Senovės civilizacijos1
5 (100%) 1 vote

Senovės civilizacijos1

ISTORIJOS MOKSLAS

Istorijos šaltiniai.

Vienas pagrindinių dalykų istorikui, tyrinėjančiam praeities įvykius, yra šaltiniai. Istorijos šaltiniais paprastai vadinami visi objektai, kaip nors susi¬ję su žmonių veikla, viskas, kas gali liudyti apie žmonijos praeitį ir patirtį. Praeities liekanos tampa istorijos šaltiniais tik tada, kai jos patenka specialisto akiratin ir yra analizuojamos. Šaltinio analizė yra jo autorystės, datavimo, autentiškumo, duomenų patikimumo tikrinimas. Jeigu po anali¬zės šaltinis įvardijamas patikimu, jis tampa realiu istorijos šaltiniu.

Istorinius šaltinius galime skirstyti pagal įvairius kriterijus:

1) pagal formą šaltiniai skirstomi į daiktinius, rašytinius, vizualinius, garsinius, lingvistinius;

2) pagal žmonijos veiklos aspektus šaltiniai gali būti gamybiniai (daiktai, rašto darbai), folkloriniai, kalbiniai, meniniai (dailės kūriniai, vaizdo, garso įrašai) ir kt.;

3) pagal atsiradimo laiką šaltiniai skirstomi į pirminius ir antrinius; pirminiai šaltiniai yra atsiradę toje praeityje, kurią jie aprašo, be to, istorikų susitarimu, pirminiais yra laikomi visi šaltiniai, parašyti antikos laikais (iki V a. po Kr); antriniais šaltiniais yra vadinami tie, kurie sudaryti po aprašomųjų įvykių. Istorikams tyrinėti praeitį nuolat padeda giminingų istorijos sričių, kitaip vadinamų pagalbiniais istorijos mokslais, specialistai. Pagrindinės pagalbinės istorijos disciplinos:

1) archeografija – seniausių rašytinių šaltinių aprašymas ir publikavimas;

2) archeologija – materialinės kultūros liekanų tyrimas;

3) bibliografija – spaudinių registravimas, sisteminimas, informavimas apie juos;

4) chronologija – istorinių įvykių ir dokumentų datų nustatymas;

5) diplomatika – istorinių dokumentų amžiaus, formos, turinio ir patiki¬mumo tyrimas;

6) epigrafika – įrašų ant akmens, molio, metalo tyrimas;

7) genealogija – giminių, šeimų istorijos, kilmės tyrimas;

8) heraldika – herbų, kaip istorijos šaltinių, tyrimas;

9) etnografija – tautų ir kitų etninių bendrijų materialinės ir dvasinės kultūros, tradicijų tyrimas;

10) istoriografija – istorijos mokslo raidos tyrimas;

11) numizmatika – monetų, jų kalimo istorijos ir apyvartos tyrimas;

12) paleografija – senovinių rankraščių, jų išvaizdos, šrifto rūšies, rašymo priemonių tyrimas;

13) sfragistika – antspaudų tyrimas;

14) šaltinotyra – istorijos šaltinių atsiradimo, pobūdžio, autentiškumo] patikimumo, šių šaltinių rūšių ir turinio specifikos tyrimas.

GARSIAUSI PASAULIO ISTORIKAI.

1) pirmuoju istoriku arba istorijos tėvu yra vadinamas graikų istorikas Herodotas (484^425 m. pr. Kr.), veikale „Istorija“ jis aprašė graikų ir persų karus, kitų kraštų gamtą, papročius ir istoriją;

2) vienu didžiausių Romos istorikų laikomas Publijus Kornelijus Tacitas (55-120 m.), parašęs veikalus „Istorija“ (Romos istorija 69-96 m.) „Analai“ (Romos istorija nuo imperatoriaus Augusto Oktaviano mirties iki Nerono mirties 68 m.), „Germanija“ (šiame veikale pirmą kartą paminėti aisčiai);

3) istoriją kaip Dievo valios pasireiškimą pateikia Aurelijus Augustinai (354-430 m.) savo kūrinyje „Apie Dievo valstybę“;

4) XVIII a. švietėjai Šarlis Monteskjė, Volteras ieškojo bendrų dėsnių tautų ir civilizacijų gyvenime, pabrėžė socialinius ir ekonominius veiksnius, lemiančius tautų gyvenimą, Žanas Žakas Ruso;

5) Karlas Marksas (1818-1883 m.) teigė, kad žmonių visuomenę valdo bendri materialūs dėsniai, kad visų istorinių permainų variklis – materialios jėgos, t. y. klasių kova, kuri ilgainiui atveda į ekonominio gamybos bū¬do pokyčius;

6) Arnoldas Toinbis (1889-1975 m.) buvo vienas žymiausių pasaulio istorijos tyrinėtojų, veikale „Istorijos studijos“ jis aprašė visas civilizacijas.

GARSIAUSI LIETUVOS ISTORIKAI.

Rašytinė Lietuvos istorija prasideda metraščiais, kurie didžiojo kuni¬gaikščio ar jo vietininkų raštininkų buvo rašomi LDK. Juose greta tuome¬tinių įvykių aprašymų randama šiandien legendomis vadinamų pasakoji¬mų apie lietuvių kilmę iš romėnų, Gedimino sapną ir t.t.

Lietuvos istorikai:

1) Motiejus Strijkovskis (-1547-1592 m.)-pirmosios spausdintos LDK istorijos autorius, jo veikalas „Kronika“ buvo išspausdintas 1582 m. Karaliaučiuje;

2) Albertas Vijūkas-Kojelavičius (1609-1677 m.) parašė pirmąją „Lietuvos istoriją“ lotynų kalba;

3} Simonas Daukantas (1793-1864 m.) buvo pirmosios Lietuvos istorijos lietuvių kalba autorius; jis parašė šiuos veikalus: „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, „Istorija žemaitiška“, „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“;

4) Zenonas Ivinskis (1908-1971 m.) laikomas vienu iškiliausių XX a. Lietuvos istorikų, parašė „Lietuvos istoriją“ nuo seniausiųjų laikų iki Vytauto Didžiojo mirties;

5} Pranė Dundulienė (1910-1991 m.) yra žymiausia Lietuvos etnografė;

6) Juozas Jurginis (1909-1994 m.) parašė daugybę knygų ir straipsnių įvairiomis Lietuvos istorijos temomis;

7) Marija Alseikaitė-Gimbutienė (1921-1994 m.), archeologė, parašė veikalus „Baltai priešistoriniais laikais“, „Senovinis simbolizmas lietuvių liaudies mene“, „Senoji Europa“, „Deivės kalba“, „Deivės civilizacija“.

ŽMOGAUS ATSIRADIMAS. PIRMYKŠTĖ

OGAUS ATSIRADIMAS.

Šiuolaikinis žmogus atsirado kaip ilgo evoliucijos proceso rezultatas.

1) australopitekas yra seniausias žinomas žmogaus pirmtakas, hominidas, jis gyveno prieš 5-1 mln. metų Afrikoje; vietoje įrankių australopite¬kas naudojo neapdorotus daiktus, jo ūgis siekė 1,2-1,5 metro; manoma, kad buvo vegetaras;

2) homo habilis (sumanusis žmogus) yra seniausias žinomas žmonių padermės – homo – atstovas; jis gyveno Afrikoje prieš 2,3-1,6 mln. metų; jo smegenys buvo perpus mažesnės už dabartinio žmogaus; ūgis siekė 1,5 metro; naudojo grubiai aptašytus akmeninius įrankius;

3) homo erectus (stačiasis žmogus) atsirado prieš 1,6 mln. Metų Afrikoje, iš ten atkeliavo į Aziją ir Europą; išnyko maždaug prieš 250 tūkst. metų; jo ūgis buvo 1,5-1,7 metro, smegenų tūris apie 1000 cm3; gamino kruopščiai nudailintus įrankius, gyveno urvuose, jau turėjo ugnį;

4) homo sapiens (protingasis žmogus) atsirado Afrikoje, Europoje ir Azijoje maždaug prieš 300 tūkst. metų, jo smegenys jau buvo panašaus dydžio kaip šiuolaikinio žmogaus; gamino dailius akmeninius įrankius, naudojo ugnį;

5) homo sapiens neandarthalensis (neandartalietis) gyveno Europoje ir Azijoje maždaug prieš 100-40 tūkst. metų; laikomas atskiru žmo¬gaus porūšiu; smegenys apie 1500 cm3 tūrio, tvirto kūno sudėjimo; laido¬jo savo mirusiuosius;

6) homo sapiens sapiens (šiuolaikinis žmogus) atsirado Afrikoje, į Europą atkeliavo maždaug prieš 35 tūkst. metų; kalbėjo rišlia kalba, gamino dailius įrankius, turėjo religiją ir meną; dar vadinamas kromanjoniečiu pagal radimvietę Prancūzijoje.

VERSLAI IR VISUOMENĖS STRUKTŪRA.

Pirmieji žmonės Europoje, Azijoje ir Amerikoje apsigyveno tundroje, į pietus nuo didžiųjų ledynų. Jie vertėsi rinkimu ir didžiųjų žvėrių medžiokle, jų kailius naudojo drabužiams. Įrankius gaminosi iš titnago. Didelis žings¬nis į priekį buvo lanko ir strėlių išradimas. Žvejojama buvo su kauliniais kabliukais ir žeberklais. Ugnį išmoko įžiebti daužydami titnagą į sieros grynuolį. Gyveno urvuose, o atvirose vietose statėsi palapines iš kailių. Pirmykščiams žmonėms nebūdingas sėslumas, jie klajojo iš vienos vie¬tos į kitą. Tarp lyčių buvo darbo pasidalijimas: vyrai medžiojo, o moterys rinko valgomus augalus ir gaudė smulkius žvėrelius. Manoma, kad seno¬vės žmonės gyveno šeimomis, kurias sudarė vyras, moteris ir jų vaikai. 5-6 šeimoms susijungus į giminę {15-30 žmonių) buvo lengviau susirasti maisto ir apsiginti nuo plėšrūnų. 10-20 {apie 200-500 žmonių) giminių sudarė gentį. Pirmykščio žmogaus gyvenimo trukmė gan trumpa – maž¬daug 20 metų. Buvo didelis vaikų mirtingumas.

Pagrindiniai gimininės santvarkos bruožai:

1) giminės žmones siejo kraujo ryšys;

2) įrankiai gaminami bendrai ir priklauso visai giminei, privačios nuo¬ savybės nėra;

3) medžiojama ir dirbama bendrai;

4) maistas ir kiti gaminiai dalijami tarp giminės narių po lygiai;

5) visi giminės nariai yra lygūs, valdžios nėra.

PERIODIZACIJA.

Pirmykštė bendruomeninė santvarka skirstoma pagal tai, iš ko žmo¬nės gamino įrankius. Kadangi dauguma įrankių buvo akmeniniai, tai se¬niausi žmogaus gyvenimo laikai vadinami akmens amžiumi. Pagal akmens apdirbimo kokybę, techniką ir įrankių rūšis akmens amžius yra skirstomas:

1) paleolitas (senasis akmens amžius)-truko iki XII-VIII tūkst. pr. Kr, jam būdingi grubūs ir primityvūs akmeniniai įrankiai;

2) mezolitas (vidurinis akmens amžius) – truko nuo VIII iki V tūkst. pr.Kr., tai pereinamasis laikotarpis iš paleolito į neolitą, jam būdingas lanko, strėlių ir žeberklų atsiradimas, įrankiai darosi tobulesni, akmuo apdirbamas vis geriau;

3) neolitas (naujasis akmens amžius)- truko nuo V iki lll-ll tūkst. pr. Kr., kartais dar vadinamas neolito revoliucija, nes šiuo laikotarpiu atsirado daug naujovių:

a) nauja akmens apdirbimo technika – šlifavimas ir gręžimas;

b) keramika (pagerino maisto gavybos būdus, paįvairino žmonių racio¬ną);

c) žemdirbystė ir gyvulininkystė;

d) verpimas ir audimas (perėjimas prie sėslaus gyvenimo spartino žvejybos pažangą, pradėta nerti tinklus);

e) naujos transporto priemonės (skobtinės valtys, irklai, slidės, rogės).

Pradėjus naudoti metalus, prasideda metalų amžius. Jis skirstomas:

1) vario amžius – apima laikotarpį nuo V tūkst. (Artimuosiuose Rytuose)-IV tūkst. (Rytų Europoje) pr. Kr, iki l! tūkst. pr. Kr, įrankiams ir ginklams gaminti naudotas varis, kurio buvo daug kur gausiai randama;

2) bronzos amžius – apima laikotarpį nuo III tūkst. pr. Kr. vid. iki II tūkst. pr. pr. Kr. (Artimuosiuose Rytuose), nuo II tūkst. pr. Kr. iki VIII a. pr. Kr. (Europoje), bronza buvo gaunama sulydžius varį su alavu, toks lydinys pasi¬ rodė esąs daug kietesnis už varį ir patogesnis naudoti;

3) geležies amžius – apima laikotarpį nuo II tūkst. pr. Kr. pr. (Artimuosiuose Rytuose) ir VIII a. pr. Kr. (Europoje).

Metalų naudojimas padėjo atsirasti turtinei nelygybei.

ŽEMDIRBYSTĖS ATSIRADIMAS IR RAIDA.

Perėjimą nuo medžioklės ir rinkimo prie gyvulininkystės ir žemdirbys¬tės mokslininkai vadina revoliucija, arba pirmuoju darbo pasidalijimu. Tai buvo ilgas procesas, užtrukęs keletą tūkstantmečių. Seniausių žemdir¬bystės pėdsakų, datuojamų VIII tūkst. pr. Kr., aptikta kalnų slėniuose Artimuosiuose Rytuose, kur augo
daug laukinių kviečių ir miežių. Žmonės pradėjo įdirbti pirmuosius laukelius ir pamažu žemdirbystė įsivyravo. Žem¬dirbiai apsigyveno sėsliai. Pagal žemės apdirbimo būdą skiriamos kelios žemdirbystės rūšys;

1) kaplinė žemdirbystė – tai pati seniausia žemdirbystės forma, kai že¬mė būdavo apdirbama akmeniniais kapliais, derliai nedideli;

2) lydiminė žemdirbystė – kai išdegindavo miško plotą ir grūdus sėdavo į pelenais patręštą dirvą, 1-2 metus derliai būdavo labai dideli, vėliau, dirvą nualinus, reikėdavo ruošti naują lydimą;

3) drėkinamoji (irigacinė) žemdirbystė – kai žemę drėkindavo dirbtiniu būdu, tai įgalindavo gauti net kelis derlius per metus, tokia žemdirbystė paplito ten, kur buvo vandens, t. y. prie didelių upių.

Žemdirbystė ir sėslus gyvenimas lėmė žmonių skaičiaus augimą. Atsi¬radus lydiminei žemdirbystei, Artimuosiuose Rytuose žmonės ėmė laikyti naminius gyvulius (šunis, ožkas, avis, kiaules, karves ir kt.). Iš naminių gyvulių pieno išmoko gaminti sviestą ir sūrį, kuriuos galima išlaikyti ilgesnį laiką negu pieną. Iš jų vilnos imta verpti siūlus ir austi vilnonius audinius. Susidūrus klajokline gyvulininkyste ir žemdirbyste besiverčiančių žmo¬nių interesams, žemdirbiai pamažu persikėlė į upių slėnius. Dirbti žemę upių slėniuose buvo daug sunkiau, negu verstis lydiminė žemdirbyste. Pradėjus naudoti irigaciją, arklą ir plūgą, buvo išplėsti dirbamos žemės plotai, padidėjo derliai. Kuo dažniau derliai buvo dideli, tuo sparčiau gau¬sėjo gyventojų, atsirado privati nuosavybė ir visuomenė ėmė skirstytis į grupes pagal turimo turto kiekį. Pirmosios žemdirbių visuomenės (civili¬zacijos) susikūrė prie šių upių: Tigro ir Eufrato, Nilo, Indo ir Chuanchės.

LAIKO SKAIČIAVIMAS.

Laiko skaičiavimas pirmykščiams žmonėms buvo sudėtinga problema. Pirmiausia atsirado Mėnulio kalendorius, t. y. laikas imtas skaičiuoti pagal Mėnulio fazes, vėliau pradėta skaičiuoti laiką pagal Saulės judėjimą dan¬guje. Ne visose civilizacijose laikas buvo skaičiuojamas vienodai. Yra žino¬mi keli laiko skaičiavimo būdai (kalendoriai), kurie paprastai yra susiję su religijų atsiradimu:

1) hebrajų era prasideda nuo 3750 m. pr. Kr. (pasaulio sukūrimas)

2) graikų era prasideda nuo 776 m. pr. Kr. (pirmosios Olimpinės žaidy¬nės);

3) romėnų era prasideda nuo 753 m. pr. Kr. (Romos miesto įkūrimas);

4) krikščionybės era prasideda O m. (Jėzaus Kristaus gimimas);

5) musulmonų era prasideda nuo 622 m. (islamo religijos atsiradimas).

Iš to galima daryti išvadą, kad laiko skaičiavimas yra žmonių susitari¬mo reikalas.

Dabar laikas skaičiuojamas pagal krikščioniškąjį kalendorių:

Kristaus gimimas (nuliniai metai neegzistuoja)

-300 -200 -100 O 100 200 300

III a. pr. Kr. II a. pr. Kr. l a. pr. Kr. l a. po Kr. II a. III a. IV a.

Dabartiniame metų skaičiavime amžius paprastai nurodomas romė¬niškais skaitmenimis: l, II, III, …XV, …XIX ir t.t. Norint apskaičiuoti amžių, kai žinomi metai, reikia prie pirmųjų dviejų metų skaitmenų (jeigu tai ketur¬ženklis skaičius) arba prie pirmojo metų skaitmens (jeigu tai triženklis skai¬čius) pridėti 1. Pvz., 1202 m. – XIII a. (12 +1); 476 m. – V a. (4+1). Kiekvie¬nas amžius yra sudarytas iš 10 dešimtmečių. Dešimtmečiai skaičiuojami taip: 1-10 metai – 1-as dešimtmetis; 11-20 metai – 2-as dešimtmetis, 21 -30 metai – 3-as dešimtmetis; … 91-100 metai – 10-as dešimtmetis.

PRIEŠISTORĖ IR ISTORINIAI LAIKAI. RAŠTAS.

Mokslininkams yra labai svarbu nustatyti tikslias įvykių datas. Jeigu įvy¬kiai užfiksuoti rašytiniuose šaltiniuose, nustatyti jų datą lengviau, jeigu neužfiksuoti, tenka pasitelkti kitus mokslus. Žmonijos istorija yra skirsto¬ma į:

1) priešistorę, kai dar nebuvo rašto, šio laikotarpio įvykiai datuojami pasitelkus pagalbinius istorijos mokslus-archeologiją, antropologiją ir kt.;

2) istorinius laikus, kai atsiranda raštas ir įvykiai jau pradedami fiksuoti, maždaug nuo IV tūkst. pr. Kr. Manoma, kad žmogus pradėjo kalbėti maždaug prieš 50 tūkst. metų, o raštas buvo išrastas apie 3500 m. pr. Kr. Mesopotamijoje. Seniausias žinomas raštas yra piktografinis, tai piešinių raštas. Pamažu šie pieši¬niai buvo stilizuojami; ilgainiui jie virto tam tikrais brūkšneliais ir kable¬liais, kurie reiškė kokius nors daiktus ar veiksmus, t. y. ideogramomis (šumerų dantiraštis). Ideogramos dažnai visiškai nepanašios į vaizduoja¬mo daikto piešinį. Praktiniai žmonių poreikiai sudarė galimybes atsirasti fonetiniam, t. y. raidiniam, raštui, kai atskiri ženklai reiškė garsus arba skie¬menis (Egipto hieroglifai). Apie 1000 m. pr. Kr. Artimuosiuose Rytuose prie Viduržemio jūros ima formuotis nauja rašto sistema, pagrįsta skiemenų dalijimu [priebalses ir balses. Finikiečiai sukuria abėcėlę. Ji įgalina rašyti vartojant tik apie 30 ženklų. Iš finikiečių abėcėlės yra kilę daugelio tautų raidynai (hebrajų, arabų, graikų, lotynų ir t.t.).

ATMINTINĖ:

1} Sąvokos ir terminai:

australopitekas, homo habilis, homo erectus, homo sapiens, neandertalietis, kromanjonietis, paleolitas, mezolitas, neolitas,

vario amžius, bronzos amžius, geležies amžius, kaplinė žemdirbystė, lydiminė žemdirbystė, irigacija, priešistorė, istoriniai
piktograma, ideograma, fonetinis raštas.

2) Įvykiai ir datos:

atsiranda seniausias žinomas žmogaus pirmtakas -prieš 5-1 mln. metų;

atsiranda seniausias žinomas žmonių padermės – homo -atstovas homo habilis -prieš 2,3-1,6 mln. metų;

atsiranda homo erectus prieš 1,6 mln. metų;

atsiranda homo sapiens (protingasis žmogus) prieš 300 tūkst. metų;

atsiranda homo sapiens sapiens (šiuolaikinis žmogus) -prieš 35 tūkst. metų;

paleolitas- iki XII-VIII tūkst. pr. Kr;

mezolitas -VIII-V tūkst.pr.Kr.; neolitas – V-I tūkst. pr Kr.;

vario amžius -V(IV)-II tūkst. pr. Kr;

bronzos amžius – III tūkst. (II) pr. Kr. vid.-ll tūkst. (VIII a.) pr. Kr.;

geležies amžius – nuo II tūkst. (VIII a.) pr. Kr.;

žemdirbystės atsiradimas -VIII tūkst. pr. Kr.;

priešistorė – iki IV tūkst. pr. Kr.;

istoriniai laikai -nuo IV tūkst. pr. Kr;

rašto atsiradimas – IV tūkst. pr. Kr.;

sukuriamas fonetinis raštas (abėcėlė) -l tūkst. pr. Kr.

KAIP ATPAŽINTI KONTŪRINĮ ŽEMĖLAPĮ „PIRMOSIOS (UPIŲ) CIVILIZACIJOS“

1) Pirmųjų civilizacijų židiniai yra prie didelių periodiškai patvinstančių upių.

2) Egzistuoja 4 upių civilizacijų židiniai: 3 iš jų Azijoje ir 1 Afrikoje.

3) Pirmosios civilizacijos egzistavo prie šių upių:

Egipto civilizacija prie Nilo upės Šiaurės Afrikoje, tai dabartinė Egipto valstybės teritorija;

Šumero-Akado civilizacija prie Tigro ir Eufrato upių Viduriniuose Rytuo¬se, tai dabartinė Irako valstybės teritorija;

Indo civilizacija prie Indo upės Pietų Azijoje, tai dabartinė Pakistano teri¬torija;

Kinijos civilizacija prie Chuanchės (Chvangchės, Hvanghės) upės Tolimuosiuose Rytuose, tai dabartinė Kinijos teritorija.

CIVILIZACIJOS SAMPRATA

Žodis civilizacija vartojamas dvejopa prasme:

1} kaip žmonijos kultūros ir istorijos raidos rodiklis {pasaulinė civilizacija);

2) konkrečios kultūros, tautų grupės ar tautos istorinio brandumo rodik¬lis (Egipto civilizacija, Mesopotamijos civilizacija, helenistinė civilizacija irt. t.).

Vienas žymiausių civilizacijų ir kultūrų tyrinėtojų buvo anglų istorikas Arnoldas Toinbis (1889-1975 m.). Jo nuomone, istorijos tyrinėjimų objek¬tas yra ne valstybė, o civilizacija. Civilizacijos susiformavimą rodo šie reiš¬kiniai: valdžios, monumentaliosios architektūros, rašto ir mokslo atsira¬dimas. Centrų, kuriuose susiformavo civilizacijos, iš kurių paplito kultūros ir technikos laimėjimai, buvo keletas. Kiekviena civilizacija ne tik pati kūrė, bet ir daug ką perėmė iš kitų civilizacijų, taip pat savo ruožtu perdavė ateinančioms kartoms. A. Toinbis civilizacijas suskirstė į pirmines (Egip¬to, Šumero-Akado, Egėjo, Indo, Kinijos, majų), antrines (Sirijos, helenis¬tinę, indiškąją), tretines (Vakarų krikščioniškąją, Rytų krikščioniškąją, isla¬mą) ir palydovines (hetitų, Irano, Rusijos ir kt.).

Civilizacijų istoriją nuo santvarkų istorijos skiria 2 pagrindiniai dalykai:

1) dvasinis veiksnys ir jo pagrindu atsirandantys santykiai, pastarieji le¬mia visuomenės gyvenimą;

2) neatmetama ir nepaneigiama praeitis, ji kaupiama, perduodama iš kartos į kartą, visuomenė rutuliojasi, išlaikydama tradicijas, tradicijoms žlugus, žlunga ir civilizacija.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2784 žodžiai iš 9260 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.