Senovės Graikija niekada nebuvo susivienijusi į vieną didelę valstybę. Senovės Graikija vadinami šimtai miestų-valstybių, kuriuos patys graikai vadino poliais.
Gyventojai
Apie seniausius pietų Balkanų pusiasalio ir jam priklausančių salų gyventojus kol kas nėra pakankamai tikslių duomenų.Remiantis senovės graikų padavimais, išlikusiais Homero poemose ir graikų istorikų veikaluose, žymiausios šių rajonų seniausių gyventojų gentys buvę pelazgai. Kokia jų kilmė – neaišku. Herodotas juos laikė graikų giminaičiais.Iš salose gyvenusių seniausių genčių galima paminėti kretiečius, kurių etninė priklausomybė irgi kol kas neaiški.
III tūkstantmečio pr. m. e. Pabaigoje, sprendžiant iš archeologinių paminklų, Balkanų pusiasalio pietuose gyveno seniausia graikų gentis – achajai.
II tūkstantmetyje pr. m. e. Šioje gentyje vyko klasių formavimosi procesas.
XII a. pr. m. e. Prasidėjo graikų genčių – doriečių – kraustymasis į Balkanų pusiasalio pietus; doriečiai sutriuškino ankstyvąsias klasines achajų valstybes ir privertė gentis vėl kraustytis.
Senovės graikų gentys galutinai susiformavo I tūkstantmetyje pr. m. e. ir apsigyveno taip: Šiaurės Graikijoje – Tesalijoje ir Vidurio Graikijoje – Bojotijoje gyveno eoliečiai; jie įsikūrė taip pat Egėjo jūros šiaurinės dalies salose, iš jų ir Lesbo saloje, bei Mažosios Azijos šiaurvakarių pakrantėje. Vidurio Graikijos rytuose, Atikoje, Eubojos saloje, Egėjo jūros centrinės dalies salose apsigyveno joniečiai. Achajai išsilaikė Peloponeso dalyje – Lakonijoje, Mesėnijoje, Argolidėje, Korinto srityje ir Elidėje – gyveno doriečiai. Jie įsikūrė ir Egėjo jūros pietų salose, Rode, Kretoje bei Mažosios Azilos pakrantėje.
Senovės Graikai savo tėvynėje ir nukariautuose kraštuose pastatė penkis iš septynių pasaulio stebuklų:Dzeuso statulą Olimpijoje, Artemidės šventyklą Efese, Helijo statulą Rodo saloje, mauzoliejų Halikarnase ir švyturį Aleksandrijoje. Graikai davė pasauliui daugybę iki šiol egzistuojančių dalykų: olimpines žaidynes, teatrą, svarbiausių mokslų pradmenis, vieną geriausių valdymo formų – demokratiją. Net ir šiuolaikinių mokslo ir mokymo įstaigų akademija, gimnazija irgi atėjo iš senovės Graikijos.
Religija
Graikų religija ėmė formuotis dar Kretos–Mikėnų epochos bei irstančios giminės santvarkos (XI–IX a. pr. m. e.)laikotarpiu. VIII–VII a. pr. m. e. ji jau buvo visiškai susiformavusi.Tai yra dievų sužmoginimas, jų įsivaizdavimas kaip stiprių, gražių žmonių, nemirtingų ir amžinai jaunų.
Šventės
Senovės Graikijoje buvo rengiami tokie kultūriniai renginiai, kurie tarsi siejo į vieną visumą įvairius miestus ir jungė graikų tautybę. Savo šventėmis, žaidimais, orakulais graikų tautybę vienijo Balkanų pusiasalio miestai. Graikijoje švenčiamos specialios šventės, skirtos dievams, nebuvo vien religinės, nes svarbiausia šiose šventėse buvo fizkultūrinės varžybos, taip pat muzika, dainos ir pan. Į tokias šventes suplaukdavo žmonių iš visų Graikijos polių. Pagarsėjo šventės Heros Argietės garbei Argo mieste Peloponese, Panatejanos, t. y. Šventės deivės Atėnės garbei Atėnuose, ir kt. Į Atėnus tuo metu daug žmonių iš įvairiausių Graikijos miestų. Ypač garsėjo moterų procesijos Atėnuose.Paprastai moterys sėdėdavo namie specialiose patalpose–ginekėjose–ir beveik niekur nepasirodydavo. Vaikščiodavo jos, lydimos artimų giminaičių ir tarnaičių. Tačiau panatenajų moterys dalyvaudavo iškilmingoje eisenoje deivės Atėnės garbei.Šventiškai pasirėdžiusios, jos laisvai išeidavo į gatves. Šią šventę graikai šventė iškilmingai: buvo šokama, dainuojama, einami rateliai, vaidinama.