Iš istorijos autsaiderių – į pirmūnus
Vyravo įsitikinimas, kad sėlių vardas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą šmėkšteli tik XIII a. pradžioje Livonijos ordino kronikose. Henrikas Latvis “Livonijos kronikoje” (1208-1225 m.) sėlius vadina lotyniškai Selones, o jų svarbiausią centrą – castrum Selonum, t. y. Sėlpiliu. Jis buvęs kairiajame Dauguvos krante, į pietryčius nuo Plavinių, Jekabpilio rajone. Pasak Henriko Latvio, tas Sėlpilis buvęs atviras lietuviams, kurie kartu su savo sąjungininkais sėliais iš čia persikeldavę per Dauguvą ir užpuldavę Vidžemėje įsikūrusius vokiečius, niokodavo lyvių, latgalių žemes ir net pasiekdavo estų valdas.
1208 m. kalavijuočiai atsivedė prie Sėlpilio didelę kariuomenę, kurioje taip pat buvo krikštytų lyvių ir latgalių. Mūšį pralaimėję sėliai turėjo krikštytis ir pažadėjo vokiečiams lietuvių daugiau neprisileisti. Taigi Padauguvyje gyvenusius sėlius, su lietuviais susijusius natūraliais ryšiais, Livonijos ordinas atplėšė jėga. Regis, tuo žygiu sėlių problemą vokiečiai išsprendė sau palankia kryptimi, kadangi sėliai pavergėjams kiek smarkiau pasipriešinti nebeįstengė, o buvusiems sąjungininkams prieglobsčio ir paramos kovojant su kalavijuočiais daugiau nebeteikė. Lietuviai neteko per Sėlpilį patogiausių žygio vartų į Vidžemę, kadangi keltis per Dauguvą žemupyje trukdė nedraugiškai nusiteikę lyviai. Tolesni įvykiai parodė, kad vokiečiai ne tik perskyrė sėlių tautą į dvi dalis, bet ir pasuko šios tautos likimo ratą visai nauja kryptimi – privertė ordino valdžioje atsidūrusius sėlius sulatvėti. Savotiškas istorijos paradoksas.
Kodėl sėliai latvėjo, o ne vokietėjo, dar bus proga pasakyti. Dabar padarysiu štai kokią išvadą: jeigu remsimės tik Henriko Latvio kronika, tai akivaizdu, kad iš visų baltų genčių sėliai istoriniuose šaltiniuose paminėti vėliausiai, į istorijos areną jie išeina paskutiniai. Sėliai neminimi net Rusijos metraščiuose, o juk Nestoras (1056-1111) skrupulingai vardijo Dauguvos ir Nemuno upyne gyvenusius jotvingius, lietuvius, latgalius, žiemgalius, kuršius ir lyvius. Sėlių “nepastebėję” Rusijos metraštininkai gal paprasčiausiai jų neskyrė iš kitų baltų genčių? Klausimas lieka atviras.
Intrigos mazgą dar stipriau suveržė vienas radinys. Ne itin seniai į tyrinėtojų akiratį pateko romėnų žemėlapis “Tabula itineraria Peutingeriana”, kuriame pažymėti Europos vandens keliai. Žemėlapis sudarytas III ar IV a., o jo kopijos išliko iš X-XII a. Viena į Baltijos jūrą įtekančių upių tame žemėlapyje vadinama Fluvius Sellianus, t. y. Sėlių upė. Istorikų ji mėginama tapatinti su Dauguva, ir tai visiškai logiška. Iš kitų duomenų žinoma, kad sėliai gyveno kairiajame Dauguvos krante, o kai kur, matyt, ir dešiniajame. Minėtasis Henrikas Latvis sėlius randa Kuoknesės (vok. Kokenhusen) apylinkėse, taigi dešiniajame Dauguvos krante, gyvenančius tarp latvių.
Galima daryti intriguojančią išvadą: jeigu pasikliovus romėnų žemėlapiu, o tiksliau, jo kopija, tai sėliai bus viena pirmųjų baltų genčių, kuri paminėta istorijos šaltiniuose. Tik vienas žingsnis, ir lėtapėdžiai istorijos autsaideriai virsta pirmūnais. Labai jau nestabilus tas senovės baltų pasaulis, o teisingiau – mūsų žinios ir supratimas apie tą pasaulį.
Dauguva skyrė sėlius nuo latvių
Ką dar pavyks išpešti lasiojant gana šykščias XIII a. vokiečių pateiktas žinias apie sėlius? “Eiliuotoji kronika” (apie 1290 m.) kalba apie tautas, gyvenusias palei Dauguvą nuo aukštupio iki žiočių. Prie žiočių įsikūrę lyviai, o už jų – sėliai, kurie siekė gudų gyvenamąsias vietas. Kadangi neminimi latviai, tai kalbininkas Kazimieras Būga tuo remdamasis darė išvadą, jog sėlių gyventa abiejuose Dauguvos krantuose, panašiai kaip ir lyvių žemupyje, o gudų – aukštupyje. Ši išvada sutvirtintų ir romėnų žemėlapyje (kopijose) minimos Sėlių upės pavadinimo teisingumą.
Kitoje “Eiliuotosios kronikos” vietoje aprašomos prie Dauguvos gyvenančios tautos, pradedant nuo pietvakarių ir baigiant šiaurės vakaruose gyvenančiomis. Pirmieji minimi lietuviai, toliau žiemgaliai, sėliai, latviai, lyviai, kuršiai. Sėlių teritorija čia ribojasi su žiemgalių ir latvių žemėmis.
K. Būga remiasi ir kitais Livonijos šaltiniais. 1226 m. dokumente yra žinių apie Rygos priemiesčio sėlius, gyvenusius tarp lyvių kairiajame Dauguvos krante. 1256 m. dokumente šiaurinė sėlių teritorijos riba, ėjusi dešiniuoju Dauguvos krantu, atvesta iki Aizkrauklės (vok. Ascheraden) ir Kuoknesės.
Livonijos ordinui pretenduojant į sėlių žemes, o Lietuvos karaliui Mindaugui laviruojant tarp įvairių politinių jėgų, vis viena teko ordinui perleisti (“dovanoti”) dalį Sėlos, tiesa, tik tą, kurioje gyventojų didžiumą sudarė sėliai. Tai matyti iš Mindaugo dovanojimo aktų – 1254, 1255 ir 1261 m. Į visiškai sulietuvintas sėlių žemes ordinas veikiausiai nepretendavo. Kai kuriems istorikams šių Mindaugo aktų autentiškumas kelia nepasitikėjimą, bet, pvz., K. Būgai jie abejonių nekėlė. Kalbininkui jų tikrumą patvirtina ne tik žemės vardynas, bet ir 1298 m. aktai, kurie lietuviškosios Sėlos dalies Noliškį (Utenos vls.), Tauragnus (Utenos apskr.) ir Jerą (Svėdasų pav.) priskiria prie ordino žemių.