Senosios vestuvių tradicijos
5 (100%) 1 vote

Senosios vestuvių tradicijos

TURINYS

ĮVADAS 3

1. SANTUOKŲ FORMOS 4

1.1. Grupinės santuokos 4

1.2. Porinės santuokos 4

1.3. Matriarchalinė šeima 5

1.4. Patriarchalinė šeima 6

2. PRIEVARTOS ELEMENTAI VESTUVIŲ APEIGOSE 7

2.1. Žmonos vogimo papročiai 8

2.2. Žmonos pirkimo papročiai 11

3. NAMINĖS VESTUVĖS 14

IŠVADOS 19

LITERATŪRA 20

ĮVADAS

Vestuvės priklauso seniausiems liaudies kultūros reiškiniams. Jų apeigose gausu socialinių, teisinių, meninių, sakralinių (lot. sacer – šventas, susijęs su religiniu kultu ir ritualu) maginių motyvų. Juos formavo socialinės, ekonominės bei kultūrinės liaudies gyvenimo sąlygos, kurios istorijos eigoje keitė ir apeigų reikšmę.

Šiame referate aptarsiu santuokų formų kaitą per šimtmečius. Paaiškinsiu kaip kito santuokos nuo grupinės iki porinės, nuo porinės matrilokalinės matriarchate iki porinės patrilokalinės monogaminės.

Referato esmė paaiškinti senuosius vestuvių papročius, jų kilmę ir sąsajas. Aptarti santuokų formų kaitą per šimtmečius. Išsiaiškinti prievartos elementų (žmonų vogimą ir pirkimą) vestuviniuose papročiuose atsiradimo priežastis, bei kaip tai tapo simboliniais aktais vestuvių apeigose.

1. SANTUOKŲ FORMOS

Lietuvoje santuokos formos per šimtmečius keitėsi nuo grupinės iki porinės, nuo porinės matrilokalinės matriarchate iki patrilokalinės monogaminės.

1.1. Grupinės santuokos

Santuokos formos per šimtmečius keitėsi. Iš tautosakos galima spręsti, kad Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, būta grupinių santuokų, kai tuokdavosi broliai su seserimis, pusseserės su pusbroliais.

Prie grupinių santuokų reliktų priklauso paprotys atvykusią į jaunojo pusę nuotaką pirmiausia pašokdinti piršliui, o po jo visiems iš eilė jaunojo broliams ir giminaičiams. Pats paskutinis būdavo jaunasis. Tai giminaičių pretenzijų į jaunąją paprotinės teisės reliktas.

1.2. Porinės santuokos

Porinė šeima formavosi grupinės šeimos gelmėse. Plėtojantis kolektyvine gamybai bei daugėjant gyventojų, keitėsi tradiciniai lytiniai santykiai. Moterys į juos ėmė žiūrėti kaip į jas žeminantį dalyką, todėl siekė skaistybės, teisės į laikiną ar nuolatinę santuoką su vienu vyru. Be to, jau tuo metu buvo pastebėtas kraujomaišos kenksmingumas. Todėl pirmiausia pradėta drausti kraujo giminaičių santuokas. Šalia motinos buvo pastatytas neabejotinai tikras tėvas. Tačiau po santuokos vyras privalėjo gyventi žmonos gimtinėje.

Apie buvusias porines matrilokalines santuokas kalba žiedynų paprotys: jauniesiems pasikeitus žiedais, giminėms palinkėjus laimės, jaunasis puldavo ant kelių, apkabindavo jaunosios tėvų kojas, dėkodavo už dukrą, už visas malones ir pažadus.

Matriarchate sutuoktuvių esmė buvo jaunuolio ir merginos susitarimas gyventi drauge. Tokią sutartį jie sudarydavo be liudytojų. Paprastai pora bendrą gyvenimą pradėdavo nuo to, kad pavalgydavo kiaušinienės, obuolių, vištienos, simbolizuojančių vaisingumą, meilę ir kt., atsigerdavo iš vieno indo ir atsiguldavo į vieną guolį.

1.3. Matriarchalinė šeima

Šiandien tradicine šeima laikoma tokia, kurioje vyrų pozicijos moterų atžvilgiu yra ryškiai palankesnės, moteris tuo tarpu- prisitaikanti, pasiaukojanti…

Tačiau, pažvelgę į praeitį, pamatysime, kad taip buvo ne visada. Iki 19 a. buvo manoma, kad patriarchalinis šeimos modelis visada buvo toks. Matriarchato sąvoka pirmą sykį pavartota vos 1861 m. šveicarų teisės istoriko Jakobo J. Bachofeno knygoje „Die Muter“. Būtent 19 a. mokslininkai ir archeologai prabilo apie aptiktus Deivės garbinimo pėdsakus. Tiesa, tuomet vis dar buvo kalbama ne apie moters garbinimą, o apie tam tikrą kultą ar vaisingumo simbolio iškėlimą t.y. buvo teigiama, jog tokie Deivės ritualai turėjo tik antraeilį vaidmenį. Tačiau J.J. Bachofeno idėjas perėmęs filosofas E. Fromas pripažino, kad tuometinė matriarchato kritika buvo smarkiai įtakota emocijų ir tam tikrų maskulizuoto pasaulio nuostatų.

Rašytiniai šaltiniai, etnografija, lingvistiniai duomenys rodo, jog akmens amžiuje mūsų krašte, kaip ir kitur , buvo matriarchalinė santvarka. Buvo įrodyta, kad pasaulio kultūros ištakose seksualiniai santykiai turėjo laisvą pobūdį, giminystė buvo nustatoma pagal motiną. Tuomet moteris buvo garbinama, ir vykdė valdžią. Galutinė matriarchato teorija buvo patvirtinta 1952 m., kai buvo iššifruotas linijinis raštas B lentelėse, atrastose Kretos salos Knoso miesto griuvėsiuose. Archeologiniai tyrimai atskleidė, kad prieš 9- 10 tūkstančių metų minėtame Knoso mieste gyveno taiki matriarchalinė visuomenė, nekariavusi daugiau nei tūkstantį metų. Toje visuomenėje dominavo moterys, viešpatavo Didžiosios Deivės kultas. Vyriškos giminės dievai buvo mažiau svarbūs. Atrastuose praeities likučiuose, freskose akivaizdus taiką ir grožį reiškiančių simbolių dominavimas- antai, „Kunigaikštis su lelija“, o ne kunigaikštis, apsikarstęs ginklais… Kretos moterys primena šiuolaikines moteris- geidulingom lūpom, giliomis, krūtines atidengiančiomis iškirptėmis- šviesių, nerūpestingų nuotaikų išraiška.

Rytuose, Indijoje taip pat buvo garbinama moteriškos giminės dievybė- aukščiausioji kūrėja, o ne Dievas. Egipte tai buvo Izidė, Babilone-
Ištarė. Saulės deivės buvo gerbiamos labiau nei Mėnulio dievai. Iki Romos laikų nuosavybę ir faraono sostą paveldėdavo moterys. Dar I a.pr. Kr. Istorikas Strabonas rašė apie Mažąją Aziją: „Man rodos, netekėjusios motinos yra apsuptos pagarbos“. J.J. Bachofenas rašė, kad matriarchato dėka žmonių giminė pirmą kartą išvystė civilizaciją- dorybių plėtojimosi pradžią. Matriarchato visuomnėje iškeliama meilė ir taika. Matriarchalinė šeima (kurioje ypač svarbi motinos meilė) turi universalų pobūdį- nuo jo prasideda bet kokia raida.

Lietuvių, kaip ir kitų pasaulio tautų, šeima nuėjo ilgą plėtotės kelią nuo matriarchalinės porinės iki patriarchalinės monogaminės šeimos. Apie tai yra nemažai archeologinių, ikonografinių, rašytinių, lingvistinių, mitologinių duomenų.

Ilgus tūkstantmečius Lietuvoje trukusį matriarchato laikotarpį liudija randamos akmeninės moterų statulėlės.

Rašytiniai šaltiniai sako, kad mūsų krašte net viduramžiais buvo išlikę matriarchato pėdsakų, bylojančių, jog moteris buvo pagrindinė gamintoja, namų židinio prižiūrėtoja, vaikų gimdytoja bei augintoja ir užėmė šeimoje garbingą vietą.

Nuo senu senovės lietuviams buvo įprasta gerbti moterį motiną ir žmoną. Lietuvos Statutas už moters nužudymą ar sužeidimą skyrė dvigubai didesnį išpirkos mokestį negu už vyro nužudymą ar sužeidimą. Nuo seno buvo paprotys, kad ištekėjusi moteris saugojo vyro namų raktus, nešiodavo juos prisirišusi prie juostos. Vadinasi ji valdė ūkį.

Matriarchato liekanų pastebima papročiuose glaudesnius ryšius palaikyti su žmonos, o ne vyro giminėmis. Motinos brolis (dėdė) iki nesenų laikų buvo laikomas artimesniu giminaičiu negu tėvo brolis. Be to, ilgus šimtmečius buvo įprasta laikytis marčios iš savo namų atsineštų papročių.

Lietuvoje buvus matriarchatą liudija dar XVIII-XIX amžiuje gyvavęs paprotys santuokiniams ir nesantuokiniams vaikams paveldėti pagal motinos liniją, taip pat nesantuokiniams vaikams vadintis motinos pavarde ir priklausyti tik motinai, o ne tėvui. Užaugęs nesantuokinis vaikas teisiniu požiūriu neprivalėjo nusenusio tėvo globoti ir maitinti. Buvus Lietuvoje matriarchatą liudija taip pat daugelis vietovardžių bei senųjų gyvenviečių moteriškos giminės pavadinimų, kaip antai: Dieveniškės, Eišiškės, Liaukiškės, Juodiškės ir kiti.

Matriarchato vertybės- prisirišimas prie žemės, paklusimas gamtos dėsniams, seksualinė laisvė, kraujo ryšių, meilės ir jausmų dominavimas… O kad jau buvo iškeliama taika, matriarchatas buvo visai nepasiruošęs apginti savo vertybių.

1.4. Patriarchalinė šeima

Apie 3000 m.pr. Kr. prasidėjo migracija iš Šiaurės indoeuropiečių tautų. Šios tautos, skelbusios „karo kirvio“ principą, buvo suorganizuotos patriarchališkai. Jos „atsinešė“ savo dievus, savo žynių kastą, išpažinusią vyriškos giminės dievą, žybsintį ugnimi ir žaibais, griaudintį audromis ir perkūnais… Nugalėjo pasaulis, kurį vyrai kūrė pagal savo pavidalą, moterims paskirdami antraeilį vaidmenį.

Lietuvoje patriarchato atsiradimas tikriausiai susijęs su lydiminės bei ariamosios žemdirbystės atsiradimu ir plitimu, nes pagrindinė darbo jėga tuo metu buvo vyrai. Patriarchatas Lietuvoje formavosi ypač sparčiai, plintant ariamajai žemdirbystei su traukiamąja gyvulių jėga, metaliniams darbo įrankiams, geležiniam noragui, dalgiui, pjautuvui, ir įsigalėjo žalvario amžiaus viduryje. Vyras šeimoje šiuo metu buvo jau svarbesnis už moterį. Tačiau kadangi mūsų krašte svarbiausias verslas buvo žemdirbystė, o gyvulininkystė buvo tik pagalbinis, moters darbas buvo gana svarbus. Vyras buvo nepakeičiamas žemės dirbėjas, t.y. lydimų ruošėjas, artojas, akėtojas, taip pat kūlėjas, tačiau moteris nebuvo išstumta iš ūkio veiklos. Ant jos pečių gulė sunkūs ravėjimo ir derliaus nuėmimo darbai, be to, jai teko ir linus bei kanapes sėti, auginti, rauti, kulti, apdirbti jų pluoštą, pagaliau verpti ir austi. Moterims priklausė ir prižiūrėti gyvulius, melžti karves, prausti ir kirpti avis. Moteris buvo gerbiama kaip vaikų motina, augintoja ir auklėtoja, taip pat švento namų židinio ugnies prižiūrėtoja.

Nepaisant to, moteris buvo laikoma menkesne ir žemesne už vyrą. Tai ypač atsispindi tautosakoje. Plačiai Lietuvoje žinomi priežodžiai ir patarlės, nusakantys moters proto darbų menkavertiškumą. Vienas jų, sakantis, kad moters ilgas plaukas, trumpas protas, tarsi rodo moters protinį menkavertiškumą palyginti su vyro protu. Kitaip atvejais pripažįstamas moters gebėjimas rasti išeitį iš keblios padėties. Tada sakydavo, kad jei žmogus, atseit vyras, sugalvoti negali, tai gal velnias galįs, o jei ir velnias rasti išeities negalįs, tai boba galinti. Taigi nenorom pripažįstama moters proto viršenybė.

Patriarchalinėje šeimoje vyrai turėjo daugiau teisių negu moterys. Jie privalėjo rūpintis materialine ir moraline kolektyvo gerove, visi nelaimėje vieni kitiems padėti.

Patriarchalinės visuomenės šeima buvo monogaminė. Ji turėjo garantuoti žmonos ištikimybę vyrui ir neabejotiną vaikų kilmę iš tėvo. Tiktai tokie vaikai, ypač sūnūs, buvo laikomi busimais namų dievų garbintojais, protėvių papročių saugotojais. Neteisėtus vaikus ir jų motinas pradėta bausti.

2. PRIEVARTOS ELEMENTAI VESTUVIŲ

�s priklauso seniausiems liaudies kultūros reiškiniams. Jų apeigose gausu socialinių, teisinių, meninių, sakralinių (lot. sacer – šventas, susijęs su religiniu kultu ir ritualu) maginių motyvų. Juos formavo socialinės, ekonominės bei kultūrinės liaudies gyvenimo sąlygos, kurios istorijos eigoje keitė ir apeigų reikšmę.

Apkrikštijus Lietuvą, buvo verčiama laikytis bažnytinių šeimos sudarymo apeigų. Nors oficialioji religija ir draudė pagoniškus papročius, liaudies vestuvėse dar ilgą laiką buvo gyvi priešistorinės kilmės sakraliniai maginiai momentai. XVII a. Insburgo pastorius E. Vagneris rašė apie lietuvius, kad “jiems būdinga atkakliai laikytis prietarų, ir iki šios dienos nelengva panaikinti tą nedorybę”. Apie liaudies nenorą skirtis su senaisiais papročiais galima spręsti iš seniausių rašytinių šaltinių, taipogi iš XIX šimtmečio pabaigos ir XX amžiaus pradžios regioninių vestuvių papročių.

2.1. Žmonos vogimo papročiai

Plintant gyvulininkystei ir žemdirbystei, didėjant vyro darbo reikšmei, jo rankose ėmė kauptis turtas. Esant vaikams motinos giminėje, vyras, priklausantis savo giminei, neturėjo teisės palikti turtą savo vaikams. Todėl buvo siekiama, kad vaikai ir žmona gyventų vyro šeimoje. Pirmiausia buvo panaikintas kilmės nustatymas bei paveldėjimas pagal moters liniją. Motinos teisės panaikinimas buvo pasaulinis istorinis moteriškosios lyties pralaimėjimas. Vyrui tapus svarbiausiu gamintoju, moteris neteko garbingos padėties.

Matriarchalinei šeimai virtus patriarchaline, pasikeitė ir santuokos forma. Vietoj porinės matrilokalinės šeimos susikūrė patrilokalinė monogaminė šeima, pagrįsta vyro viešpatavimu. Jos tikslas – turėti vaikų, kurių tėvas būtų neabejotinas, kad tik tikrieji jo vaikai galėtų paveldėti turtą. Monogaminę santuoką galėjo nutraukti tik vyras. Moteris turėjo griežtai laikytis skaistybės ir santuokos ištikimybės. Ši šeimos forma buvo pagrįsta ekonominėmis sąlygomis – privatine nuosavybe.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1907 žodžiai iš 6167 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.