Senieji vestuvių papročiai
5 (100%) 1 vote

Senieji vestuvių papročiai

KULTŪROLOGIJOS IR FILOSOFIJOS KATEDRA

Senieji vestuvių papročiai

Kaunas, 2002

Turinys

TURINYS 1

ĮVADAS 2

DĖSTYMAS 3

IŠVADOS 8

NAUJOS SĄVOKOS 9

LITERATŪROS SĄRAŠAS 10

Įvadas

Lietuvių vestuvių apeigos ir papročiai nuolat keitėsi. Apžvelgsime kaip šimtmečių eigoje keitėsi santuokų forma (nuo grupinės iki porinės, ir t.t.). Kaip šie pasikeitimai veikė naujų vestuvinių papročių kūrimąsi? Kokie prievartos elementai buvo naudojami II – I tūkst. pr. Kr.? Kaip papročiai atsispindi tautosakoje? Kas sudarė mokestį už nuotaką? Kaip toks mokestis buvo vadinamas? Maginė ir simbolinė prasmė vestuvių papročiuose.

Dėstymas

Santuokų formos per šimtmečius keitėsi. Iš tautosakos galima spręsti, kad Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, būta grupinių santuokų, kai tuokdavosi broliai su seserimis, pusseserės su pusbroliais. Grupinės šeimos užuomina yra vestuvinių apeigų marčios šokis, kur ją šokdina jaunojo broliai bei pusbroliai, o tik pats paskutinis – jaunasis. Tai ne kas kita, kaip giminaičių pretenzijų į jaunąją paprotinės teisės pėdsakas.

Porinė šeima formavosi grupinės šeimos gelmėse. Vystantis kolektyvinei gamybai bei didėjant gyventojų skaičiui, keitėsi tradiciniai lytiniai santykiai. Moterys į juos ėmė žiūrėti kaip į jas žeminantį dalyką, todėl siekė skaistybės, teisės į laikiną ar nuolatinę santuoką su vienu vyru. Be to, jau tuo metu buvo pastebėta kraujomaišos kenksmingumas. Todėl pradėta drausti santuokas tarp kraujo giminaičių. Šalia motinos buvo pastatytas neabejotinai tikras tėvas. Tačiau po santuokos vyras privalėjo gyventi žmonos giminėje.

Plintant gyvulininkystei ir žemdirbystei, didėjant vyro gamintojo reikšmei, jo rankose ėmė kauptis turtas. Esant vaikams motinos giminėje, vyras, priklausantis savo giminiai, neturėjo teisės turtą palikti savo vaikams. Šituo buvo siekiama, kad vaikai ir žmona gyventų vyro šeimoje. Pirmiausia buvo panaikintas kilmės nustatymas bei paveldėjimas pagal motinos liniją ir įvestas pagal tėvo liniją. Motinos teisės panaikinimas buvo pasaulinis istorinis moteriškosios lyties pralaimėjimas. Vyrui tapus pagrindiniu gamintoju, moteris neteko garbingos padėties.

Matriarchalinei šeimai virtus patriarchaline, pasikeitė ir santuokos forma. Susikūrė monogaminė šeima, paremta vyro viešpatavimu. Jo tikslas – turėti vaikus, kurių tėvas būtų neabejotinas, kad tikri jo vaikai galėtų paveldėtų turtą. Monogaminę santuoką nutraukti galėjo tik vyras. Moteris turėjo griežtai laikytis skaistybės ir santuokos ištikimybės. Ši šeimos forma buvo pagrįsta ekonominėmis sąlygomis – privatinės nuosavybės pergalė prieš kolektyvinę nuosavybę.

Matriarchalinėje santvarkoje sutuoktuvių esmę sudarė jaunuolio ir merginos tarpusavio susitarimas gyventi drauge. Tokią sutartį jie sudarydavo be liudytojų. Paprastai ši pora bendrą gyvenimą pradėdavo nuo to, kad pavalgydavo kiaušinienės, obuolių, vištienos, simbolizuojančių vaisingumą, meilę ir kt., išgerdavo iš vieno indo ir atsiguldavo į vieną lovą. Keičiantis patriarchato laikais santuokų lakališkumui, kūrėsi nauji vestuviniai papročiai, susiję su moters išėjimu iš savo gimtųjų namų ir perėjimu į vyro namus. Pradinėje monogaminės šeimos kūrimosi stadijoje moterys dar gana stipriai priešinosi naujiems papročiams; šimtmečiams susiklosčiusias tradicijas nebuvo lengva laužyti. Jos nenorėjo išeiti iš savo namų pas vyrą. Tada vyrai pradėjo vartoti prievartą – pirmiausia žmonas grobti, o paskui ir pirkti. Šis procesas mūsų krašte intensyviausiai vyko I tūkstantmetyje prieš Kristų ir pirmaisiais šimtmečiais po Kristaus. Vėliau, vystantis gamybai, šie procesai nyko, tačiau jų pėdsakų liko tautosakoje ir papročiuose.

Apie grobstines vestuves pasakoja dainos. Vienoje dzūkų dainoje sakoma: (ištrauka)

Šią naktelę per naktelę ant dvaro dundėjo,

Tenai bernų būta, dukrelė išvežta,

Klėties durys atdarytos, skrynelės išvežtos.

– Kelkis, kelkis, sūnaitėli, balnokite žirgus,

Balnokite žirgus, visus šešis šyvus,

Vykit, vykit sesutėlę visais vieškelėliais,

Kur sesulės nuvažiuota, rūtelė pabarstyta,

Šalin dieverėlių jotą, raselė nukrėsta,

Prie girelės, prie žaliosios ugnelė kūrenta,

Aplink ugnį, aplink šventą jaunimėlio šokta.

Po liepele, po žaliąja martele rėdyta,

Ant šakelių, ant tankiųjų vainikai kabinta.

– Vykim, vykim brolužėliai, į šešuro dvarą!

Dvaro vartai atdaryti, žirgai sustatyti.

O sesulė lelijėlė už stalelio sėdi,

Žiburėliais apstatyta dovanas dalina.

Paprotys vestuvėse uždaryti vartus prieš jaunavedžio būrį, jaunosios slapstymasis ir verkimas, vištų ir kitų daiktų vogimas, išvežant jaunąją, – tai irgi žmonos vogimo tradicijų liekanos.

Vestuvių apeigose išliko ir nuotakos pirkimo pėdsakas. Tai piršlių apsimetimas pirkliais, nuotakos vaidinimas preke, derėtuvės, žiedo, vainiko, kasos, sodo, rūtų mokesčiai, duodami nuotakai bei jos giminėms, nuotakos pulko pirkimas, dovanos ir pan. Už nuotaką mokėdavo jaučiais, žirgais, pinigais ir kt. mokestį už nuotaką žemaičiai vadino kriena , arba kiaune (naudota pinigo vietoje), vėliau virtusia dovanomis.

Išnykus mokesčiui už nuotaka, atsirado pasoga, duodama
išvykstančiai moteriai kaip dovana, vėliau – kaip jos uždirbta tėvų namuose dalis. Drabužių kraitis buvo merginos asmeninė nuosavybė.

Pagrindinai vestuviniai papročiai ir apeigos formavosi patriarchalinėje santvarkoje patrilokaliniais pagrindais pagrįstos monogaminės šeimos kūrimosi sąlygomis, kai moteris verčiama laužyti tūkstantmečiais susiklosčiusias matrilokalinių santuokų tradicijas. Eidama iš gimtųjų namų, ji turėjo atsisakyti savo namų dievų, šventojo namų židinio ir tapti vyrų namų dievų garbintoja, jo namų židinio prižiūrėtoja. Dėl to vestuvių apeigos susidėjo iš dviejų dalių : išvykimo iš gimtųjų namų ir atvykimo į vyro namus. Išvykdama iš savo namų, moteris atlikdavo apeigas, kad su namų dievais bei namų židiniu išsiskirtų geruoju : kalbėdavo maldas, aukodavo aukas (paukščius, duona ir kt.). Tos apeigos Veliuonos apylinkėse dar XIX a. antroje pusėje buvo badinama santuokos atsidievojimu. Atsidievojanti raudanti nuotaka buvo vedžiojama aplink namų židinį. Žemaitijoje nuotaka atsiskirdavo su namų dievais užstalėje – svarbiausiame kampe, kurį išpuošdavo gėlėmis, apipindavo vainikais. Tas kampas dar XIX a. buvo vadinamas jaunosios verkiamąja vieta. Be to, ir piršlys stengdavosi suklaidinti dievus, sumažinti jų pyktį įvairiomis apeigomis.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1018 žodžiai iš 3106 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.