Senasis testamentas istorinės knygos
5 (100%) 1 vote

Senasis testamentas istorinės knygos

112131

Istorinės knygos

Istorinėmis knygomis (gr. historika biblia, lot. libri historici) krikščionių tradicijoje vadinama dvylika ST knygų.

Pirmoji šių knygų grupė – Jozuės ir Teisėjų knygos, Samuelio pirma, Samuelio antra, Karalių pirma ir Karalių antra knygos (vėliau prie jų prijungta ir Rūtos knyga) – apima nuoseklų pasakojimą; istoriniai įvykiai čia pasakojami Pakartoto Įstatymo knygos (gr. deuteronomion, lot. deuteronomium) teologijos požiūriu ir stiliumi, todėl jas priimta vadinti Deuteronomisto knygomis.

Kita grupė ­ Metraščių pirma ir Metraščių antra knygos, Ezros ir Nehemijo knygos ­ vadinama Metraštininko knygomis pagal pirmųjų iš jų pavadinimą. Pasakojimo pobūdžiu prie Istorinių knygų pritampa ir Esteros knyga.

Šiose knygose išrinktosios tautos istorija atskleidžiama ypatingu požiūriu ­ parodant, kaip Dievo planas pildosi žmonių gyvenime.

Istorinių knygų turinys yra įvykiai. Jomis norima įamžinti žmones, vietas ir įvykius, kaip jie iš tikrųjų buvo įvykę ir kaip jie, numanomai ar tiksliai, buvo autoriaus suprasti ir jam reikšmingi.

Šiuolaikiniai Šventojo Rašto mokslininkai pasakojime apie Izraelį – Sandoros bendriją – atskiria Senajame Testamente didesnius knygų junginius, kurių kiekvienas apima po keletą knygų. Nors pats Šventasis Raštas šiems knygų junginiams vardų ir neduoda, jie ženklinami arba knygoms būdingu aprašu, arba kurios nors atskiros junginio knygos vardu. Pirmosios penkios Šventojo Rašto knygos – Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių, Pakartoto Įstatymo – yra vadinamos Penkiaknyge. Antrasis knygų junginys – Jozuės, Teisėjų, 1-2 Samuelio, 1-2 Karalių knygos – vadinamas Deuteronomistine istorija, nes „Deuteros nomos“, t.y. Pakartoto Įstatymo, knyga yra šio knygų junginio teminis ir teologinis įvadas. (Rutos knyga buvo įterpta į šį junginį vėliau.) Trečiasis knygų junginys – 1-2 Kronikų, Ezdro, Nehemijo knygos – vadinamas Kronikininko knygomis, nes šis junginys prasideda Kronikų knyga.

Be to, prie istorinių knygų įprasta priskirti Tobito, Juditos ir Esteros knygas – istorinius apsakymus, kurios skelbia ateities viltį sunkiose gyvenimo sąlygose ir istorinių lūžių bei pervartų žaizdre. 0 1-2 Makabėjų knygos aprašo Sandoros bendriją II prieškristinio šimtmečio istorijos sūkuriuose. To laikotarpio metu žydų tauta – Sandoros bendrija – patyrė kruviną savo tikėjimo ir graikų kultūros sankirtį.

Esteros knyga yra hebrajiškojo Šventojo Rašto dalis, bet turi priedų žydų išeivijos Šventraštyje – graikiškojoje Septuagintoje. Hebrajiškasis Esteros knygos tekstas yra pasaulietiškas, o graikiškieji priedai suteikia jai religinį foną ir religinę reikšmę.Tobito ir Juditos knygos nėra hebrajiškojo Senojo Testamento dalis, bet priklauso žydų išeivijos Šventraščiui – Sepuagintai. Ir 1-2 Makabėjų knygos priklauso žydų išeivijos Šventraščiui. Įprasta šias knygas vadinti deuterokanoniškomis, t.y. antrojo kanono, knygomis. Mat žydų išeivija ne tik išsivertė hebrajiškuosius Raštus į graikų kalbą, bet ir apvaizdžiu Dievo įkvėpimu padidino Šventojo Rašto knygų skaičių naujomis knygomis. Katalikų Bendrija šias knygas laiko Dievo įkvėptomis, panašiai kaip ir ortodoksai krikščionys, išskyrus Barucho knygą, – o kitos krikščionių bendrijos jas laiko apokrifais.

Šventojo Rašto mokslininkai nagrinėja Istorinių knygų autorių stilių, jų turinį ir junginio bei atskirų knygų teologines įžvalgas. Dievo įkvėptieji Istorinių knygų autoriai buvo ir istorikai, ir teologai. Savo knygose jie įamžino gyvenamojo laikotarpio Sandoros bendrijos pasakojimus ir tikėjimo kraitį.

Kiekvienas knygų junginys apima keletą šimtmečių, todėl mūsų skaitomas pasakojimas apie įvykius nėra vieno asmens liudijimas. Bet autoriai savo knygoje ir knygų junginyje davė medžiagai galutinę išraišką. Kartkartėmis jie perėmė pasakojimus iš tikėjimo kraičio, jų nekeisdami arba mažai tekeisdami; kartais jie savo šaltinius iš naujo perrašė naujų tikėjimo įžvalgų šviesoje. Užtat svarbu kreipti dėmesį ir į senesnius panaudotos medžiagos klodus, ir į jos galutinę formą, nes tai įgalina atpažinti, ką autorius laiko svarbiu dalyku – įžvalga į Dievo užmojį. Šventasis Raštas dažnai perteikia tą patį pasakojimą skirtingu požiūriu, duodamas besivystančios teologinės įžvalgos raktą. Šventojo Rašto autoriams būdinga kalbėti apie dabartį, naudojant praeities žmones, vietas ir įvykius.

Nors į Jozuės, Teisėjų, 1-2 Samuelio, 1-2 Karalių knygas dažnai žiūrima kaip į atskirus ir nepriklausomus veikalus, tačiau jos iš tikrųjų apima tik vieną pasakojimą nuo Pradžios knygos iki 2 Karalių knygos galo. Šis knygų junginys buvo suredaguotas po Jeruzalės sunaikinimo 587 m. prieš Kristų. „Deuteros nomos“, t.y. Pakartoto Įstatymo, knyga yra ir Penkiaknygės santrauka, ir Istorinių knygų įžanga. Šios knygos teologinė tema – klusnumas neša sėkmę, neklusnumas veda į nelaimę – yra pagrindinė šių knygų šešeto teologinė įžvalga. Užtat šios Istorinės knygos yra vadinamos Deuteronomistine istorija, o šio knygų junginio autorius Deuteronomistu.

Istoriją įprasta laikyti pasakojimu apie tai, „kas įvyko“. Tačiau nėra tokios istorijos, kuri pasakotų vien apie tai, „kas
įvyko“, nes istorijos rašymas apima įvykių atranką, šaltinius ir įvykių aiškinimą. Įvykiai gali būti aiškinami ir tautiniu, ir kariniu, ir politiniu, ir ekonominiu požiūriu. Deuteronomistinė istorija yra Izraelio – Sandoros bendrijos – tikėjimo istorija. Dievo įkvėptieji autoriai įamžina asmenis, vietas ir įvykius – istorinius vingius, juos aiškindami Izraelio, Sandoros bendrijos, tikėjimo Sandoros Viešpačiu šviesoje.

Panašiai kaip Pradžios knygos 1-asis skyrius, taip ir Kronikininko istorija prasideda Adomu, tačiau Pradžios knygos pasakojimų ji nekartoja. Pirmieji devyni 1-osios Kronikų knygos skyriai yra genealoginiai sąrašai. Panašiai kaip Deuteronomistinė istorija, Kronikininko istorija pasakoja apie izraeliečių karalystes ir jų žūtį. Deuteronomistinė istorija stengiasi paaiškinti, kodėl šios karalystės žuvo. Kaip Dievas elgsis su savo Tauta – Sandoros bendrija – ateityje, Deuteronomistinė istorija nepasako. Būdinga, kad Deuteronomistas baigia savo tikėjimo istoriją belaisvio karaliaus Jehojachino paleidimu iš kalėjimo (žr. 2 Kar 25,27-30).

Galėtume sakyti, kad šiuo įvykiu Dievas „praveria duris“ į ateitį Izraeliui – Sandoros bendrijai. Nors Kronikininkas irgi pasakoja apie Izraelio praeitį, bet iš jo pasakojimo aišku, kad jo tikslas buvo parodyti Sandoros bendrijai ateities viziją. Jo veikalo teologinė įžvalga yra ginti Dovydo dinastijos teisėtumą ir Jeruzalės Šventyklą. Pasak jo tikėjimo sampratos, Izraelis gali laiduoti sau ateitį, garbindamas Dievą pagal Dovydo duotus įstatus ir įsakus, nes Sandoros bendrijos ateities viltis glūdi rūpestingame vykdyme Dievo per Dovydą apreikštų ir Judo kunigų perduotų Dievo garbinimo įstatų ir įsakų. Todėl Izraelis – Sandoros bendrija – turi ateitį, nes yra Dievą garbinanti bendruomenė.

Įprasta manyti, kad istoriją pradėjo rašyti graikai. Tačiau istorinių knygų pavyzdžiai Šventajame Rašte verčia pripažinti, kad šiuolaikiniai istorikai yra skolingi hebrajų pasaulio – Šventojo Rašto – istorikams, nes iš hebrajų jie mokėsi pasakoti apie žmones bei vietas ir aiškinti įvykius.

Samuelio knygos

Po nuolatinių politinių, moralinių ir karinių teisėjų nesėkmių izraelitai susirinko pas Samuelį, paskutinį teisėją, pranašą ir vyriausiąjį kunigą, reikalaudami paskirti karalių. Jo sūnūs esą nuėję šunkeliais. Jie trokšta karaliaus, kuris juos vestų į kovą. Jie nori būti kaip visos kitos kaimyninės tautos. Jie pasirinkę karaliumi Saulių, kuris visa galva yra aukštesnis už kitus. Taigi Dievas jį palaimino būti Jo tautos vadu. Deja, Saulius niekada nebuvo tarnu. Jis niekada neatskleidė Dievo valios ieškančios širdies. Jo karaliavimas buvo nesėkmingas. Per savo nepaklusnumą jis prarado teisę valdyti, vos nepralaimėjo mūšyje, vos nepražudė Jonatano, neteko teisės karaliauti ir buvo atmestas Dievo (1 Sam 15). Kadangi Saulius širdyje nebuvo tarnas, Dievas atmetė jį ir jo šeimą kaip Izraelio karalių, – Saulius prarado galimybę valdyti. Šis praradimas tam tikra prasme parodė jo širdies poziciją. Jis desperatiškai troško to, kas jam nebepriklausė.

Priešingai Sauliui, žmonių išrinktam karaliui, Dovydas buvo Dievo išrinktas Izraelio karalius ir valdovas. Kaip ir Saulius, jis buvo išrinktas ir pateptas pranašo Samuelio ir apdovanotas Viešpaties. Tačiau jis iš esmės skyrėsi nuo Sauliaus. Šį skirtumą galime pastebėti dviejose vietose. Ps 132,4–5 Dovydas sako: „Akims miegoti neleisiu, vokams užsimerkti, kol nesurasiu Viešpačiui vietos, buveinės Jokūbo Galingajam!“ O 1 Sam 21,1 matome į šventyklą, pas kunigą pagalbos einantį Dovydą. Saulius buvo vos už 15 mylių, bet tekste niekas nerodo, kad jis būtų susirūpinęs sandoros skrynia ar būtų norėjęs eiti pas vyriausiąjį kunigą išsiaiškinti Dievo valios. Kitą didelį kontrastą matome garsiojoje istorijoje apie Dovydą ir Galijotą. Saulius leido filistinams tyčiotis iš Dievo vardo. Kadangi priešai buvo pernelyg stiprūs ir jų buvo labai daug, jis norėjo, kad kovotų kiti. Dovydas, ginkluotas tik laidyne, penkiais akmenimis ir didžiuliu troškimu pašlovinti Dievą, mūšyje ne tik rizikavo gyvybe, bet ir sutriuškino, atrodytų, nenugalimą priešą. Dievo ir Izraelio daugiau niekas nebekeikė, ir Dievas buvo pašlovintas.

Kai Saulius mirė, o Judos ir Izraelio karaliumi buvo išrinktas Dovydas, šis Dievo pasirinktas valdovas stipriai įsitvirtino. Sustiprinęs savo karalystę iš išorės ir iš vidaus, Dovydas visais atžvilgiais valdė taikiai. Samuelio antros kn. 7 skyriuje matome jo troškimą pastatyti Dievui šventyklą. Tačiau Dievas atsakė, jog nenori, kad Dovydas pastatytų jam namą – jis pats pastatysiąs Dovydui. Tai žodžių žaismas. Dievui nereikalinga šventykla, Dievas duos Dovydui dinastiją. Šioje sandoroje Dievas pažadėjo tris dalykus.

1. Dovydas turės amžiną sėklą (plg. 2 Sam 7,12). Tai reiškė, kad visada bus vyriškos lyties Dovydo palikuonių. Jo sūnūs visada turės sūnų. Jo giminė neišnyks. Šis pažadas galiausiai išsipildė Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Jis yra Dovydo palikuonis, kuris niekada nemirs. Jo mirtis įveikė pačią mirtį. Jo prisikėlimas laidavo, kad Dovydo palikuonis gyvens amžinai.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1576 žodžiai iš 3026 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.