Seimyniniai konfliktai
5 (100%) 1 vote

Seimyniniai konfliktai

Įvadas

Žmonės nuo senų laikų įžvelgė barnių ir nesantaikos padarinius šeimai. Tai perteikia daugelis patarlių: „Barniuose nudilsi, varguose numirsi“, „Namų barniai ir kregždę iš lizdo išvaro“ ir kt. Santaika, darna šeimą daro laimingą, o barniai, konfliktai ardo, šeimynykščius daro nelaimingus. Niekas neatlygina lietingų atostogų dienų ir niekas negrąžina sugadintų santuokos dienų. Kiekvienas šeimos konfliktas – tai nemokėjimas gražiai bendrauti, protingai derinti tarpusavio poreikių, skonių, interesų.

Prieštaravimai ir konfliktai

Konfliktas ( lot. conflictus-susidūrimas) – priešingų interesų, pažiūrų, siekimų susidūrimas, kivirčas, ginčas, nesutarimas, galintis susikomplikuoti.

Šeimos konfliktai – tai prieštaravimai, kilę tarp jos narių dėl psichinio, fiziologinio ar socialinio, buitinio nesutaikomumo, taip pat dėl veiklos motyvų, tikslų, pažiūrų skirtingumo. Jie paprastai būna susiję su tam tikrų vertybių perkainojimu, būtinumu atsinaujinti. Ne visi prieštaravimai virsta konfliktais. Šeimoje galima ginčytis dėl politikos, madų, tam tikrų reiškinių vertinimo ar kitų dalykų ir gražiai, darniai sugyventi. Paprastai taip elgiasi aukštos bendravimo kultūros, savikritiški nekartojantys padarytų klaidų, susivaldantys, nepernešantys savo blogos nuotaikos iš mokyklos ar darbovietės į šeimą, pakantūs kito nuomonei žmonės.

Prieštaravimai sukelia konfliktus tada, kai paliečia kurio šeimos nario interesus, konkrečią asmenybę. Kadangi konfliktai sukelia stiprias emocijas (nuoskaudą, pyktį, panieką, pasipiktinimą, neapykantą, pagiežą), o jos jaudina žmogų, skatina energingai ginti savo interesus, tai konfliktuojant nesutarimų preižastis dažniausiai užleidžia vietą vien psichologinėms nuostatoms („Kaip jis drįso?!“, „Kodėl pasakė?!“, „Kodėl priminė?!“, „Jis manęs, matyt, nemyli“ ir kt.). Tada nepaprastai sparčiai didėja asmeninis priešiškumas, nes nesutariantys šeimos nariai jau nesistengia suvokti konflikto priežasčių, o bet kokia kaina nori įveikti vienas kitą. Tokie konfliktai, nors ir paprastai išsprendžiami, yra nuostolingi abiem šalims. Net įrodydamas savo teisybę, „nugalėtojas“ pralaimi, nes savo „pergale“ atstūmė, atitolino pralaimėjusįjį. Be to, šeimos narių vaidai gali peraugti į nuolatinį „namų karą“, kai gyvenimas virsta „pragaru“: šeimynykščiai gula ir kelia, jausdami pagiežą bei nuoskaudą, vaikai į besivaidijančius tėvus žiūri be deramos pagarbos, tėvai į vaikus – be meilės ir pan.

Vis dėl to smulkių konfliktų situacijų išvengti sunku. Jos yra toks pat natūralus dalykas, kaip kiti bendravimo aspektai, ir gali būti netgi naudingos, kaip tam tikras šeimos ir vieno jos nario prisitaikymo mechanizmas. Teisingai išspręsti konfliktai sukelia permainų, atnaujina žmonių santykius, yra tam tikra paskata asmenybei tobulėti. Konfliktuojant suartėja nuomonės, patikslinama tiesa, o įveikę tam tikrą nesutarimą, šeimynykščiai dar labiau susitelkia. Taigi šeimos konfliktas yra tarsi būtinas gyvenimo elementas, padedantis rasti bendrą kalbą. Patirtis, sukaupta iš konflikto, padidina šeimos narių gyvenimiškąją išmintį. Psichologas E. Laurinaitis teigia, kad šeimoje reikia „iškrauti“ neigiamus jausmus. Jeigu nebūna garbingų konfliktų, t.y. neišliejami neigiami jausmai, tai šeima išgyvena krizę. Psichologų nuomone, reikia mažiau svarstyti, reikalingi ar nereikalingi konfliktai, o dažniau pagalvoti, kaip kivirčytis nežeminant, neįžeidžiant ir neįskaudinant kitų, kaip ginčytis, siekti savo tiesos.

Iš gyvenimo praktikos žinome, kad išvengti konfliktų faktiškai neįmanoma, todėl kur kas svarbiau juos slopinant ieškoti sutarimo. Siūloma pasinaudoti tokiu „septynių žingsnių planu“:

1. Išsiaiškinkite, ko jūs norite (jeigu nežinote, ko norite, vargu ar tokius norus supras antra nesutarianti pusė).

2. Išsakykite savo norus kitai pusei (tinkamoje vietoje, tinkamu laiku, nusiraminę patys).

3. Išklausykite kitos pusės norus (nepertraukdami, nekritikuodami, nediskutuodami).

4. Ieškokite galimų sprendimų (kuo jų daugiau, tuo lengviau pasirinkti).

5. Įvertinkite galimus sprendimus ir išsirinkite geriausią (kartu su antrąja puse).

6. Įgyvendinkite pasirinktą sprendimą.

7. Toliau tikrinkite pasirinkto sprendimo tinkamumą (sprendimai negali būti amžini, nekoreguotini).

Antra vertus, reikia žinoti, jog visų smulkių konfliktėlių (ne ten padėjo, ne taip pasakė, ne taip suprato…) neįmanoma išspręsti ir nereikia veltis į juos. Aiškinimasis šeimos gyvenimą gali paversti chaosu, nuolatine nervų įtampa. O šeimoje reikia kuo mažiau nervinti ir varginti kitus šeimos narius, juolab neieškoti pretekstų konfliktuoti. Kartais parankiau kai ko „nematyti“ ar „negirdėti“. O jeigu konfliktai dėl panašių priežasčių nesiliauja, reikia ramiai ir logiškai išsiaiškinti, kad ateityje nesikartotų.

Šeimos konfliktų ypatumas tas, kad yra subjektyvūs. Vadinasi, jie beveik visada grindžiami klaidingu įsivaizdavimu, neteisingais emociniais įspūdžiais, perdėtomis reakcijomis į nereikšmingus dirgiklius ir kt. Išvengti subjektyvumo, įvairius nesutarimus spręsti protu, o ne vien jausmais, mokėti ginčytis – reikia
mokėti kiekvienam šeimos nariui. Tai garantuoja gerą psichologinį klimatą.

Ginčo etika

Dažnai šeimoje susikerta skirtingos nuomonės. Vienas nori įtikinti kitą, siūlo savo sprendimus, atmeta priešingą nuomonę. Užsimezga ginčas. Jį visada sudaro puolimas ir gynyba, argumentai ir kontrargumentai. Yra šeimų, kuriose įprasta be perstojo „kabintis“, „užsipulti“, „duoti trigubai grąžos“. Tai vyksta tada, kai nemokama ramiai, santūriai, mandagiai atsakyti į nekaltą pastabą, menkiausią prieštaravimą ar tiesiog kitokią nuomonę. Yar tokių žmonių, kurie kaip įtempta spyruoklė laukia puolimo ir į kiekvieną bent kiek neatsargesnį pasakymą reaguoja karinga gynyba, savo ruožtu provokuojančia puolimą. Įsigali „karo padėtis“, stiprinanti tarpusavio priešiškumą, neapykantą, susvetimėjimą.

Tėvai, ginčydamiesi tarpusavyje arba su vaikais, negali elgtis bet kaip, negarbingai, nekutūringai, tyčiotis iš ginčo partnerio, bartis, šūkalioti, nes juos stebi vaikai ir seka jų pavyzdžiu. Kultūringas žmogus, norėdamas įrodyti savo nuomonės teisingumą, pasitelkia faktus ir logiką, o ne rėkavimą, melagingus pažadus, faktų iškraipymą, suktus samprotavimus ir pan.

Visi šeimynykščiai diskutuodami turi:

• neprimesti ginčo partneriui kategoriškos savo nuomonės, bet tik sudaryti sąlygas, kad šeimos narys, su kuriuo ginčijamasi, pats suvoktų savo klaidas ir būtų įtikintas argumentų nepaneigiamumu;

• su ginčo partneriu elgtis kultūringai ir mandagiai, pripažinti jo reikšmingumą; visada reikšti gerą valią;

• ginčo metu išlaikyti savitvardą, santūrumą, saiką, niekada neprarasti pusiausvyros, o pralaimėjus ginčą išlaikyti mandagią ir pagarbią elgseną;

• atsisakyti pretenzijų nugalėti bet kokia kaina;

• esant reikalui, daryti išmintingus kompromisus;

• niekada nepertraukti kalbančiojo, nekelti balso, neįžeidinėti savo pašnekovo ir nežeminti jo orumo.

Kritikos etika

Šeimoje sakomi ne tik malonūs ir švelnūs žodžiai. Gyvenimas verčia pasakyti ir nemalonių dalykų, pakritikuoti, pareikalauti. Norint išvengti konfliktų, reikia žinoti, kad vyrai ir moterys nevienodai reaguoja į kritiką. Moteris ypač pažeidžiama, kai kalbama apie jos moteriškumą: išvaizdą, skonį, gebėjimą auklėti vaikus. Labai jautriai reaguoja į jos tėvų, giminaičių ar draugių kritikavimą. Vyras paprastai itin jautriai reaguoja, kai peikiama jo darbinė karjera arba menkinamas vyriškumas („Koks tu vyras!“, „Nieko tu nesugebi!“, „Esi tikras nevykėlis!“, „Mažai uždirbi“). Sutuoktiniai privalo žinoti, kad šiais klausimais galima diskutuoti, bet nereikia tų sričių įkyriai kritikuoti, pašiepti, tyčiotis.

Vaikai labai jausmingai reaguoja į kritiką, kai neįvertinamos jų pastangos, menkinama asmenybė.

Kritika (gr.kritike – nagrinėjimas, aptarimas) – toks žmogaus elgesys, kurio metu analizuojama kieno nors veikla, visa tai vertinama, nurodoma būdai bei priemonės trūkumams pašalinti. Kritika yra neigiamas vertinimas. Kad jos reiškimas šeimoje būtų veiksmingas, kad nesukeltų prieštaravimų, neįžeistų šeimos narių, turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Būtent:

1. Kritikuojant vaikus ar sutuoktinį reikia vengti intersubjektyvizmo (kritikos už palyginti gerą elgesį, gerus darbus).

Vaikas parėjo iš mokyklos, gavęs aštuntuką iš lietuvių kalbos. Mama sako: „Ak, jei būtum daugiau pasimokęs, būtum gavęs devynis arba dešimt“.

2. Kritika turi būti pozytivi. Ji turi tobulinti, taisyti, bet ne bausti., keršyti. Tėvų pastabos turi būti išsakytos geranoriškai, skambėti kaip draugiškas patarimas, nuoširdus noras padėti.

3. Kritiką turi turėti auklėjamąjį poveikį. Jeigu pastabos, kritika priverčia vaiką pasižiūrėti į save savikritiškai – tokia kritika yra gera.

4. Kritikuoti reikia vaiko elgesį, poelgį, bet ne asmenybę. Pedantiškas kibimas prie smulkmenų – neperspektyvus. Nereikia sakyti “Tu nemokša, tinginys!”, bet geriau – “Tu neparengei pamokų!”, “Tu nepadarei darbo” ir pan.

5. Kritikuojant nesiremti susidaryta išankstine nuomone. Pasitaiko, kad šeimose spaudžiamas vienas kuris blogesnis” vaikas, “gero” vaiko pastebimi tik geri darbai, o “blogo” – tik “blogi”.

6. Tėvai turi išmokyti kritikuoti ramiai, neįkyriai, nesikarščiuodami, negrasindami, nemoralizuodami, remdamiesi tik faktais ir logika, o ne emocijomis.

7. Nereikia vaikui priminti ankstesnių nusižengimų arba klaidų. Nuolatinis priminimas praeityje nutikusių negerų dalykų trikdo tarpusavio santykius, vaikas pradeda vengti tėvų.

8. Kritikuojant nereikia vengti pagirti. Pagirdami vaiką, tėvai ištirpdo psichologinį barjerą, nuteikia vaiką palankiai išklausyti pastabas.

9. Tėvai niekada negali džiūgauti dėl vaiko nusižengimų (“aha, ar aš nesakiau?”, “taip tau ir reikia!”).

10. Nereikia iš vaiko reikalauti pasižadėjimo “daugiau taip nesielgti”. Įvairūs pažadai dažniausiai netesimi ir tik komplikuoja padėtį.

11. Negalima vaiko kritikuoti ir bausti už sąžiningumą. Jei vaikas prisipažino, pasakė tiesą – jo kritikuoi, bausti nereikėtų.

12. Neskubėti kritikuoti. Kartais tikslinga palaukti, kol vaikas pats prisipažins ar apgailestaus. Nereikia skubėti ir tada, kai akivaizdu, kad vaikas savo poelgį supranta ir
apgailestauja.

13. Kritikuojant reikia atsižvelgti, kodėl buvo netinkamai pasielgta. Tarkim, du vaikai susimušė. Vienas skriaudė šuniuką, kitas neleido to daryti. Savaime aišku, kad tėvai mušimąsi turi vertinti skirtingai. Jeigu vaikas netinkamai elgėsi neturėdamas blogų motyvų arba gindamas teisybę, įvertinimas turi būt skirtingas.

Konfliktų priežastys

Kofliktų priežastys gali būti:

• objektyvios – tai sunki materialinė padėtis, sutuoktinių nevaisingumas, neištikimybė, išsilavinimo skirtumas ir kt.

• subjektyvios – visa, kas susiję su žmogaus elgesio trūkumais,jo charakterio bruožais.Subjektyvias priežastis šalinti gana sudėtinga, nes jose slypi:

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1618 žodžiai iš 5361 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.