Seimos sociologija Lietuvoje katalikų bažnyčios požiūris
5 (100%) 1 vote

Seimos sociologija Lietuvoje katalikų bažnyčios požiūris

1121314151617181

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

ISTORIJOS FAKULTETAS

SOCIOLOGIJOS IR POLITOLOGIJOS KATEDRA

ŠEIMOS SOCIOLOGIJA LIETUVOJE: KATALIKŲ BAŽNYČIOS LIETUVOJE POŽIŪRIS Į ŠEIMĄ IR JOS VIETĄ VISUOMENĖJE

Referatas

Darbą skaitė: prof. V. Pruskus

Vilnius 2005

TURINYS

ĮVADAS 3

1. TEORINĖS SOCIOLOGIJOS PADĖTIS IR RAIDOS GALIMYBĖS LIETUVOJE 7

2. POŽIŪRIS Į ŠEIMĄ ĮVAIRIAIS ISTORINIAIS LAIKOTARPIAIS 10

2.1. POŽIŪRIS Į ŠEIMĄ ANTIKOJE 10

2.2. POŽIŪRIS Į ŠEIMĄ VIDURAMŽIŲ LAIKOTARPIU 10

2.3. POŽIŪRIS Į ŠEIMĄ NAUJAISIAIS AMŽIAIS 11

2.4. ŠIUOLAIKINĖ ŠEIMA 12

3. SOCIOLOGINIS POŽIŪRIS Į ŠEIMĄ, KAIP VIENĄ IŠ VISUOMENĖS INSTITUCIJŲ 15

4. LIETUVOS GYVENTOJŲ POŽIŪRIS Į ŠEIMOS MODELIUS IR JŲ POKYČIUS. 18

5. ŠEIMA KRIKŠČIONIŠKOJO SOCIALINIO MOKYMO POŽIŪRIU 22

5.1. ŠEIMOS RŪPINIMASIS KŪNO POREIKIAIS 22

5.2. ŠEIMOS RŪPESTIS DĖL DVASINIŲ, DOROVINIŲ IR RELIGINIŲ VERTYBIŲ 24

5.3. ŠEIMA KAIP ŽMONIŲ VISUOMENĖS “LĄSTELĖ“ 25

5.4. ŠEIMOS FUNKCIJŲ SUMAŽĖJIMAS IR JŲ PASIKEITIMAS PRAMONINĖJE

VISUOMENĖJE 26

5.5. ŠEIMOS POLITIKOS UŽDAVINIAI ŠIUOLAIKINĖJE VISUOMENĖJE 27

5.6. VEDYBOS IR SKAISTUMAS 29

APIBENDRINIMAS 31

IŠVADOS 33

LITERATŪRA 35

ĮVADAS

Darbo aktualumas.

Žmonių tarpusavio santykių šeimoje problemos šiandien kelia didžiulį susidomėjimą. Tačiau jaunimo rengimas šeimai, brandaus požiūrio į santuoką ugdymas dar toli gražu nėra patenkinamas. Šiuo atžvilgiu jaunimui ypač trūksta psichologijos bei socialinės psichologijos žinių. Juk juo daugiau žmogus sužino apie aplinkinį pasaulį, tuo daugiau jis turi įgyti žinių apie žmogų. Jeigu nepaisoma šios labia svarbios taisyklės, pažeidžiama žinių ir dorovės harmonija.

Šeimą tiria daugelis mokslų. Ekonomistai nagrinėja šeimos biudžetą, pajamų ir išlaidų struktūrą, demografai- šeimos įtaką gyventojų sudėties kaitai, pedagogai- auklėjimą šeimoje, jaunimo rengimą šeimyniniam gyvenimai. Galima apie šeimą kalbėti kaip apie kuriai nors visuomenei būdingą socialinį institutą, istoriškai besivystančią žmonių bendrumo formą ir kaip apie konkrečių žmonių sąjungą. Tačiau bet kuriuo požiūriu aptardami šeimos problemas, visada turėsime paliesti šeimos narių bendravimą ir bendradarbiavimą.

Santuoką stengiasi aiškinti filosofai, sociologai, psichologai, medikai, teisininkai ir teologai. Siekiant apžvelgti bei panagrinėti bažnyčios požiūrį į šeimą ir jos vietą visuomenėje, trumpai apžvelgsime religijos situaciją bei įvairių autorių nuomonę apie religijos įtaką visuomenei.

Vakarų valstybėse religija laikoma asmeniniu dalyku. Jungtinėse Valstijose šį po¬žiūrį sustiprina kultūra, kuri akcentuoja individualų pasirinkimą, ir konstituci¬ja, kuri garantuoja pasirin¬kimo laisvę „už“ arba „prieš“ religiją. Taigi atrodo, kad religija lieką nuošalyje nuo kasdienio visuomeninio gyve¬nimo. Sociologijos požiūris į šį reiškinį priešin¬gas: neįmanoma atskirti religiją nuo visuomenės. Neatmesdami žmonių asmeninio ap¬sisprendimo ir pasirinkimo laisvės, sociolo¬gai nustatė, kad visuomenė turi poveikį religijai. Iš tikrųjų vienas sociologijos mokslo kū¬rėjų įrodė, kad religija ir visuomenė beveik neatskiriamos (Durkheim, 1912/1947). Taigi ir bažnyčios įtaka bei požiūris į šeimą yra daugeliu atvejų nulemtas bažnyčios bei jos mokymo.

Šventumo galia sustiprinama ritualais ar kitais sutartais veiksmais, simbolizuojančiais šventas idėjas ar jausmus. Socialinė grupė religinę prasmę išreiškia ritualais, pavyz¬džiui, katalikų mišiomis ir apeigomis, tokio¬mis kaip krikštas, konfirmacija, santuoka, paskutinis patepimas. Religinį ritualą lydi įvairiausios emocijos – džiaugsmas, pagarba, laimė, liūdesys, ekstazė, išdidumas. Ritualas įgyja sociologinę prasmę, nes jis suvienija individus, sutelkia grupę, sukelia saugumo jausmą, suteikia individui ar grupei istorijos pajautimą. Taigi religiniai ritualai dažnai padeda nustatyti socialinių santykių mode¬lius.

Marx buvo vienas pirmųjų socialinių teoreti¬kų, pripažinęs religijos reikšmę kaip visuo¬menę stabilizuojančią jėgą. Marx kaip ir Durkheim pastebėjo, kad religija remia įta¬kingas ideologijas, minties ir tikėjimo sis¬temas, kurios paaiškina ir pateisina esamą socialinę tvarką. Marx jautė, kad religija yra svarbus užsiėmimas grupėms, ypač sociali¬nėms klasėms, kurios turi naudos iš status quo neproporcingai. Naudodamas tokias idė¬jas kaip dieviška karalių teisė, politinis elitas dažnai bando sutvirtinti socialinę sistemą, iš kurios jie turi naudos prie šios neįprastos schemos. Šiuo atveju religija gali būti panau¬dota, norint pristabdyti socialines permai¬nas.

Šiuolai¬kinis gyvenimas verčia žmones pačius daryti sprendimus pasirenkant darbą, draugus, gyvenimo būdą ir net pačią religiją. Daug žmonių apsisprendžia dėl naujos religijos, kuriasi nauji religiniai judėjimai, kurie veržte veržiasi net į tokias tradiciškai katalikiškas šalis kaip Lietuva.

Kęstutis Trimakas (2002), religijos esmę individo gyvenime, traktuoja: “pažinus Dievą ir kaip Jis žmogų
brangina, kyla jausmai (žavesys, dėkingumas ir kt.) ir motyvai artėti prie Jo (vertybės, idealai, prasmė)”.

Religiniai idealai cha¬rakteriui yra stiprus motyvas. Villiamas James’as: asmuo, patiriantis gilius religinius išgyvenimus, turi didžiausias galimybes išugdyti stipriausią charak¬terį“, nes jų įtakoje:

1) Idealioji Jėga, galingiausias idealas, sukelia stipriausius ir kilniausius motyvus, kaip antai Dievo ir artimo meilę, pasiaukojimą, entuziazmą ir drąsą;

2) susikristalizuoja pajėgiausi impulsai, skatinantys asmenį siekti, veikti ir atlikti didelius ir reikšmingus darbus Dievo garbei ir žmonių gerovei;

3) nugalimos vidinės bei išorinės kliūtys, kaip antai egoizmas, tingėjimas, nepasitikėjimas savimi, baimė ir kt.

Apžvelgus įvairių autorių darbus ir tyrinėjimus religijos srityje, galime pastebėti, kad šis reiškinys yra vienas iš svarbiausią darančių įtaką žmogaus veiklai. Kiekvienas žmogus gyvena konkrečioje visuomenėje ir yra veikiamas daugelio veiksnių – gamtinių – klimatinių, istorinių, kultūrinių, papročių ir pan. Religija turi įtakos žmogaus, kaip visuomenės atstovo charakterio formavime, jo socialinių, psichologinių bruožų formavime. Religijos išpažinimas daro įtaką žmogaus gyvenimo būdui bei jo veiklai. Šeima yra viena iš pagrindinių visuomenės institucijų, bažnyčia taip pat turi tvirtą nuomonę bei savo požiūrį į šeima.

Šeima vadinasi giminingumo, santuokos arba įvaikinimo paremtas susivienijimas žmonių, surištų bendra buitimi bei abipusišku atsakingumu už vaikų auklėjimą; šeimos nariai dažnai gyvena viename name. JAV šis apibrėžimas apima daug įvairių būdų. Vakarų Airijos valstiečių šeimų, Trobriandų salų bei Izraelio šeimyninio gyvenimo ypatumų tyrimai byloja, jog vienoje bendruomenėje niekinami papročiai laikomi norma kitoje bendruomenėje.

Sociologai ir antropologai lygina šeimos struktūrą skirtingose bendruomenėse pagal 6 parametrus: šeimos formą, santuokos formą, valdžios pasiskirstymą, partnerio pasirinkimą, gyvenamąją vietą bei turto paveldėjimo kilmę ir būdą.

Nepakankamas santuokinės meilės ir jos vidinio atvirumo gyvybei vertinimas ir to nulemiamas šeimos gyvenimo nepastovumas yra socialinis reiškinys, reikalaujantis deramo visų besirūpinančiųjų šeimos gerove, ypač krikščionių, dėmesio. Pirmiausia būtina pažinti tikrąsias (ideologines ir ekonomines) tokios padėties priežastis ir nenusileisti demagoginiams spaudimo grupių, nepaisančių visuomenės bendrojo gėrio, reikalavimams. Katalikų Bažnyčia, sekdama Jėzumi Kristumi, laiko šeimą ir santuokinę Gailestingumo Dievo bendrystės su žmonija dovana, brangių šventumo ir malonės, spindinčios pasaulyje, lobiu. Štai kodėl ji kviečia visus kovojančius už žmogaus reikalą suvienyti pastangas ir bendromis jėgomis skatinti šeimą ir jos giliausią gyvybės versmę-santuokinę sąjungą.

J. Hoffner pažymi, kad visuomenėje, dažnai nukrikščionėjusioje ir nutolusioje nuo tiesos apie žmogaus asmenį vertybių, šiandien būtina atkakliai akcentuoti santuokinio ryšio, “kuriuo vyras ir moteris sudaro viso gyvenimo bendruomenę, savo prigimtimi orientuota į sutuoktinių gerovę ir vaikų auklėjimą“, turinį-ryšio, kurį Dievas natūralioje Kūrimo tvarkoje įsteigė “nuo pradžių“. Tai turi blaiviai apmąstyti ne tik praktikuojantys tikintieji, bet ir tie, kurie šiandien nuo religinės praktikos yra nutolę, neturi tikėjimo ar laikosi kitokių įsitikinimų, trumpai tariant, visi žmonės, vyrai ir moterys, pilietinės bendruomenės nariai ir atsakingieji už bendrąjį gėrį. Būtina priminti santuoka grįstos šeimos prigimtį, tai, kad šeima pasižymi ne tik istoriniu bei konjunktūriniu, bet taip pat ontologiniu pobūdžiu, pranokstančiu visas epochų, vietų ir kultūrų kaitas, ir iš to kylančiu teisiniu matmeniu.

Dabartinėje visuomenėje šeima nevertinama. Nors Konstitucijoje parašyta, jog šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, realiame gyvenime propaguojamos šeimai prieštaraujančios nuostatos, kaip antai absoliutinamos individo teisės, kovojama už seksualinių mažumų teises, kalbama ne apie santuoką, o apie lyčių partnerystę ir gyvenimą kartu nesusituokus bei “bandomąjį“ laikotarpį.

Gyvenimo patirtis liudija, kad stiprios šeimos sukuriamos tik tada, kai žmonės turi tvirtus moralinius pagrindus. Normalus šeimos gyvenimas iš sutuoktinių reikalauja labai didelės aukos ir išsižadėjimo, jei šeimoje nėra gerbiamos tikros vertybės, ji pasmerkia save sunykimui. Tam, kad taip neatsitiktų labai svarbu, jog kuriama šeima remtųsi krikščioniškuoju socialiniu mokymu. Nes tvirčiausia šeima-krikščioniška šeima, tai-sąjunga tarp vyro ir žmonos, tai-pasiryžimas mylėti ir paklusti vienas kitam visą gyvenimą.Darbo objektas – Šeimos sociologijos tyrinėjimai Lietuvoje – katalikų bažnyčios požiūriu.

Darbo tikslas – Apžvelgti šeimos sociologijos tyrimus Lietuvoje ir Katalikų bažnyčios Lietuvoje požiūrį į šeimą ir jos vietą visuomenėje.

Tyrimo uždaviniai:

1. apžvelgti šeimos sociologijos tyrimus Lietuvoje;

2. nustatyti ryšį tarp religijos skelbiamų vertybių, moralės principų ir šeimos;

3. atskleisti Katalikų bažnyčios Lietuvoje požiūrį į šeimą;

4. panagrinėti Katalikų bažnyčios Lietuvoje
požiūrį į šeimą, kaip vieną iš visuomenės institucijų.

1. TEORINĖS SOCIOLOGIJOS PADĖTIS IR RAIDOS GALIMYBĖS LIETUVOJE

Kaip rodo dviejų šimtmečių amžiaus sociologijos istorija, sociologijos savimonė iš principo yra atvira įvairioms tradicijoms, kurios dažniausiai varžosi viena su kita. Negana to, paradigminiu – pamatinių teorinių krypčių – požiūriu šiuolaikinė sociologija yra labai diferencijuota, iš dalies netgi fragmentiška. Kita vertus, mokslo, ypač socialinių mokslų, ieškojimai visuomet yra giliau įsipainioję į konkrečios visuomenės politinę, ekonominę ir socialinę aplinką. Dėl šios priežasties sociologija, kaip ir kiti mokslai, turi itin prižiūrėti ir derinti tarp savęs du santykiškai nutolusius socialinius atskaitos taškus, kurie tik iš pirmo žvilgsnio atrodo esą priešingi ašigaliai, – paveldėtų bendruomeninių ryšių savimonę ir atviras, kosmopolitiškas nuostatas, kurios, kaip jau minėta, vidujai būdingos sociologijos disciplinai.

Europos, o perkeltine prasme ir Pasaulio, integracijos procesai skatina klausti: kokia esti Lietuvos sociologijos perspektyva įsitraukiant į platesnį ir labai dinamišką sociologijos krypčių, o konkrečiau kalbant, skirtingų socialinės teorijos paradigmų kontekstą? Ar Lietuvos sociologija turėtų išlikti tik pasyvus vykstančių procesų stebėtojas, pateikiantis nepriekaištingas ataskaitas administraciniams mokslo priežiūros institutams, ar, priešingai, jai svarbu aktyviai įsitraukti į šį sudėtingą procesą, aiškiai formuojant savo pasirinkimų perspektyvas? Akivaizdu, kad norint pagrįstai atsakyti į šiuos klausimus, neišvengiamai teks įvertinti konservatyvų tradicijos vaidmenį ir progresyvias raidos galimybes. Ir tai nėra klausimai, susiję tik su abstrakčiu idėjų lygmeniu, su gerais norais ir palinkėjimais. Priešingai, bet kuri tradicija sukuria tam tikras piramidines ir hierarchiškas struktūras, kurios turi savarankišką galią kaip dominuojančios normos ir toliau diegti esamą, įteisintą mokslo sampratą. Vadinasi, sociologijos, o ypač socialinės teorijos, diferenciacijos klausimai yra susiję ne tik ir ne tiek su galimais administraciniais pertvarkymais, bet veikiau su realiais galios santykiais bei įteisinimo klausimais. Kaip jau minėta, pastarieji klausimai yra svarbūs jau vien dėl to, kad šiandieną iš esmės keičiasi sociologijos kaip mokslo apibrėžimai: sociologija, kitaip negu prieš keturis-penkis dešimtmečius, įgyja daugiaparadigminės akademinės veiklos bruožus. Svarbu pabrėžti ir tai, kad sociologija, sau pačiai metodiškai pritaikydama sociologinės analizės įrankius, darosi vis labiau reflektyvi ir vis labiau linkusi atsigręžti į savo pačios įsišaknijusias orientacijas. Visa tai leidžia formuoti skirtingas, o kartais netgi alternatyvias koncepcijas, kurios apskritai imant orientuoja į laisvesnį šiandienos sociologijos krypčių pašnekesį. Dėl visų suminėtų priežasčių ir Lietuvos sociologija, nori ji to, ar nenori, atsiduria aktyvaus sociologinio polilogo aplinkoje. Aktyvi jos laikysena skatina svarstyti keturias savarankiškas, tačiau tarp savęs susijusias problemas:

1) teorinės diferenciacijos;

2) metodologinių ir pažinimo aspektų;

3) istorinės sociologijos savivokos plėtros;

4) junglaus sociologinio-teorinio požiūrio formavimo.

1. Kalbant apie pirmąją problemą, svarbu suprasti, kad paskutinieji XX a. dešimtmečiai ne tik sukūrė postmodernizmo teiginius, argumentus, kurie žadina intelektines ir kultūros diskusijas, bet ir suabejojo pačiais socialinės teorijos pagrindais, kuriuos paklojo dviejų šimtmečių Švietimo tradicija. Kitaip tariant, aiškėja, kad pačių sociologų aiškinimo formos turi būti įtraukiamos į socialinę analizę. Sociologų atskaitos sistema nėra ir negali būti “natūrali” pažinimo erdvė, kuriai būdingas tam tikras “objektyvus” atžvilgis, leidžiantis moksliškai įvertinti kultūros ir istorijos “faktus”: tokia erdvė veikiau yra socialiai konstruojamas pažinimas, kadangi pažinimas labiau susijęs su praktine, bet ne diskursyviąja sąmone.

2. Galima sakyti, formuojasi kritinė metodologija, kuri yra tekstinė, istorinė, socialinė ir struktūrinė. Antra, kadangi nėra “vienintelės” socialinės teorijos paradigmos, o, priešingai, aptinkama tarp savęs konfliktuojančių teorijų įvairovė, tai yra ir skirtingi tikrovės pažinimo būdai, metodai, itin glaudžiai susiję su skirtingomis teorinėmis prielaidomis. Kalbant apie teorijos, metodologijos ir metodo santykį labai svarbu suprasti ir tai, kad paskiros socialinės teorijos ar ištisos mokyklos, kurios remiasi tam tikra sociologine paradigma, nėra galutinis akademinių ieškojimų rezultatas ar apytiksliai nustatytų tiesų sankaupa, apimanti tiesiaeigę istorinę kryptį. Pastarasis požiūris visiškai pagrįstai skiria svarbų vaidmenį metodologijai, kuri padeda suprasti, kad teorinės atskaitos sistemos ir atitinkamų metodų pasirinkimas nėra nustatytas vieną kartą visiems laikams.

3. Sociologija, ir jos dalis – socialinė teorija, yra ne kaupiamojo pobūdžio mokslas, kaip, pvz., gamtotyra, bet kritinio, diskursyvaus pobūdžio “mokslas” (čia pasitelkiamos kabutės apibūdina sudėtingą paties mokslo apibrėžimą). Štai kodėl teorinė mintis nuolatos atsigręžia į
praeitį, ieškodama esminės kritinės aplinkos. Sociologinės bendruomenės, suvokiamos kaip tęstinis, istorinis kartų perimamumas, egzistavimas yra gyvybiškai svarbus pačios sociologijos šaltinis.

4. Tiek socialinės teorijos, tiek sociologijos pagrindinis uždavinys yra suprasti ir paaiškinti kasdienės tikrovės problemas, kylančias iš bendro jų šaltinio – patyrimo. Netgi paties žodžio teorija pirminės reikšmės liudija, kad svarbu derinti abu – patyrimo ir mąstymo – aspektus; teorinė veikla yra ir stebėtojiška, ir užsiimanti protiniais tyrimais. Kaip tik todėl sociologijai svarbu plėtoti dialogiškas diskurso formas ir praktiškai dalyvauti nagrinėjant intelektines, moralines ir politines Lietuvos visuomenės problemas pagal galimybes įsitraukiant ir į platesnį geografinį-istorinį lyginamąjį kontekstą. Pridurtina, jos tokia strategija skatina kritiškai peržiūrėti pirmąsias tris problemas, o ypač pernelyg pretenzingas pozityvizmo bei šiuolaikines scientizmo formas, kurios, reikia pripažinti, dominavo XX a. ir, kalbant visuminiu požiūriu, tebedominuoja nūdienos sociologijoje.

2. POŽIŪRIS Į ŠEIMĄ ĮVAIRIAIS ISTORINIAIS LAIKOTARPIAIS

2.1. POŽIŪRIS Į ŠEIMĄ ANTIKOJE

Antikoje šeima buvo gyvybiškai svarbi politinių, ekonominių ir socialinių galimybių paskirstymo instancija. Būtina pastebėti, kad šeimos sąvoka vartota keliomis prasmėmis-ir apibūdinant pagrindinę šeimą (tėvai, vaikas), ir platesnę giminę, ir namų ūkio bendruomenę. Tai rodo, kad Antikoje į šeimą žiūrėta kaip į ekonominių išteklių paskirstymo ir valdymo instanciją, o ne kaip į emocinių ryšių privačią sferą. Tokios padėties priežasčių reikėtų ieškoti istorinėje situacijoje. Ir iš Homero herojų visuomenės geologijos, ir iš ankstyvojo Romos istorijos tarpsnio galima pasakyti, kad šeima-tai apie vieną karį susitelkusi, monarchiškai struktūruota laisvųjų ir nelaisvųjų bendruomenė. Kaip politinis, ekonominis ir religinis vienetas, ji visiškai autariška ir autonomiška (nors socialiniu požiūriu susijusi su giminėmis); jos statusas ir prestižas visuomenėje priklauso nuo fizinės galios ir jo gebėjimo suburti apie save kuo daugiau šalininkų bei išlaikyti ir pagausinti šeimos valdas, kurios yra jo valdoma, bet ne asmeninė nuosavybė. Individas egzistencijos ir idėjos požiūriu yra neatsiejama, klano dalis. Lojalumas šeimai buvo svarbiausias principas. Tik krikščionybės diegiama individuali žmogaus kaip Dievo vaiko samprata gerokai išlaisvino individą (taip pat ir religijos požiūriu) iš šeimos saitų. Būtent milžiniški konfliktai, kilę susidūrus tradiciniam šeimocentrizmui ir radikaliam Naujojo Testamento reikalavimui atsisakyti priklausomybės šeimai Kristaus siekimo vardan, parodė iki tol neįveikiamą šeimos galią. Dar ir dabar tebesitęsianti individualizacijos procesą gerokai suintensyvino daugiausia askeze bei krikščionybėje nuolat pabrėžiamu individualiu sielos ryšiu su Dievu motyvuota, pagonių ir neasketiškų krikščionių pasipriešinimą kelianti daugelio aukštuomenės atstovų nuostata šeimos turtą išdalyti vargšams, užuot pagausintą jį palikus savo vaikams, arba net vengti vedybų ir įsipareigojimo per vaikus užtikrinti tolesnį šeimos gyvenimą. Individualus (sielos) išganymas pirmą kartą tapo svarbesnis už šeimos gerovę.

2.2. POŽIŪRIS Į ŠEIMĄ VIDURAMŽIŲ LAIKOTARPIU

Ankstyvieji Viduramžiai mums svetimesni negu graikų ir romėnų Antika ir visuomeninių

koncepcijų požiūriu. Jei dabar mes suvokiame save pirmiausia kaip individus, turinčius nepriklausomą savo vertę, tai Antikoje šitokį požiūrį būtų supratę tik kai kurie žmonės, o Viduramžiais turbūt nė vienas. Tų laikų žmogus laikė save pirmiausia bendruomenės-natūralios (šeimos, giminės) ar dirbtinai sukurtos (vienuolyno, svitos)-nariu. Individas buvo neatsiejamai susijęs su bendruomene, kuri jam buvo gyvybiškai būtina materialine ir psichine prasme. Šeimų sąjungos vaidino pagrindinį vaidmenį ir kasdieniame gyvenime, ir vaizdinių pasaulyje. Jau Bažnyčios tėvų požiūriu šeimos centras buvo sutuoktinių pora, tačiau ją įsivaizduoti kaip nuolatiniu pasitikėjimu ir seksualumu pagrįstą bei tuos dalykus viršijantį emocinį sambuvį būtų neadekvatus romantizmas; juk merginos ištekėdavo ne laisvai išsirinkusios sau vyrą, o tėvų noru. Galimas daiktas, kai kada sutuoktinius jungdavo ir tikros meilės ryšiai, tačiau, matyt, į nuskirtą vaidmenį su pagarba žvelgianti bičiulystė buvo jausmų viršūnė.

Brandžiaisiais Viduramžiais asmens ir visuomenės santykiuose įvyksta pats svarbiausias Vakarų istorijos lūžis. Vis labiau pradedama suvokti žmogų pirmiausia kaip individą ir tik paskui kaip bendruomenės narį. Nepaprastai sunku nustatyti šios permainos priežastis. Kadangi tapatybė yra sąveikos produktas, tai materialiniai ir socialiniai pokyčiai, skatino savojo Aš refleksiją.

Visa tai nekeitė fakto, kad, kaip anksčiau svarbu priklausyti krikščionijai-greičiausiai taip būtų atsakiusi dauguma žmonių. Paskui tikriausiai būtų paminėta šeima. Ankstyvųjų Viduramžių pabaigoje ji jau kitokia; aukštesniųjų sluoksnių šeimos-“giminės“ arba “namai“-vis dažniau apibrėžia save vien pagal agnatinę liniją, t.y. vyro giminės
svarbesnės negu žmonos. “Klanas“ kaip išvien veikiantis vienetas vis dar turi didžiausia reikšmę.

2.3. POŽIŪRIS Į ŠEIMĄ NAUJAISIAIS AMŽIAIS

Naujaisiais amžiais Vakarų Europoje šeima, taip kaip ir darbas, yra pagrindinis asmens tapatybės atskaitos taškas. Būdama ir visuomeninė sistema, ir visuomeninis procesas, ji yra nepaprastai įvairialypė laiko, socialiniu ir regioniniu požiūriu. “Šeimos“ sąvoka, kuria tik XVIII a. pradėta įvardyti nedidelę socialinę grupę, susidedančią iš tėvų ir vaikų. Viduramžiais ir Naujųjų amžių pradžioje reiškė visus nuo šeimos galvos priklausančius asmenis, taip pat ir šeimynykščius. Ne tik samdiniai ir tarnai, bet ir žmonos, vaikai, tėvai ir svečiai priklausė “namiškių kategorijai. Iki pramoninės visuomenės santvarka buvo pagrįsta šeimos ūkiu, šeima kaip gamybos reprodukcijos ir vartojimo vienetas buvo darbo organizavimo pagrindas, nors ši “viso namo“ gyvenimo forma niekada neatitiko visų gyventojų gyvensenos.

Valdžios ir Bažnyčios norai sutapdavo, kai būdavo kalbama apie santuokos ir šeimos kontrolę. Absoliutiškai valdančio kunigaikščio kaip “krašto tėvo“ įvaizdis sulygino valstybę ir šeimą ir pagrindė kokybiškai naują ankstyvojo moderno valstybės santvarką socialiniu, ekonominiu ir doroviniu požiūriu. Taip sustiprintas namų tėvo autoritetas turėjo iš apačios palaikyti politinę ir socialinę tvarką.

Reformatiška šeimos samprata idealizavo patriarchalinę šeimą, kuri turėjo stabilizuoti paskirus individus, taigi ir visą visuomenę. Konsensas, pagarba ir draugingumas buvo laikomi santuokos pagrindu ir palankumo prielaida; nuo XVII a. griežčiau apibrėžiama vaikų pareiga mylėti tėvus it tėvų pareigos vaikams. Sugriežtinami įstatymai prieš vyrus, mušančius savo žmonas. Kita vertus, nuo XVI šimtmečio didėja (ištekėjusios) moters beteisiškumas.

Individo varžymas išaugo, uždraudus slaptas vedybas, kurios buvo pagrįstos abipusiu pažadu. Įžengimo į santuoka “subažnytinimas“, sudėliojo kitokius moralinius akcentus ikivedybinių lytinių santykių traktuotėje; ši skyrėsi nuo griežtų kaimiškosios kultūros taisyklių. Šiuose rėmuose sužadėtuvės galėjo reikšti seksualinių santykių pradžią, o neštumas buvo glaudžiai susijęs su ketinimu vesti. Kaimiškoji garbės sąvoka apėmė tiek neštumo ir vedybų sąsają, tiek pačią galimybę vesti. Naujųjų amžių pradžios stygiaus visuomenėje vedybos buvo privilegija. Išskyrus aristokratiją. Vakarų Europos visuomenėje solidus besituokiančiųjų amžius ir nemažas viengungių procentas buvo norma. Tik tas, kuris turėjo pragyvenimą užtikrinančią “vietą“ socioekonominėje erdvėje, galėjo kurti šeimą. Tik vedybos suteikdavo suaugusiojo statusą ir užtikrindavo abiem lytims socialinę ir ekonominę poziciją bei garbę. Naujųjų amžių pradžioje nei šeima, nei ją sudarantys individai nebuvo apibrėžiami kaip atskiri vienetai, o būdavo suvokiami kaip didesnio sąryšio dalys. Nebuvo aiškios ribos, skiriančios namų tvarką ir viešąjį gyvenimą, individualias ir kolektyvines teises.

Tapatybės formavimosi pagrindas buvo hierarchinės bei vyriškos ir moteriškos struktūros. Krikščioniškosios žmonos ir šeimininkės idealas tendencingai užgožė moters įvaizdį, kuris priklausomai nuo luomo buvo vis kitoks; vis dėlto “lyties“ kategorija formavo luomais suskirstytą gyvenamąjį pasaulį. Nors santuoka teisės požiūriu netapo egalitarinė, vis dėlto tvirta padėtis šeimoje reiškė nuosavą viešpatavimo sferą.

Būtų klaidinga galvoti, jog Naujųjų amžių pradžioje šeimos santykiai buvo santykiai be meilės. Tačiau prielankumas buvo ribojamas ekonominių, socialinių ir demografinių faktorių, jo raiška griežtai kodifikuota, o į aistringą meilę-ir sutuoktinių, ir vaikų rodomą-žiūrėta kreivai kaip į galimą anarchiško elgesio priežastį.

2.4. ŠIUOLAIKINĖ ŠEIMA

Šeima yra unikali socialinė institucija, nes visų pirma čia pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų. Šioje aplinkoje jis užauga, tuokiasi, augina vaikus, joje atsiranda stipriausi prisirišimai ir vyksta rimčiausi konfliktai. Dauguma žmonių pradeda savo gyvenimą šeimoje, pastoviausioje socialinėje grupėje, kuriai jai vėliau priklausys. Šeima yra socialinio gyvenimo centre ir sieja individą su mokykla, bažnyčia, ekonomika ir taura. Ji perduoda jam pagrindines normas ir vertybes. Todėl šeima dažnai vadinama svarbiausiu statybiniu visuomenės bloku.

Kadangi šeima yra socialinio gyvenimo centre, naujovės ir socialiniai pasikeitimai, liečiantys šeimas, sukelia stiprią reakciją. Daug kas bijo, kad šeima nesugebės prisitaikyti prie pasikeitimo ir kad tradicinės vertybės sugrius, šeimai susidūrus su sunkumais, kuriems ji nėra pasiruošusi. Skyrybų skaičiaus didėjimas, gimimų skaičiaus mažėjimas ir viltis prailginti gyvenimą keičia šalies visuomenės gyvenimą.

Kažkas panašaus į šeimą egzistuoja kiekvienoje žinomoje visuomenėje, bet jos formos ir vieta visuomenės struktūroje skiriasi. Kadangi kiekviena visuomenė turi savo šeimynines struktūras, sunku nustatyti vieną atskirą formą, kuri būtų “šeima“.

Kaip jau
minėjau, kad šeima yra svarbi institucija, daugelyje išsivysčiusių visuomenių, bet ne dominuojanti. Tačiau buvo daug šeimyninių visuomenių, kuriose šeima buvo dominuojanti socialinė grupė ir prisidėjo gaminant prekes, palaikant tvarką bei atliekant religines funkcijas. Šeimyninėse visuomenėse individai kreipiasi į savo gimines pagalbos. Šeimos interesai-turtas, garbė, tęstinumas-svarbesni už individo interesus. Iš tiesų, šeimyninėje visuomenėje individo interesai neatskiriami nuo šeimos interesų.

Žinoma, šiuolaikinė visuomenė nėra šeimyninė. Ryšiai tarp šeimos narių nėra taip griežtai apibrėžti, kaip tai buvo anksčiau, bet vis dėlto šeima išsiskiria visuomenėje. Tai vieta, su kuria susijusi svarbiausia privataus gyvenimo dalis, kur gimsta vaikai ir kur jie pirmiausia socializuojasi. Tai tiltas tarp individų ir didesnės visuomenės dalies. Šiuolaikinė šeima gerokai skiriasi nuo ankstesnių laikų šeimos šiais aspektais:

1. Laisvas partnerio pasirinkimas reiškia, kad individas pasirenka sutuoktinį nebūtinai pritariant giminei.

2. Šiuolaikinių šeimų skyrybų skaičius didėja bent iš dalies dėl to, kad poros kartu gyvena daug ilgiau negu anksčiau, kai žmonės tuokėsi vyresni ir mirdavo jaunesni.

3. Padidėjęs geografinis mobilumas, kuris susijęs su šiuolaikine urbanizacija, įtempia, o kartais susilpnina giminystės ryšius.

4. Turbūt pati svarbiausia industrializacijos įtaka-laipsniškas gamybinės veiklos pašalinimas iš namų ūkio ir namų atskyrimas nuo darbo vietos. Dėl šio atskyrimo poreikį rūpintis vaikais pajuto kur kas daugiau šeimų.

5. Namai tapo prieglobsčiu.

6. Pasikeitus normoms, kurios reguliuoja moterų gyvenimą, ir tai, kad daug moterų pradėjo dirbti, pakito šeimos gyvenimo struktūra.

7. Moterys įgijo pilnas juridines teises ir šeimos kūrėsi daugiau asmeninio jausmo, o ne materialinės tarpusavio priklausomybės pagrindu, ryšiai šeimose tapo ne tokie hierarchiški. Oficialus vyrų ir tėvų autoritetas ne toks didelis kaip anksčiau.

Žmonių šeima sukuriama, kai gimsta vaikas. Pilną šeimą sudaro abu tėvai, vaikas arba vaikai. Joje dažnai būna senelių, kitų giminių. Nepilnoje šeimoje esti tik vienas tėvų. Struktūrinis šeimos paaiškinimas neapibūdina jos esmės.

Žmonijos egzistavimo sąlyga-jos atsinaujinimas gimus vaikui. Jau pirmykštėje bendruomenėje šis atsinaujinimas vyko šeimoje, kurią sudarė tėvas, motina, vaikai. Tik matriarchato šeimoje tėvas neįėjo į jos sudėtį. Be to, nei šeima, nei bendruomenė arba visa visuomenė negali egzistuoti neauklėdama vaikų darbui ir socialiniams santykiams. Todėl esminė šeimos paskirtis-vaikų gimdymas, jų auginimas ir auklėjimas.

Šeimos gyvenimas ir vystymasis įmanomas tenkinant kiekvieno jos nario materialinius ir dvasinius poreikius. Todėl svarbiausia jos pilnutinio gyvenimo sąlyga-ūkinė ir kultūrinė bazė. Bendra ekonominė ir dvasinė veikla, atitinkanti tautos teikiamas galimybes. Šioji šeimos egzistencijos sąlyga priskiriama prie šeimos esminių požymių. Šeimą ir galima apibrėžti kaip mažiausią žmonijos regeneracijos grupę, siejamą ekonominės ir dvasinės veiklos bendrumu.

Toks apibrėžimas atskleidžia šeimos prigimtį, paskirtį pagal pagrindines funkcijas ir jos vieningumo sąlygas. Kartu šeima yra ir žmonijos istorijos padarinys. Paveldėdama geriausias praeities tradicijas, šeima kuriama ne kokiais nors išskaičiavimais, bet abipuse meile ir santuoka, registruojama nustatytose įstaigose. Šeimos registracija daro ją juridiniu asmeniu, saugojamu įstatymais ir formalia socialine institucija. Jos, kaip socialinės institucijos, pagrindiniai uždaviniai yra šie:

1. Saugoti ir puoselėti šeimos narių ištikimybę ir vieningumą (darną).

2. Auginti ir auklėti vaikus. Sudaryti palankias jų brendimo ir vystymosi sąlygas.

3. Stiprinti šeimos ūkį ir racionaliai tvarkyti jos ekonomiką.

4. Rūpintis vaikų bendruoju ir profesiniu išsilavinimu, pasirengimu padėti mokyklai mokyti ir auklėti vaikus.

5. Rengti vaikus savarankiškam gyvenimui jų būsimojoje šeimoje.

Šių uždavinių vykdymas reikalauja iš šeimos atitinkamo kultūrinio ir pedagoginio pasirengimo, didelio atsidavimo šeimos interesams, ištvermės veikloje ir meilės visiems šeimos nariams.

3. SOCIOLOGINIS POŽIŪRIS Į ŠEIMĄ, KAIP VIENĄ IŠ VISUOMENĖS INSTITUCIJŲ

Sociologai ir antropologai lygina šeimos struktūrą skirtingose bendruomenėse pagal 6 parametrus: šeimos formą, santuokos formą, valdžios pasiskirstymą, partnerio pasirinkimą, gyvenamąją vietą bei turto paveldėjimo kilmę ir būdą.

Šeimos forma. Giminingumas reiškia socialinių santykių pagrįstų tam tikrais faktoriais vienovė. Tokie santykiai apima biologinius ryšius, santuoką ir teisės normas, taisykles dėl įvaikinimo, globos ir t.t. Bendroje giminystės ryšių sistemoje yra 2 pagrindiniai šeimos struktūros būdai:

Branduolinio (nuklearinio) būdo šeima susidaro iš suaugusių tėvų ir nuo jų priklausančių vaikų.

Išplėsta šeima, skirtingai nuo pirmo atvejo, apima branduolinę šeimą bei daugybę giminaičių, pavyzdžiui senelį ir senelę, anūkus, dėdę ir tetą, pusbrolius ir pusseseres.

Santuokos forma. Tarp Airijos valstiečių, Trobriandų salų gyventojų ir Izraelio kibucų narių gyvavo vienintelė pagrindinė
forma. Tai monogamija – 1 vyro ir 1 moters santuoka. Tačiau mes turime duomenų apie kai kurias kitas formas:

Poligamija vadinasi vieno asmens su keletu asmenų santuoka. 1 vyro su keletu moterų santuoka vadinasi poliginija; 1 moters su keletu vyrų santuoka – poliandrija.

Daugumoje bendruomenių teikiama pirmenybė poliginijai (vieno vyro su keletu moterų santuokai). Tačiau, kadangi daugelyje bendruomenių vyrų ir moterų pasiskirstymas sudaro apytikriai 1:1, poliginija nebūna plačiai pritaikoma net tose bendruomenėse, kur ji yra labiau norėtina (pvz., musulmonų šalyse). Kitaip nevedusių vyrų skaičius žymiai viršytų turinčių keletą žmonų vyrų skaičių.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4726 žodžiai iš 9437 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.