Senosios pietų amerikos civilizacijos ir kultūros
5 (100%) 1 vote

Senosios pietų amerikos civilizacijos ir kultūros

Kokios tautos ir kokių kultūrų žmonės gyveno senovės Pietų Amerikoje? Daugelis klaidingai mano, kad senovėje gyveno tik inkai. Tačiau taip nėra. Europiečiai Anduose atrado didžiausią ir galingiausią iš visų kada nors Amerikoje egzistavusių indėnų imperijų – garsiąją Inkų imperiją. Inkai, kaip ir actekai, stengėsi ištrinti iš savo imperijos gyventojų atminties (rašto ir knygų čia dar nebuvo) visa, ką jie žinojo apie Andų praeitį iki ateinant inkams. Nuodugnūs ir nuoseklūs inkai „suinkino“ Andų srities istoriją.

Vienas žymiausių amerikanistų, studijuojančių Andų sritį, – Filipas Einsvordas Minsas, – yra pasakęs, kad „visa ši sritis persunkta neišdildomo inkiško kolorito“. Šis „inkiškas koloritas“ perdėm nuspalvinęs visą Viduriniųjų Andų srutį, sukėlė daugelio tyrinėtojų skepticizmą: jie teigė, kad mes niekada nepažinsime nei priešinkinės istorijos, nei ankstesniųjų jos kultūrų pobūdžio bei lygio. Laimė, šie agnostikai pasirodė esą neteisūs: dėka ilgamečių tyrinėjimų, kuriuos vykdė visa eilė archeologų amerikanistų (D.B. Telojas, D.E.I. Grasas, V.D. Strongas, A. Kreberis, vyras ir žmona Reichlenai, R. L. Oilis, H. Bingamas ir daugelis kitų), šiandien galime bent dalinai iššifruoti šią „lygtį su daugeliu nežinomųjų“ ir nors bendrais bruožais apžvelgti tas dar neseniaivisai negirdėtas priešinkines kultūras vakarinėje Pietų Amerikos dalyje, nustatyti jų chronologinę eilę. `

Prieš apžvelgiant Pietų Amerikos priešinkinę praeitį ir Inkų imperijos raidą,trumpai panagrinėkime Andų srities geografines sąlygas. Didesniąją jos dalį užima patys Andai. Jų ilgis iš šiaurės į pietus apie 7000 km, o plotis 150 – 900 km. Kaip atskirą geografinį vienetą, iš Andų srities galima išskirti Viduriniuosius Andus. Jie apima dabartines Peru ir Bolivijos respublikas, Ekvadoro pietus, Čilės šiaurę ir Argentinos šiaurės vakarus.

Peru pajūris – 20 – 150 km pločio žemės juosta – šiais laikais yra vienas dykiausių Žemės rutulio rajonų. Negyvenamą dykumą tik keliose vietose paįvairina upeliai, kurių slėniuose išaugo pagrindinės priešinkinio laikotarpio kultūros. Teisybė, tos „pajūrio kultūros“ beveik visada tarpo tik vieninteliame „savo“ slėnyje arba daugių daugiausia – dar ir kaimyniniame. Upių ir upelių, kurie drėkino pajūrio dykumos oazes, buvo apie trisdešimt. Svarbiausi šiauriniame pajūryje yra: Piura, Lambajekė, Pakazmajas, Čimaka, Močė, Viru, Santa, Kazma. Viduriniame pajūryje esančios upės ir gyvenvietės vadinasi Uarmėjus, Paramonga, Supė, Čankajus, Ankonas, Rimakas ir Pačakamakas. Pietinio pajūrio oazės yra Kanjetė, Činča, Parakasas, IKa, Naska. Dėl to ir beveik visos žymiosios priešinkinės kultūros Viduriniųjų Andų srities kultūros, išaugusios pajūryje, pavadintos pagal gyvybę duodančias upes, kurios ts kultūras „pagimdė“.

Žemyno viduje, vadinamojoje „Kalnų Peru“, tarp atskyrų Andų atšakų plyti „baseinai“, kuriuose gyveno ir tebegyvena didelė dauguma Viduriniųjų Andų srities indėnų.

Patraukę iš šiaurės į pietus, pirmiausia atsiduriame Kachamarkos baseine, toliau – Kaljechon de Uailaso ir Santos upių baseinuose, dar toliau – Kusko baseine, pietinės Peru baseine į šiaurę nuo Titikakos; prie šliejasi didžiausia iš visų lygumų, kurios yra Andų kalnuose, – Bolivijos plokščiakalnis, plytintis į pietus nuo didžiausio Pietų Amerikos ežero Titikakos (8400 km2), maždaug 4000 m aukštyje virš jūros lygio. Titikakos ežeras Desagvadero upe jungiasi su kitu žymiu Bolivijos ežeru Poopu.

Priešinkinės Pietų Amerikos kultūros

Apie pirmųjų žmonių atvykimą į Viduriniuosius Andus šiuo metu žinoma labai nedaug. Pirmieji žmonės – medžiotojai – Andus bei Pietų Ameriką atėjo maždaug prieš 9500 metų; tai buvo iš vis pirmieji Pietų Amerikos gyventojai. Jie atvyko vieninteliu galimu keliu – per Panamos sąsmauką, toliau Kolumbijos upių Kaukos bei Magdalenos pakrantėmis ir Ekvadoro pajūriu, kol pasiekė Viduriniųjų Andų sritį. Kol kas amerikanistika mažai težino apie pirmuosius šios srities gyventojus. Yra tik nustatyta, kad tai buvo medžiotojai, savo kultūra artimi to meto Šiaurės Amerikos gyvenusiam Folsomo žmogui. Pagrindinis medžioklės objektas ir čia buvo anuometinė pleistoceninė fauna, daugiausia arkliai, kupranugariai ir didieji elniai.

Visų tiksliausias žinias apie seniausias Pietų Amerikos gyventojus esame gavę iš tolimųjų to kontinento pietų – iš Patagonijos ir iš pietinės Čilės. Džunijaus Berdo atrastas Palji Aiko urvas Čilėje yra seniausia iki šiol žinoma žmonių gyvenama vieta Pietų Amerikoje. Tolesni tyrinėjimai rodo, kad žmonės šiame žemyne apsigyveno gerokai prieš tai, kai išmoko dirbti žemę.

Iki šiol surastos penkios mažos gyvenvietės Peru pajūryje, kuriose jau maždaug prieš 5000 metų sėsliai gyveno seniausieji Pietų Amerikos žemdirbiai: tai Puamepė, Milagas, Sero Prietas, Amperas ir Uaka Prieta. Be abejo, šios vietovės taip vadinamos dabar. Paskutiniojo kaimo vardu yra pavadinta labai primityvi kultūra, nežinojusi dar nė puodų žiedimo, – Uakos Prietos kultūra. Jos atstovai augino aguročius, raudonuosius pipirus, vaisius, o taip pat jau ir medvilnę. Svarbiausio Andų žemdirbių „atradimo“ – bulvių jie dar nežinojo.
Uakos Prietos gyventojai savo maistą paįvairindavotuo, ką gaudavo iš jūros, – moliuskais. Gyveno jie pusiau į žemę įkastose trobelėse, kuriose buvo viena, daugiausia dvi patalpos. Darbo įrankius šie pirmieji Pietų Amerikos žemdirbiai gaminosi beveik vien iš akmens.

Tasai „pradinės žemdirbystės“ laikotarpis Andų srityje truko labai ilgai – apie 1300 – 2000 metų. Šis gana ilgas laikotarpis tartum padėjo atsirasti naujai kokybei: užgimė pirmoji Andų srityje ir apskritai visoje Pietų Amerikoje aukšta kultūra, kurią vadiname Čavino kultūra, nes pagrindinis jos kulto centras buvo Čavin de Uantaras.

Čavin de Uantaras nebuvo tikras miestas, nors ir vadinamas tos „teokratinės valstybės“ sostine. Atrodo, kad bendra religija visus „čaviniečius“ vienijo labiau, negu priklausymas vienai valstybei ar vienai genčiai ir kalbai. O Čavin de Uantaras greičiausiai tebuvo pagrindinis tuo metu jau labai išaugusio kulto centras, kuriame gyveno vien vyriausieji žyniai. Čiaviniečių religijos pagrindas buvo garbinimas savotiško, į katę panašaus dievo, kurio labai stilizuotas atvaizdas yra išlikęs dešimtyse Čavino laikotarpio indų ir stelų. Didelis stilizavimas trukdo tiksliai nustatyti to kačių šeimos plėšrūno rūšį. Šiuo metu vyrauja nuomonė, kad ir čia būta jaguaro.

Visame Čavine nerasta jokio gyvenamųjų namų pėdsako. Iš daugelio pastatų, susibūrusių aplink Čavino „aikštę“, pats svarbiausias yra, matyt, centrinė čaviniečių šventykla – triaukštis pastatas, kurį šiandieniniai Peru gyventojai vadina El Kastiljo. Jis panašus į triaukštę akmeninę piramidę, viduje turi daug galerijų, koridorių ir nedidelių šventyklų. Iš lauko pusės pastatas atrodo visiškai uždaras; nepaisant to, jis buvo puikiai vėdinamas – turėjo ištisą sistemą ventiliacijos kanalų. Be El Kastilijo, Čavin de Uantaro lankytojus iki šiol žavi akmeninės stelos. Iš jų išsiskiria garsioji „Raimondžio stela“, kurioje iškalta chimeriška figūra – pusė žmogaus, pusė kažkurio kačių šeimos plėšrūno.

Šita kultūra, atvėrusi naują erą Andų srities indėnų istorijoje, ekonomiškai rėmėsi tikra žemdirbystės revoliucija, kuri kito, pradėjus auginti kukurūzus (maždaug VIII a. pr. m. e.). Kartu su kukurūzais atsirado ir daugiau kultūrinių augalų. Tuo metu prijaukinamas šuo. Ir ne tik šuo, bet ir lama, pati svarbiausia iš visų gyvulių, kuriuos prieškolumbiniai indėnai sugebėjo prisijaukinti. Lama atliko tas pačias pareigas, kaip ir kupranugariai Afrikoje ir Azijoje. Lama nešiodavo krovinius, savo augintojui teikdavo mėsą – maistą ir vilną – drabužį; net lamos mėšlas šaltuose Anduose buvo laikomas vertingu kuru. Įdomu, kad čaviniečių auginama lama turėjo dar penkis pirštus, o mūsų dienų lama turi jau tik du. Lama yra hibridas ir savo augintojams atvesdavo visada tik vieną ėriuką. Todėl Anduose rūpintis lamomis buvo svarbiausia kiekvieno indėnų kaimo pareiga nuo pat Čavino laikų. „Lama yra antroji piemens žmona“ – šis populiarus priežodis ir šiandien yra aktualus.

Archeologiniai radiniai rodo, kad įrankius jie vis dar gamindavosi iš akmens arba kaulo. Metalą čaviniečiai žinojo tik vieną, mums patį brangiausią – auksą. Tačiau iš jo buvo daromi tik papuošalai, ypač auskarai, visada pagražinti „katiniškojo“ dievo motyvais. Čavino „revoliucija“ supažindino Peru ir su keramika, nes Čavino kultūros pirmtakai puodų žiedimo visai nežinojo. Čavino kultūra apėmė didžiulę teritoriją pajūryje ir žemyno viduje, todėl ją iš tikrųjų galima pavadinti pirmąja universalia Andų srities kultūra.

Garsias čaviniečių kultūros, bendros visiems Andams, tradicijas tęsia jaunesnės Andų kultūros, daugiausia pajūrio srityse. Ta2iau nuo Čavino kultūros jos iš esmės skiriasi savo ribotu poveikiu. Jų įtaka dažnai apima tik du – tris gretimus slėnius. Iš šių vietinių kultūrų, atsiradusių po Čavino kultūros, vertos dėmesio tos, kurias randame pietiniame Peru pajūryje. Žymiausia jų – vadinamoji Parakaso kultūra, išaugusi tiesiogiai čaviniškosios. Tai geriausiai įrodo faktas, kad ant daugelio Parakaso kultūros seniausiojo laikotarpio indų kaip pagrindinį ornamentą randame tą patį į katę panašų grobuonį, kurį taip garbino čaviniečiai. Šios Parakaso kultūros lobius būsimosioms kartoms išlaikė sausa Peru pajūrio gamta, šiaipjau žmogui labai nepalanki. Parakaso pusiasalyje buvo atrasti du nepaprastai turtingi požeminiai kapai, įrengti šios kultūros klestėjimo laikotarpiu. Vienas jų, vadinamas „ Parakaso olomis“, yra ištisa sistema požeminių celių, iškaltų pajūrio uoloje maždaug 8 metrų gylyje. Į tas celes lygiomis eilėmis sudėtos senųjų pusiasalio gyventojų mumijos, suvystytos į audinius, kurie puikiausiai išliko iki šiol.

Paskutiniai mirusiųjų kelionei į celes įdėta įvairių daiktų, taip pat ir auksinių brangenybių. Kaip matyti iš Parakaso olų radinių, metalo apdirbimas buvo vienintelis labiau ištobulintas parakasiečių amatas. Be gryno aukso, Parakaso auksakaliai vartojo ir aukso lydinius su variu. Olose rasta keramika dar gana primityvi. Kiti olų skaptuotojų įrankiai tebebuvo iš akmens arba iš kaulo. Parakaso kapuose randamų mumijų kaukolės – teisybė, ne visos – ne tik deformuotos, bet ir trepanuotos. Ankščiau
amerikanistai spėliojo, kad šitos angos kaukolėse rodo palaidotuosius buvus kariais. Mat, senojoje Peru bene labiausiai paplitęs ginklas buvo vadinamoji makana, panaši į husitų kuoką. Jos rutulio formos antgalis, iškaltas iš akmens, o vėliau – ir iš bronzos, užsibaigdavo keliais aštriais smaigaliais. Ir štai tarp surastų makanų buvo keletas, kurių smaigaliai tiksliai atiko Parakaso mumijų kaukolių angas.

Šiandien galime tik spėlioti, kad daugybė preparuotų kaukolių atspindi kažkokį ypatingą Parakaso indėnų kultą. Be to šitos kaukolės rodo, kaip buvo ištobulėjusi medicina Viduriniuose Anduose dar priešinkiniu laikotarpiu. Parakaso „gydytojai“ (o gal žyniai) mokėjo iš atverto kiaušo išimti kaulų nuolaužas, spaudžiančias smegenis ir sukeliančias paralyžių. To meto „gydytojams“, kad galėtų operuotų, reikėjo chirurginių instrumentų. Jų ir buvo rasta, beje ne vien Parakase. Tai, be kitko, pincetai, obsidianiniai peiliai, adatos ir tikri skalpeliai, net ir turniketai arterijoms užspausti.

Kiaušą, pramuštą apeigų ar mūšyje, indėnų chirurgai „užlopydavo“ auksinėmis plokštėmis. Tačiau chirurginius įrankius jie gamindavosi iš akmens ir kaulo. Tie įrankiai buvo tokie tobuli, jog juos suradus, tiesiog knietėjo vėl pavartoti. Du Peru gydytojai tikį bandymą padarė. Jie sėkmingai atliko keletą chirurginių operacijų tais pačiais įrankiais ir metodais, kaip senovės Parakaso chirurgai.

Parakaso kultūros tęsėja yra kita svarbi vietinė kultūra – Naskos kultūra (100 500 mūsų eros m.). Jos pėdsakų aptinkama tik pietinėje Peru, Naskos ir Ikos slėniuose. Kiek Parakaso kultūra garsėja meniškais audiniais, tiek Naska – tobulais keramikos dirbiniais. Be žiedžiamojo rato Naskos periodo puodžiai lipdė idealių formų glazūruotus indus. Pagrindinė jų keramikos spalva – ryškiai raudona. Be jos Naskos puodžiai vartojo dar visą dešimtį spalvų.

Su Naskos kultūros vardu yra susijęs ir sensacingiausias radinys Pietų Amerikoje. Sausringoje vietovėje, vadinamoje Valje de Palpa, kur kadaise buvo vienas iš Naskos kultūros centrų, jau senokai buvo randama 15 – 20 cm gilumo įdubų, išdėstytų viena šalia kitos. Dar neseniai amerikanistai neabejojo, kad tai primityvios naskų drėkinimo sistemos liekanos. Nesuprasdami, kam skirtos ilgos akmenų eilės, randamos daugelyje vietų, mokslininkai nutarė apžiūrėti naskų kanalus ir „akmenines eiles“ iš lėktuvo. Tai ką jie pamatė, buvo tiesiog neįtikėtina. Paaiškėjo, kad „įdubos“ arba „kanalai“ ir žymiai tankiau išdėstytos akmenų „sienelės“ iš tikrųjų sudaro driežų, paukščių, vorų, žuvų, aštuonkojų ir kitų jūros gyventojų milžiniškus, kartais net kelių kilometrų ilgio atvaizdus. Kadangi šie milžiniški atvaizdai matomi tik iš „dangaus aukštybių“, aišku, kad naskai juos ir sukūrė, „nupiešė“ tiems, kurie yra „danguje_ – savo dievams. Kad šių paveikslų autoriai buvo naskai, nėra abejonių, nes gyvūnai (matyt, „šventieji“) šioje fantastiškoje galerijoje atvaizduoti visai tie patys ir lygiai tokia pačia maniera, kaip garsiojoje naskų keramikoje.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 2120 žodžiai iš 6476 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.