Seimos Sventės
5 (100%) 1 vote

Seimos Sventės

TURINYS

ĮŽANGA…………………..………………….………………………………………………………………………………….3

1. TRADICIJOS SAMPRATA IR ŠVENČIŲ ATSIRADIMO PRIELAIDOS 4

2. ŠEIMOS ŠVENTĖS ……………………………………………………………5

3. KŪČIOS-IŠIMTINAI ŠEIMOS ŠVENTĖ…………………………………………………..12

IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………………………..14

LITERATŪRA……………………………………………………………………………………………………………………..15

ĮŽANGA

Šeimos šventės, tradicijos, papročiai yra bendrosios tautos kultūros dalis. Jų puoselėjimas turi svarbią auklėjimo funkciją, daro didžiulį poveikį jaunos asmenybės ugdymui. Per tradicijas, papročius šeimoje perduodama patirtis: požiūris į pasaulį ir gyvenimą, tikėjimas, dorovė, elgesio būdas, kultūros vertybės, socialinių santykių formavimas ir kt.

Svarba ir aktualumas. Šventės yra laukiamos, nes dažniausiai tada patiriame daug džiaugsmo, pailsime. Turbūt esate pastebėję, kad žmonės šiais laikais gyvena ir dirba labai intensyviai, dažnai jaučiasi pavargę ir fiziškai, ir dvasiškai, tad šventės tampa svarbiausia ir labai laukiama savaitės, mėnesio ar metų diena. Šventės mums yra labai reikalingos.Tikra atgaiva sielai yra asmeninės, šeimyninės šventės, kai artimiausi žmonės susikuria galimybę pabūti kartu. Juk šiais laikais vienas kitam skiriame tiek mažai laiko ir dėmesio.

Šio darbo tikslas- apžvelgti šeimos šventes, pabrėžiant jų šventimo tradicijas senovėje bei šiuolaikiniame pasaulyje.

Uždaviniai:

• Apibrėžti tradicijos sampratą bei švenčių atsiradimo prielaidas.

• Aptarti šeimos šventes bei jų ypatumus senovėje bei šiais laikais.

• Apibūdinti šv. Kūčias, kaip išimtinai šeimos šventę.

Rašant darbą buvo remtasi: moksline literatūra bei internete pateiktais straipsniais.

1. TRADICIJOS SAMPRATA IR ŠVENČIŲ ATSIRADIMO PRIELAIDOS.

Tradicija(lot. traditio- perdavimas)- tai istoriškai susidariusių ir žmonių bendrijose įsitvirtinusių kultūros formų perdavimas iš kartos į kartą, pačios perteikiamos kultūros formos, jų perdavimo būdai. Tradicijos susijusios su svarbiausiais žmogaus gyvenimo įvykiais: santuoka, kūdikio gimimu ir vardo suteikimu, laidotuvėmis ir mirusiųjų atminimo pagerbimu, įvairiomis kalendorinėmis šventėmis. Tradicijų visuma sudaro nacionalinį tautos veidą. Jos laiduoja kultūros perimamumą ir išliekamumą(Miškinis K., 2003, p.47):

Lietuvių tautos papročiai, tradicijos, tame tarpe ir įvairiausių švenčių šventimas, susiformavo dar gilioje senovėje ir buvo perduodamos iš kartos į kartą. Seniausios žmonių apeigos išplaukė iš nepažinimo juos supančios gamtos dėsnių, nesupratimo, kodėl periodiškai kiekvienais metais keičiasi metų laikai: žiemą keičia pavasaris, pavasarį- vasara, vasarą- ruduo, o su jais ir darbo sezonai: baigiantis vienam darbo sezonui ir prasidedant kitam, buvo švenčiamos šventės ir atliekamos apeigos, paprastai susietos su išgalvotomis antgamtinėmis būtybėmis(totemais, gyvulių ir augmenijos „šeimininkais“), nuo kurių tariamai priklausęs žmonių apsirūpinimas maistu(Dundulienė P. 1991, p.5). Senovinių švenčių tikslas ir pagrindinė idėja – padėti žmogui nelengvame jo darbe. Tad šventės savaip rikiuodavo valstiečių darbų ir užsiėmimų seką, o iš kartos į kartą greta ūkinės veiklos patirties buvo perteikiamas dvasinis senolių palikimas, dvasinis kelrodis – švenčių tradicijos.

2. ŠEIMOS ŠVENTĖS

Galima išskirti kelias pagrindines šeimos šventes: vestuves, krikštynas, gimtadienius, vardadienius, laidotuves, kaip specifines mirusiųjų laidojimo apeigas. Prie šeimos švenčių galime priskirti ir šias kalendorines šventes: Motinos dieną, Kūčias, Kalėdas ir kt. Šioje savo darbo dalyje plačiau aptarsiu šias išvardintas šventes.

Vestuvės.

Vestuvės- šeimos gimimo šventė, vienas reikšmingiausių žmogaus gyvenimo įvykių. Pagal papročių ir tradicijų gausumą galime spręsti, kad į vedybas lietuviai visuomet žiūrėjo labai rimtai. Vedybų ryšys buvo nesuardomas- jį galėjo nutraukti tik mirtis. Tai reiškia, kad visų vedusiųjų gyvenimas nebuvo toks laimingas, kaip pasakose. Tą paliudija ir daugybė dainų apie ištekėjusios moters vargus, ypač, kai vyras yra girtuoklis arba tinginys. Tą paliudija ir visos jaunosios ašaros, paliekant tėvų namus. Tačiau kito pasirinkimo nebuvo: vedybos buvo neišardomos.

Apie vedybas sukosi visų mergaičių mintys ir svajonės. Turime labai daug tautosakos, spėliojimų, būrimų, apeigų visose kalendorinėse šventėse ir kitomis progomis, kai mergaitė stengdavosi sužinoti, su kuo teks praleisti gyvenimą, koks bus jos būsimas vyras: geras, gražus, piktas, girtuoklis, turtingas, vargšas ir pan. Vyrai tos problemos, galima sakyti, neturėjo, nes jie rinkosi sau mergelę. Net ir prastas vyras galėjo gauti gražią mergaitę, jeigu jis buvo turtingas, jeigu susirasdavo iškalbų piršlį, kuris įkalbėdavo tėvus leisti už jo savo
dukterį.

Tai nereiškia, kad jaunimas nesukurdavo šeimų iš meilės. Susitikdami pasilinksminimuose, talkose, bendrose šventėse ir kitomis progomis, jauni žmonės patikdavo vieni kitiems, susipažindavo, vieni kitus pamildavo. Jeigu tėvai jų vedyboms nesipriešindavo, kaimas susilaukdavo vestuvių(Bindokienė D. 1989, p.319).

Senoviškos lietuviškos vestuvės tęsėsi mažiausiai savaitę. Jos buvo ne tik jaunosios ir jaunojo giminių šventė, bet viso kaimo, o kartais net visos apylinkės pramoga. Vestuvės turėjo savitas, sudėtingas apeigas, simboliką, dainas, šokius, veikėjus ir valgius. Daug senųjų papročių buvo susiję su tuometiniu lietuvių gyvenimo būdu ir tikėjimais, todėl šiais laikais tuos papročius pakartoti nebūtų per daug logiška, nes vestuvės dažniausiai vyksta tik vieną dieną, piršlys nėra jauniesiems reikalingas- jie patys tarp savęs nutaria sukurti šeimą, o kvieslio vaidmenį atlieka spausdinti pakvietimai, išsiuntinėjami paštu.

Nežiūrint to, kad papročiai šiais laikais suprastinami, suglaudžiami, sujungiami, jie vis dėlto yra lietuviški ir skiriasi nuo kurios kitos tautos papročių.

Reikia paminėti dar ir tai, kad senovės tradicines vestuves šiais laikais vis dažniau pakeičia partnerystė- tai gyvenimas kartu nesudarius santuokos.

Krikštynos.

Žmogaus atėjimas į pasaulį nuo senų senovės buvo nepaprastas įvykis. Kūdikio gimimas buvo džiaugsminga ne tik šeimos, bet ir visos bendruomenės šventė. Per daugelį šimtmečių atsirado įvairių apeigų, kurios turėjo apsaugoti naujagimį nuo viso, kas bloga, ir garantuoti laimingą, gerą gyvenimą. Krikštynas rengė praėjus septynioms dienoms nuo vaiko gimimo, vėliau- ir po trumpesnio ar ilgesnio laiko(Miškinis K., 2003, p.51). Apie įvykį greitai sužinodavo visas kaimas, o moterys ruošdavosi būtinai nueiti į radynas.

Radynos- kūdikio ir jo motinos lankymas. Lankydavo tik ištekėjusios moterys, giminaitės ir kaimynės. Netekėjusių merginų ir vyrų į radynas nekviesdavo. Liaudis buvo įsitikinusi, kad lankyti gimdyvę yra būtina. Nei viena moteris neidavo tuščiomis rankomis: neatnešus dovanų gimdyvei ir kūdikiui, galima suardyti visą jo ateities laimę(Bindokienė D., 1989, p.321).

Po radynų kuo greičiau turėjo būti krikštynos, nes tikėta, kad nekrikštytm vaikui gresia visokie pavojai, ypač iš tariamųjų antgamtinių būtybių(laumių, raganų, blogų akių ir kt.). Prie naujagimio iki krikšto senu papročiu turėjo degti ugnis arba namų židinys. Silpnus kūdikius stengdavosi pakrikštyti bažnyčioje, o mirštantį galėjo pakrikštyti pati pribūvėja arba kitas asmuo. Mirusio nekrikštyto kūdikio kunigai neleisdavo laidoti kapinėse. Juos laidodavo savižudžių kapinėse, esančiose už kapinių tvoros. Tėvai už mirusį nekrikštytą vaiką esą kentėsią aname pasaulyje, pragare ar skaistykloje.

Buvo tikima, kad nekrikštyto vaiko vėlė eina į kažkokias tamsybes arba klaidžioja po pasaulį ar gyvena po žeme, virtusi mažu žmogeliuku kaukučiu naktimis lankosi tėvų namuose, verkšlena, prašo tėvus aprengti, pavalgydinti, gelbėti. Tokie vaikučiai esą kenčia tol, kol numiršta jų tėvai ir atperka nuodėmę. Buvo draudžiama nekrikštytą vaiką vadinti kokiu nors vardu, nes tai esą nuodėmė(Dundulienė P., 1999, p.81).

Kūdikio krikštynos šeimoje yra didelė šventė. Senaisiais laikais jos buvo keliamos bent dvi dienas. Krikštynos susideda iš dviejų pagrindinių dalių: 1) apeigų bažnyčioje, kur kūdikis pakrikštijamas, duodant jam vardą ir įvedant į krikščioniškąją bendruomenę; 2) pakrikštyto kūdikio parvežimas namo ir po to krikštynų vaišės.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1301 žodžiai iš 4282 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.