Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos
VII c klasės mokinio Justo Deksnio
Istorijos referatas
[pic]
Turinys1.
Pratarmė……………………………………………………….
..3psl.
2. Demokratijos atsiradimas………………………………….4psl.
3. Atėnų
demokratija……………………………………………4psl.
4. Atėnų politinės
institucijos………………………………..5psl.
5.
Sparta…………………………………………………………
…..6psl.
6. Kretos
istorija………………………………………………….6psl.7. Mikėnų
civilizacija…………………………………………..7psl.
8.
Troja………………………………………………………….
…..8psl.
9. Graikų
dievai…………………………………………………..9psl.
10. Olimpo
dievai………………………………………………..10psl.
11.
Nimfos…………………………………………………………
11psl.
12. Graikų
filosofai……………………………………………..12psl.
13.Aleksandra Makedonietis………………………………..14psl.
14.Teatras……………………………………………………….
…15psl.
16.Olimpinės
žaidynės………………………………………..16psl.
Pratarmė
Senovės graikai yra vieni pirmųjų europiečių, susipažinę su Rytų
civilizacijų laimėjimais ir išplatinę juos Europoje. Rytiečiai graikus
išmokė abėcėlės, kuri buvo gerokai supaprastinta dantiraščio ar hieroglifų
forma. Raštas graikams padėjo įamžinti filosofų, poetų, politikų darbus ir
mintis.
Graikų mąstytojai kitu žvilgsniu pažvelgė į juos supantį pasaulį.
Jie tikėjo, kad žmonijos likimas priklauso nuo dievų valios, tačiau pradėjo
suprasti, jog ir žmogus gali pažinti bei paaiškinti gamtos ir visuomenės
gyvenimo reiškinius. Graikai domėjosi valstybės valdymo menu. Jie daug
svarstė, kokia valstybės santvarka geriausia. Deja, graikų valstybių
likimas leidžia manyti, jog geriausia valstybės santvarka taip ir nebuvo
sukurta.
Graikų mitai dar ir dabar yra įkvėpimo šaltinis
rašytojams,dailininkams,skulptoriams.Senovės graikai sukūrė daug įdomių
mitų, bet vienas yra ypatingas. Kuo jis įdomus? Svarbiausias graikų dievas
Dzeusas įsimyli finikiečių karaliaus dukterį Europę ir, pavirtęs jaučiu,
pagrobia ją. Europė atsiduria nežinomoje žemėje, kuri vėliau pavadinama jos
vardu.
Senovės Graikijos istorija
Demokratijos atsiradimasAristokratai tradiciškai turėjo afiliacijos teisę, o tai tapo reikšminga
prasidėjus vidinėms migracijoms, nes tik per įsūnyjimą migrantai galėjo
įsitraukti į kitas, ne gimtąsias bendruomenes. Aristokratų valdžią stiprino
ir teisė teisti už nusikaltimus. Teisės samprata buvo kitokia. Nusikaltimas
praktiškai nesiskyrė nuo nuodėmės. Žmogžudystės atveju spręsta kaip
pralietas kraujas užteršė žemę. Dėl to VII-VIII a. pr. m. e. masiškai
vykdomi „apvalymo“ aktai. Tai galėjo daryti tik aristokratai. Aristokratų
rolė prieštaravo naujai ūkinei situacijai. VIII a. pr. m. e. įtampa pasiekė
viršūnę. Labiausiai nusiteikę kovoti su arsitokratais buvo pirkliai. Tai
buvo naujas pirklių-amatininkų-piratų sluoksnis. Kova prasidėjo dėl
įstatymų kodifikacijos. Užrašyti įstatymus galėjo tik patys aristokratai.
Aristokratams buvo būdingas asketiškas gyvenimo būdas, tačiau VII a.
padėtis keičiasi. Prekeiviai savo gyvenimo būdu užkrečia dalį aristokratų.
Nusigyvenę aristokratai VII a. vid. sudarė patį revoliucingiausią
visuomenės sluoksnį. Jie tampa tarpsluoksniu tarp aristokratų ir prekeivių.
VII a. viduryje susidaro patinė situacija. Nusigyvenę aristokratai pradeda
vadovauti tironiškai-demokratiškai revoliucijai. Tirono (tyrranos) sąvoka
tuo metu neturėjo blogos reputacijos. Tirono valdžia rėmėsi balanso
principu, paveldima buvo tik retais atvejais. Svarbiausias tirono vaidmuo
buvo teisės kodifikavimas. Tironai palaikydavo gerus ryšios su Dionizo
religija ir kultais, kurie buvo liaudiški, stengėsi uždrausti aristokratinę
religiją.
Tironai atsirado visuose Graikijos miestuose su kai kuriomis išimtimis –
Mitilena ir Atėnais. Mitilenoje sukuriama renkama valdovo pareigybė –
itakas Aisinetas (teisėjas, turintis valdovo įgaliojimus), kuris renkamas
10-iai metų. Atėnuose renkamas tironas (dialatas) yra Solonas. Jų
įgaliojimai buvo tironiški, bet pareigybės renkamos ir ribotos laiku.
Spartos ir Kretos vystymasis pasuko kita kryptimi. Kretos ir Spartos
aristokrati patys sutinka užrašyti įstatymus, užbėgdami už akių tironams.
Sparta turėjo 28 seniūnų
tarybą ir du karalius (Likurgo santvarka), be to
eforatą – stebėtojų tarybą. Tai balansuojant valdžią demokratijos Spartoje
neatsirado.
Atėnų demokratija
Klasikinis polis, kuriame matome demokratijos vystymąsi yra Atėnai. VII a.
pr. m. e. įvykdomos pirmosios reformo – Drakonto įstatymai. Kilono bandymas
įvykdyti tironišką perversmą nepavyksta. 594 m. Atėnų aristokratai išrenka
Soloną dialaku 10-čiai metų. Solonas per šį laikotarpį įtvirtino
demokratijos pagrindus.
561 m. pr. m. e. Persistratas įvykdo sėkmingą perversmą, pasitelkęs Spartos
kariuomenę. Paskutinė Atėnų demokratijos pakopa siejama su Kleistenio
vardu. Jis likviduoja bet kokius aristokratijos reliktus. Kleistenis suardo
Atėnų bendruomenę, jos galimybes grupuotis pagal interesus. Jo santvarkoje
grupinių interesų būti neturėjo, buvo sukurtos tritijos, kurios būdavo
sumaišomos, kad negalima būtų balsuoti geografiniu principu.
Atėnų politinės institucijos
Atėnų politines institucijas galima būtų išskirstyti į 3 dalis pagal
valdžios pobūdį: tautos susirinkimas, taryba ir renkami pareigūnai-
archontai ir strategai.Susirinkimas priiminėjo politinius sprendimus, o taryba užsiimė politikos
įgyvendinimu ir administraciniais reikalais. Tautos susirinkimas būdavo
šaukiamas kartą per mėnesį, vėliau maždaug 4 sykius, per metus būdavo apie
50 susirinkimų. Susirinkimas būdavo sušaukiamas Tarybos sprendimu.Reikšmingiausios archontų ir areopago institucijos nuo maždaug V a. ėmė
prarasti realią valdžią, kuri koncentravosi taryboje. Archontai buvo
pasidaliję pareigybes ir faktiškai vadovavo valstybei. Nors jų faktiška
galia buvo labai maža iš piliečių jie susilaukdavo ypatingos pagarbos,
matyt dėl sakralinių, simbolinių šių pareigų pobūdžio.Archontai turėjo savus pavadinimus. Tai eponimas, basilėjas, polemarchas ir
6 tesmotetai. Eponimas savo laiku simbolizavo aukščiausią valstybinę galią,
jo vardu būdavo pavadinami metai. Atėnų demokratijos laikais eponimui liko
tik kai kurios teisminės funkcijos. Aristokratijos metu basilėjas buvo
vyriausias atstovas nuo tautos dievams. Sąlyginai šnekant, vyriausiojo
žynio pareigos basilėjui išliko ir demokratijos laikais. Archontas
polemarchas buvo nominalus kariuomenės vadas. Tačiau demokratijos laiku
jokios realios įtakos kariuomenei neturėjo, o tik vykdė kai kurias
religines su karo dievais susijusias kulto apeigas. Tesmotetų sferai
priklausė pirmininkavimas tam tikrose bylose.Taryba buvo sudaroma iš 400, o vėliau iš 500 narių, išrenkamų burtais
vienodai nuo kiekvienos filės, t.y. po 50 iš kiekvienos. Taryba (arba bulė)
buvo turbūt artimiausiais šiuolaikinei vyriausybei Atėnų demokratinės
sistemos organas. Tie, kuriems buvo pavedamas prižiūrėti tam tikrą
projektą, atlikdavo panašias į ministro funkcijas.Kad darbas būtų efektyvesnis nuolat dirbdavo tik 1/10 tarybos- kiekvienos
filės atstovai posėdžiaudavo 1/10 metų (dar buvo įjungiama po vieną atstovą
iš kiekvienos filės). Kadangi taryba nuolat dirbdavo (1/3 pasilikdavo ir
naktimis), tai už laiką praleistą valstybinėse pareigose piliečiai gaudavo
nedidelį atlyginimą. Tas dešimtadalis tarybos narių vadinosi pritanėjais, o
jų tarybos dalis- pritanija. Pritanų rankose faktiškai buvo vykdomoji
valdžia. Taryba taip pat ruošdavo praktiškai visus nutarimus susirinkimui
tvirtinti, o kadangi susirinkimai vykdavo gana dažnai, tai buvo nesunku
visus sprendimus priimtus taryboje patvirtinti susirinkime.
Kariuomenės reikalais užsiimdavo renkami 10 strategų. Jų reikšmė buvo
didesnė dėl to, kad strategai galėjo būti perrenkami neribotą kadencijų
skaičių, kariuomenėje veikė tiesioginio paklusnumo (subordinacijos)
principas. Tačiau ir strategų veikla visiškai priklausė nuo tautos
susirinkimo. Kiekvienam karo žygiui ar operacijai susirinkimas paskirdavo
vieną iš strategų, po to jis dėl žygio turėjo susirinkimui atsiskaityti. Po
nepavykusio žygio susirinkimas galėjo strategą bausti, kartais net mirtimi.
Nors iš pradžių strategų kolegija turėjo universalią bendrą veiklos sritį,
bet dėl praktinės būtinybės ji vis labiau skaidėsi, diferencijavosi pagal
veiklą. Ir archontu, ir strategu galėjo būti išrinktas kiekvienas pilietis.
Tiek sprendimų priėmimas tiek sprendimų įgyvendinimas buvo kiekvieno
piliečio pareiga, o ne tik jų išrinktųjų ar jų lyderių. Nors ne visi Atėnų
gyventojai turėjo tokias politines teises, tačiau jokia kita demokratija
žmonijos istorijoje neturėjo tokio didelio dalyvavimo laipsnio.
Sparta
Sparta (gr. Σπάρτη) – vienas iš svarbiausių antikinės Graikijos miestų,
pats galingiausias Peloponeso miestas-valstybė, kuriam priklausė Lakonika
ir Mesenija. Spartos miestas driekiasi centrinėje Lakonikos dalyje,
dešiniajame Euroto upės krante.
Sparta yra ir šiuolaikinis miestas už kelių kilometrų nuo antikinės vietos.
2001 m. duomenimis jame gyvena 16 473 gyventojai.
Spartietiška dvasia
Spartiečiai buvo stiprūs, garbingi kariai. Juos kovos menų mokydavo nuo
septynerių (dar sakoma, kad nuo trejų) metų. Berniukams buvo skirta fizinių
pratimų, skirtų lavinti kūną, pvz. bėgioti per šakas, žarijas. Be to, juos
skaudžiai plakdavo rykštėmis, kad priprastų prie skausmo. Mergaitėms taip
pat buvo skiriama daug dėmesio. Jos buvo taip auklėjamos, kad galėtų
gimdyti stiprius
sveikus vaikus. Jei vaikas gimdavo silpnas ar ligotas,
kūdikį numesdavo nuo skardžio. Taip ruošti kariai buvo puikūs ir įgudę.
Spartos griuvėsiai
Kretos istorija.Mino epochaApie 1900 p. m. e. saloje prasideda salos klestėjimo laikotarpis. Tuo metu
pastatomi rūmai Knose, Feste, Malijoje, Archane (gr. Archanes), Zakre (gr.
Zakros) ir Kidonijoje, todėl galima daryti išvadą, kad Kretą tuo metu valdė
stiprūs valdovai, tačiau tarp jų nesutarimų nebūdavo, matyt, visi pripažino
Knoso valdovo viršenybę. Salos miestai, o ypač sostinė Knosas, pasipuošė
didingais rūmais. Suklestėjo amatai, atsirado raštija ir literatūra. Tuo