Senovės civilizacijos
5 (100%) 1 vote

Senovės civilizacijos

ĮVADAS Į SENOVĖS CIVILIZACIJŲ ISTORIJĄ

Istoriją neretai įprasta laikyti datų ir įvykių, ypač karų, nesibaigiančia virtine. Tokia ji dažnam tik kvaršina galvą ir palieka blogus prisiminimus. Prasmingesnė yra istorija kaip sintezė, kuri tiria bendrą žmonijos gyvenimo vyksmą, jo evoliuciją ir pagal tai vertina įvairius įvykius. Yra nemaža visuotinės istorijos vyksmo schemų. Viena jų – formacinis pasaulio supratimas ir aiškinimas. Tai marksistinė, istorinio materializmo pažiūrom grįsta teorija, visuomenės raidos pagrindu laikanti ekonomiką (bazę), o raidos varikliu – klasių (socialine) kovą, kuri atmeta praeitį, o pirmenybę teikia ateičiai. Tačiau istorijos raida nėra nuosekli, tolygi. Atvirkščiai, joje netikėtai atsiradusios civilizacijos greitai suklestėdavo ir netrukus žlugdavo. Kuo daugiau mokslininkai sužino apie įvairių civilizacijų, tautų praeitį, tuo labiau įsitikina nuoseklios, nuolat kylančios istorijos raidos schemos ydingumu. Tik didžiausi užsispyrėliai visus visuotinės istorijos reiškinius stengiasi sutalpinti į vieną schemą, aiškinti objektyviais rutuliojimosi dėsniais bei dėsningumais. Mokslininkai jau seniai diskutuoja apie skirtingus Rytų ir Vakarų raidos kelius, ardo penkianarę visuomenės ekonominių formacijų schemą. Devinto dešimtmečio pabaigos ir paskutiniojo dešimtmečio pradžios pasaulio įvykiai sukėlė nemaža abejonių ir aukščiausia formacija – komunizmu.

Darnios pasaulio raidos teorija, atrodo, griūva kaip kortų namelis. Darosi vis patrauklesnė civilizacijų teorija, kuri remiasi kiek kitais kriterijais: vertina visuomenių kilmę, jų augimo sąlygas, žlugimo priežastis. Jokios tautos gyvenimas negali būti nagrinėjamas izoliuotai. Daugelio jų praeitis painiai susiraizgiusi. Tų ryšių nebūtinai būta tiesioginių ir nėra reikalo jų ieškoti. Svarbu išryškinti sąlygas, iš kurių vienos formuoja bendrą tautų gyvenimą – dvasinį, ekonominį, politinį, o kitos lemia bendruomenių skirtumus.

Kas yra civilizacija?

Daiktavardis civilitas lotynų kalba reiškia piliečio teigiamų bruožų – išsiauklėjimo, išsimokslinimo ir pan. – visumą. Civilizacinį požiūrį į istorijos procesą formavo N. Danilevskis, O. Špengleris, M. Vėberis, A. Toinbis, P. Sorokinas, M. Zingeris, L. Diumonas ir daugelis kitų mąstytojų. Ne visi jie vienodai suprato pačią „civilizacijos” sąvoką. Ji skirtingai aiškinama ir šiais laikais. Pirmieji ją įvedė prancūzai — švietėjas Mirabo ir istorikas Gizo. Beje, Gizo civilizacijos idėją taikė tik Europai, todėl žodžiai „civilizuotas”ir „europinis” ilgą laiką buvo iš esmės tapatūs. Pastaraisiais metais žodis „civilizacija” vartojamas dvejopa prasme:

• žmonijos kultūros ir istorijos raidos rodiklio („pasaulinė civilizacija”),

• konkrečios kultūros, tautų grupės, tam tikros tautos visuomenės istorinio brandumo rodiklio („Egipto civilizacija”, „heleninė civilizacija”, „krikščioniškoji civilizacija” ir t. t.).

Šios knygos objektu bus ribota ir todėl prieinama žmogaus protui tarpusavy susijusių visuomenės reiškinių sistema, kurią ir vadinsime civilizacija.

Vienas žymiausių civilizacijų ir kultūrų tyrėjų buvo anglų istorikas Arnoldas Toinbis (1889—1975). Už nuopelnus istorijos mokslui jam suteiktas Oksfordo, Birmingemo, Prinstono universitetų garbės daktaro vardas. Jis buvo Londono Karališkosios draugijos narys. A. Toinbis ne „kabinetinis” mokslininkas. Jis daug keliavo, 1928 m. lankėsi ir Lietuvoje. Tuo metu mokslininkas vadovavo Didžiosios Britanijos Tarptautinių santykių institutui ir domėjosi demokratijos raida jaunose Europos valstybėse. A. Toinbis buvo vienas iš nedaugelio istorikų, kurie savo darbuose stengėsi aprėpti viso pasaulio istoriją. Jo idėjos yra labai originalios ir aktualios mūsų dienų gyvenimui. Jo manymu, ne valstybė yra istorijos objektas. Ji, anot A. Toinbio, tesanti civilizacijos parapija. Istorijos, ypač senovės istorijos, tema turėtų būti valstybių bendruomenė, kurią jungia viena civilizacija. Anglų istorikui nerūpėjo ir tautos raida. Tauta, pasak jo, dažnai serganti civilizacijai pražūtinga „nacionalizmo” liga.

Lietuviams, kelis šimtmečius kentėjusiems galingesnių kaimynų priespaudą, tokia kosmopolitinė pažiūra iš pirmo žvilgsnio nėra priimtina. Mažos tautos stiprybės šaltinis yra kiek romantizuota tautos ir valstybės istorija, primenanti jos didvyriškus laikus. Tačiau tautos, o konkrečiu atveju lietuvių tautos ar valstybės istorijos nesuprasime neišmanydami jos kaimynų – rusų, lenkų, vokiečių – t. y. Europos istorijos ir kultūros. Nė viena Europos tauta negali jaustis nepriklausoma nuo Vakarų kultūros. O aiškindamiesi, kaip atsirado Vakarų kultūra, lengvai nustatysime jos ryšį su graikų bei romėnų, arba helenine, civilizacija.

Vakarų kultūra šiais laikais yra išplitusi beveik visame pasaulyje. Tačiau nereikia pasiduoti klaidingai iliuzijai, kad tik Vakarų kultūra reikšminga istorijai, o visos kitos tėra barbarybės apraiškos. Daugelis civilizacijos atributų, ypač technikos metodų,kurie dabar yra paplitę visoje Žemėje, anaiptol neateina iš vieno centro. Tokių centrų yra buvę keli, ir kiekviena civilizacija savo laimėjimais pasidalijo su visa žmonija.

Yra dar vienas argumentas, pateisinantis
civilizacinį požiūrį į istoriją. Jeigu į senovę žiūrėtume politinės istorijos specialisto žvilgsniu, tai vien iki Kristaus gimimo buvusių valstybių išvardijimas užimtų keletą šios knygos puslapių. O ką kalbėti apie valdovų dinastijas, tarpusavio konfliktus, karus ir pan.? Juolab kad ne viena teritorija per ilgus šimtmečius keitė ne tik politinę, bet ir etninę priklausomybę. Tik išryškinant vienų kultūros ir religijos tradicijų paisančias šalių ar tautų grupes, nagrinėjant esminius jų politinės raidos etapus, įsisąmoninant dvasinės bei materialinės sferos laimėjimus, galima gauti realių rezultatų, įžvelgti daug ką pamokoma ne tik dabarčiai, bet ir ateičiai.

Civilizacijų raidos ypatybės

Keli svarbiausi dalykai skiria civilizacijų istoriją nuo visuomenės ekonominių formacijų istorijos:

• Dvasinis veiksnys ir jo pagrindu atsirandantys santykiai, kurie lemia visuomenės gyvenimą.

• Neatmetama ir nepaneigiama praeitis. Ji išlieka, kaupiasi, perduodama iš kartos į kartą. Visuomenė išlieka, rutuliojasi, išlaikydama atmintį, tradicijas. Joms žlugus, žlunga ir civilizacija.

Civilizacijos nėra statiškos. Jų dinamika, anot A. Toinbio, pasireiškia per tam tikras fazes: genezę, subrendimą, įlūžį, nuosmukį, dezintegraciją.

Civilizacijos pradžią nulemia iššūkis ir reakcija į jį. Iššūkis — tai naujos gamtos arba socialinės sąlygos, kuriose atsiduria tam tikra bendruomenė. Norėdama išlikti, ji turi reaguoti į pasikeitusią aplinką. Bendruomenei tai padarius ir pašalinus raidos kliūtį, susidaro sąlygos naujam iššūkiui. Tada vėl reaguojama į pakitusias sąlygas. Susidaro tam tikras uždaras ratas, arba ciklai. Tačiau negrįžtama atgal į pradžią. Civilizacijos kelią galima palyginti su riedančiu vežimu, kurio ratas apsisukęs grįžta į pradinę padėtį, o pats vežimas atsiduria jau kitoje vietoje.

Bendruomenė yra inertiška, pati pajudėti negali. Reikia, kad ją kas nors išjudintų. Variklio vaidmenį atlieka vadinamoji kūrybinė mažuma – asmenybės. Ji, nenaudodama prievartos, vadovauja „inertiškai daugumai” (mimezės reiškinys). “Įnertiška dauguma” mėgdžioja, seka „kūrybinę mažumą”, priimat ir įgyvendina jos planus. Sudaroma savotiška visuomenės sutartis: gyventojai dalį savo teisių, funkcijų, privilegijų perduoda vienam asmeniui ar asmenų grupei. Šie ir turi užtikrinti tvarką bei normalų visuomenės gyvenimą.

• Pirmoji fazė (civilizacijos genezė) prasideda reakcija į pasikeitusias gamtos arba socialines sąlygas. Ji trunka tol, kol atsiranda nauji iššūkiai, arba nauji kaitos impulsai. Pirmosios fazės metu susiformuoja pagrindinės civilizacijos tradicijos.

• Civilizacijos subrendimą rodo sugebėjimas atsakyti į vis pasikartojančius naujus iššūkius. Šiame etape civilizacija visiškai prisitaiko prie gamtos sąlygų, „pajungia” gamtą savo reikalams. Galutinai susiformuoja bendro gyvenimo taisyklės, tvarka civilizacijos viduje, nusistovi santykių su kaimynais tipas.

• Civilizacijos įlūžio momentą parodo mimezės nutrūkimas. „Inertiška dauguma” mimezės laikosi tol, kol „kūrybinė mažuma” yra geranoriška, kūrybingai ir be prievartos jai vadovauja. Kai kūrybiškumas išnyksta, o „mažuma” pasiduoda savanaudiškiems tikslams, pradeda remtis prievarta, prasideda laipsniškas nuosmukis.

• Nuosmukis paprastai (bet nebūtinai) sutampa su civilizacijų teritorijos augimu. A. Toinbis toli pažengusio civilizacijos nuosmukio požymiu laiko prievartine sąjungą ir universalios valstybės (imperijos) sukūrimą. Įlūžio metu „mažumos” asimiliuojama „dauguma” ima priešintis. Visuomenė susiskaldo į valdančiąją „mažumą” ir vidinį bei išorinį proletariatą. Proletariatui atstovauja tie socialiniai bei etniniai sluoksniai, kurie nebuvo visiškai integravęsi į tos civilizacijos kultūrinę sistemą: vergai, nevisateisiai kitataučiai ir pan.

• Kai įlūžis įvyksta, civilizacija eina savižudybės keliu. Į visuomenės gyvenimą įsiveržia pažiūrų vienodumas, masinės kitatikių ir kitaminčių žudynės, fanatizmas, militarizmas. Tačiau civilizacijos žlugimas nereiškia jos dvasios suirimo. Atvirkščiai, dvasia iškyla ir dar atlieka daug vertingų žmonijai darbų.

Civilizacija ir gamta

Civilizacijų raidą lemia ne tik anksčiau minėtos vidinės istorijos jėgos. Esama ir išorinių veiksnių. Civilizacija gyvuoja ir rutuliojasi tam tikroje gamtos, klimato aplinkoje. Šios aplinkos procesai įvairiai veikia visuomenės gyvenimą, nors tas poveikis toli gražu nėra ištirtas. Trūksta duomenų apie geografinius veiksnius, gamtos sąlygas, kosmoso įtaką, tačiau istorikas neturi viso to atmesti kaip bereikšmio dalyko. Tik nereikėtų pulti į kitą kraštutinumą, į geografinį determinizmą, manant, jog vien geografinė aplinka lemia politinius ir socialinius santykius, kultūros tipą. Žmogus ir Žemė susiję su labai sudėtingais ir įvairiais kosminiais procesais. Pavyzdžiui, pasikeitus Saulės aktyvumui, dažniau sergama širdies ligomis, plinta epidemijos. Daugelio kosminių reiškinių, klimato veiksnių poveikis išryškėja per ilgesnį laiko tarpą (šimtus, tūkstančius metų). Jie smarkiau veikia visuomenę, kartu ir civilizacijos raidą, verčia keisti įprastą gamybos technologiją, žmonių pasiskirstymą
Daugelis astronomijos reiškinių – Saulės aktyvumas, Saulės dėmių kiekis, Žemės padėtis ir judėjimas Saulės sistemoje, Saulės sistemos judėjimas Galaktikoje – visuomenės procesus veikia netiesiogiai. Jie tik sudaro naujas sąlygas, į kurias visuomenė turi reaguoti. Pavyzdžiui, kintant Saulės aktyvumui, keičiasi klimatas, taigi ir žemės ūkio bei kitų veiklos sferų sąlygos. Kai tokiai ekologinei krizei visuomenė esti pasirengusi, kai jai pavyksta pakeisti gamybos technologiją, tai jos raida tik stimuliuojama. Tačiau nesugebanti reaguoti į naujas sąlygas civilizacija dėl ekologinės krizės nusilpsta ir gali tapti kokios nors žemesnio lygio bendruomenės auka. Mat klimato pasikeitimas dažniausiai tik suaktyvina menkiau išsirutuliojusios civilizacijos griaunamąją, užkariaujamąją veiklą. Be to, pasikeitus sąlygoms, aukštoje civilizacijoje dėl gyvenimo sunkumų kyla ir vidinių prieštaravimų. Pasirodo, visai nesunku atsakyti į klausimą, kodėl viena kuri tauta įgyja pasaulinę reikšmę, o paskui žlunga, nueina nuo pasaulio scenos daugeliui amžių ar net visam laikui.

Mokslininkams ne per seniausiai pavyko sudaryti Saulės dėmių pokyčių schemą per pastaruosius 5 tūkst. metų. Tuo laikotarpiu Saulės dėmių buvo devynis kartus pagausėję ir sumažėję. Amerikiečių mokslininkas A. Idis nubraižė tų pokyčių diagramą ir sulygino ją su radioaktyvios anglies C14 kiekio pokyčiais medienoje tuo pat laiku. Kitas mokslininkas K. Bruksas sudarė klimato pokyčių lentelę. Abi kreives ir lentelę mokslininkai palygino su dideliais žmonijos istorijos pasikeitimais. Paaiškėjo, kad civilizacijų formavimasis ir klestėjimas atitinka klimato ciklų „pavasarį” ir „rudenį” – drėgno ir šalto klimato perėjimą į sausą ir šiltą, bei atvirkščiai. Šis klimato poveikis civilizacijoms buvo dar didesnis, kai sutapdavo su Saulės aktyvumo periodais.

Šios srities tyrimai tęsiami, bet jau dabar aišku, kad žmonija (civilizacijos) rutuliojasi ne vien vidinės jėgos varoma.

Civilizacija ir gamta

Kiek buvo civilizacijų

A. Toinbis kapitaliniame dvylikos tomų veikale „Istorijos studijos” buvo sudaręs civilizacijų rejestrą. Jis užfiksavo 23 civilizacijas ir suskirstė jas į pirmines (Egipto, Šumero – Akado, Egėjo, Indo, Kinijos, Majų), antrines (Sirijos, heleninę, indiškąją), tretines (Vakarų krikščioniškąją, Rytų krikščioniškąją, islamą) bei palydovines (Hetitų, Irano, Misisipės, Rusijos ir t.t.). Kiti mokslininkai pagal kitokius kriterijus skiria Rytų, Atogrąžų Afrikos, Amerikos, Europos ir kitas civilizacijas.

Šioje knygoje mėginama apibūdinti tas civilizacijas, kurios atvedė žmoniją į keturias didžiąsias dabarties civilizacijas: Vakarų krikščioniškąją, arabų islamiškąją, Indijos budistinę, Kinijos konfucinę. Visos jos vienaip ar kitaip susijusios su religinėmis tradicijomis.

Civilizacija ir gamta

Kiek buvo civilizacijų

Civilizacija ir religija

Idėja, užvaldžiusi mases, tampa galinga materialine jėga. Su šiuo teiginiu sutinka net ir uoliausi ekonominio determinizmo skelbėjai. Todėl ir protus užvaldžiusi religija yra neabejotinai didžiulė ir labai materiali jėga. Neginčijamas jos poveikis žmogui ir visuomenei, buičiai ir papročiams, istorijai ir kultūrai.

Jau minėta, kad viena pagrindinių civilizacijos funkcijų yra išlaikyti, atminti ir tęsti tradicijas. Religija taip pat remiasi tradicija, daugelio kartų patirtimi, suteikia šios patirties normoms sakralinį pobūdį. Vadinasi, religija, kaip tradicija plačiąja prasme, tarsi sukuria nepramušamą skydą, saugantį civilizaciją nuo išorinių griaunamųjų jėgų poveikio.

Konstatavę, kad religinė bei kultūrinė tradicija lemia civilizacijos ypatybes, galime pasakyti, jog ir Vakarų civilizacija daug ką yra perėmusi iš krikščionybės: nuo Tikėjimo simbolio ir Biblijos pasakojimų iki šeimos, buities, socialinių institucijų organizacijos. Tad Vakarų civilizacija teisėtai gali vadintis krikščioniškąja, lygiai kaip ir Artimųjų Rytų – islamiškąja ir pan.

Šių civilizacijų ištakos, sąlygos, kuriomis jos atsirado, ir nagrinėjamos šioje knygoje.

Civilizacija ir gamta

Kiek buvo civilizacijų

Civilizacija ir religija

EGIPTO CIVILIZACIJA

Pirmieji egiptologai

Pasakojama, kad pirmasis Egipto karalius – žmogus buvęs Menas. Jam valdant, visas Egiptas, išskyrus Tėbų nomą, buvęs ištisa pelke, ir žemiau Meridės ežero nebuvę nei vienos vandens neapsemtos vietos. Pirmasis karalius Menas pastatęs užtvanką, nusausinęs tą vietovę ir ten įkūręs Memfio miestą. Dar pasakojama, kad Meną jo paties šunys įviję į Meridės ežerą. Jis ten būtų ir žuvęs, jei ne krokodilas. Šis valdovą pernešęs į kitą krantą ir taip jį išgelbėjęs. Savo išsigelbėjimo garbei Menas pastatęs miestą Memfį ir įsakęs garbinti krokodilus.

Tokį tad pasakojimą apie pirmąjį Egipto valdovą pateikia „istorijos tėvas” Herodotas. Tačiau ne vien legendas užrašinėjo pirmasis istorikas. Jo raštuose yra ir istorinių tiesų, kurias vėlesniais laikais patvirtino rasti rašytiniai šaltiniai bei archeologijos paminklai. Svarbiau tai, kad Herodotas dar aptiko Egipto civilizaciją, nors yrančią, bet gyvą. Ne mažiau nuopelnų tenka ir egiptiečių istorikui žyniui Manetonui (IV – III a. pr. Kr.). Remdamasis
metraščiais, jis parašė užkariautojams graikams savo tėvynės istoriją, nustatė jos periodizaciją. Manetonas taip pat įvedė chronologiją (metų skaičiavimą) pagal dinastijas, kurių nuo Meno iki savo laikų suskaičiavo 30. Jis pasiūlė ir didesnių laikotarpių pavadinimus – Senoji, Vidurinė ir Naujoji Karalystė. Anot Manetono, kiekvieną Karalystę valdę po 10 valdovų dinastijų.

Egipto istorija turi būti dėkinga ir…Napoleonui Bonapartui. 1798 m. gegužės mėn. Napoleonas pradėjo žygį į Egiptą, kėsinamasis į pasaulinės Britų imperijos pagrindus. Savo karinių planų jis neįgyvendino. Tačiau šio žygio į Egiptą metu prasidėjo sistemingi moksliniai šio krašto istorijos tyrinėjimai. Su karvedžiu vyko gausus būrys mokslininkų ir menininkų. Per ekspediciją prie arabų gyvenvietės Rozetės, netoli Nilo, vienas kareivis iškasė iš žemės juodo poliruoto bazalto lentą, išmargintą įrašais. Vėliau mokslininkai įvertino didžiulę „Rozetės akmens” reikšmę: rado jame pirmąjį egiptiečių kalbos tekstą kartu su tiksliu vertimu į graikų kalbą. Lygindami abiejų tekstų žodžius ir fonetinius ženklus, specialistai mėgino iššifruoti senovės Egipto rašto – hieroglifų – prasmę.

Keletą dešimtmečių iššifravimo bandymai kėlė vien nusivylimą, kol pagaliau šio darbo ėmėsi prancūzas Ž. F. Šampoljonas. Jau eidamas tryliktus metus Šampoljonas laisvai kalbėjo lotynų, graikų, žydų, arabų, sirijiečių, koptų, kinų ir sanskrito kalbomis. Mokydamasis rytiečių kalbų, jis stengėsi pažinti Rytų tautų psichologiją bei mąstyseną, priartėti prie senovės egiptiečių mąstymo. Šampoljonas tikėjo tik šiuo nelengvu būdu rasiąs raktą į jų raštą ir kalbą.

1822 m. jis atsidėjo šiam darbui ir pirmasis iššifravo keletą egiptiečių rašmenų, perskaitydamas Aleksandro Makedoniečio ir kelių Romos imperatorių vardus egiptiečių tekstuose. Senovės Egipto raštija atsivėrė skaitytojams.

Civilizacijos pradžia

Egipto civilizacija atsirado pasikeitus gamtos sąlygoms. Patys egiptiečiai savo tėvynę vadino „Kemet” – „Juodąja”. Taip jie skyrė Nilo drėkinamą derlingą žemę, kurioje gyveno, nuo „raudonos”, netinkamos gyventi dykumos. Bet ne visada Nilo slėnis buvo derlingas. Prieš aštuonis ar dešimt tūkstančių metų šiaurės rytų Afrikos klimatas buvo drėgnesnis. Savanose ir stepėse, kurios vėliau virto saulės išdegintomis smėlio dykumomis, dažnai lydavo. Pirmykščių klajoklių gentys vengė pelkėto ir nesveiko gyventi meldais apaugusio Nilo slėnio. Tik kai klimatas pasausėje, jie galėjo į jį nusileisti. Ką čia rado vietinės klajoklių gentys ir iš gretimų Arabijos pusiasalio plotų atsikraustę husitai, berberai, protosemitai? (Jie ir pietuose gyvenę negridai sudarė egiptiečių tautybę.) Atsikėlėlių laukė siauras žemės ruožas, iš dviejų pusių suspaustas nederlingos dykumos, bet nuolat tręšiamas dumblo, nusėdančio po kasmetinių Nilo potvynių. Ši aplinkybė ir nulėmė žemdirbystės bei gyvulininkystės pradžią. Apie 3000 m. pr. Kr. siaurame Nilo slėnyje jau klestėjo visų seniausioji žemės civilizacija. Piramidės, kapų paminklai, šventyklos rodo jos valdovų galybę, atveria religijos paslaptis bei didžią kultūrą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2835 žodžiai iš 9333 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.