Senovės civilizacijos
5 (100%) 1 vote

Senovės civilizacijos

SENUJU RYTŲ CIVILIZACIJŲ BRUOŽAI

Koliokviumo temos:

1) Civilizacijos samprata

2) Artimieji rytai- pirmųjų žmonių civilizacijos lopšys

3) Artimųjų Rytų gyventojų ūkinė veikla

4) Rašto atsiradimas ir raida

5) Artimųjų Rytų civilizacijų įrašų tipai

6) Miestų atsiradimas ir vaidmuo AR civilizacijose

7) Hebrajai. Kultūrinio palikimo reikšmė

8) Indo civilizacija

9) Indijos arijų civilizacijos susikūrimas. Pagrindiniai bruožai

10) Indijos religija

11) Senosios Kinijos civilizacijos bruožai

12) Konfucianizmas Kinijoje

• GAMINTOJŲ ŪKIS

• MIESTAI

• RAŠTIJA

• SENOJI INDIJOS CIVILIZACIJA

GAMINTOJŲ ŪKIS

Senosioms Rytų civilizacijoms būdingiausi šie 3 gamtos sąlygų tipai:

1) sausi plokštikalniai su plačiomis stepėmis ir lygumomis;

2) žemumos, kurias drėkina didelės upės;

3) pakrantės teritorijos, betarpiškai prieinančios prie jūros. Ypač svarbią reikšmę turėjo didžiosios upės: Nilas, Eufratas, Indas, Gangas ir Chvanghė (Geltonoji). Dėl to senojo pasaulio didžiosios civilizacijos tiesiog vadinamos upių civilizacijoms.

ŽEMDIRBYSTĖ.Pagal ūkinės veiklos tipą senosios Rytų civilizacijos buvo žemdirbystės ūkio civilizacijos. Žemės ūkis čia sudarė visuomenės materialinio gyvenimo pagrindą.

Žemdirbystė atsirado IX – VIII tūkst.pr.Kr. Iki šiol ankstyviausi ir aiškiausi jos pėdsakai aptikti Artimųjų Rytų priekalnių ir kalnų rajonuose.

Per tūkstantmečius kalnų ir priekalnių žemdirbystė dėl dirvos nusialinimo bei erozijos, nedidelių žemdirbystei tinkamų plotų, bendruomenių demografinio augimo pasidarė nelabai perspektyvi. Ieškodami naujų plotų žemdirbiai nusileido į žemumas, didžiųjų upių slėnius bei jūros pakrantes.

Didžiausias šių slėnių turtas – aliuvinė, labai derlinga dirva. Ji galėjo duoti du derlius per metus. Aliuvinių dirvų privalumas yra tas, kad jos lengvai drėkinamos, gerai išlaiko podirvio vandenį.

Senovės Rytuose pirmiausia reikšmę turėjo būtent drėkinamoji (irigacinė) žemdirbystė (Egipte ir Mesopotamijoje).

Egipte IV tūkst.pr.Kr. pirmojoje pusėje buvo sukurta baseininė drėkinimo sistema Nilo slėnio mastu.

Mesopotamijoje drėkinimo sistemos pagrindą sudarė įvairiausio ilgio kanalų ir jų atšakų tinklas.

Dėl milžiniškos drėkinimo reikšmės Egipto ir Mesopotamijos ūkiui irigacinio tinklo tvarkymas, plėtimas ir tobulinimas tapo valstybinės svarbos reikalu. I tūkst.pr.Kr. viduryje įrengtas kanalas, sujungęs Nilo deltą su Raudonąja jūra.

Civilizacijos susikūrimas ir gyvavimas Indo slėnyje ne taip tiesiogiai priklausė nuo dirbtinio drėkinimo. Laukus natūraliai drėkino išsiliejančios upės ir atmosferos krituliai. Šie lietūs, trunkantys apie tris mėnesius, – svarbiausias Indijos klimato veiksnys, lemiantis derlių.

Didžioji teritorijos dalis, kurioje susikūrė kinų civilizacija, labai kalnuota, o senovėje buvo apaugusi džiunglėmis ir miškais. Todėl ypač paplito ir ilgai išsilaikė lydiminė žemdirbystės sistema. Drėkinimo problema buvo opi Šiaurės Kinijoje. Tad Kinijos žemių naudojimas ir efektyvaus ūkio diegimas reikalavo sumanaus sausinimo – drėkinimo priemonių derinimo.

Nuo V a.pr.Kr. pastatytos didelės užtvankos ir vandens saugyklos, vandens pakėlimo į terasų laukus įrenginiai, šliuzai, gilūs kanalai ir kt. III a.pr.Kr. Pietų Kinijoje buvo statoma viena iš pačių stambiausių šio krašto irigacinių sistemų.

Drėkinamosios žemdirbystės vystymas senovės Kinijoje, kaip ir Egipte, reikalavo vieningo vadovavimo ir savo ruožtu skatino politinę centralizaciją, turėjo įtakos Kinijos vieningos valstybės – imperijos – įkūrimui (221m.pr.Kr.).

Senosiose Rytų civilizacijose vyravo primityvi agrotechnika. Didžiausias žemdirbystės technologijos pasiekimas buvo su geležiniu noragu arklas, traukiamas jungo jaučių.

Senovės Rytų žemdirbiai tik labai ribotai naudojo tokią agrotechnikos priemonę, kaip dirvos tręšimas. Daugiausia buvo apsiribojama gamtos atkuriamu dirvos derlingumu. Nuo I tūkst.pr.kr. vidurio, dirva buvo papildomai tręšiama organinėmis trąšomis Kinijoje ir Indijoje.

Senosiose Rytų civilizacijose pagrindinės žemdirbystės ūkio šakos buvo laukininkystė, daržininkystė ir sodininkystė.

Artimuosiuose rytuose labiausiai paplitusios buvo miežių ir kviečių kultūros. Miežiai ir kviečiai buvo auginami ir Indo slėnio laukuose. Senovės Kinijoje iš visų grūdinių kultūrų svarbiausią reikšmę turėjo soros. Ryžiai ypač buvo paplitę pietų Kinijoje.

Greta javų senosiose rytų civilizacijose svarbią ūkinę reikšmę turėjo aliejinės kultūros. Viena iš vertingiausių aliejinių kultūrų buvo sezamas. Protoindiškoji civilizacija paliko pirmuosius istorijoje medvilnės kultūros pėdsakus.

Senosiose Rytų civilizacijose svarbią reikšmę turėjo intensyvesnės žemdirbystės ūkio šakos – daržininkystė ir vynuogininkystė. Labai seniai pradėta auginti ankštines kultūras – žirnius, lęšius, pupeles.

Vynuogė – labai sena Artimųjų ir Vidurio Rytų kultūra. Jos pradėtos auginti Mesopotamijoje, Egipte, Sirijoje. Aukštos kokybės vynuogėmis ir vynais senovės pasaulyje garsėjo Finikija ir Palestina.

Senosiose rytų civilizacijose klestėjo sodų ūkis. Artimuosiuose Rytuose, išskyrus Palestiną, pagrindinė sodų kultūra
buvo datulių palmė. Dėl universalumo datulių palmė buvo laikoma šventuoju medžiu.

Kitos paplitusios Artimųjų Rytų sodų kultūros buvo figmedžiai ir granatmedžiai. Indų soduose senovėje karaliavo labai vertingi mangamedžiai. Senovės Kinijoje su sodininkyste tam tikru aspektu siejosi specifinė ūkio šaka – šilkininkystė. Kinai buvo vieninteliai senovės pasaulyje įsisavinę šilkaverpio kultūrą.

GYVŪLINKYSTĖ.Senovės Rytų civilizacijose žemdirbystės ūkį deramai papildė kita efektyvi ūkininkavimo forma – naminių gyvulių auginimas. Anksčiausiai prijaukintas nešulinis gyvulys turbūt buvo avis.

Senovėje naminiai gyvuliai buvo pagrindinė traukiamoji jėga. Pirmiausia reikšmė čia buvo teikiama stambiesiems raguočiams. Jaučiais, buivolais (Indijoje) buvo drėkinami laukai, ariama, kuliama, jie tempdavo dviračius vežimus, vežimėlius. Naminiai gyvuliai transportuodavo įvairiausius krovinius. Nepamainomi čia buvo asilai, mulai, kartais – kupranugariai. Arkliai senovės Rytuose, galima sakyti, nebuvo naudojami kaip darbiniai gyvuliai. Jie prijaukinti palyginti vėlai (apie III tūkst.pr.Kr.), o laikymas atsieidavo labai brangiai. Dėl to tik nuo II tūkst.pr.Kr. vidurio daugiau arklių imta auginti Babilonijoje ir ypač Mažojoje Azijoje, kur tuo garsėjo hetitai. Visur senovės Rytuose arkliai buvo prabangus gyvulys, valdovų ir diduomenės kaimenių puošmena. Karo žirgų auginimu buvo daug rūpinamasi Indijoje, Kinijos Chanų imperijoje, Asirijoje, Babilonijoje, Hetitų imperijoje.

Iš hetitų civilizacijos išliko pirmasis pasaulinėje literatūroje specialus traktatas apie žirgų treniravimą. Jį parašė Hetitų imperijos karaliaus vyriausiasis arklininkas Kikulis.

Senovės Indijoje valdovai ir diduomenė ypač puikavosi drambliais. Juos prijaukinti Indijoje pradėta apie 2000 m.pr.Kr. Senovės Indijoje jais jodinėjo, kinkė į iškilmių vežimus ir apskritai naudojimąsi drambliais laikė aristokratiškumo požymiu. Tačiau daugiausia dramblius naudojo karyboje. Kovos dramblius naudojo garsusis Kartaginos karvedys Hanibalas, Romos armija iki Imperatoriaus Augusto ir kt.

Maisto poreikius senovės Rytuose bene geriausiai patenkino smulkiųjų raguočių – avių ir ožkų – auginimas.

Nuo seniausių laikų Rytų civilizacijų gyventojai vertėsi paukštininkyste. Iš naminių paukščių dažniausiai minimos žąsys, antys, balandžiai, vištos. Egiptiečiai prijaukino ir penėjo gerves. Maistui buvo auginami, ypač Indijoje, povai. Civilizuotos senovės Rytų tautos augino gyvulius ir kulto reikmėms. Taip Pietų Mesopotamijos valstybėje Larsoje buvo specialūs ūkiai, kuriuose penėjo dievams skirtus gyvulius.

Senovės Rytuose buvo atrasta bitininkystė. Pirmenybė čia priklausė egiptiečiams.

AMATAI.Senosiose Rytų civilizacijose atskira ir ypač svarbi ūkinės veiklos rušis buvo specializuoti amatai. Amatų įvairovė ir plėtotė nulėmė pirmiausia vietinės žaliavų rūšys. Plačiai buvo naudojama ir atvežtine žaliava.

Puodininkystė – bene seniausia visoms Rytų civilizacijoms būdinga amatų šaka. Techninis perversmas puodininkystėje buvo žiedžiamojo rato išradimas. Mesopotamijoje jo pasirodymas siejamas su šumerais. Senovės Rytų puodininkystės produkcija įvairiarūšė. Pirmiausia – tai įvairiausios paskirties, formų ir dydžio kasdieninio vartojimo, prabangos ir ritualinės paskirties indai. Molinių indų sienelės buvo puošiamos tapytais ornamentais, figūrinėmis kompozicijomis, spalvota glazūra.

Puodžiai turėjo ir skulptoriaus įgūdžių. Jie lipdė smulkias dievų, karių, muzikantų, gyvulių ir kt. skulptūrėles religinėms apeigoms, šventėms, amuletams. Babilonijoje molis buvo vos ne vienintelė amatų žaliavų. Iš molio buvo daromi net karstai.

Babilonijos puodžiai gamino ir glazūruotas plytas (koklius), kuriomis puošė pastatų fasadus. Tai specifinis šio krašto amatas.

Aukštą lygį puodininkystė pasiekė taip pat Kinijos civilizacijoje. I tūkst.pr.Kr. kinai gamino fajansą. Chanų dinastijos laikais (206 m.pr.Kr. – 220 m.po Kr.) puodininkystė suklestėjo, buvo gaminami labai puošnūs indai. Ištobulintos šio amato technikos pavyzdys – degimo krosnys.

Kinijos, o galbūt visų senovės Rytų puodininkystės meną apvainikavo porceliano išradimas. Tikrasis porcelianas, žalsvos glazūros, pasirodė galbūt apie 400 metus. Porceliano gamyba tapo seniausia Kinijos pramonės šaka, kurios produkcija turėjo paklausą visuose Rytų kraštuose. Į Europą kinų porceliano atvežė XIII a. italų keliautojas Markas Polas.

Senosiose Rytų civilizacijose svarbią reikšmę turėjo gyvūninės ir augalinės kilmės žaliavų apdirbimo amatai: verpimas, audimas, odininkystė bei odų perdirbimas.

Pagal tekstilės technologiją senovės Artimuosiuose Rytuose išsiskyrė trys sritys: Egiptas, Mesopotamija ir tarp jų esanti teritorija. Egipto audėjai naudojo tik augalinį pluošta (linus). Vilnos jie nepripažino. Mesopotamijoje pagrindinė audimo žaliava buvo avių ir ožkų vilna.

Nuo II tūkst.pr.Kr. tekstilės technologija vakarinėje Artimųjų Rytų dalyje žymiai pralenkė Egiptą ir Mesopotamiją. Finikiečiai pagarsėjo prašmatnaus purpuro gamyba. Ši brangi medžiaga buvo karališko orumo ir turtingumo ženklas

Senovės Rytų tekstilės produkcija pagarsėjo taip pat Indija ir ypač Kinija. Indijos meistrų audinių kokybė labai
vilnonių audinių iki permatomų šilkų ir muslinų. Indų medžiagos spalvotos arba papuoštos spalvotomis juostelėmis, langeliais.

Kinijos tekstilės produkcijai budinga įvairovė ir aukšta kokybė. Senaisiais laikais audimui buvo naudojami, matyt, tik šilkas ir augaliniai pluoštai: linų, ramio, kanapių. Kinietiški audiniai labai spalvingi.

Gyvulininkystės vystymas senovės Rytuose sudarė palankias sąlygas tradicinės amatų šakos – odininkystės – plėtotei. Pagrindinis odos dirbinių vartotojas buvo didžiulės senųjų Rytų valstybių kariuomenės.

Tarp senovės Rytų amatų svarbiausią ūkinę reikšmę turėjo metalo apdirbimo amatas. Pagrindiniai metalai, kuriuos apdirbinėjo senųjų Rytų civilizacijų amatininkai, buvo varis, bronza, auksas, sidabras, platina, geležis. Techniniu meistriškumu išsiskyrė Egipto, Mesopotamijos, Kinijos amatininkų metalo dirbiniai.

Varis buvo pirmasis metalas, kurį žmogus pradėjo naudoti savo poreikiams. Artimuosiuose Rytuose vario amžiaus pradžia datuojama IV tūkst.pr.Kr. Vario rūdos gamtinių telkinių nėra gausu, o paties metalo gamyba atsieidavo brangiai. Greitai išmokta daryti vario ir alavo arba švino (kartais sidabro) lydinį – bronzą. Labai ankstyvi (iš III tūkst.pr.Kr.) bronzos pėdsakai aptikti Pietų Mesopotamijoje. II tūkst.pr.Kr. bronza buvo plačiai naudojama Egipte ir kitur Artimuosiuose Rytuose.

Bronzos liejimo technika išties tobula buvo Kinijoje. Kinų bronzos dirbiniai techniniu ir meniniu atžvilgiais neturėjo sau lygių senovės pasaulyje. Ritualinių indų išorinis paviršius puošniai dekoruotas, o formos įspūdingos.

Dėl ribotų žaliavų išteklių ir metalo savybių varis ir bronza didžiąja dalimi buvo naudojami elitinių sluoksnių reikalams. Su geležies pasirodymu sietina tikrojo metalų amžiaus pradžia. Meteorinė geležis naudota dar IV tūkst.pr.Kr. Senieji geležies metalurgijos centrai buvo Mažojoje Azijoje. Ilgą laiką geležis buvo retas ir brangus metalas, o jo gamyba – didžiausia paslaptis. Hetitų karaliai griežtai draudė išvežti geležį iš valstybės. XI – IX a.pr.Kr. imta išvežti geležį, o jos gamybos paslaptis išaiškinta ir kituose kraštuose. VIII – VII a.pr.Kr. geležiniai darbo įrankiai vyravo visoje Mažojoje Azijoje, Mesopotamijoje ir galbūt Indijoje. VI – V a.pr.Kr. geležies amžius prasidėjo Egipte ir Kinijoje. Aukšto lygio buvo kinų geležies metalurgija.

Geležis – šis demokratiškas metalas – leido kur kas plačiau gaminti išties kokybiškus metalinius darbo įrankius ir ginklus, žymiai pakelti darbo našumą, visiškai tenkinti platesnių visuomenės sluoksnių poreikius, kaupti turtus. Pirmąkart tarp amatų ir žemdirbystės nusistovėjo lygiavertis ryšys, kai žemdirbiai galėjo išmaitinti padidėjusį amatininkų sluoksnį, o šie – atsilyginti savo dirbiniais. Geležies naudojimas sudarė sąlygas taip pat naujiems fundamentaliems technikos išradimams.

Senieji auksakalystės centrai buvo būtent Egipte, Mesopotamijoje, Finikijoje. Juvelyriniu meistriškumu, dirbinių gausa, įvairove ir grožiu išsiskyrė Egipto amatininkai . Sidabro Egipte beveik nebuvo, todėl jis brangintas labiau už auksą.

Pietų Mesopotamijos juvelyrai gamino iš atvežtinio aukso bei sidabro, tačiau dar III tūkst.pr.kr. viduryje šumerai buvo pasiekę aukštą meninį lygį. Jie naudojo net filigraną – techniką, kuria pagaminti dirbiniai primena pintinį vėrinį iš plonos suktos vielos.

Indijos, ypač pietinės dalies, meistrai taip pat gamino iš aukso: sidabras buvo daugiau paplitęs Indo civilizacijos teritorijoje. Senovės Kinijoje auksas ir sidabras buvo itin reti metalai ir naudojami turbūt tik inkrustacijoms. Mesopotamijos ir Egipto amatininkams IV – III tūkst.pr.Kr. pavykdavo pagaminti neskaidraus spalvoto stiklo. Stiklo gamyba, ypač Egipte, greitai virto savarankiška amatų šaka. Į Kinijos Chanų imperiją daug jo patekdavo iš Romos valstybės, Artimųjų Rytų ir Indijos. I tūkst.pr.Kr. galėjo būti gaminamas taip pat kinietiškas stiklas su švino ir bario komponentais.

Senųjų civilizacijų epochoje tarp Rytų amatų svarbi vieta teko taip pat medžio apdirbimui. Medį naudojo žemės ūkio darbams, krovininiams, medžioklės bei karo vežimams, baldams, statyboje ir kt. Medžio apdirbimo meninius įgūdžius ypač ištobulino Egipto meistrai. Naujosios karalystės laikais jie sukūrė išties tobulų ir nuostabiai gražių dirbinių, išlikusių iki šių dienų. Egipte, kaip ir daugumoje Artimųjų Rytų kraštų, medienos labai trūko, todėl gyvenamiesiems namams, paprastiems baldams ji buvo retai naudojama.

Senaisiais laikais labai miškingos buvo Indijos ir Kinijos teritorijos, todėl medis čia buvo plačiau naudojamas negu Artimuosiuose Rytuose. Bambukas dėl savo kietumo ir lengvumo buvo universali Kinijos amatų medžiaga. Jo apdirbimas paprastas, nereikalauja specialių žinių, todėl iš bambuko kiekvienas žmogus galėjo pasigaminti daugiau ar mažiau visa, kas reikalinga. Ši tradicija Kinijoje buvo išsaugota ir vėlesniais laikais. Dėl tos priežasties amatininkų sluoksnis čia nebuvo toks reikšmingas, kaip Artimuosiuose Rytuose.

Pietų Kinijoje augo ir kitas labai vertingas medis – lakmedis. Jo dėka kinai išrado laką, o tai priskiriama prie reikšmingiausių materialinės kultūros pasiekimų senovėje. Lakus senovės pasaulyje vertino dėl unikalių fizinių ir cheminių
savybių. Jie saugojo atitinkamas medžiagas ne tik nuo drėgmės, korozijos, bet ir nuo rūgščių, aukštos temperatūros neigiamo poveikio, turėjo medį konservuojančių savybių.

Kinijos civilizacija žmonijai davė unikalią medžiagą – popierių. Archeologai seniausius popieriaus pavyzdžius datuoja II – I a.pr.Kr. Popieriaus, kaip ir šilko, porceliano gamybos būdas kelis amžius buvo kiniečių paslaptis.

Pagrindinių ūkinės veiklos rūšių – žemdirbystės, gyvulininkystės, amatų – apžvalga rodo, kad senosiose Rytų civilizacijose buvo aiškus ir toli pažengęs darbo pasidalijimas. Tai vienas iš pagrindinių požymių, skyrusių pirmąsias civilizacijas nuo priešistorės kultūrų. MIESTAI

Civilizacijų istorijoje miestams tenka ypatingas vaidmuo. Dėl savo specifikos miestai tapo svarbiausiais civilizacijų pažangos centrais. Čia susipina įvairiausios materialinės ir dvasinės veiklos formos bei rūšys, susidaro palankiausios sąlygos kurti svarbiausias visuomenės vertybes.

Miestas, kaip socialinis fenomenas atsirado kartu su civilizacija. Senovės miestas atliko lyderio vaidmenį ekonominėje, politinėje, socialinėje ir ideologinėje srityse. Miestas taip pat buvo religinio gyvenimo centras.

Senovės miestų civilizacijos lopšys – Artimieji Rytai. Miestų, kaip socialinių institucijų, gimimas tradiciškai siejamas su šumeru miestų – valstybių kūrimusi Pietų Mesopotamijoje IV tūkst.pr.Kr. Daugumos seniausių miestų kūrimasis vyko keliais tarpsniais:

1) ankstyvųjų žemdirbių gyvenvietė;

2) miestelis su šventykla;

3) miestas – valstybė.

Paplitusi ir kitokia miestų atsiradimo chronologijos interpretacija. Jos šalininkai miestais vadina ir priešistorinės epochos kompaktiškas, įtvirtintas sėslių žemdirbių gyvenvietes, turėjusias ne mažiau kaip 2000 žmonių ir pasižymėjusias bent organizacinėmis funkcijomis. Taip seniausiems miestams priskiriami Jerichonas Jordano upės slėnyje (VIII – VII tūkst.pr.Kr., kitais duomenimis – X tūkst.pr.Kr.), Džarmo gyvenvietė Šiaurės Rytų Mesopotamijoje (VIII tūkst.pr.Kr.) ir Čatal – Chiujukas Anatolijoje (VI tūkst.pr.Kr.).

Mokslinėje literatūroje, aptariant miesto atsiradimo problemą, vadovaujamasi tam tikrų visuotinai pripažintų požymių visuma. Ją sudaro tokie esminiai miestų požymiai, kaip:

kompaktiška teritorija,

jos įtvirtinimų sistema,

monumentalioji architektūra,

atitinkamos administracinės bei ekonominės funkcijos.

Miestas buvo glaudžiai susijęs su valdžia, valstybe. Pirmasis istorinis miesto tipas – miestas – valstybė buvo savarankiškas politinis vienetas, kurį sudarė miestas ir jo apylinkių teritorija.

Pirmutinis seniausių miestų kūrimosi veiksnys galėjo būti religinis centras, o valdžia, amatai, prekyba – antriniai. Amatų ir prekybos centrais miestai tampa pamažu, susidarymo proceso pabaigoje. Religinis veiksnys galbūt paaiškina miestų, įsikūrusių labai nepatogiose vietovėse, fenomeną. Mat Artimuosiuose Rytuose šventyklas statydavo dažniausiai šventovių vietoje. Tai gerai iliustruoja seniausių Pietų Mesopotamijoje Eridaus ir Uruko šventyklų pavyzdžiai. Matyt, šitokiu būdu atsirado miestai, kaip pavyzdžiui, Ašūras Mesopotamijoje, įsikūręs ant uolos, pakibusios virš Tigro upės. Šventykla, kaip dievybės buveinė, iškart tapdavo kaimo apylinkės kulto centru. Mesopotamijoje šventykla taip pat tapdavo visuomeninio gyvenimo židiniu: iš pradžių gyvenvietės centru, vėliau ir miesto administraciniu centru, savarankišku ūkiniu vienetu.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2888 žodžiai iš 9342 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.