Sektos
5 (100%) 1 vote

Sektos

Islamo sektos

Nepaisant svaiginančių pergalių musulmonų bendruomenė įžengė į krizių laikotarpį. Įžengę į Damaską dykumų klajokliai rado niekada nepatirtą prabangą su turtinga literatūrine kultūra, sudėtingu socialiniu gyvenimu ir architektūra. Anksčiau skurde gyvenę arabai pasiekė tokias aukštumas, kurių niekada negalėjo svajoti. Kaip religinė disciplina galėjo išlikti nesusvyravusi tokiomis sąlygomis? Kaip galėjo islamas išlaikyti savo prigimtį kaip tiek daug atsirado siekiančių tapti musulmonais?

Trečiasis kalifas Utmanas buvo nužudytas ir jo paveldėtoju 656 m., nepaisant stiprios opozicijos, buvo išrinktas Ali. Jam priešinosi Muavija , nužudytojo Uthmano giminaitis, valdęs Siriją. Ali valdžios centrą perkėlė į Iraką ir pasiuntė armiją, kad sutriuškintų jį. Sirai pritvirtino prie savo iečių Koraną ir kitos pusės kariai bijojo su jais kovoti. Ali teko sutikti, kad ginčą spręstų teismas. Aršiausi jo šalininkai atskilo. Teismas priėmė nuosprendį nepalankų jam. Muavija atskyrė Egiptą nuo savo sąjungos. Galia sprūdo iš Ali rankų ir 661 m. buvo nužudytas vienos iš teismui prieštaravusios giminės atstovo. Ali vyriausias sūnus atsisakė bet kokios teisės į kalifatą.

Valdant Muavijai, prasidėjo Umajadų dinastija, valdžiusi iš naujos sostinės – Damasko. Valdant Umajadams(iki 750 m.) susiformavo Islamo pasidalinimas. Jų kariuomenė žengė į Maroką, įžengė į Ispaniją ir per Pirėnus veržėsi į Prancūziją. Prancūziją išgelbėjo nuostabi Charles Martel (praminto „kūju“) pergalė prie Potiers (732 m.). Rytuose arabai pasiekė Indo upę 710 m.

Kharidžitaiatsiskyrę nuo Ali dėl teismo, tai padarė ne vien dėl politinių priežasčių. Dėl iš esmės politinės Islamo prigimties politika jame visada buvo persipynusi su religija. Kharidžitus religijotyrininkai vertina kaip puritoniškus ir demokratiškus. Jie tikėjo, kad Dievas reikštis per visos tikinčiųjų bendruomenės sprendimus. Todėl išrinktasis Kalifas, tokie kaip Ali, turėtų elgtis griežtai su tais, kurie, kaip Umajadų šeima, nori uzurpuoti valdžią. Jie stipriai priešinosi naujoms tendencijoms link elgsenos laisvumo. Jie laikėsi nuomonės, kad turi būti išlaikytas tikėjimo grynumas. Neteisėtas valdovas turi būti nuverstas jėga ir džihado – šventojo karo prieš netikėlius principas turi būti taikomas Islamo viduje. Kharidžitai buvo svarbūs dėl senųjų Islamo vertybių išsaugojimo ir net šiandien jų pavyzdžiu remiasi puritoniškieji reformatorių judėjimai. Jų palikuonys išliko kaip atskira sekta Šiaurės Afrikoje ir kitur (jie tuokiasi tik savo grupės viduje).

Muridžitai – tai grupė, kurią galima lyginti su ankstesne. Muridžitai buvo vadinami „atidėliotojais“, nes jie manę, kad sprendimas turi būti atidėtas iki paskutiniojo teismo, t.y., kad Alachas turi nuspręsti kas yra geras Musulmonas. Šis mokymas gerai pritiko susijungimui su Umajadais ir laisvesnės gyvensenos priėmimui. Kharidžitai teigė, kad rimtos nuodėmės žmogų atskiria nuo išganymo. (tai maždaug atitiktų donatistų poziciją krikščionių bažnyčioje). Muridžitų požiūris tapo musulmoniškąja ortodoksija. Jie tikėjo, kad žmogaus nuodėmės nepražudo – jis visada gali atgailauti po jų. O jeigu jis neatgailauja, teisti turi Alachas, o ne žmogus. Alachas gailestingas ir jeigu yra nors kokia galimybė malonei, tai ji bus suteikta. Ši pozicija logiškai seka iš to, kad Alachas yra aukščiausias ir vienintelis išganymo šaltinis.

Šiitai ir Sunitai

Daug svarbesnis už visas kitas sektas yra Islamo pasidalinimas į Šiitus ir Sunitus (ortodoksus). Nors Ali sūnus Hasanas atsisakė paveldėjimo teisės, jaunesnis brolis Husayn (Huseinas)pradėjo sukilimą prieš Umajadų kalifą. Jis surinko savo pasekėjus Medinoje ir rėmėsi Kufah miestu Irake, savo tėvo sostine. Priešai jį įveikė prie Karbalos, Vakarų Irake. Jis ir jo pasekėjai buvo sunaikinti, o jo galva nuvežta į Damaską. Vėliau šis įvykis tapo svarbiausiu šiitų istorijos aspektu ir tragedija kasmet švenčiama kaip Muharram mirties diena. Didysis judėjimo kankinys Huseinas buvo ne kitatikių, bet bendražygių musulmonų auka. Tai nestebina, nes judėjimas buvo politinis. Bet jame persipynė ir religiniai dalykai. Jis išreiškė nearabų religinį nepasitenkinimą Irake ir kitur. Nors jie ir priėmė islamą, ankstesniosios jų pasaulėžiūros elementai persmelkė jų tikėjimą. Taip pat būta ir ekonominių nesutarimų.

Arabai naudojosi nearabų musulmonų pagalba, bet visi užkariavimų vaisiai atiteko vien tik arabams. Nearabai musulmonai buvo paliekami antraeilėse pozicijose. Nearabų nepasitenkinimas tokia padėtimi buvo puiki dirva šijos propagandai. Tada prasidėjo šiitų sukilimas atvedęs prie Umajadų dinastijos pabaigos ir Abbasidų valdžios iškilimo. Galios centras persikėlė į Bagdadaą ir įsisteigė tironiškoji monarchija. Nepaisant šiitų paramos, nauja valdžia juos laikė pavojingais ir persekiojo. Ali palikuonys buvo paieškomi ir žudomi. Huseino kapas buvo sugriautas.

Iš dalies dėl šių įvykių, šiitų judėjimas įgavo mesijanistinį charakterį: jie laukė išvaduotojo, vado, kuris atstatytų socialinį teisingumą. Jis turėtų būti Ali palikuonimi. Kalifas netūrėtų būti renkamas, o ateiti paveldėjimo keliu. Šija laiko Abu Bakr, Omarą ir Uthmaną prašalaičiais. Tai
įžeidžia musulmonus ortodoksus. Pasak šija, kiekviena karta turėjo įkvėptąjį savo meto dvasinį lyderį arba Imamą, kilusį iš Ali giminės. Šis lyderis esą neklystantis. Šija tai pat laiko Muhamedą tobulu ir nenuodėmingu. Imamai taip pat buvo pusiau dieviškos figūros.

Iš šių idėjų kilo mokymas apie dvyliką Imamų, baigiant Muhamedu al-Mahdi, kuris, pasak šiitų tikėjimą, būdamas aštuonių metų buvo dvasių nuneštas ir lieka „paslėptas“ kol ateis laikas, kada jis galės sugrįžti į žemę ir atnešti teisingumo, gėrio ir gausybės laikus. Kažkas panašaus į krikščionių ir zoroastriečių eschatologiją įsiterpė į naują Islamo formą. Ne visos šija sektos tuo tikėjo iki galo, bet viso turi mesijanistinių vilčių. Judėjimas yra tapęs giliai ezoteriniu. Šija paskatino Islamo misticizmo augimą.

Dėl šių mokymų Islamas išsidalino į Sunitus ir Šiitus. Šiitai vyrauja Persijoje, Irake, ir Pakistane. Likęs musulmonų pasaulis laikosi ortodoksinės orientacijos.

Judaizmo kilmė

Kas tai yra judaizmas? Tai lengvas klausimas, todėl, kad kiekvienas gali atsakyti, kad tai yra žydų religija, ir tuo pačiu sunkus, nes pirmasis mums ,,akivaizdus“ atsakymas neduoda jokios papildomos informacijos, kurios negalima rasti žodyje judaizmas, ženklinančiame žmonių rasės, genties – pirmosios pasaulyje nacijos tikybą. Žydų nacija tiki, jog jų tautą sukūrė Dievas, kuris aktyviai dalyvauja žmonijos istorijoje. Žydai tiki, kad su Aukščiausiuoju Dievu jų tauta sudarė sandorą – berit, kuri liečia visos žmonijos ateitį. Dievas įsivplačiausia prasme – hebrajų kalba rašyti religiniai raštai ir žodinės tradicijos (Mišna ir Talmudas), teologiniai teiginiai, istoriniai pasakojimai, etninės taisyklės, apeiginės ir ceremoninės priedermės, bei autoritetingų tekstų interpretacijos (Midrash). Išsirinkdamas žydus savo palaimai, Dievas reikalauja iš jų paklusti Jam (Toros struktūroms) ir veikti kaip viešpaties liudytojai visam likusiam pasauliui. Tikima, kad šiandieninis judaizmas yra nuosekliu Biblijos tradicijos tesėju. Bet ar iš tikrųjų šiandieninis judaizmas yra „vyresniuoju krikščionybės broliu“? Ar tai yra tikroji Abraomo ir Mozės religija?

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1179 žodžiai iš 3551 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.