Seimos politika Siandien
5 (100%) 1 vote

Seimos politika Siandien

112131

Turinys

ĮVADAS

Šeima yra unikali socialinė institucija, nes čia pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų.

Šeimą įkūnija kultūrinius įsivaizdavimus apie vyro ir moters elgesį. Tradiciškai moters idealas siejamas su rūpinimusi namais ir vaikais. Vyrai, kaip taisyklė, raumeningi, stiprus, darbuotojai. Tiesa, dabar ryškiai vyksta idealų įsivaizdavimų apie moterų ir vyrų paskirtį – pasikeitimas.

Tvirta šeima suteikia savo nariams to, ko valstybės rūpestis negali duoti. Šeimoje vaikai išmoksta būti žmonėmis, susiformuoja jų vertybinis pamatas, bendruomeniškumo įgūdžiai, pasitikėjimas savimi. Taip pat ir sutuoktiniai šeimoje išmoksta veiksmingai bendradarbiauti, papildyti vienas kitą. Tvirtos šeimos svarbą parodo sociologiniai duomenys: santuokoje gyvenančių žmonių pragyvenimo lygis paprastai yra aukštesnis už tų, kurie gyvena vieniši ar nesusisaistę formaliais ryšiais. Daugelis visuomenės ligų, su kuriomis šiandien susiduriame – nusikalstamumas, alkoholizmas, narkomanija, nihilizmas, yra tiesiogiai susiję su šeimos krize.

Ne visos šeimos pasirinktu gyvenimo variantu būna laimingos. Man nesuprantama, kodėl kai kurie žmonės gali drausti ar smerkti kitus, lyg būtų pranašesni už juos. Kiekvienas turi visišką teisę būti toks, koks yra, siekti gyvenimo pilnatvės. Savo potyrius pajusti kūnu ir dvasia. Atsipalaiduoti nuo žalingų emocijų ir minčių, kurios sukelia sumaištį, baimę, įtampą, neviltį, alinantį skausmą, pyktį, kerštą, žeidžia kito žmogaus garbę ir orumą.

Kiekvienas turi teisę šiais beprotiškais laikais išgyventi sudėtingą pasitikėjimų ir nepasitikėjimų hierarchiją. Neapgaudinėti savęs. Branginti pagarbą ir džiaugsmą, kurios dovanoja žmonos, vyro ar vaiko gyvenimai. Tapti laisvais ir laimingais.

Rasti harmonijos žaismą tarp šeimos gyvenimo trokštamos romantikos, meilės ir kasdienybės, rūpestingumo ir gailestingumo, bejėgiškumo šauksmo ir laukimo. Patirti šeimos gyvenimo išbandymus, išliekant tokiam, koks esi.

Uždaviniai:

v Išsiaiškinti kas yra šeima

v Išanalizuoti pareigas šeimoje

v Išnagrinėti atsakomybę šeimoje

v Išsiaiškinti kokios yra šeimos funkcijos

Tikslas:

Ištirti šeimos politiką šiandien

Metodas: mokslinės literatūros analizė, anketinė apklausa

1. Paramos šeimai politika

Šeima – pati mažiausia socialinė grupė, kurios narius sieja doroviniai meilės ir bičiulystės, abipusės pagarbos ir palankumo, tarpusavio supratimo ryšiai. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra labai glaudžiai susijęs su šeima. Kol esame vaikai gyvename tėvų šeimoje, o subrendę – kuriame savo šeimas.

Lietuvos šeimos politikos sampratos specifika: pereinamo laikotarpio viriacijos

Šeimos politikos samprata varijuoja dideliu diapazonu: nuo labai plataus supratimo, ją sutapatinant su gyventojų politika, iki labai siauro – kai šeimos politikai priskiriamas tik paramos daugiavaikėms šeimoms, be to, tik piniginės paramos pašalpų pavidalu, vaidmuo.

1.1. Lietuvos šeimos politikos plėtra XX a. paskutiniame dešimtmetyje

Bendrieji pokyčiai.

Šeimos politikos kūrimas Lietuvoje prasidėjo tik šaliai pradėjus naują istorinį raidos etapą – atgavus nepriklausomybę, pasukus rinkos ekonomikos ir demokratinės visuomenės formavimo keliu. Reikėjo ne tik sukurti priemonių sistemą, bet visų pirma suprasti šeimos politikos esmę, parengti pagrindus, strategiją. Vienas iš jų – užtikrinti visišką moterų užimtumą visuomeninėje gamyboje. Tačiau nuo pat šeimos politikos formavimo pradžios vyriausybės veikla šioje srityje buvo nuosekli. Devinto dešimtmečio pabaigoje, prasidėjus nacionaliniam atgimimui, ir dešimtmečio pradžioje, tik ką atgavus nepriklausomybę, bendros euforijos fone buvo labai sureikšminta šeima ir vaikai, kaip svarbiausia tautos vertybė ir išlikimo garantija.

Šeimos politika koncepcijoje suformuluoti pagrindiniai tikslai pirmiausia išreiškė socialinius šeimos gerovės siekius ir tik lengvai buvo nuspalvinti demografiniais tikslais:

v Skatinti įsigalėjimą demokratiškais ir savarankiškais šeimos, pagrįstos šeimos narių tarpusavio globa ir atsakomybe, užtikrinančios kartų ir perimamumą;

v Padėti šeimoms realizuojant šeimos funkcijas kurti sąlygas, stiprinančias šeimas bei užtikrinančius jų visavertį funkcionavimą

v Skatinti šeimas atlikti savo funkcijas, privalomas šeimos nariams ir visuomenei.

2000m. prieš naujus Seimo rinkimus, šeimos politikos kūrimas suaktyvėjo: sukurta grupė “Paramos šeimai, auginančiai vaikus“ programai rengti. Programa buvo parengta, įteikta Vyriausybei, bet nuosekliai įgyvendinti nebuvo pradėta.

1.2.Paramos šeimai,auginančiai vaikus, priemonių sistema Lietuvoje

Paramos šeimai, auginančiai vaikus, sistema.

Nors paramos šeimai, auginančiai vaikus, politika Lietuvoje nėra galutinai sukurta, ji tebėra prieštaringa, gana neaiškūs ir nuoseklūs motyvai ir tikslai, tačiau jau galima įžvelgti jis kompleksiškumą. Nors pagrindinis dėmesys tebėra sukeltas į pašalpų sistemos plėtrą, ryškėja ir kitos sudedamosios dalys. Paramos šeimai, auginančiai vaikus, sistema tokias priemonių grupes:

1. Pašalpos

2. Šeimos dimensija fiskalinėje
politikoje (pajamų mokesčio nuolaidos auginantiems vaikus tėvams; mokesčio už vaikų priežiūrą ikimokyklinėse institucijose nuolaida ir pan.).

3. Šeimos dimensija darbo rinkoje (nėštumo, motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros atostogos ir pan.)

4. Ikimokyklinio ugdymo sistema

5. Vaiko ir motinos sveikatos apsaugos sistema

6. Lengvatos įgyjant būstą

7. Viešojo transporto nuolaidos (vaikams, moksleiviams, studentams ir pan.)

Pašalpos šeimoms, auginančioms vaikus.

Pašalpos šeimoms auginančioms vaikus, yra labiausiai akivaizdus ir geriausiai suprantamas šeimos politikos elementas. Pašalpų sistemą sudaro šios pagrindinės pašalpos:

v Motinystės pašalpa (nėštumo ir gimdymo atostogų metu);

v Nėštumo pašalpa besimokančioms;

v Motinystės (tėvystės) pašalpa (vaiko priežiūros atostogų metu);

v Šeimos pašalpa;

v Pašalpa šeimoms, auginančioms tris ir daugiai vaikų;

v Vienkartinė pašalpa gimus kūdikiui;

v Vaiko globos pašalpa;

v Pašalpa tikrosios krašto apsaugos tarnybos karių vaikams;

v Našlaičio stipendija

v Pašalpa našlaičiams ir likusiems be tėvų globos vaikams įsikurti.

2. Šeima

2.1. Pareigos šeimoje

Pareigos šeimai įvykdymas glaudžiai susijęs su motinystės ir tėvystės idealų nuolatiniu ugdymu, sąmoningu įsipareigojimu – dvasiniu subrendimu rūpintis šeima ir mylėti vaikus, aukoti save šeimai. Tos šeimos, kurių nariams būdingas atsakomybės jausmas, nurodo A. Čerčevas, pareigingos šeimos yra tvirtesnės ir greičiau įveikia iškilusius sunkumus ir konfliktus. Tačiau ne visi žmonės turi šią brangią savybę.

Vyro pareigingumas ir garbingumas visų pirma susijęs su tuo, kad jis geba panaudoti savo įgimtus duomenis (fizinę jėgą, valios jėgą) moterį išaukštinti, o ne ją niekinti ir pavergti.

Pareiga ne lygi pareigai. Vienoks jos turinys ir vaidmuo buvo patriarchalinėje visuomenėje, kitoks – demokratinėje visuomenėje. Šiuo klausimu yra dvi skirtingos nuomonės: vieni mano, kad pareiga pateisinama tik kaip būtinumas rūpintis šeimos buitimi – ūkiniais reikalais, finansiniais ir vaikų auklėjimu, o meilė, dvasinis artumas laikomas asmeniniu dalyku. Tuo atveju su visuomenės reikalais siejama tik ūkinė ir auklėjamoji šeimos funkcijos, tai yra visuotiniai reikalai suprantami labai siaurai. Šeimos ūkiniai ir buitiniai reikalai negali būti atsieti nuo šeimos tarpusavio santykių ir nuo visuomenės. Mūsų gyvenimo sąlygomis šeimos ir visuomenės interesai nepriešinami, o priešingai – siekiama jų sąveikos.

Pagal kitą įsigalėjusią tendenciją pareiga suprantama, kaip savotiški išoriniai saitai, našta, slegianti žmogų. Vieni mano, kad pareiga tik žemina asmenybę, riboja jos laisvę, trukdo visapusiškai tobulėti, siekti asmeninės laimės. Kiti mano priešingai: reikia “mylėti iš pareigos”, “mylėti, kad reikia”, “mylėti, įregistravai santuoką” ir t.t. Šiuo atveju painiojamos pareigos autoritarinėje šeimoje su pareigomis pažangioje šeimoje, kur narių santykiai grindžiami lygiateisiškumu ir demokratiškumu. Autoritarinėje šeimoje nėra tikrosios meilės ir tikrojo pareigos supratimo, nes meilę išstumia aukojimasis šeimai iš baimės arba susitaikymas su esama padėtimi, arba nuolankumas, sąlygojamas asmenybės pažeminimo.

Šeimą mylintis ir gerbiantis žmogus vykdo savo pareigą pastarajai ne iš prievartos, ne kad taip reikia, ne todėl, kad tokios visuomenės nuostatos, o skatinamas vidinio balso – sąžinės.

Pareigos prigimtis visuomenė. Ji kyla iš žmogaus santykio su visuomene, šeima, artimaisiais ir pačiu savimi. Todėl pareiga mūsų visuomenėje yra ne visuomeninių dorovinių reikalavimų išraiška, o sąžinės paliepimas. Sutuoktinio priedermės jis kartais gali ir nevykdyti, o pareigų pavyzdžiui, vaikams, jis neturėtų pamiršti.

Dorovinis reikalavimas virsta pareiga, kai tėvai ir vaikai tai įsisąmonina ir išgyvena, kaip būtinybę. Tai vidinis paliepimas sau pačiam, gebėjimas palenkti save. Koreguoti savo meilę, siekiant aukštesnių tikslų. Tai laisvas savęs apribojimas, nes, kaip teigė J. V. Gėtė, vykdydamas savo pareigą, žmogus su meile žiūri į tai, kam jis pats save priverčia.

Visuomenę mes suvokiame kaip išorinę tikrovę, taikančią prievartą ir darančią spaudimą individui. “Dauguma mūsų visai nesunkiai pakenčia visuomenės jungą. Kodėl?… todėl, kad dažniausiai mes patys trokštame to, ko visuomenė tikisi iš mūsų. Mes norime paklusti taisyklėms. Mes norime vaidinti vaidmenis, kuriuos visuomenė paskyrė” [1, 95].

Meilė, pareiga neatskiriama nuo atsakomybės.

2.2 Atsakomybė

Atsakomybė tiesiogiai susijusi su šeimos narių požiūriu į dorovinius reikalavimus, visuomenės keliamus šeimai. Tai priklauso nuo šeimos norų, sugebėjimų įvykdyti reikalavimus, tų reikalavimų prasmės suvokimo ir jų aiškumo, kūrybingumo ir aktyvumo, gyvenimo sąlygų sudėtingumo ir kt.

Dorovinė atsakomybę jaučiantis žmogus teigiamai žiūri į savo pareigas ir priedermes šeimai. Jis savanoriškai vykdo pareigą, nes supranta savo, kaip vyro, žmonos, motinos, vaiko, vaidmenį. Tęsdami žmogaus giminę, tėvai vaikuose patys atsikartoja, ir nuo šio atsikartojimo supratimo priklauso dorovinė atsakomybė už jų ateitį.

Kai žmogus šeimoje jaučiasi nelaisvės, jis pradeda prarasti jai atsakomybę. Atsakomybės
šeimai praradimas slegia kitus šeimos narius, mažina jų džiaugsmą ir laisvę. Blėstant meilės, pareigos ir atsakomybės jausmui tam tikrame vyro ir žmonos santykių raidos etape gali pradėti silpnėti sutuoktinių ištikimybė.

Lietuvoje vykdoma socialinė politika vis dar nepajėgia išsaugoti šeimos, o kartais nukreipta į jos išardymą. Visuomenėje vyrauja liberalus požiūris į šeimą – nesvarbu šeima, nesvarbu bendruomenė, nesvarbu vertybės, nesvarbu atsakomybė – svarbu tik „aš“ ir mano malonumai.

2.3. Šeimų konfliktai

Konfliktas – tai prieštaringų interesų, pažiūrų ir įsitikinimų bei nuomonių susikirtimas. Šeimos konfliktai yra tarpasmenybinių konfliktų rūšys, kai konflikte dalyvauja du ar daugiau asmenų. Konfliktai būna labai įvairūs:

v nesudėtingi – lengvai sprendžiami,

v sudėtingi – sunkiai gesinami

v audringi – labai sudėtingi ir beveik nevaldomi.

Lengvai išsprendžiami yra tokie konfliktai, kurių priežastys greitai pašalinamos. Sunkiai sprendžiamų konfliktų priežastys giliai įsišaknijusios, sutuoktiniai ilgai neranda vieningos pozicijos.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1745 žodžiai iš 3437 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.