį sąrašą galėtume tęsti.

Kaip paaiškinti šiuos prieštaravimus, nuotaikų svyravimus? Kai kurių psichologų nuomone, paauglystės periodas gali būti prilyginamas potrauminiam sindromui, kai žmogaus įgyta patirtis tokia neadekvati vidiniam jo pasauliui, savęs, pasaulio supratimui, kad tai negali būti suvokta.

II. ŠEIMA

Šeima – svarbiausias veiksnys, apsprendžiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai bei tėvų santykiai su vaiku šiam yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis.

Vaiko psichologiniai sunkumai dažnai taip pat priklauso nuo santykių šeimoje, o norint juos pašalinti, reikia pakeisti vaiko vaidmenį ir bendravimo su juo stilių.

Šeimos vaidmuo tapatumo raidoje

Šeima taip pat yra svarbi, formuojantis paauglio tapatumui. Elgesys, kuris yra priimtinas tėvams, gali būti paauglio tiesiogiai įgyjamas arba modeliuojamas. Bandura ir kiti socialinio išmokimo teoretikai laikėsi nuomonės, kad paauglių elgesys yra kitų asmenų elgesio modeliavimas. Daugelis vaidmenų, kuriuos atlieka suaugusieji, gali būti apibūdinami kaip atsakomybė, auklėjimas, rūpinimasis, nepriklausomybė ir kt. Tačiau modeliavimas gali veikti ir priešinga kryptimi, t.y. sąveikaujant su tėvais, gali susiformuoti tokios reakcijos, kurios bus panaudotos bendraujant su kitais žmonėmis.

G. Elder atliko labai platų tyrimą, norėdama išsiaiškinti, kokie vyrauja tėvų elgesio stiliai ir kokią įtaką jie daro tolesniam paauglių elgesiui. Ji ištyrė 7400 paauglių, augančių pilnose šeimose, ir nustatė, kad tėvų orientaciją į paauglius galima suskirstyti į septynias kategorijas, kintančias nuo griežtos kontrolės iki visiško jos nebuvimo:

1. Autokratinis stilius. Paaugliui neleidžiama reikšti savo nuomonės arba priimti bet kokius sprendimus.

2. Autoritarinis stilius. Nors jaunas žmogus gali reikšti savo nuomonę, bet tėvai visada priima galutinį sprendimą, remdamiesi savo pačių nuomone.

3.Ddemokratinis stilius. Paauglys laisvai dalyvauja diskusijose apie problemas, susijusias su jo elgesiu, tačiau galutines išvadas dažnaiusiai suformuluoja tėvai ir visada sprendimas priklauso nuo jų pritarimo.

4. Lygiateisiškumo stilius. Tėvai ir paauglys iš esmės vaidina panašius vaidmenis, priimdami sprendimus dalyvauja vienodai.

5. Viską leidžiantis stilius. Paauglys, formuluodamas sprendimus, užima aktyvesnę ir įtakingesnę poziciją. Jis atsižvelgia į tėvų nuomonę, bet ne visada jos laikosi.

6. Nesikišimo stilius. Jaunas žmogus, priimdamas sprendimus, pats nusprendžia, laikytis jam tėvų norų ar ignoruoti juos.

7. Ignoravimo stilius. Tėvai nevaidina jokio vaidmens, nesidomi paaugliu ir visai nevadovauja jo elgesiui.

III. ŠIUOLAIKINĖ ŠEIMA

Nuo modernistinio postmodernistinio link

Patys aiškiai nesuvokdami, mes įžengėme į postmodernizmo erą. Ši era dažnai vadinama poindustrine, arba informacijos amžiumi, bet nė vienas pavadinimas neatspindi įvykusių pokyčių gylio ir pločio.

Moderni brandoulinė šeima

Modernioji era prasidėjusi Renesanso amžiuje ir apėmusi industrinę revoliuciją, buvo pagrįsta trimis tarpusavyje susijusiomis prielaidomis. Pirmoji – žmonijos
idėja: visuomenė vystosi pažangesnio, taikesnio, harmoningesnio pasaulio kryptimi, kur kiekvienas žmogus turi teisę takiai gyventi ir siekti gerovės. Antra prielaida: egzistuoja universalūs gamtos ir mokslo dėsniai, kurie peržiangia laiko ir kultūros ribas. Trečioji prielaida – reguliarumas: manoma, kad pasaulis sukonstruotas tvarkingai, kad gyvūnai ir augalai, cheminiai elementai, geologiniai sluoksniai gali būti suklasifikuoti hierarchiškai.

Visa tai nulėmė unikalias šiuolaikinio pasaulio ypatybes. Jomis grindžiama ir moderni šeima. Į ją žiūrėta kaip į tobuliausią šeimos evoliucijos darinį. Du tėvai, du ar trys vaikai, vienas iš jų dirba, kitas lieka namie – augina vaikus, prižiūri namų ūkį. Tokia šeima laikyta idealia, o kitos jos formos tebuvo pradinės šeimos vystymosi stadijomis.

Branduolinės šeimos nuostatos

Moderni šeima rėmėsi trimis kertinėmis nuostatomis. Pirmiausia – romantiška meile. Ankstesniais laikais poros tuokėsi pagal šeimos ar visuomenės didaktiką, o pagrindiniai kriterijai buvo turtas ir socialinė padėtis. Vėliau visuomenės spaudimas mažėjo, įprasta tapo gyvenimo draugą rinktis pagal abipusį patrauklumą.

Antrasis moderniosios šeimos ramstis buvo motinos meilė – idėja, kad moterys turi „instinktą“ ir jaučia poreikį rūpintis vaikais.

Trečioji moderniosios šeimos nuostata – prieraišumas. Buvo manoma, kad šeimos narius siejantys ryšiai (religiniai, etiniai, socialiniai) yra stipresni ir galingesni už saitus su kitais žmonėmis.

Tėvystės ypatumai

Minėtomis nuostatomis buvo grindžiamas ir vaikų bei paauglių auklėjimas. Manyta, kad šiuolaikiniai tėvai viską žino apie vaikų auklėjimą. Pagalba turėjo tik užtikrinti tėvus daryti tai, kas „natūraliai atrodo“. Vaikai – nekalti, tyri, o tėvai turi juos puoselėti ir ginti. Paaugliai buvo laikomi dar nesubrendusiais – jiems reikia suaugusiųjų vadovavimo, nurodymų ir kontrolės. Paauglystė, laikyta pasiruošimu suaugusiųjų gyvenimui, įnešdavo savo „audrų ir streso“, nes jauniems žmonėms tekdavo ilgainiui atsiskirti nuo tvirtos branduolinės šeimos ir tapti socialiai bei finansiškai nepriklausomiems.

Tokį vaikų ir paauglių vertinimą palaikė literatūra, televizija. Paaugliai buvo vaizduojami kaip nesubrendę jauni žmonės, kovojantys dėl savęs. Modernusis teismas siekė ginti vaikus ir paauglius: buvo išleista vaikų darbo ir lavinimo įsatatymai. Iškylančias problemas medikai aiškindavo vidiniais konfliktais, kurių kyla dėl pernelyg tvirtų branduolinės šeimos ryšių.

Postmodernistinė šeima

Postmodernistinis požiūris iš esmės išaugo iš progreso, universalumo ir reguliarumo idėjų krizės. Daugelis XX amžiaus įvykių parodė, kad progreso idėja nėra teisinga.

Pasikeitus mąstymui, psikeitė ir požiūris į šeimą. Ideali sutelkta šeima užleido vietą tokiai šeimai, kuriągalima pavadinti „imlia postmodernistine“.

Šeima imli, nes ji nebėra izoliuota nuo visuomenės. Asmeniniai kompiuteriai, faksai, atsakikliai darbo reikalus perkelia namo. Vaikų priežiūros įstaigos, priklausančios biurams ir gamykloms, suartina darbą su namais. Televizija „atneša“ į namus išorinio pasaulio įvykių. Gausūs televizijos šou smulkmeniškai narsto šeimos problemas.

Pakito ir šeimos kertinės nuostatos. Visų pirma, romantiška meilė transformavosi į sutarimu grindžiamą meilę. Šioji meilė yra realistiška ir praktiška. Ji pripažįsta lytinius santykius prieš vedybas ir nebūtinai laiko santykius ilgaamžiškais. Tokia meilė – tai susitarimas tarp partnerių, sutartis, kuri, kaip bet kuri kita, gali būti bet kada nutraukta.

Naujoji šeima nebesistengia apginti narių nuo išorinio pasaulio spaudimo. Priešingai, vaikai ir paaugliai skatinami susidurti su išorinio pasaulio tikrove kuo jaunesnio amžiaus. Vaikų vystymasis „skubinamas“. Iš dalies tai rodo geranoriškas tėvų intencijas, nes padeda vaikams susidoroti su informacijos antplūdžiu ir pagundomis, kurios užplūsta juos už ir taip perregimų šeimos gyvenimo ribų.

Naujoviška tėvystė

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2567 žodžiai iš 8548 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.