Sektos
5 (100%) 1 vote

Sektos

112131415161

Išsivadavimas pagal Osho

Osho (Shree Rajneesh) veiklos ir jo įkurto judėjimo apžvalga

Judėjimo istorija I. Ankstyvasis periodas

Indijoje, 1931 m. gruodžio 11 d. Džabalpuro universitete baigė bakalauro studijas, vėliau magistro studijas, pradėjo dėstyti filosofiją Raipuro sanskrito koledže. Daug vėliau jis pasakojo, kad Džabalpure 1953 m., kai jam buvo 21 metai, jis išgyveno neįprastą patyrimą, atskleidė jį tik daugeliui metų praėjus ir įvardijo kaip nušvitimą bei visišką savojo ego mirtį.

Septintajame dešimtmetyje Rajneeshas pradėjo skaityti viešas paskaitas ir keliauti po šalį, išreikšdamas prieštaringai vertintą požiūrį politiniais, socialiniais, religiniais klausimais: jis kritikavo Gandhi ir socializmą už skurdo šlovinimą, tradicinį hinduizmą ir kitas religijas už veidmainystę, kartu kaltindamas ir politines sistemas. šios paskaitos buvo ganėtinai populiarios, tad netrukus jis metė dėstymą universitete; be to, pradėjo rengti meditacijos stovyklas.

Aštuntajame dešimtmetyje Rajneeshas įkūrė savo organizaciją. Tai galima laikyti judėjimo pradžia. Rajneeshas pradėjo inicijuoti sekėjus į „neosanjasas“. Tradiciškai sanjasos hinduizme reiškė pasiaukojimo ir malonumų atsisakymo formą, tačiau Rajneeshas šią sampratą transformavo: neosanjasos reiškė taip pat ir šventimą, pasinėrimą į gyvenimą, kartu atsisakant visko, kas trukdo žmogui gyventi visiškai dabartyje. Iš tiesų jo sekėjai, neretai – turtingi verslininkai, išgyvenantys gyvenimo vidurio krizę, judėjimui atiduodavo labai daug. Pasak Rajneesho, svarbu buvo ne atsiduoti jam, svarbus buvo pats atsidavimas: atsiduodamas žmogus pripažįsta, kad jis tėra nerealizuotas potencialas ir kad dėl savęs realizavimo jis pasiruošęs atsisakyti visų saugumą teikiančių dalykų ir nerti į nežinomybę, paslaptį. Neosanjasinai turėjo nešioti oranžinius drabužius ir vėrinį su 108 karoliukais bei Rajneesho nuotrauka. Tokia apranga judėjimo nariai aiškiai išsiskyrė iš kitų žmonių.

Iki 1971 m. dalį Rajneesho sekėjų sudarė vakariečiai, tad paskaitas jis pradėjo skaityti ir anglų kalba. Jis prisiėmė Bhagvano titulą, verstiną kaip „palaimintasis“ arba „save realizavęs“. Tai sukėlė kontroversiją, tačiau Rajneeshui ji patiko, be to, kilęs triukšmas atbaidė pernelyg netvirtus sekėjus ir tai leido Rajneeshui keisti savo veiklos stilių. Kuo toliau, tuo mažiau jis skaitė paskaitų, naujuoju jo tikslu tapo sekėjų transformacija; prasidėjo „naujojo žmogaus“ paieškos. Netrukus dėl Rajneesho sveikatos sutrikimų (astmos, kuriai Bombėjaus oras buvo nepalankus, ir diabeto) bendruomenė persikėlė iš Bombėjaus apylinkių į prestižinį Punos priemiestį, kur 1974 m. už sekėjų suaukotus pinigus buvo nupirkta 2,5 ha žemės. Rajneesho veikla pradėjo įgauti kitą mastą. Per septynerius metus ašramas labai išaugo, jį prižiūrėjo apie 100 tarnybų.

„Naujojo žmogaus“ kūrėjas sulaukė didelio užsienio šalių žiniasklaidos susidomėjimo. Tam buvo bent keletas priežasčių. Visų pirma jo asmeninė charizma, traukte traukusi žmones, įsitikinusius, kad Rajneeshas yra nušvitęs mokytojas, radęs tikruosius atsakymus į juos kankinančius klausimus. Patraukli vieniems ir skandalinga kitiems buvo ir judėjimo praktika: psichoterapijos, toli peržengusios tuometinių socialinių ir psichoanalizės konvencijų ribas, ir meditacijos junginys. Psichoterapijos grupės buvo viena pagrindinių ašramo gyvenimo dalių. Kai kurios grupės, taikančios tantros ar susidūrimo metodus, pasižymėjo tuo, kad jose seksualiniai santykiai su daugeliu partnerių buvo skatinami. Tokie veiksmai rėmėsi Rajneesho mokymu, jog seksualiniai blokai turi būti pralaužti, kad atsiskleistų žmogaus autentiškumas. Susidūrimo grupės pasižymėjo ir smurtu, nors jis buvo uždraustas, kai vienas dalyvis susilaužė kaulą. Nepaisydamas kai kurių psichoterapijos metodų kontroversiškumo Rajneeshas skatino tokią veiklą, vadindamas savo ašramą „eksperimentine laboratorija“, kurioje žmonės siekė sąmonės atsivėrimo.

Daugėjant sekėjų vakariečių meditacijos centrų atsirado ir Vakaruose. Tačiau tuo pačiu metu Rajneeshu ir jo judėjimu buvo piktinamasi iš dalies dėl mokymo apie seksualinį išsilaisvinimą ir psichoterapijos grupių veiklos, iš dalies dėl paties Rajneesho kontroversijų pomėgio. Vis daugiau priešiškumo judėjimas sulaukdavo ir Punos apylinkėse, žmonės piktinosi ir atviru komunos „pasileidimu“, ir įžūliu Rajneesho elgesiu. Rajneeshas mėgavosi didėjančiomis rolsroisų ir „Rolex“ laikrodžių kolekcijomis, o tai vietos gyventojams atrodė kaip pasityčiojimas iš aplink vyraujančio skurdo. (Rajneeshui prijaučiantieji aiškino, kad jo veiksmus galima traktuoti veikiau kaip šaipymąsi iš konsumerizmo.)

Plintant judėjimą lydinčioms kontroversijoms, Punos ašramui kilo naujų sunkumų: buvo panaikinta religinėms bendruomenėms taikoma mokesčių lengvata, tad komuna turėjo sumokėti 4 mln. svarų mokesčių. Naujos vietos paieškos buvo nesėkmingos, nes komuna susidurdavo su vietos gyventojų priešiškumu. Kai kurios moterys, norėdamos užsidirbti gyvenimui Punos ašrame, užsiimdavo prostitucija, keletas Rajneesho sekėjų buvo suimti ir nuteisti už narkotikų platinimą (tuo tarpu ašrame narkotikų vartojimas buvo griežtai draudžiamas). Taip pat blogėjo Rajneesho sveikata, jis
vis nutraukdavo paskaitas ir sumažino viešų pasirodymų skaičių. Susikaupusias problemas nutarta spręsti taip: Rajneeshas turėjo važiuoti į Ameriką gydytis, tuo tarpu Punos komunos gyventojų skaičius turėjo būti sumažintas, tęsiamos naujos vietos paieškos.

Osho mokymas psichologiniu aspektu1

Osho teigė siekiąs sukurti naująjį žmogų ir naująją visuomenę – išvaduotą iš šiandieninės sutrikusios visuomenės neurozių ir tariamai neveiksmingų būdų šias problemas spręsti – kraštutinės askezės ar kraštutinio pasileidimo – ir paverstą naujos kokybės būtimi. Osho „naujojo žmogaus“ idealas – tai „Zorba-Buda“, žmogus sugebantis džiaugtis gyvenimo malonumais kaip graikas Zorba ir mėgautis tylia ramybe kaip nušvitęs Buda.

Osho mokymą formavo įvairios įtakos, tarp kurių reikėtų paminėti Freudą, Nietzsche, rusų mistiką Georgijų Gurdžijevą, seksualinės revoliucijos pranašą psichoanalitiką Wilhelmą Reichą, taip pat hinduistinę tantrizmo tradiciją, pabrėžiančią seksualinio prado reikšmę dvasinio tobulėjimo procese. Vėlesniajam Osho mokymui didelę įtaką padarė zenbudizmo tradicija.

Pasak Osho, žmonės yra reaktyvios būtybės, nežinančios, kad gyvena mechaniškai. Taip yra todėl, kad žmonės „miega“: „Ką turiu omenyje, kai sakau, kad žmogus yra mašina? Turiu omenyje tai, kad žmogus gyvena iš praeities. Žmogus gyvena iš negyvos struktūros. Žmogus gyvena iš įpročio. Žmogus gyvena rutinos gyvenimą. Žmogus toliau juda tuo pačiu ratu, tuo pačiu maršrutu… vėl ir vėl ir vėl…“2

Osho mokė, kad mes visi esame budos ir visi turime gebėjimą patirti džiaugsmą, palaimą, nušvitimą. Kiekvienas žmogus gali patirti besąlygišką meilę, atsiliepti, o ne reaguoti į iššūkius. Apie tai Osho yra pasakęs: „Ekstazė yra tavo prigimtyje. Tu esi tiesa. Tu esi meilė. Tu esi palaima. Tu esi laisvė“3. Tačiau, pasak Osho, mes taip nedarome visų pirma todėl, kad mums kelią užtveria mūsų ego, arba protas, taip sutrukdydamas mums patirti laisvę ir spontaniškumą. „Kai ego pasitraukia, visa individualybė pakyla krištolo tyrumu: permatoma, protinga, švytinti, laiminga, gyva. Vibruojanti nežinomu ritmu. Tas nežinomas ritmas yra Dievas“4.

Taigi problema yra aiški. Kaip ją išspręsti? Osho siūlo peržengti ego, kad mūsų vidinė prigimtis galėtų sužydėti. Ego dominavimo problemą Osho siūlo spręsti atakuojant ją iš įvairių pusių.

Osho ėjo intelektinio suvokimo keliu: jis atskleidžia, kaip ego, arba protas, įgyja visa apimančią ir slopinančią kontrolę. Protas yra išlikimo mechanizmas, ir jis savo pamoką išmoksta vaikystėje. Būtent vaikystėje susiformuoja regresyvios tendencijos: tam tikru momentu mes nusprendžiame, kad norėdami gauti tai, ko mums reikia išgyvenimui, kad norėdami gauti mums reikalingą meilę turime nustoti būti savimi. Žmogaus ego atsimena ir atkartoja jį anksčiau apsaugojusius elgesio modelius, bet jis neleidžia žmogui autentiškai gyventi dabartyje. Be to, ši strategija reiškia, kad nuolat represuojame tai, ką iš tiesų jaučiame, ir pakeičiame realius jausmus tuo, ką „turėtume“ jausti ir mąstyti, nes negalime išvengti proto machinacijų. Taigi automatiškai neatsiveriame džiaugsmui, kuris natūraliai ateina, kai judame į dabartį, nes „protas neturi galimybės patirti džiaugsmą. Jis nieko nežino apie džiaugsmą. Jis tik galvoja apie džiaugsmą“5. Tokių represinių mechanizmų rezultatas, pasak Osho, yra nesąmoningas savęs nuodijimas „…neurozėmis, supresijomis, troškimais, ambicijomis, pavydu, pykčiu, baimėmis, ego dominavimu, kūno blokais, visuomenės ir tėvų nustatytais elgesio modeliais [bei] sukauptom žiniom“6. Mes kaupiame netikrus religinius mokymus užuot judėję link autentiško suvokimo.

Problemos sprendimas, pasak Osho, turėtų būti toks: užuot slopinę seksualinius troškimus, turime priimti viską – mintis, jausmus, išankstines nuostatas ir nuomones – besąlygiškai: „Būkite vientisi, būkite autentiški; būkite teisingi. Jei esate nusidėjėliai, būkite tikri nusidėjėliai. Nesistenkite susikurti šventojo fasado. Tikras nusidėjėlis anksčiau ar vėliau tikrai virs tikru šventuoju. Laikas čia nesvarbu. Tikras nusidėjėlis yra tikra“7. Visas žmogaus paslėptas „mėšlas“ turi būti ištrauktas į viešumą tam, kad taptų „trąša“ žmogaus gyvenimui.

Tačiau vien intelektinio problemos suvokimo neužtenka. Osho pateikė ir praktinių pasiūlymų, kaip atsiverti ir tapti savimi – per meditaciją.

Osho meditacijos ryškiai skyrėsi nuo tradicinių meditacijos formų. Nors Osho yra pateikęs per šimtą meditacijos metodų (beje, jis taip pat adaptavo ir kitų religijų – hinduizmo, budizmo, islamiškojo sufizmo – meditacijas), turbūt pastebimiausios yra jo sukurtos, psichoterapinių elementų turinčios meditacijos, įtraukiančios katarsio siekį. Daugelis Osho meditacijų – tai tiesiog atsipalaidavimo technikos, stebint gamtos ar žmogaus sąmonės fenomenus. Tačiau žinomiausia ir, ko gero, dažniausiai taikoma yra pati pirmoji jo sukurta – „dinaminė meditacija“. Ją sudaro penkios dalys iš tokių aktyvių ir pasyvių periodų kaip kvėpavimas, šokinėjimas, rėkimas, atsipalaidavimas ir džiaugsmingas šokis. Per atskiras šios meditacijos fazes siekiama žmogų išmušti iš pusiausvyros, kad jis patirtų represuotus jausmus. Vėliau šie jausmai išlaisvinami ir
„pirminės psichoterapijos“ metodu – garsiai šaukiant, dejuojant. Po šių fazių eina tikrosios meditacijos fazė – atsipalaidavimo, savistabos, vėliau ją keičia aktyvioji fazė – šokis.

Paskutinė Osho sukurta meditacija – „Mistinė rožė“, gana dinamiška, sujungianti intensyvios veiklos periodus su poilsio periodais. Jos metu vieną savaitę reikia kiekvieną dieną juoktis tris valandas, kitą savaitę kiekvieną dieną tris valandas verkti. Trečioji savaitė – tylios meditacijos savaitė. Kundalini meditacijos metu žmonės raginami drebėti pirmąsias 15 minučių tol, kol „tampa drebėjimu“.

Visų šių technikų rezultatas – tokia būklė, iš kurios, pasak Osho, tampa įmanoma pasiekti sąmoningumą8. Medituojant pirmapradė energija (pasak Osho, seksualinė energija) pamažu pakeliama iš apatinės čakros į aukštesniąsias, transformuojant žemesniąsias energijas į aukštesniąsias, grąžinant normalų energijų tekėjimą, suteikiant galimybes augti sąmoningumui.

Pakeliui į visišką sąmoningumą žmogui tenka nugalėti psichologinius blokus. Osho literatūroje daugiausiai dėmesio skiriama seksualiniams blokams. Nemažai dėmesio šiai temai skiria ir Vilniuje veikiančio Osho meditacijos centro vadovas Mečislovas Vrubliauskas: „[J]ei seksualinė energija neišlaisvinta, anksčiau ar vėliau ji pratrūksta ir tampa ardanti, griaunanti. Seksualinė energija yra be galo stipri, niekam nepavaldi… Ir mums reikia išmokti ją transformuoti, tada ji tampa džiaugsmu“. Be susidūrimo su seksualiniais blokais, pasak Vrubliausko, niekas negali kilti aukščiau: „Į dvasią gali mestis vieną gyvenimą, du gyvenimus, gali pakilti iki kosminės sąmonės9, bet visiškai realizuoti nepavyks. Jei seksas buvo represuotas, teks į jį grįžti, teks jį išsemti pilnai…“ Pasak Vrubliausko, peržengiant šį bloką negali būti jokių taisyklių: „Nereikia drausti nei homoseksualizmo, nei lesbij[an]izmo, nei onanizmo, nei grupinio sekso. Ir nereikia raginti tai daryti, iš tikrųjų dabar beveik visi žmonės yra žemiau žmogiškojo sekso… Jeigu drausime, niekas nepasikeis. O[sh]o pozicija yra tokia: lai jis pradeda nuo tos vietos, kurioje žmogus yra. Vienas pradės nuo homoseksualizmo – ateis į normalų seksą. Vėliau atsiras meilė, dar vėliau ir seksas „atkris“. Leiskime jam žengti pirmą žingsnį. Neerzinkim, neniekinkim, nesakykim, kad jis yra smukęs“10.

Judėjimo istorija II. Rajneeshpuramo eksperimentas

Grįžkime prie judėjimo istorijos, kur Osho palikome keliaujantį į JAV.

Rajneeshui išvykus į Ameriką, jo naujai paskirta sekretorė Sheela Silverman, tarp sanjasinų žinoma Ma Anand Sheelos vardu, ėmėsi iniciatyvos įkurti Rajneesho sekėjų koloniją Amerikoje. Rajneeshas nebuvo itin entuziastingai nusiteikęs, bet Sheela siekė savo: Oregono valstijoje netoli Antelope miestelio ji nupirko 26 tūkst. ha fermą už 5,75 mln. dolerių.

Finansines problemas Sheela sprendė pajungdama viso pasaulio Rajneesho sekėjų centrus: visas šių centrų pelnas buvo skiriamas Rajneeshpuramo statybai. Sheelai pradėjus kontroliuoti judėjimas tapo labiau autoritarinis. Oregone šimtai sanjasinų dirbo siekdami įgyvendinti jos svajonę: iškilo ištisas miestas su parduotuvėmis, didžiule sale, kavinėmis, viešbučiu, oro uostu, išplėtota irigacine sistema. Rajneesho nepasitenkinimui numalšinti Sheela skyrė daug jėgų: aplink jo naująją rezidenciją įveisė sodą, prižiūrėjo vis didėjančią jo rolsroisų kolekciją. Naujasis miestas buvo įregistruotas 1982 m.

Tačiau sunkiausiai naujajai bendruomenei klojosi santykiai su vietos gyventojais. Sheela, atrodo, visai be reikalo konfrontuodavo su vietos valdžia ir gyventojais. Kai 1983 m. ties Rajneeshpuramo viešbučiu sprogo bomba, ašramo gyventojai pradėjo rengtis galimam ginkluotam pasipriešinimui, komunos policija praėjo specialius mokymus.

Sheelos vadovavimas pamažu darėsi vis labiau autoritarinis: kadangi Rajneeshas prieš išvykdamas iš Indijos buvo paskelbęs, kad nebeskaitys paskaitų ir tik tylės, Sheela tapo vienintele jo valios reiškėja. Ji įvedė griežtas taisykles komunoje. Paskelbusi tariamą Rajneesho perspėjimą, kad netrukus du trečdaliai pasaulio gyventojų mirs nuo AIDS, ji pakeitė ir iki tol buvusį labai laisvą seksualinių santykių reglamentavimą: turėti keletą seksualinių partnerių buvo neberekomenduojama, uždrausti analiniai ir oraliniai lytiniai santykiai ir bučiuotis, liepta lytinių santykių metu naudotis prezervatyvais ir vienkartinėmis pirštinėmis. Siekdama Rajneeshpuramui palankia linkme nulemti vietos rinkimus Sheela, tariamai rūpindamasi gyvenimo nuskriaustaisiais, liepė pakviesti į Rajneeshpuramą benamius ir įkurti globos namus, tačiau vėliau, vietos teismui nusprendus, kad šiems žmonėms teisė balsuoti neturi būti suteikta, ji juos išvežė į Portlandą ir paliko be pinigų ir vietos apsistoti. Siekdama apsisaugoti nuo sąmokslų ir visiškai kontroliuoti Rajneeshpuramą Sheela įtaisė klausymosi aparatūrą ne tik savo oponentų, bet ir paties Rajneesho apartamentuose. Konfrontuodama su valdžia ji apkrėtė dešimties barų maistą salmonelėmis, todėl 100 žmonių susirgo ir 40 iš jų atsidūrė ligoninėje; taip pat ji bandė nunuodyti su judėjimo ekspansija kovojusį vietinį prokurorą. Šie veiksmai visiškai destabilizavo padėtį. Stiprėjant konfliktui Sheela 1985 m. rugsėjį su 15 bendražygių
pabėgo iš ašramo, kartu, kaip kartais teigiama, išsiveždama 50 mln. iš Rajneeshpuramo iždo. Vėliau ji buvo suimta, grąžinta į JAV ir nuteista 4 metams kalėti.

Rajneeshas apkaltino Sheela dėl visų jos nusikaltimų ir, laikydamas save visiškai nekaltu, pasikvietė į Rajneeshpuramą teisėsaugos pareigūnus. Netrukus jis pats pabandė sprukti į Bermudus, tačiau lėktuvui nusileidus pasipildyti kuro FTB bėglius suėmė. Rajneeshas buvo trumpam įkalintas, turėjo sumokėti 0,5 mln. dolerių baudą už migracijos įstatymų pažeidimą, jam buvo uždrausta grįžti į JAV 5 metus be teisingumo ministro leidimo. Deportuotas iš JAV jis trumpam grįžo į Indiją ir leidosi į turą po pasaulį ieškodamas valstybės, kuri jį priimtų, tačiau 21 valstybė tai padaryti atsisakė (pasak Rajneesho sekėjų, taip atsitiko dėl JAV spaudimo šių valstybių vyriausybėms).

1986 m. gruodį Rajneeshas sugrįžo į Puną. Rajneeshpuramo eksperimentas visiškai žlugo, daugelis Rajneesho sekėjų jį paliko patyrę didelį sukrėtimą dėl šio fiasko, keletas vėliau gydėsi psichiatrijos ligoninėse, keletas nusižudė. Didelė dalis Rajneesho sekėjų komunų, išsekintų investicijų į Oregono eksperimentą, užsidarė.

Judėjimo istorija III. Atgimimas

Rajneeshpuramui žlugus kurį laiką formalios organizacijos nebuvo, tačiau kai kurie sanjasinai toliau propagavo Rajneesho meditacijas ir psichoterapijos metodus. Vėliau dalis Europoje gyvenančių Rajneesho sekėjų susitelkė aplink šiaurės Olandijoje įsikūrusią bendruomenę Humaniversitetą, kuriam vadovavo du sanjasinai priklausomybių specialistai Samadhi (Mariet Wijnen) ir Veereshas (Denny Yusonas-Sanchezas); pastarasis Rajneeshpuramo laikais buvo nustumtas į judėjimo pakraštį, tad ir fiasko jo reputacijos nesuteršė. Humaniversitetas patraukė sanjasinus radikalia psichoterapija, kuri panėšėjo į tai, kas buvo propaguojama ankstyvuoju judėjimo laikotarpiu Punoje. Ir šiandien Humaniversitetas tęsia senąsias Osho tradicijas. Pasak Judith Coney, vienintelėje atliktoje mokslinėje Humaniversiteto studijoje aprašoma „prižiūrimos orgijos, kuriose dalyvauja iki dviejų šimtų dalyvių, prostitucijos struktūros, kuriose žmonės perka kitus seksualiniais tikslais arba patys parsiduoda, transvestitų vakarėliai“ ir nenutrūkstamas šventimas11. Paradoksalu, tačiau tokias Humaniversiteto praktikas šiandien kiti sanjasinai vertina kaip pavojingas, neatspindinčias tikrojo Rajneesho mokymo.

Atsiliepimai apie Humaniversiteto siūlomą psichoterapiją labai skirtingi: daugelis sekėjų teigia ten patyrę tikrą meilę ir tapę laimingesni, tačiau net ir kiti su Punos ašramu susiję judėjimo psichoterapeutai teigia, kad jiems yra tekę gydyti žmones, nukentėjusius nuo radikalios Humaniversiteto psichoterapijos ir ten vyraujančio autoritarizmo.

Punos bendruomenė, pamažu vėl tapusi didžiausiu judėjimo centru, atsigavo po fiasko ir gerokai išaugo.

1989 m. vasarį Rajneeshas pasivadino Osho. Pasak paties Rajneesho, šis vardas reiškia kažką panašaus į „ištirpstantįjį vandenyne“. Kai kurių sekėjų manymu, vardo pakeitimas žymėjo naujo Rajneesho veiklos etapo pradžią. Tačiau šiam etapui nebuvo lemta prasidėti: smarkiai blogėjo Osho sveikata, to sustabdyti negalėjo ir didelės medikų pastangos. Kritikai spėliojo, kad „sekso guru“ galėjo užsikrėsti ŽIV, tačiau judėjimas tai neigė. Pats Osho dėl blogėjančios sveikatos kaltino Amerikos teisėsaugą, teigdamas, kad per 12 dienų, kai jis buvo tampomas po kalėjimus, amerikiečiai jį apnuodiję taliu (tokio apsinuodijimo simptomų nebuvo); gydytojai spekuliavo tuo, kad jis galėjęs būti apšvitintas radiacija, kiti įtarinėjo Sheelą, esą ji nuodijusi Rajneeshą dar Rajneeshpurame. Mažiau sensacingas paaiškinimas – kad Osho kentėjimai buvo paskutinės jo diabeto stadijos komplikacijos.

Prieš pat mirtį Osho paskyrė 21 sanjasiną vadovauti ašramui, galbūt siekdamas užtikrinti, kad Punos ašramas nesulaukų autoritariškai valdyto Rajneeshpuramo likimo. Osho mirė 1990 m. sausio 19 d., jo palaikai buvo sudeginti ir palaidoti Punoje.

Šiandien daugiausia dėmesio Punos ašrame skiriama meditacijai, psichoterapija tebeteikiama, tačiau ji sudaro tik nedidelę gausios įvairios trukmės ir turinio kursų pasiūlos dalį. Ašramas stengiasi pelnyti „alternatyvaus sveikatingumo kurorto“ vardą ir, pasak Judith Coney, pamažu tampa svarbia turistine atrakcija Indijoje.

Kai kuriais skaičiavimais, šiandien pasaulyje yra apie 300 Osho meditacijos ir informacijos centrų. Kartu Indijoje ir kitur pats Rajneeshas nebesusilaukia ankstesnės aštrios kritikos: jo knygos ganėtinai plačiai skaitomos ir patenka į perkamiausių sąrašus, Punos ašrame lankosi politikai, žiniasklaidos atstovai, apsilankė net ir dalailama.

Judėjimo pasaulėžiūra

Osho siūlomos žmogaus transformacijos psichoterapijos tikslai, atrodytų, neturi nieko bendro su religija. Atvirkščiai, Osho piktai puola pagrindines religines tradicijas, teigdamas, kad būtent jos suformavo tuos socialinius ir asmeninius represinius mechanizmus, prietarus, kuriuos Osho pasiryžo nugalėti savo mokymu ir praktika. Ir pačią diagnozę žmonijai Osho nustato remdamasis ne religine, o daugiausiai iš psichoanalizės skolinta terminija. Osho mokyme nėra Dievo ar dievų sampratos, nebent pats „prabudęs“ žmogus prilyginamas dievybei ir taip
jo baigtinumas bei neatskaitingumas jokiai „aukštesnei būtybei“.

Vis dėlto religija Osho nėra tik dalykas, kurio reikia atsikratyti. Rytietiškos religinės sampratos, nors ir dangstomos „moksliškumo“ skraiste, grindžia Osho judėjimo pasaulėžiūrą; būtent šiek tiek modifikuotomis rytietiškomis sampratomis nusakoma žmogaus transformacija.

Osho, sudaro septyni kūnai, kurie kaip sėklos egzistuoja kiekviename gimusiame žmoguje ir pamažu išsiskleidžia, „bunda“ žmogui augant ir bręstant. Pirmuosius septynerius metus auga pirmasis kūnas – fizinis, antrasis vitalinis – antruosius septynerius, jame išsiskleidžia žmogaus emocijos; trečiasis astralinis – nuo 14 iki 21 m., tada išsivysto mąstymas, intelektas. Deja, pasak Osho, čia žmogaus raida dažniausiai ir sustoja, jei neįstringa dar žemesniame etape. „Žmogus, kurio eterinis kūnas neužaugo, kuris sustojo po pirmųjų septynerių metų, niekuo gyvenime nesidomi, tik valgymu ir gėrimu. Taigi tokių civilizacijų, kurių daugumos žmonių išsivystęs tik pirmasis kūnas, kultūra pagrįsta vien skonio dalykais. Civilizacijos, kurios dauguma žmonių įstrigę antrame kūne, kultūros centras bus seksas. Jų įžymios asmenybės, jų literatūra, muzika, jų filmai ir knygos, jų poezija ir paveikslai […] – visi šie dalykai bus prisotinti sekso, seksualumo…“12

Vis aukštesnių kūnų išsivystymas žmogui atveria vis didesnes galimybes. Ketvirtojo kūno – mentalinio arba psichinio – augimas atveria žmogui antgamtinius gabumus: telepatiją, hipnozę, aiškiaregystę. Pasak Osho, šio kūno žmonija instinktyviai bijosi, nes jame atsiveria ne tik neribotų galimybių, bet ir neribotų apgaulių pasaulis, ir mes stengiamės atitraukti žmones nuo jo – todėl, pvz., viduramžiais buvo deginamos raganos ir burtininkai, ištobulinę ketvirtojo kūno gabumus.

Penktasis kūnas – dvasinis, jį (kaip ir šeštąjį bei septintąjį) yra išvystę tik nedaugelis. Žmogus su išsivysčiusiu penktuoju kūnu yra visuomet laimingas, jis yra suvokęs „save kaip amžiną, nesukurtą dvasią“13. Toks žmogus yra nušvitęs, „buda“ arba „mokša“. Šeštasis kūnas – kosminis, „šiame kūne sąmoningas individas gimsta ir miršta sąmoningai, pats pasirenka gimimo vietą ir laiką. Vienas šešto kūno įkvėpimas yra visos Visatos sukūrimas, iškvėpimas – jos išnykimas“14. Septintasis – bekūnis kūnas, kurį išvystęs žmogus patiria tai, ką geriausiai išreikštų turbūt budistinė nirvanos samprata – nebūtį, pasitraukimą iš samsaros rato.

Osho judėjimas kaip asmeninės ir socialinės pertvarkos paieškos

Jau nuo pat viešosios veiklos pradžios Rajneeshas mėgdavo mesti iššūkius visuomenės ir religijos tabu, ginčytis jautriais klausimais (Gandhi, socializmas) vien tam, kad ginčytųsi15. Besimėgaudamas radikalaus mokytojo šlove jis viešai pasakodavo vadovui, regis, nepriderančius anekdotus, įžeidžiančius tai žydus, tai katalikus, tai kitų religinių tradicijų išpažinėjus.

Šokiruojančios buvo ir jo psichoterapinės technikos (kaip minėta, jose būta ir fizinės, ir seksualinės agresijos), o mokymas apie seksualinį išsilaisvinimą vedė į nežabotą sekėjų elgesį, grupinį seksą ar seksą su daugeliu partnerių. Grupinis seksas kaip masinis reiškinys aplink Punos komuną susitelkusiam Osho judėjimui jau, ko gero, yra istorija, tuo tarpu „laisvas seksas“ tebėra propaguojamas. Seksualiniai santykiai nušvitimo paieškų tikslais buvo ir išlieka labai prieštaringai vertinamas Osho įkurto judėjimo aspektas.

Reikia paminėti ir radikalią judėjimo socialinę viziją: Rajneesho „naujųjų žmonių“ visuomenėje turėjo nublankti tokia institucija kaip šeima; vyrai ir moterys, pasak jo, turėtų būti nesuvaržyti įsipareigojimų ir būti kartu tik tiek, kiek myli vieni kitus. Vaikai galėtų ir nežinoti, kas yra jų tėvai, priklausyti visiems. Keistai turėtų nuskambėti ir M. Vrubliausko mintys apie visuomenės normas ar net sveiką vaikų auklėjimą: priešingai, nei siūlo M. Vrubliauskas, daugelis psichologų tvirtina, kad vaikui nedera stebėti suaugusiųjų lytinių santykių, nes jo psichika tam nepasiruošusi, jis juos interpretuotų kaip prievartos, o ne meilės aktus16.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3844 žodžiai iš 7625 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.