Seimyniniai konfliktai
5 (100%) 1 vote

Seimyniniai konfliktai

1121314151

Įvadas

Žmonės nuo senų laikų įžvelgė barnių ir nesantaikos padarinius šeimai. Tai perteikia daugelis patarlių: „Barniuose nudilsi, varguose numirsi“, „Namų barniai ir kregždę iš lizdo išvaro“ ir kt. Santaika, darna šeimą daro laimingą, o barniai, konfliktai ardo, šeimynykščius daro nelaimingus. Niekas neatlygina lietingų atostogų dienų ir niekas negrąžina sugadintų santuokos dienų. Kiekvienas šeimos konfliktas – tai nemokėjimas gražiai bendrauti, protingai derinti tarpusavio poreikių, skonių, interesų.

Prieštaravimai ir konfliktai

Konfliktas ( lot. conflictus-susidūrimas) – priešingų interesų, pažiūrų, siekimų susidūrimas, kivirčas, ginčas, nesutarimas, galintis susikomplikuoti.

Šeimos konfliktai – tai prieštaravimai, kilę tarp jos narių dėl psichinio, fiziologinio ar socialinio, buitinio nesutaikomumo, taip pat dėl veiklos motyvų, tikslų, pažiūrų skirtingumo. Jie paprastai būna susiję su tam tikrų vertybių perkainojimu, būtinumu atsinaujinti. Ne visi prieštaravimai virsta konfliktais. Šeimoje galima ginčytis dėl politikos, madų, tam tikrų reiškinių vertinimo ar kitų dalykų ir gražiai, darniai sugyventi. Paprastai taip elgiasi aukštos bendravimo kultūros, savikritiški nekartojantys padarytų klaidų, susivaldantys, nepernešantys savo blogos nuotaikos iš mokyklos ar darbovietės į šeimą, pakantūs kito nuomonei žmonės.

Prieštaravimai sukelia konfliktus tada, kai paliečia kurio šeimos nario interesus, konkrečią asmenybę. Kadangi konfliktai sukelia stiprias emocijas (nuoskaudą, pyktį, panieką, pasipiktinimą, neapykantą, pagiežą), o jos jaudina žmogų, skatina energingai ginti savo interesus, tai konfliktuojant nesutarimų preižastis dažniausiai užleidžia vietą vien psichologinėms nuostatoms („Kaip jis drįso?!“, „Kodėl pasakė?!“, „Kodėl priminė?!“, „Jis manęs, matyt, nemyli“ ir kt.). Tada nepaprastai sparčiai didėja asmeninis priešiškumas, nes nesutariantys šeimos nariai jau nesistengia suvokti konflikto priežasčių, o bet kokia kaina nori įveikti vienas kitą. Tokie konfliktai, nors ir paprastai išsprendžiami, yra nuostolingi abiem šalims. Net įrodydamas savo teisybę, „nugalėtojas“ pralaimi, nes savo „pergale“ atstūmė, atitolino pralaimėjusįjį. Be to, šeimos narių vaidai gali peraugti į nuolatinį „namų karą“, kai gyvenimas virsta „pragaru“: šeimynykščiai gula ir kelia, jausdami pagiežą bei nuoskaudą, vaikai į besivaidijančius tėvus žiūri be deramos pagarbos, tėvai į vaikus – be meilės ir pan.

Vis dėl to smulkių konfliktų situacijų išvengti sunku. Jos yra toks pat natūralus dalykas, kaip kiti bendravimo aspektai, ir gali būti netgi naudingos, kaip tam tikras šeimos ir vieno jos nario prisitaikymo mechanizmas. Teisingai išspręsti konfliktai sukelia permainų, atnaujina žmonių santykius, yra tam tikra paskata asmenybei tobulėti. Konfliktuojant suartėja nuomonės, patikslinama tiesa, o įveikę tam tikrą nesutarimą, šeimynykščiai dar labiau susitelkia. Taigi šeimos konfliktas yra tarsi būtinas gyvenimo elementas, padedantis rasti bendrą kalbą. Patirtis, sukaupta iš konflikto, padidina šeimos narių gyvenimiškąją išmintį. Psichologas E. Laurinaitis teigia, kad šeimoje reikia „iškrauti“ neigiamus jausmus. Jeigu nebūna garbingų konfliktų, t.y. neišliejami neigiami jausmai, tai šeima išgyvena krizę. Psichologų nuomone, reikia mažiau svarstyti, reikalingi ar nereikalingi konfliktai, o dažniau pagalvoti, kaip kivirčytis nežeminant, neįžeidžiant ir neįskaudinant kitų, kaip ginčytis, siekti savo tiesos.

Iš gyvenimo praktikos žinome, kad išvengti konfliktų faktiškai neįmanoma, todėl kur kas svarbiau juos slopinant ieškoti sutarimo. Siūloma pasinaudoti tokiu „septynių žingsnių planu“:

1. Išsiaiškinkite, ko jūs norite (jeigu nežinote, ko norite, vargu ar tokius norus supras antra nesutarianti pusė).

2. Išsakykite savo norus kitai pusei (tinkamoje vietoje, tinkamu laiku, nusiraminę patys).

3. Išklausykite kitos pusės norus (nepertraukdami, nekritikuodami, nediskutuodami).

4. Ieškokite galimų sprendimų (kuo jų daugiau, tuo lengviau pasirinkti).

5. Įvertinkite galimus sprendimus ir išsirinkite geriausią (kartu su antrąja puse).

6. Įgyvendinkite pasirinktą sprendimą.

7. Toliau tikrinkite pasirinkto sprendimo tinkamumą (sprendimai negali būti amžini, nekoreguotini).

Antra vertus, reikia žinoti, jog visų smulkių konfliktėlių (ne ten padėjo, ne taip pasakė, ne taip suprato…) neįmanoma išspręsti ir nereikia veltis į juos. Aiškinimasis šeimos gyvenimą gali paversti chaosu, nuolatine nervų įtampa. O šeimoje reikia kuo mažiau nervinti ir varginti kitus šeimos narius, juolab neieškoti pretekstų konfliktuoti. Kartais parankiau kai ko „nematyti“ ar „negirdėti“. O jeigu konfliktai dėl panašių priežasčių nesiliauja, reikia ramiai ir logiškai išsiaiškinti, kad ateityje nesikartotų.

Šeimos konfliktų ypatumas tas, kad yra subjektyvūs. Vadinasi, jie beveik visada grindžiami klaidingu įsivaizdavimu, neteisingais emociniais įspūdžiais, perdėtomis reakcijomis į nereikšmingus dirgiklius ir kt. Išvengti subjektyvumo, įvairius nesutarimus spręsti protu, o ne vien jausmais, mokėti ginčytis – reikia
mokėti kiekvienam šeimos nariui. Tai garantuoja gerą psichologinį klimatą.

Ginčo etika

Dažnai šeimoje susikerta skirtingos nuomonės. Vienas nori įtikinti kitą, siūlo savo sprendimus, atmeta priešingą nuomonę. Užsimezga ginčas. Jį visada sudaro puolimas ir gynyba, argumentai ir kontrargumentai. Yra šeimų, kuriose įprasta be perstojo „kabintis“, „užsipulti“, „duoti trigubai grąžos“. Tai vyksta tada, kai nemokama ramiai, santūriai, mandagiai atsakyti į nekaltą pastabą, menkiausią prieštaravimą ar tiesiog kitokią nuomonę. Yar tokių žmonių, kurie kaip įtempta spyruoklė laukia puolimo ir į kiekvieną bent kiek neatsargesnį pasakymą reaguoja karinga gynyba, savo ruožtu provokuojančia puolimą. Įsigali „karo padėtis“, stiprinanti tarpusavio priešiškumą, neapykantą, susvetimėjimą.

Tėvai, ginčydamiesi tarpusavyje arba su vaikais, negali elgtis bet kaip, negarbingai, nekutūringai, tyčiotis iš ginčo partnerio, bartis, šūkalioti, nes juos stebi vaikai ir seka jų pavyzdžiu. Kultūringas žmogus, norėdamas įrodyti savo nuomonės teisingumą, pasitelkia faktus ir logiką, o ne rėkavimą, melagingus pažadus, faktų iškraipymą, suktus samprotavimus ir pan.

Visi šeimynykščiai diskutuodami turi:

• neprimesti ginčo partneriui kategoriškos savo nuomonės, bet tik sudaryti sąlygas, kad šeimos narys, su kuriuo ginčijamasi, pats suvoktų savo klaidas ir būtų įtikintas argumentų nepaneigiamumu;

• su ginčo partneriu elgtis kultūringai ir mandagiai, pripažinti jo reikšmingumą; visada reikšti gerą valią;

• ginčo metu išlaikyti savitvardą, santūrumą, saiką, niekada neprarasti pusiausvyros, o pralaimėjus ginčą išlaikyti mandagią ir pagarbią elgseną;

• atsisakyti pretenzijų nugalėti bet kokia kaina;

• esant reikalui, daryti išmintingus kompromisus;

• niekada nepertraukti kalbančiojo, nekelti balso, neįžeidinėti savo pašnekovo ir nežeminti jo orumo.

Kritikos etika

Šeimoje sakomi ne tik malonūs ir švelnūs žodžiai. Gyvenimas verčia pasakyti ir nemalonių dalykų, pakritikuoti, pareikalauti. Norint išvengti konfliktų, reikia žinoti, kad vyrai ir moterys nevienodai reaguoja į kritiką. Moteris ypač pažeidžiama, kai kalbama apie jos moteriškumą: išvaizdą, skonį, gebėjimą auklėti vaikus. Labai jautriai reaguoja į jos tėvų, giminaičių ar draugių kritikavimą. Vyras paprastai itin jautriai reaguoja, kai peikiama jo darbinė karjera arba menkinamas vyriškumas („Koks tu vyras!“, „Nieko tu nesugebi!“, „Esi tikras nevykėlis!“, „Mažai uždirbi“). Sutuoktiniai privalo žinoti, kad šiais klausimais galima diskutuoti, bet nereikia tų sričių įkyriai kritikuoti, pašiepti, tyčiotis.

Vaikai labai jausmingai reaguoja į kritiką, kai neįvertinamos jų pastangos, menkinama asmenybė.

Kritika (gr.kritike – nagrinėjimas, aptarimas) – toks žmogaus elgesys, kurio metu analizuojama kieno nors veikla, visa tai vertinama, nurodoma būdai bei priemonės trūkumams pašalinti. Kritika yra neigiamas vertinimas. Kad jos reiškimas šeimoje būtų veiksmingas, kad nesukeltų prieštaravimų, neįžeistų šeimos narių, turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Būtent:

1. Kritikuojant vaikus ar sutuoktinį reikia vengti intersubjektyvizmo (kritikos už palyginti gerą elgesį, gerus darbus).

Vaikas parėjo iš mokyklos, gavęs aštuntuką iš lietuvių kalbos. Mama sako: „Ak, jei būtum daugiau pasimokęs, būtum gavęs devynis arba dešimt“.

2. Kritika turi būti pozytivi. Ji turi tobulinti, taisyti, bet ne bausti., keršyti. Tėvų pastabos turi būti išsakytos geranoriškai, skambėti kaip draugiškas patarimas, nuoširdus noras padėti.

3. Kritiką turi turėti auklėjamąjį poveikį. Jeigu pastabos, kritika priverčia vaiką pasižiūrėti į save savikritiškai – tokia kritika yra gera.

4. Kritikuoti reikia vaiko elgesį, poelgį, bet ne asmenybę. Pedantiškas kibimas prie smulkmenų – neperspektyvus. Nereikia sakyti “Tu nemokša, tinginys!”, bet geriau – “Tu neparengei pamokų!”, “Tu nepadarei darbo” ir pan.

5. Kritikuojant nesiremti susidaryta išankstine nuomone. Pasitaiko, kad šeimose spaudžiamas vienas kuris blogesnis” vaikas, “gero” vaiko pastebimi tik geri darbai, o “blogo” – tik “blogi”.

6. Tėvai turi išmokyti kritikuoti ramiai, neįkyriai, nesikarščiuodami, negrasindami, nemoralizuodami, remdamiesi tik faktais ir logika, o ne emocijomis.

7. Nereikia vaikui priminti ankstesnių nusižengimų arba klaidų. Nuolatinis priminimas praeityje nutikusių negerų dalykų trikdo tarpusavio santykius, vaikas pradeda vengti tėvų.

8. Kritikuojant nereikia vengti pagirti. Pagirdami vaiką, tėvai ištirpdo psichologinį barjerą, nuteikia vaiką palankiai išklausyti pastabas.

9. Tėvai niekada negali džiūgauti dėl vaiko nusižengimų (“aha, ar aš nesakiau?”, “taip tau ir reikia!”).

10. Nereikia iš vaiko reikalauti pasižadėjimo “daugiau taip nesielgti”. Įvairūs pažadai dažniausiai netesimi ir tik komplikuoja padėtį.

11. Negalima vaiko kritikuoti ir bausti už sąžiningumą. Jei vaikas prisipažino, pasakė tiesą – jo kritikuoi, bausti nereikėtų.

12. Neskubėti kritikuoti. Kartais tikslinga palaukti, kol vaikas pats prisipažins ar apgailestaus. Nereikia skubėti ir tada, kai akivaizdu, kad vaikas savo poelgį supranta ir
apgailestauja.

13. Kritikuojant reikia atsižvelgti, kodėl buvo netinkamai pasielgta. Tarkim, du vaikai susimušė. Vienas skriaudė šuniuką, kitas neleido to daryti. Savaime aišku, kad tėvai mušimąsi turi vertinti skirtingai. Jeigu vaikas netinkamai elgėsi neturėdamas blogų motyvų arba gindamas teisybę, įvertinimas turi būt skirtingas.

Konfliktų priežastys

Kofliktų priežastys gali būti:

• objektyvios – tai sunki materialinė padėtis, sutuoktinių nevaisingumas, neištikimybė, išsilavinimo skirtumas ir kt.

• subjektyvios – visa, kas susiję su žmogaus elgesio trūkumais,jo charakterio bruožais.Subjektyvias priežastis šalinti gana sudėtinga, nes jose slypi:

• priešiškumas sutuoktinių tėvams ar vaikui;

• netiksliai arba neteisingai įvertinta padėtis, netinkamas bendravimas;

• žmogaus siekių, galių neatitikimas;

• itin sunkus charakteris (užsispyręs, nesukalbamas, nepripažįstantis objektyvių faktų ir pan.);

• klaidingas kito žmogaus veiksmų suvokimas, nemokėjimas perprasti kito žmogaus mąstymo ir jausminės būsenos ypatumų ir kt.Konfliktus spartina ir aštrina tokios elgesio formos:

1. Agresyvus elgesys (nuolatinis ginčijimasis, trukdymas, triukšmavimas, gąsdinimas, grasinimas…).

Agresyvus elgesys gali būti:

• primityvus (daužo kumščiu stalą, trypia kojomis ir pan.);

• sublimuotas (niekina konflikto partnerį: “Tu tikras menkysta”, “Iš tavęs ir negalima buvo tikėtis ko kito);

• perdėtai kritiškas (“Nieko iš to nebus!”, “Jokios perspektyvos”, “Jokių išvadų”);

• autoagresyvus (raunasi plaukus, daužo kumščiu galvą…).

2. Nepasitenkinimas savo išvaizda. Penkiolikmečiai ar septyniolikmečiai dažnai būna nepatenkinti savo veidu, figūra, kojomis ir pan. Nepasitenkinimas pavirsta kivirčais su tėvais arba autoagresija.

3. Menkinamas požiūris į kitus, psichologinis smurtas (nuolat žeidžiamas kito žmogaus vertės jausmas, nepripažįstamas kito asmens reikšmingumas, kitas žmogus laikomas priklausomu ir pan.).

4. Užsispyrimas (daugelyje konfliktinių situacijų žmogus užsispiria ir nesitraukia iš savo pozicijų. Jo manymu, nusileisti privalo kitas – antraip susitarti būsią neįmanoma ir pan.)

5. Infantilus elgesys (vaikiškumas, savotiškumas, bukumas, neįvertinimas realios padėties, didžiulis išsiblaškymas).

Svarbiausios šeimos konfliktų priežastys jau nurodytos. Tai girtavimas, charakterių nesutapimas, lytinė nedermė, bendrosios kultūros stoka, legvabūdiškumas, pavydas, neištikimybė, ikivedybiniai lytiniai santykiai, sutuoktinių nevaisingumas, migracija ir urbanizacija, išsilavinimo skirtumas. Be išvardytų, pasitaiko ir kitų priežasčių.

Pažiūrų konfliktai. Šių dienų jaunavedžiai tuokiasi gerai nepažinodami vienas kito, todėl po kelių bendro gyvenimo mėnesių ar net savaičių pradeda keistis susikurtas idealus partnerio įvaizdis. vyras arba žmona įsitikina, jog gyvenimo draugas ne toks, koks uvo prieš vedybas. Sutuoktiniai nusivilia vienas kitu, ima konfliktuoti.

Maždaug trys ketvirtadaliai santuokų nutraukiama moterų iniciatyva. Dabar moterys savarankiškos, išsilavinusios, materialiai nedaug priklausomos. Jos nori būti lygiavertės partnerės ir visuomenėje, ir šeimoje, o vyrai toliai tikrovei nepasirengę – jiems parankiau turėti tik namus tvarkančią, vaikus prižiūrinčią žmoną, būti laisviems nuo buities rūpesčių, vaikų auklėjimo. Moterų nepatenkina vien namų šeimininkės vaidmuo. Taigi moterų emancipacija skatina pažiūrų konfliktus.

Pažiūrų konfliktai kyla tarp sutuoktinių, kurie savo šeimoje buvo netinkamai auklėjami, nepakankamai parengti šeimos gyvenimui. Susituokus išryškėja dalykų, kurie prieš vedybas buvo slepiami arba nebuvo vyraujantys: darbštumas ir tvarkingumas buityje, bendravimo kultūra, mokėjimas savo interesus derinti su šeimos interesais, empatija ir kt. Kivirčų atsiranda ir dėl skirtingo požiūrio į šeimos reikalų tvarkymą, vaikų auklėjimą, poilsio organizavimą ir kt.

Požiūrių ir nuomonių prieštaravimai labiau komplikuojasi tais atvejais, kai partnerio dorovinės savybės juos provokuoja. Pirmiausia jie kyla tarp linkusių karščiuotis, stokojančių bendravimo nuoseklumo, nesitvardančių, egoistiškai nusiteikusių sutuoktinių. Praktika sako, kad jau nuo pat santuokos pradžios linkę vaidytis nemaža sutuoktinių.

Konfliktai dėl materialinių-buitinių sunkumų.

Šeimoje pasitaiko ir kitų žemos bendravimo kultūros apraiškų. Pavyzdžiui, kol viskas gerai, nesusiduriama su rimtesnėmis kliūtimis, abu sutuoktiniai mandagūs, sutaria. Tačiau jeigu kas nutinka, atsiranda keblumų, santūrumas dingsta: pradedama kalbėti pakeltu tonu, neleidžiama kitam pasiaiškinti, rėkiama, įžeidinėjama. Kuo didesnis konfliktas, tuo stipresnė kalbinė iškrova. Smerktina priemonė – fizinė jėga. Jėga užgniaužiami kivirčai nesant bendravimo kultūrai.

Šiai grupei priklauso ir žemos pedagoginės kultūros nulemti nesutarimai. Vaiko santykiai su šeimynykščiais ne visada būna sklandūs ir darnūs. Vaikas neretai patenka į keblias konfliktines situacijas, kai reikia savarankiškai nuspręsti, kaip pasielgti. Dėl gyvenimo patirties stokos jis
tik padidina konfliktą. Daugiausiai nesutaria su tėvais 12 – 13 metų berniukai. Nesutarimai su vaikais yra suaugusiųjų nemokėjimo arba nenoro rasti bendros kalbos išvada, nenoras vaikui skirti naują vietą greta savęs. Kai kurie tėvai kasdien žemina, kankina, net luošina vaikus. Nesusimąsto, kad vaikas – ne priemonė saviems trūkumams kompensuoti. Konfliktiniai santykiai gali turėti liūdnų padarinių: skatina vaiką tolti nuo tėvų, ugdo tėvų baimę arba net neapykantą jiems.

Konfliktų su vaikais priežastys dažniausiai būna šios:

Nesugebėjimas suvokti vaiko mąstymo ir jausmų. Mažam vaikui nėra “negalima”, todėl kad jis dar nežino, kas galima, kas ne. Jam sakoma “Į svečius eisim rytoj”, o mažylis spyriojasi, verkia, nesupranta, kodėl negalima eiti dabar. Tėvai dažnai sako: “Gražiai elkis”, “Būk mandagus”, “Saugok žaislus”, o vaikas abstrakčių sąvokų. Išklausęs suaugusiųjų, jis mėto žaislus ar pan. Net tada, kai vaikas jau supranta, kad daro negerai, kad tėvai juo nepatenkinti, jis ir toliau nepaiso nurodymų, nes jo mąstymas dar labai ribotas.

Vaiko savimeilės nepaisymas. Tėvai dažnai mano, kad mažas vaikas daug ko nesupranta. Tačiau penkerių šešerių metų vaikas jau labai gerai jaučia pajuoką, pašaipą, panieką ir į juos reaguoja neigiamai: spyriojasi, aikštijasi, nevykdo suaugusiųjų reikalavimų ir pan. Ypač žalingi labai stiprūs motinos jausmai, besaikė meilė. Kai kurios motinos nepajėgia objektyviai įvertinti vaiko noro būti savarankiškam, visur kišasi: diktuoja kiekvieną žingsnį, stengiasi tvarkyti vaiko gyvenimą, net paūgėjusį pasitinka iš mokyklos ir pan. Tai žeidžia vaiko savimeilę, sukelia jo priešinimąsi bei vaidus. Tokie vaikai sako: “Blogiausia, kad tėvai nepastebi, jog mes norime būti tokie, kaip ir kiti”.

Nemokėjimas auklėti vaiko, daryti jam auklėjamojo poveikio. Kartais vaiko užsispyrimą tėvai stengiasi palaužti jėga, bausmėmis, o ne paveikti pedagoginėmis priemonėmis. Vaiką bara ir baudžia, kai jam kas nepasiseka, priekaištauja dėl kiekvieno mažmožio, pyksta už judrumą, apkrauna vaiką darbais ir kt. Konfliktų pagausėja paauglystėje. Bręstantys paaugliai dažnai varžosi, gėdijasi, drovisi, arba priešingai, būna įžūlūs akiplėšos. Visa tai sukelia prieštaravimų su aplinka – artimaisiais ir vidinių prieštaravimų – su padidėjusia savimeile. Taigi turi mokėti įvertinti savo vaiko fizinio, psichinio ir socialinio brendimo neatitikimus.

Priešiškas tėvų požiūris į vaiko draugus. Tėvai linkę netinkamus vaikų poelgius teisinti bloga draugų įtaka, dėl to gana priešiškai žiūri į kai kuriuos draugus. Tai išreiškia priekaištais: “Kad daugiau su juo nematyčiau!”, “Tau šis berniukas brangesnis už mane?” ir pan. Vargu ar toks nusiteikimas gali pakeisti padėtį, nes, norėdami susitikti, vaikai ras vietą, ir laiką, o slapta draugystė gali būti žalingesnė. Tėvai turėtų ryžtingai įsikišti ir nutraukti draugystę tik tada, kai vaikas bendrauja su draugu, turinčiu netikusių įpročių ir darančiu labai blogą įtaką.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2769 žodžiai iš 5361 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.