F.W.J Schellingas. Žmogaus laisvės filosofija.
Esė
Įvadas
Friedrichas Vilhelmas Josephas Schellingas (1775-1854) buvo labai anksti subrendusio proto mąstytojas. Jo filosofija pirmiausia yra perėjimas prie Dievo pažinimo; jis remiasi Kanto, o po to Fichte‘s filosofija. Reikšmingiausi Schellingo darbai buvo sukurti dar jaunystėje. Vėliau jo kūrybinis potencialas silpnėjo, nes jis liguistai pavydėjo jį pranokusiam Hegeliui ir nukrypo į teologiją.
Paskyręs savo gyvenimą filosofijai, Schellingas ėmėsi kurti tokią pažinimo sistemą, kuri paaiškintų būtį ir visą jos pilnatvę kaip absoliutus žinojimas. Schellingui, kaip ir daugeliui filosofų, svarbiausias dalykas yra visko pradžia, kuri gal būt yra „Aš“ savimonė, absoliuti dvasia ar pagaliau asmenybiškas Dievas , apreiškęs šį pasaulį kaip savo kūrinį. Dėl tokios minčių raidos Schellingas į filosofiją įėjo kai „tapatybės“ filosofas.
„Žmogaus laisvės filosofija“
Pagal Schellingą, laisvė yra kaip visos esinijos bruožas ir net pati esmė. Laisvė yra gėrio ir blogio, pasireiškiančio ne tik žmoguje, bet ištisoje esinijoje, galimybė. Laisvės, gėrio ir blogio galimybės, šaknys glūdi neišmatuojamoje Dievo gelmėje, o žmogaus laisvė yra tik tos gelmės išsiveržimas į paviršių. Tai, kas yra laisva egzistuoja Dieve ir atvirkščiai.
Schellingas sako, kad vienintelė galima proto sistema yra panteizmas. Žmones į panteizmą pastūmėja laisvės jausmas. Panteizmas yra dieviškumas. Visi daiktai ir viskas, kas mus supa yra tapatinama su Dievu. Mano manymu, tai reiškia, kad protu mes turime suvokti, kad Dievas yra visur. Gal žmogus, norėdamas susitapatinti su Dievas, siekdamas tobulybės, jaučia laisvę. Schellingas rašo: „ Tik žmogus yra Dieve ir kaip tik tuo buvimu jis pajėgus lasvei“
Dievas Schellingui yra gyvenimas, meilė ir asmuo. Jis yra gyvasis Dievas, jame turi glūdėti tikrąjį gyvastingumą sudarantys pradai, o tas tikras gyvastingumas yra dinamiška šviesos ir tamsos, gyvenimo ir mirties, gėrio ir blogio, būties ir nebūties dermė. Dievas yra dviejų pradų – kuriančiojo ir naikinančiojo, būties ir nebūties vienybė. Kadangi žmogus ir gamta yra iškylantys iš Dievo gelmės, tai jie irgi turi abu šituos pradus – būties ir nebūties, šviesųjį ir tamsųjį. Tačiau tai, kas Dieve ir gamtoje susilieja į vieną, žmoguje gali atsiskirti. Kadangi Dievas yra pats egzistuojantis, yra pats savaime, tai jis gyvena grynoje šviesoje. O visų kitų Dievo kūrinių paveldas yra tamsa. Blogis nėra pats tamsusis pagrindas, blogis atsiranda tada, kai žmogus laisvės aktu pasirenka tamsųjį pagrindą ir nukreipia jį prieš meilės ir šviesos pradą. Dvasia tamsos ir šviesos pradų yra nevaržoma. Ji yra viršesnė už šviesą, nes gamtoje ji iškyla virš šviesos ir tamsos prado vienovės. Blogį sudaro dviejų pradų – šviesos ir tamsos – nesantaika, tai gėrį sudaro visų tų pradų visiška santarvė. Blogio teigiamybė – tiek, kiek ji yra teigiamybė – gėris. Dėl to jis niekad neišnyksta. Mūsų laikų gamtos filosofija pirmiausia nustatė mokslinį skirtumą tarp esybės, egzistuojančios savaime, ir esybės, sudarančios tik egzistencijos pagrindą. Ir nors šis skyrimas sudaro puikiausią pagrindą gamtos nuo Dievo atskirti, tai netrukdė absoliutinti ją Dievo ir gamtos maišymu. Skyrimas yra pagrįstas šiais aiškinimais:
Kadangi iki Dievo ar Dieve nėra nieko, tai jo egzistencijos pagrindas turi būti jame pačiame. Tas Dievo egzistavimo pagrindas, kuri yra Dieve, nėra Dievo egzistencinė prasmė, nes tai tik jo egzistavimo pagrindas. Dievas turi vidinį savo egzistencijos pagrindą, kuris eina pirma jo taip egzistuojančio. Bet taip pat Dievas yra pirmesnioji pagrindo dalis, nes pagrindas savaime nebūtų įmanomas, jeigu Dievas neegzistuotų iš veiksmo.
Taip pat prie tokio skirimo veda samprotavimas apie daiktus. Daiktai tapti Dieve negali, kadangi jie nuo jo labai skiriasi. O kad jie būtų nuo Dievo atskirti, jų tapsmo pagrindas turi būti kitoks negu Dievas. Tad daiktų pagrindą sudaro tai, kas yra Dievo egzistencijos pagrindas.