SENOVĖS EGIPTO KULTŪRA
RELIGIJA
Egipto kultūra laikoma viena seniausių pasaulyje. Pagrindinė Egipto kultūrinio sustingimo, tiksliau, labai lėto jos augimo priežastis – geografinis Nilo slėnio atitrūkimas nuo visų kitų v-bių.
Religinės tradicijos Nilo slėnyje buvo labai tvirtos ir gyvybingos. Žynių sluoksnis buvo labai galingas, ir nors kartais turėdavo konfliktų su valdovu, tai jam netrukdė kurti teorijas apie faraono dieviškumą ir raginti gyventojus būti paklusnius. Įvairūs religiniai kultai palaikė Egipte senąją tvarką ir ragino paklusti turingųjų valdžiai. Egipto religija buvo glaudžiai susijusi su gamta. Egipte buvo labai paplitęs laukinių ir naminių gyvūnų, taip pat ir įvairūs paukščių, žuvų bei vabzdžių kultai. Beveik kiekvienas Egipto faunos atstovas buvo garbinamas vienoje ar kitoje srityje (o kai kurie ir visoje šalyje). Daugelyje vietų (ypač Fajumo oazėje) net krokodilas laikytas šventu bei neliečiamu upių valdovu ir jį medžioti buvo griežtai draudžiama. Maži krokodiliukai buvo įleidžiami į šventyklų tvenkinius, penimi meduoliais, per anksti nunykę mumifikuojami ir garbingai palaidojami. Pasak padavimo, krokodilas išgelbėjo Egipto suvienytoją faraoną Meną, kai šis įkrito į Merido ežerą.
Niekas Egipte nedrįsdavo nuskriausti katės. Už jos nugalabijimą kaltininkas galėjo netekti galvos. Labai garbinami buvo paukščiai: ibis, sakalas, vanagas; iš vabzdžių, ypač mėšlavabalis (taip vadinami skarabėjai). Kartais iš daugybės kokios nors rūšies gyvūnų buvo išrenkamas vienas ir paskelbiamas dievu. Pvz.: vienintelis jautis buvo išrenkamas pgl. ypatingas žymes (juodas su balta dėme kaktoje ir t. t.). Kai tokį rasdavo, atvesdavo į Memfio specialią šventyklą ir paskelbdavo šventu bei neliečiamu. Toks šv. jautis buvo vadinamas Apiu.
Egipte buvo paplitęs totemizmas (tikėjimas, kad žmonės yra kilę iš gyvūnų ar paukščių). Egiptiečių dievai pirmykštėje bendruomenėje buvo vaizduojami žvėrių ar paukščių pavidalu. Vėliau jie dievus vaizduodavo kaip žmones, bet dažnai su žvėrių ar paukščių galvomis. Rutuliojantis žemdirbystei, egiptiečiai pradėjo garbinti saulę. Saulės dievas Ra buvo paskelbtas “dievų karaliumi”. Kaip faraonas valdo žmones, taip Ra valdo dievus.
Nilo slėnį iš rytų ir vakarų supo dykumos. Kiekvieną vasarą 50 dienų pučia karštas vėjas, žmones ir gyvulius kankino kaitra. Gamta tartum apmiršta. Prasidėjus Nilo potvyniui, visa gamta vėl atgyja. Iš čia atsirado mitas apie mirusį ir vėl prisikėlusį dievą Ozyrį. Dykumos dievas Setas nužudė Ozyrį, padėdavusį augti pasėliams. Tačiau kaip atgyja gamta, taip prisikelia ir Ozyris. Prisikėlęs jis tapo karaliumi ir teisėju mirusiųjų karalystėje.
Daug lėčiau negu kitose senovės šalyse, egiptiečiai perėjo prie antropomorfizmo (žmogaus savybių priskyrimas gamtos reiškiniams).
Pagrindiniai Egipto dievai:
Hatora – menų ir linksmybių deivė.
Horas – dangaus dievas, faraono globėjas.
Ozyris – žymiausias Egipto dievas. Mirusiųjų dievas, teisėjas.
Ra – dievas-saulė. Pomirtinės karalystės (amžinybės) globėjas.
Setas – dykumų, blogio dievas.
Anubis – Tėbų mirusiųjų miesto ir balzamuotųjų dievas.
Amonas – didysis Tėbų dievas. Viso Egipto dievas.
Izidė – ištikimybės ir motinystės deivė.
Totas – mėnulio dievas, rašto išradėjas, raštininkų globėjas, laiko viešpats.Kitas Egipto religijos savitumas – nepaprasta reikšmė mirusiųjų kultui. Manyta, kad gyvenimas žemėje, lyg gyvenimas viešbutyje, kurio neverta statyti labai tvirtai, nes jame vis tiek ilgai negyvensi. Geriau iš anksto pasiruošti amžinybės buveinę – mauzoliejų. Egiptiečiai tikėjo, kad siela (gyvybinė energija Ka) sugrįžta į kūną, jei jį pavyksta išsaugoti. Todėl kūnus mumifikuodavo (balzamuodavo). Mumijos paruošimas buvo labai brangus, tad buvo prieinamas tik turtingiesiems. Pagal egiptiečių tikėjimą, Ka turi neatsiskirti nuo kūno, tad paruošta mumija buvo guldoma į karstą – sarkofagą ir statoma stačia, kad mumija kuo labiau panašėtų į gyvo žmogaus įprastą vertikalią padėtį. Paprasti žmonės, neturintys lėšų mumifikacijai ir mauzoliejaus statybai buvo laidojami smėlio duobėje arba bendrame kape.