Senovės egipto religija ir magija
5 (100%) 1 vote

Senovės egipto religija ir magija

Senovės Egipto religija ir magija

Referatas

Įvadas

Šis referatas pasakoja apie seniausios, bei vienos turtingiausių per visą Pasaulio istoriją cilivizacijų – Egipto – religiją. Referate supažindinama su pagrindiniais šios cilivizacijos dievais, glaustai nupasakojama jų reikšmė Egipto dievų panteone, galios, jų vaizdavimo būdai, jų likimas ir pan. Taip pat yra aptarimi pagrindiniai senovės Egipto magijos ypatumai, paskirtis, bei jos pagrindiniai principai.

Egipto dievai

Begalė senovės egiptiečių garbintų dievų jau nuo antikos laikų stulbino neegiptiečius. Jų keisti, dažnai zoomorfiniai, pavidalai mįslingiausi atrodo žmonėms, kurie pažįsta tik pagrindinius tikėjimus-judaizmą, krikščionybę ir islamą. Visų šių religijų išpažinėjams būdingos dvi fundamentalios tikėjimo tiesos, kuriomis jie ski-riasi nuo senovės egiptiečių; kaip tik dėl jų daug kas senovės Egipto religinėje mąstysenoje šiandien atrodo stulbinama ir nesuvokiama.

Pirmasis dalykas – dogmatiškasis monoteizmas, pabrėžiantis vienintelio dievo unikalumą ir visagalybę („Neturėsi kitų dievu, tiktai mane“, „Be Alacho, nėra kito dievo“). Senovės egiptiečių pažiūros buvo visiškai kitokios. Visų pirma, bendriausias egiptiečių žodis dievui pavadinti (nečer) nereiškia beribės kosminės galios, todėl juo gali būti vadinamos esybės, turinčios skirtingą dieviškumo laipsnį, taip pat ir karalius. O kurio nors dievo buvimas nekelia grėsmės kitiems dievams. Todėl monoteizmo nuostata: „Jei mano tikėjimas dievu tikras, tai tavo kitoks tikėjimas yra erezija“, – daugumai egiptiečių nebūtų atėjusi į galvą ki pat krikščionybės laikų.

Amarnos laikotarpis buvo toks neįprastas ne todėl, kad karalius propagavo vieną dievą Ateną kaip vyriausiąją valstybės dievybę, bet kad dėl to buvo paneigiama bent jau viena „konkuruojanti“ dievybė, Amunas Rė.

Kitas svarbus tikėjimo skirtumas tas, kad senovės egiptiečiai neturėjo dieviškojo apreiškimo, šventraščio, kuriame būtų pasakyta, ko dievas tikisi iš žmonių. Egipto dievai, regis, mažai domėjosi juos garbinančių žmonių elgesiu. Kuo galima užrūstinti dievus, žinoma tik iš to, kas išvardyta „neigiamojoje išpažintyje“: mirusieji, stoję priešais dievų teismą ir prašydamiesi įleidžiami į dausas, pasisako gyvenime nedarę įvairių blogų darbų ir atnašaudami nenuskriaudę jokio dievo. Šioje išpažintyje nėra pareiškimų, kad žmogus būtų nusidėjęs tikėdamas vieną dievą kaip savo gelbėtoją.

Regioninių dievybių grupių įvairovė būdinga jau ikidinastiniam Egiptui, tačiau toks dievų pasiskirstymas neturėjo didesnės įtakos šalies politiniam gyvenimui. I dinastijos laikais Egiptui tapus vieninga valstybe, Hie-rakonpolio Horas tapo dievu, globojančiu karaliaus valdžią, tačiau karaliai gerbė kitų dievų kultus, paplitusius skirtingose Egipto srityse, ir jų neslopino. Ši pagarba galbūt ir buvo vienijanti jėga, o karaliaus ryšys su Egipto dievais – karaliaus valdžios pagrindas. Iš kitų karaliui svarbių dievybių minėtinos personifikuotos galios, pavyzdžiui, deivė Maat, reprezentuojanti kosminę tvarką.

Daugumai egiptiečių svarbiausias būdavo savojo miesto dievas (nečer nivti), gyvenantis vietos šventykloje, tačiau kartais jiems prireikdavo tam tikras sritis globojančių dievybių pagalbos. Pavyzdžiui, Taveret ir Besas buvo siejami su gimdymu.

Visai kitaip dievybės buvo susijusios su įvairiomis gamtos jėgomis. Iš jų svarbiausia ir galingiausia – saulė – visada turėjo lemiamą reikšmę, daugiausia kaip dievas Ra, o vienu trumpu laikotarpiu – kaip dievas Atenas.

Dievų ikonografija

Turint tiek daug dievybių, svarbu, kad jos būtų lengvai atpažįstamos. Dievybes, kurios vaizduojamos daugiausia žmogišku pavidalu, geriausia skirti iš galvos apdangalo. Pavyzdžiui, Amunas Ra paprastai vaizduojamas kaip vyriškos lyties antropomorfinė figūra su dviejų ilgų plunksnų karūna. Kitos dievybės būdavo skiriamos pagal išvaizdą, būdingus gamtinius atributus: dievai galėjo būti vaizduojami kaip gyvūnai arba kaip žmonės su gyvūno galva.

Buvo svarbu, kad dievų ikonografija atitiktų jų esmę. Galingų gyvūnų atvaizdai, be abejo, turėjo sustiprinti dieviškosios valdžios aurą, – štai kode) Sobeką įkūnija krokodilas. Deivės Sachmet varde reikšmės – „galingoji“ – ir grėsmingos liūtės atvaizdo derinys tikrai nedviprasmiškas. Kita vertus Anubis ir Vepvavetas vaizduojami šakalo ar žmogaus su šakalo galva pavidalu, – tai tinka dievybėms, susijusioms su laidotuvėmis ir kelione iš šio pasaulio į pomirtinį gyvenimą, nes šakalai daugiausia pasirodydavo šalia kapinynų, sėlinantys dykumos pakraščiais.

Tokios asociacijos mene galėjo kelti ikonografinių problemų. Pavyzdžiui, vaizduojant Totą ir norint paslėpti ploną ibio kaklą, kyšantį iš žmogaus pečių, pridedamas didelis perukas. Kai
kuriais atvejais pati gyvūno galva keistai derėdavo su žmogaus kūnu, todėl būdavo randama kitų sprendimų: dievas Gebas ne žąsiagalvis, bet su žąsimi ant galvos. Amuno („paslėptojo“) kilmė neaiški, kaip sako ir jo vardas, tačiau tas paslaptingumas tiko, kai Naujojoje karalystėje per šventes jo statula būdavo iškilmingai nešama per Tėbus, paslėpta nuo garbintojų žvilgsnių savo dieviškosios laivės pastogėje.

Dievai taip sutapo su savo ikonografiniais pavidalais, kad ir atitinkami gyvūnai tam tikra prasme tapo „šventi“. Kyla pagunda pervertinti šių kultų reikšmę, kaip atsitiko graikams ir romėnams, ypač prieš vėlyvąjį laikotarpį, kai gyvūnų garbinimas, regis, ypač suklestėjo tarsi nacionalinis protestas prieš svetimšalių viešpatavimą. Tačiau dieviškumas buvo siejamas ir su ekonomiškai nereikšmingais gyvūnais; pavyzdžiui, Toto šventieji gyvūnai buvo ibis ir babuinas. Iš didesnių, ūkiškai svarbesnių gyvulių bene geriausias pavyzdys – vienintelis dievo įsikūnijimu parinktas Apio jautis Memfyje.

Dievų šeimos

Gali pasirodyti paradoksalu, kad egiptiečių tauta, garsėjusi keistomis dievybėmis ir neįprastomis religinėmis apeigomis, savo dievus traktavo daugiausia remdamasi kasdiene patirtimi. Dievų modelis buvo žmogus su savo pagrindinėmis reikmėmis, troškimais ir elgsena. Pirmiausia egiptiečiai ėmėsi spręsti problemą, kaip atsirado dievai. Jei modeliu laikome žmones, atsakymas aiškus -lytinio dauginimosi būdu. Keletas skirtingų Kūrimo mitų – tai dievų, gimstančių, kad apgyventų visatą, genealogijos. Naujosios karalystės laikais tapo įprastos dievų šeimos, triados – tėvas, motina ir kūdikis. Tėbai buvo Amuno Ra, Mut ir Chonsu buveinė; Memfis – Ptacho, Sachmet ir Nefertumo; o Abidas – ir apskritai visa šalis – ypač garbino pavyzdinę Ozyrio, Izis ir Horo šeimą.

Jeigu dievai panašūs į žmones, jiems reikia pastogės. Egipto šventyklos buvo statomos ne tikinčiųjų bendruomenei, kuri ten atliktų apeigas, o dievams gyventi tiesiogine prasme, nes dievas esti statuloje, kuri stovi šventyklos vidury. Egiptiečių kalbos žodis, kuriuo vadinama šventykla -hut – reiškia tiesiog gerai įrengtą, erdvų namą. Pagrindinė veikla šventykloje yra apeiginis aptarnavimas: jeigu dievas (deivė) panašus į žmogų, jį (ją) reikia pamaitinti, tad svarbiausias dievo garbinimo būdas – reguliarus atnašavimas.

Mitai

Nors Egiptas neturėjo šventraščio, kuriame būtų išaiškinta dievų valia, įvairiais būdais rasdavosi idėjų apie „teisingą“ visatos tvarką. Svarbiąsias tiesas paaiškindavo mitai. Ypač svarbus Ozyrio ir Horo mitų ciklas, mat jis perteikia žmonėms deramos ir nederamos elgsenos modelį (Isis – žmonos ir motinos pavyzdys, Setas – brolžudys). Mite atskleidžiama Ozyrio idėja – tai miręs dieviškasis karalius, valdantis pomirtinį pasaulį, o jo sūnus Horas-gyvas dieviškasis karalius, teisėtai perimantis tėvo sostą. Mitai yra tarsi dramos, kurioms reikia vaidmenis atliekančių aktorių, todėl randasi daugybė dievybių su savitais charakteriais. Beje, pažymėtina, kad dievai, kaip ir žmonės, gali turėti ir „gerų“, ir „blogų“ savybių. Pavyzdžiui, Setas – galingas dievas, kuris kartais elgiasi blogai, kartais geriau, tad visada reikia jį nuteikti savo naudai. Be to, tai svarbi rytinio Deltos pakraščio dievybė globėja. Tik palyginti vėlyvu Egipto istorijos laikotarpiu Setas tarsi praranda trečiąjį matmenį – tampa tiesiog blogio įsikūnijimu, ir jo įvaizdis imamas pulti. Tai pranašauja nepakantumą religinei įvairovei, kurio iki tol nėra buvę Egipto istorijoje

Amonas, viena pagrindinių egiptiečių panteono dievybių, saulės dievas. Amonas šventasis gyvūnas buvo avinas. Ikonografijoje Amonas. vaizduotas vyru (kartais su avino galva) su karūna, dviem plunksnomis ir saulės disku. Iš pradžių Amonas bu vo vietinis Tėbų dievas, viršesnis už vietinį karo dievą Montq. Ilgainiui Amono kultas paplito ir kitose vietose, tačiau tik susiliejęs su Heliopo-lio saulės dievu Ra. Naujosios Karalystės laikais Amono Ra kultas išplito po visą Senovės Egiptą. Tai liudija jam, jo žmonai – deivei Miltai ir jų sūnui – dievui Chonsuii pastatytos didingos šventyklos Karnake ir Luksore (prie Tėbų). Amonas buvo Heliopolio eneados vyriausiasis dievas, Memfio ogdoadoje kartu su „sukurtąja“ deive Amauneta įkūnijo neįžvelgiamą kosminę tamsą – vieną iš pirminių Visatos elementų. Įsigalint sinkretizmui, Amonas susiliejo ne tik su Ra, bet ir su Atumu, Minu, Ptacliu, Sebeku, Chapu ir kt.

Amonas – polifunkcionalus dievas, visapusiškos veiklos demiurgas. Iš pradžių jis sukūrė pats save, paskui – pasaulį, dievus ir žmones. Kaip vienkartinio veiksmo demiurgas, Amonas yra „tolimasis dievas“, bet jis ir kaip „artimasis dievas“ be paliovos ir aktyviai dalyvauja gamtos, dievų ir žmonių gyvenime. Kaip „artimasis“ ir net „asmeninis dievas“, Amonas yra faraono „tėvas. Luksoro šventyklos freskoje vaizduojama, kaip Amonas, įgijęs faraono Tutmozio IV (XV a. pr. Kr.) pavidalą, patenka į faraono žmonos apartamentus, ji, „išvydusi dievo Amono grožį, labai nudžiugo“, o vėliau pagimdė sūnų, būsimąjį faraoną Amenchotepą III, kurio vardas reiškia „Amonas patenkintasis“.
tekstų atsispindi Amono-„tėvo“ ir faraono- „sūnaus“ santykiai. Paskutiniuoju Naujosios Karalystės laikotarpiu (XIII-XI a. pr. Kr.) Amonas buvo „artimasis dievas“ ir eiliniams egiptiečiams. Tai liudija daugelis (apie 150) tekstų, kuriuose Amonas apibūdinamas kaip teisingas ir gailestingas dievas. Amonas yra ir dievas orakulas: pagal jo nurodymus faraonė Chatšepsutė (XVI a. pr. Kr.) rengia prekybinę ekspediciją į Punta, faraonas Ramzis II paskiria vyriausiuoju Tėbų žyniu Nebunenefą. I tūkst. pr. Kr. Amono orakulo svarbiausiu centru tampa dievo šventykla Sivos oazėje Libijos dykumoje, į šią šventyklą 332 m. pr. Kr. iškeliauja ir Aleksandras Makedonietis, norėdamas sužinoti savo ateitį. Amono kultas buvo paplitęs ir už Niloslėnio, ypač Nubijoje (dab. Sudanas), kur jis įgavo valstybinį pobūdį ir kur svarbiausia Amono hipostaze galima laikyti Napatos valstybės (VIII- VI a. pr. Kr.) svarbiausiąjį dievą-Napatos Amoną.

Anubis (iš senovės gr.), Inpu (iš senovės egipt.), egiptiečių mitologijoje požemio dievas, mirusiųjų globėjas. Anubis šventasis gyvūnas buvo juodasis šakalas arba šuo. Ikonografijoje Anubis vaizduotas vyru su šių gyvūnų galvomis. Iš pradžių Anubio kulto centras buvo Kasas (senovės gr. Kinopolis – „šuns miestas“), bet jau Senosios Karalystės laikais Anubio kultas paplito po visą Senovės Egiptą. Senosios Karalystės laikotarpiu Anubis buvo laikomas mirusiųjų pasaulio valdovu, bet ilgainiui šią funkcijąją perėmė Ozyris. Tačiau Anubis vaidina svarbų vaidmenį Ozyrio mitų cikle: Anubis kartu su Izide ieško ir suranda Ozyrio kūną, saugo jį nuo priešų; Anubis dalyvauja mirusiųjų teisme, kur jo pareiga yra paskelbti mirusiajam jo ka teismo nuosprendį. Senovės egiptiečiai laikė Anubį mirųsiųjų mumifikavimo papročio pradininku, jis atliko svarbų vaidmenį laidojimo apeigose. Anubio kultas Senovės Egipte buvo labai patvarus. Už Senovės Egipto ribų Nubijoje (dab. Sudanas) Merojės valstybės laikais (VI a. pr. Kr. – IV a.) buvo sukurtos freskos, kuriose priešpriešiais vaizduojami vietinis valdovas ir Anubis.

Apis, egipt. mitologijoje archajiškas vaisingumo dievas, IV ir III tūkst. pr Kr. sandūroje Apis garbintas Memfyje. Apio šventasis gyvūnas ir personifikacija -juodmargis jautis, kurį graikų istorikas Herodotas (V a. pr. Kr.) taip aprašo: „Jis visas juodas, o kaktoje baltas trikampis; ant nugaros erelio atvaizdas, uodegoje – dvigubi plaukai, po liežuviu – skarabėjo atvaizdas“.

Vėliau Apis buvo laikomas dievo Ptacho šventuoju gyvūnų, siejamas su Ozyriu ir požemio karalyte, o helenizmo epochoje Apis ir Ozyris susiliejo į sinkretišką dievą Serapį, kurio šventykla veikė Aleksandrijoje iki pat IV a. Gyvas jautis Apis buvo laikomas specialiame Apeono pastate, o negyvą mumifikuodavo ir palaidodavo tam skirtame nekropolyje – Serape.

Apopas, egipt. mitologijoje, dažniausiai soliariniuose mituose, milžiniška gyvatė, požemio būtybė, tamsos ir chaoso įsikūnijimas; šviesos ir tvarkos saugotojo – saulės dievo Ra – antipodas ir priešininkas. Viename solia rinių mitų pasakojama, kad Ra kasnakt plaukia naktiniu luotu Meskete- te per požeminį Nilą. Apopas išgeria upės vandenį, kad sukliudytų Ra kelionę. Vidurnaktį priešininkai stoja į dvikovą. Ra nugali grėsmingąjį varžovą, priverčia jį išvemti išgertąjį vandenį ir keliauja toliau pasitikti naujos dienos, šviesos ir tvarkos.

Atonas, egipt. religijoje ir mitologijoje saulės disko personifikacija; vie na iš saulės dievo hipostazių. Tai liudija posakiai „Atumas savo Atone“Ra kūnas – Atonas“. Naujosios Ka ralystės 18-osios dinastijos faraono Amenchotepo III (XV a pr. Kr.) laikais Atonas garbintas kaip savarankiškas saulės dievas; faraonas reformatorius Amenchotepas IV (XIV a. pr. Kr.) uždraudė Amono kultą bei kitų dievų garbinimą ir paskelbė Atoną vieninteliu viso Egipto ir egiptiečių dievu. Pats faraonas pasikeitė vardą – iš Amenchotepo („Amonas patenkintasis“) tapo Echnatonu („Atonui mielas“), naująją sostinę pavadino Achetatonu(„Atono horizontas“) ir pasiskelbė Atono kulto vyriausiuoju žyniu.

Atumas, egipt. mitologijoje archajiškas saulės dievas. Iš pradžių kulto centras buvo Heliopolyje, tačiau Atumas garbintas ir Hermopolyje bei kt. Aukštutinio ir Žemutinio Egipto miestuose. Ikonografijoje Atumas dažniausiai vaizduotas vyru su dviguba (Aukštutinio ir Žemutinio Egipto) karuna ant galvos. Vykstant sinkretizmo procesui, Atumas susiliejo su Ptachu,Horu, Cheprhi ir kt. dievais, o glaudžiausiai – su Ra, ir atsirado vienas saulės dievas Ra Atumas. Atumas buvo dievas demiurgas. Ra Atumo kaip demiurgo vaidmuo ypač akcentuotas Heliopolio religiniame spekuliatyviniame. Mokyme apie eneadą, kur teigiama, kad Ra atumas „pats save sukūręs“ iš pirmapradžio chaoso, „iš Nuno iš nebūties“, paskui jis sukūręs visą dievų devynetą. Atumas, kaip saulės dievas, naktį nusileidžia į požemį ir yra susijęs su anuo pasauliu. „Mirusiųjų knygos „

125 skyriuje Atumas minimas kaip vienas iš pomirtinio teismo kolegijos narių.

Basta, Basteta, egiptiečių mitologijoje, džiaugsmo ir pramogų deivė. Bastos šventasis gyvūnas buvo katė. Basta vaizduota moterimi su katės galva. Ji dažnai buvo tapatinama su deivėmis Muta, Tefnut, Hator ir Sechmeta. Svarbiausias bastos kulto centras buvo Bubastis, kur stovėjo puošni šventykla. Herodotas
(V a. pr. Kr.) rašo, kad Bastos šventės dienomis „vietinių žodžiais, neskaitant vaikų, čia susirenka apie 700 000 vyrų ir moterų“. Nors toks dalyvių skaičius ir kelia abejonių, bet Bastos populiarumą, Senovės Egipte liudja tiek paprotys mumifikuoti negyvas kates ir laidoti jas specialiame nekropolyje Bubastyje, tiek nuostata, jog užmušti katę – sunkus ir baustinas nusižengimas.

Aukštutiniame Egipte dar net XIX a. buvo paplitęs tikėjimas, kad džinų dvasios yra įsukūnijusios katėse. Senovės graikai tapatino Bastą su Artemide.

Besas, egipt. mitologijoje dievybė (kartais ir bendras kelių dievybių pavadinimas), kurios svarbiausia funkcija buvo savo bjaurumu atbaidyti piktąsias jėgas, apsaugoti žmogų ir jo būstą. Besas vaizduotas kaip kreivakojis, barzdotas, neišvaizdus, grimasos iškreiptu veidu nykštukas. Daugybė statulėlių – amuletų rasta ne tik Nilo slėnyje, bet ir toli už jo ribų – Urake, vakarų Azijoje. Dieviškųjų, palankių žmonėms nykštukų vaizdinių aptinkama ir senovės graikų mitologijoje (kabyrai), vakarų Europos viduramžių folklore (gnomai). Fundamentalų vaikalą apie senovės egiptiečių Besą, yra parašęs Latvijos egiptologas P. Baluodis (Balodis) – „Įvadas į Egipto nykštukinių Dievų istoriją“.

Chapas, Nilo upės personifikacija, egipt. dievybė, garbinta kaip drėgmės ir gyvybės teikėja. Ikonografijoje Chapas vaizduotas kaip apkūnus vyras su dideliu pilvu ir moters krūtimis – garovės ir gausumo simboliais; ant jo galvos – papiruso tiara, o rankose – indas su vandeniu. Chapas garbintas visame Egipte, o jo kulto centras buvo Gebelsilsilės tarpeklis (pietų Egipte), nes ten Nilas išteka iš požemio (duato). Kasmet prieš Nilo potvynio pradžią Chapo garbei buvo rengiama šventė. Jos metu į upę mesdavo akmens plokštes su dievui skirtųjų aukų sąrašu, taip pat skaitydavo dievui skirtus himnus ir mitus, siekdami užtikrinti, kad potvynis prasidėtų laiku ir poplūdžio vanduo pasiektų reikaimą lygį. Šiuose mituose ir himnuose Chapas laikomas vienu iš svarbiausių senovės egipt. panteono dievų, prilyginamas Ra eneados dievams. Chapo kultas išliko populiarus ir graikų-romėnų laikais; jis paplito taip pat už Egipto ribų, pvz., Nubijoje, kur Chapas vaizduotas negroidu.

Chebsedas, viena iš svarbiausiųjų senovės egipt., kalendorinių švenčių, kuri pirmąkart būdavo švenčiama trisdešimtaisiais faraono valdymo metais, o paskui kas treji metai (kartais ir kitu laiku). Chapo tikslas – atgaivinti faraono fizines ir dvasines jėgas. Šventė prasidėdavo iškilmingomis eitynėmis, aukojimu ir maldomis dievams Ra, Horui ir kt. Šventės kulminacija būdavo apeigos, imituojančios faraono mirtį. Galimas daiktas, kad iš pradžių ligotas ir nukaršęs valdovas būdavo ir užmušamas, vėliau valdovą pakeisdavo vergas, o Naujosios Karalystės laikais vietoj faraono būdavo „užmušama“ statula. Paskui vykdavo faraono „atgaivinimo“ ceremonija – pagal ritualą jis turėdavo bėgti, tai simblizavo faraono artėjimą prie dievų, jam reikėdavo atlikti ir kitas apeigas, kurios reiškė, kad atnaujinta faraono valdžia gamtai ir užtikrintas Nilo potvynio vandenų dosnumas. Šventei baigiantis faraonas užlipdavo į sostą, o tai reiškė, kad jis gali užtikrinti Egipto klestėjimą ir egiptiečių gerovę.

Chepris („tasai, kurs [pats iš savęs] atsirado“; iš veiksmažodžio „atsirasti“, „tapti“), senovės Egipto saulės dievas. Chepris šventasis gyvūnas ir jo įsikūnijomas buvo vabalas skarabėjas. Iš pradžių Chepris buvo savarankiška dievybė, o Senosios Karalytės laikais ji susiliejo su Heliopolio saulės dievu Atumu ir tapo jo hipostaze. Kaip Atumo hipostazė, Chepris įkūnija ryto saulę. Chepris tapatinamas ir su Ra.

Cherišefas, egipt. mitologijoje Herakleopolio (vid. Egipte) dievas Chepris vaizduotas žmogumi su avino galva. Chepris garbintas kaip demiurgas: „Kai jis pasirodo, žemė nušvinta, jo dešinioji akis – saulė, o kairioji – mėnulis, jo ba – šviesa, o šnervių alsavimas visa atgaivina“. Cherišefo epitetai – „dievų valdovas“, „Abiejų Žemių ponas“. Jis buvo „artimasis dievas“, kuris drėkina žemę ir saugo vandens šaltinius. Cherišefo kultas paplito ir įsitvirtino ne visame Egipte.

Chnumas, egipt. vaisingumo, taip pat puodininkystės dievas. Iš pradžių kulto centras buvo Elefantina (pietų Egipte), o Chnumas vaizduotas avinu, vėliau – vyru su avino galva. Pirmaisiais metais po Kr. Chnumo kultas paplito Esnoje (pietų Egipte), kur Chnumas garbintas kaip demiurgas. Mitas pasakoja, kad pats Chnumas atsirado iš okeano Nuno ir puodų žiedimo ratu sukūrė visą pasaulį. Tai suartino Chnumą su dievais demiurgais – Ptachu, Amonu, Ra. Chnumas taip pat yra žmonių gynėjas nuo priešų. Kadangi žodžiai „ba“ (siela) ir „avinas“ (Chnumo šventasis gyvūnas) egiptiečių kalboje sutampa, tai dėl mitologinei mąstysenai būdingo asociatyvumo Chnumas buvo laikomas kitų dievų, pvz.,Glebo ba įsikūnijimu.

Chonsas („praeinantis“), egipt. mėnulio dievas, atliekantis laiko, skaičių ir skaičiavimo dievo funkcijas. Chonso kulto centras buvo Tėbai (pietų Egipte), kur jis garbintas kaip triados (maonas, Muta ir jų sūnus Chonsas) narys. Chonso kultas buvo paplitęs ir kituose miestuose, kur atsirado Chonso hipostazės, taip pat „Chonsas – likimo
lėmėjas“. Naujosios Karalystės laikų (apie 1580 – 1070 pr Kr.) pasakojime „Valdovo duktė iš Bachtanės“ užsimenama, kad Tėbų Chnumas pasiuntė savo hipostazę „Chnosą – likimo lėmėją“ į tolimą kraštą Bachtanę, kad išgydytų vietinio valdovo dukterį. Vykstant sinkretizmo procesui, Chnosas susiliejo su kitais senovės egiptiečių panteono mėnulio dievais, glaudžiausiai su Totu.

Gebas, egipt. mitologijoje žemės dievas, chtoniška dievybė, vienas iš Heliopolio eneados dievų, dievų Šu ir Tefnut sūnus, kuriam su jo seserimi ir žmona Nut gimsta Ozyris ir Izidė, Setas ir Neftidė. Ikonografijoje Gebas vaizduojamas vyru su Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karūna ant galvos;jis guli horizontaliai išsitiesęs; tai atitinka Gebo vaidmenį sevovės egiptiečių kosmogoniniuose ir kosmologiniuose vaizdiniuose. Viename iš senovės egiptiečių kosmogoninių mitų variantų pasakojama apie Gebo vaidą su Nut dėl to, kad ši kasdien praryja savo vaikus – dangaus šviesulius. Todėl Šu atskyrė sutuoktinius vieną nuo kito, palikdamas Gebą horizontaliai išsitiesusį apačioje. O Nut pakeldamas į viršų. Gebas yra geranoriškas dievas, saugantis gyvuosius ir mirusiuosius nuo gyvatės įgėlimo, aprūpinantis žmones viskuo, kas būtiniausia. Iš Gebo išteka Nilas. Gebas yra susijęs su požemio viešpatija: jis vienas iš mirusiųjų teismo narių. Gebas aktyviai veikia ir valdovo mituose bei Ozyrio metų cikle. Sakmėje „Horo ginčas su Setu“Gebas vadovauja dievų sueigai, kurioje pripažįstama Horo teisė į Egipto valdovo sostą, iki Ozyrio priklausiusį pačiam Gebui. Horas faraonas yra „Gebo įpėdinis Egipto valstybėje“

Hator („Horo buveinė“), egiptiečių dangaus deivė. Iš pradžių Hator kulto centras buvo Dendera ( pietų Egipte), kur jį vadinta „Denderos valdove“ ir kur dar graikų-romėnų laikais buvo garbinama dievybių triada – Horas., Hator ir jų sūnus – muzikos dievas Ihis. Už Denderos ribų aukštutiniame ir Žemutiniame Egipte Hator garbinta dar 29 vietovėse. Hator šventasis gyvūnas buvo karvė, nors kia kur kaip Hator įsikūnijimas garbinti medžiai sikomoras ar datulė. Vykstant sinkretizmo procesui, Hator buvo prilyginta Ra Akiai, Ra dukterims Sechmetai ir Tefnut, kuri buvo siejama su soliarinėmis dievybėmis. Vien Hator skirtų mitų nebuvo, bet ji minima soliariniuose ir eschatoliuose mituose, kur atlieka keletą funkcijų. Eschalotiniame mite „Žmonių sunaikinimas“ Hator vykdo Ra įsakymą ir žudo žmones dykumoje, o vėliau, kai Ra pasidaro gaila žmonių, jis, tik nugirdęs Hator alumi, sutramdo jos kraujo troškimą ir smurtą. Hator taip pat yra meilės ir linksmybės, muzikos ir šokių globėja; muzikos instrumentas – vienas jos atributų. Šio mito pabaigoje Ra pakeliamas į dangų ant dangaus karvės Hator nugaros. Legendoje apie „Mirti pasmerktąjį faraono sūnų“ pasakojama, kad gimus berniukui, „atėjo septynios deivės Hator, kad nulemtų jo likimą“, o pasakoje apie du brolius sakoma, kad septynios Hator „vienu balsu pareiškė“: „Ji (pasakos herojė) mirsianti nuo kalavijo“. Tai rodo senovės egiptiečių vaizdiniams būdingą Hator ryšį su likimo lėmimu. Hator polifuncialumas prasidėjo prie jos kultūros paplitimo už Nilo slėnio ribų – Sinajaus pusiasalyje, Finikijoje, Nubijoje (dabartinis Sudanas).

Horas („aukštis“, „dangus“), egiptiečių mitologijoje vanago ir sakalo pavidalo dievų pirminis vardas. Horai kaip archaiški medžioklės dievai garbinti daugelyje Aukštutinio ir Žemutinio Egipto nomų; užmušęs šventąjį paukštį buvo baudžiamas mirtimi, o negyvus paukščius balzamuodavo ir laikydavo specialiuose nekropoliuose. Ilgainiui atskirti Horai susiliejo į vieną dievą Horą, kuris nuo Senosios Karalystės laikų iki pat krikščionybės įsigalėjimo buvo garbinamos kaip dvi pagrindinės hipostazės – Horas, kaip Ozyrio ir Izidės sūnus (Horsaisetas), kuris garbintas visame Nilo slėnyje ir kaip Bachdeto Horas. Bachdeto Horui būdingas glaudus ryšys su Aukštutinio Egipto miestu Bachdetu (Adfumi) nesutrukdė ir šiai hipostazei paplisti po visą Egiptą. Denderoje (pietų Egipte) dar graikų-romėnu laikais Horas kartu su Hator ir jų sūnumi ) muzikos dievu Ihi – sudarė triadą.

Šiuo metu Jūs matote 39% šio straipsnio.
Matomi 3825 žodžiai iš 9761 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.