Senoves graikijos civilizacija
5 (100%) 1 vote

Senoves graikijos civilizacija

Senovės Graikijos civilizacija

Šiame skyriuje nagrinėjama antikos istorija. Žodis ,,antika” kilęs iš lotynų k. ,,antiquus” – ,,senovinis”. Tradiciškai antikos istorija dalijama į Senovės Graikijos ir senovės Romos istoriją. Jas sieja daug politikos, ekonomikos, kultūros panašumų. Todėl kai kurie mokslininkai šias dvi savarnakiškas antikos dalis sujungė į vieną civilizaciją ir pavadino ją helenine. (Helenais vadinosi senovės Grikijos gyventojai.) Kodėl būtent šiuo vardu vadintina visa civilizacija?

,,Išskyrus akląsias gamtos jėgas, pasaulyje nėra nieko, kas savo pradžia ar kilme nebūtų iš graikų”, – taip garsus anglų mokslininkas H. Dž. Menas XIX a. yra apibdinęs Europos dvasinę istoriją. Ir visa antika, ir vėlesnė Vakarų civilizacija yra taip pat paveikta graikų, kad senovės Graikija visados buvo ir liks joms siektinu idealu.

Savarankiškas graikų laikotarpis trumo beveik septynis šimtmešius (XI – IV a. pr. Kr.). Vėliau ant senovės Graikijos griuvėsių įsiviešpatavo pirmiausia Makedonija, paskui Roma. Mkedonijos laikotarpis civilizacijai buvo itin svarbus, nes tuo laiku tolydžio vyko helenizacija (graikų kalba ir kultūra plito tarp kitų tautų). Prieškario Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto profesorius V. Šilkarskis yra nurodęs, kad ,,Aleksandras Makedonietis įkvėpimo savo ginkluotiems žygiams ieškojo graikų dainiaus Homero poemose. Jo mokytoju buvo dižiausias visos Helados filosofijos palikimo sistemintojas Aristotelis. Aleksandro Makedoniečio įpėdinių, diadochais vadintų, laikais Aleksandrijoje (Egipte) atsirado graikų kultūros židinys. Jis švietė visam tada žinomui pasauliui, o jo spindulių šiluma ir šviesa buvo skolintos iš Helados”.

Lygiai taip pat graikai veikė ir romėnus. Anot V. Šilkarskio, užteko susidurti su graikų kūryba, ir jau po kokių dviejų kartų Romos žemėje pasirodė daugelis garsių rašytojų, kurie stengėsi įpūsti kuo daugiau graikų genijaus kibirkščių, kad jos sužibėtų ryškia šviesa. Kitas prieškario Lietuvos mokslininkas filosofas, kultūros istorikas L. Karsavinas rašė : ,,Romos kultūros helenistinės būta, ir kultūros srity romėnai neorginalūs buvo, tebuvo tik oragnizatoriai ir imitatoriai. Jie tik populiarino helenistinę kultūrą, kuri nuo II amžiaus pradėjo nykti…Roma tik sutvarkė helenistinę kultūrą”.

Tiesioginiai romėnų kontaktai su graikais kuriant pirmuosius valstybinius junginius Apeninų pusiasalyje; panaši graikų ir romėnų valstybės oragnizacija; bandri valstybiniai abiejų tautų ineteresai; literatūros ir meno, religinių tradicijų panašumai – visa tai leidžia kalbėti apie Romos istoriją, kaip apie heleninės civilizacijos tęsinį.

Heleninės civilizacijos graikų laikotarpis

Heleninės civilizacijos formavimąsi labiau skatino visuomeninės aplinkybės. Tačiau negalima atmesti ir gamtos bei geografinių sąlygų poveikio.

Heleninės civilizacijos raidą lėmė trys šio pobūdžio veiksniai:

1) ribotas tinkamos dirbti žemės plotai;

2) palankios sąlygos jūrų komunikacijoms;

3) smarkūs sezono klimato svyravimai.

Žemės trūkumas iš pradžių vertė garikus plėstis užimant silpnesniųjų kaimynų teritoriją. Kai jų ekspansiją sustabdė aukų bei konkurentų priešinimas, rasta vidinių raidos rezervų. Silpnesnį žemės ūkį konpensavo prekyba bei pramoninė gamyba. Šiuo atžvilgiu labai padėjo jūrų komunikacijos. Prie kilimato svyravimų špratę graikai gerai jautėsi įvairiomis klomato sąlygomis, t.y. galėjo gyventi bet kur.

XIII – XII a. pr. Kr. sandūroje,l įsiveržus dorėnams, žlugo Egėjo (Kretos – Mikėnų) civilizacija. Mokslininkai iki pat šių dienų ginčijasi: koks ryšys buvęs trap Egėjo ir heleninės civilizacijos? Vieni abi visuomenes laiko tuo pačiu sociokultūriniu vienetu, patyrusiu laikiną smūgį, regresavusiu, bet vėl atsikūrusiu. Kiti mano, kad Egėjo ir heleninė civilizacija buvusios skirtingi sociokultūriniai dariniai. Šios nuomonės reiškėjai remiasi archeologinių tyrimų duomenimis. Žemyninėje Graikijoje rasta gyvenviečių liekanų su vienas ant kito slūgsančiais Mikėnų bei vėlesnės, vadinamosios geometrinės keramikos (Xi a. pr. Kr.) kultūriniais sluoksniais. Kultūrinių tradicijų ryšio trao jų nepastebėta. Todėl labiausiai tiktų manyti heleninę civilizaciją buvus ne tiesiogine Egėjo civilizacijos tęsiniu, o dukterine civilizacija.

Egėjo civilizacijai žlugus, prasidėjo politinis anarchizmas, genčių migracija žemyninėje Graikijoje. Istorikas Dž. Miurėjus laiktorpį nuo Xii a. pr. Kr. iki VIII a. pr. Kr. vidurio pavadino ,,tamsiaisiais amžiais”. Ši sąvoka nėra istorinė, ji tik rodo, kad trūksta rašytinių duomenų epochos rekonstrukcijai. Bene vienintelis šaltinis ilgą laiką buvo Homero poemos ,,Iliada” ir ,,Odisėja”.

,,Homero klausimas”

Poemų siužetas paremtas tikrais istoriniais įvykiais. Tai Trojos karas, vykęs maždaug XIII a. pr. Kr. pirmoje pusėje, graikų achajų susivienijimas su Mikėnų vėliava, jų įsigalėjimas Egėjo jūros baseine, kova su Trojos sąjunga, į kurią įėjo vakarinės Mažosios Azijos pakrantės tautos. Kitaip sakant, tai vėlyvasis Egėjo civilizacijos laikotarpis.

Poemose pateikta informacija pasitikėjo net labai atsargūs graikų istorikai – Herodotas ir Tukididas. Jie nesvarstė, iš kur Homeras žinojo
paie Trojos karą, jo didvyrius. ,,Homero kalusimas”, t. y. poemų autorystės ir kūrimo problema Europoje iškilo tik XVIII a. Tuomet buvo suabejota tiek paties Homero, tiek jo aprašytų įvykių istoriškumu. Šias abejones išsklaidė H. Šlymanas. Jo vadovaujami kasinėjimai, nepaisant kurių nekurių klaidų, patvirtino Trojos karo istoriškumą. Atradus Troją ir kitus bronzos epochos centrus, dalis mokslininkų ėmė perdėtai pasitikėti Homero epais. Tačiau buvo vienas neaiškumas: numanomą Trojos karą ir Homero gyvenimo metus skyrė penki amžiai (spėjama, kad Homeras gyvenęs apie VIII a. pr. Kr.). Poetas negalėjęs būti aprašomų įvykių amžininku ir neturėjęs rašytinių šaltinių, nes graikų raštas atsirado tik VIII a. pr. Kr. Kai kurie mokslininkai ėmė teigti, jos ,,Iliada” ir ,,Odisėja” – tai į vieną visumą surinktos liaudies dainos bei legendos. Jų oponentai rėmėsi tiek poemų kalbos, tiek stiliaus vientisumu. Trečia mokslininkų grupė sujungė abi teorijas, tegdama, kad poemų pagrindas – liaudies dainos, padavimai, o jas surinkęs, susisteminęs Homeras.

Aišku tik viena – kad šios dvi poemos negali tiksliai atkurti Egėjo pasaulio, kaip kad negali tiksliai rekonstruoti ir paties Homero laikų. Siekdamas sudaryti archaiškumo įspūdį, Homeras vengė minėti reiškinius, kurie tais laikas buvo akivaizdi naujiena. Tačiau poemose liko nemažai dalykų, būdingų ne Egėjo, o vėlesniam laikotarpiui. Tai ir geležies dirbiniai, ir medinės sienos, ie asla karaliaus rūmuose, ir mirusiųjų deginimo paprotys, ir finikiečiai, pasirodę Egėjo jūroje X – IX a. pr. Kr. Kita vertus, savo poemose Momeras net neužsiminė apie daugelį svarbių achajų epochos kultūros elementų. Neaprašinėjami prašmatnūs karalių rūmai su freskomis bei mozaikinėms grindimis, nėra grįstų gatvių ir tiltų, vandentiekio sistemos. Neminimas ir linijinis raštas. Homeras nesąmoningai sušiuolaikino poemose aprašomą gyvenimą. Todėl ,,Iliadoje” ir ,,Odisėjoje” viešpataują ,,Homero epochos” t. y. IX – VIII a. pr. Kr., dvasia. Čia parodyti poetų amžininkų papročiai, religija, visuomeniniai santykai. Homero epuose susipynusios kelių laikmečių kultūros. Todėl nieko jose nagalima vertinti vienareikšmiškai. Pasaulio mokslininkai tyrė ir tebetiria Homero poemas. Jos išverstos į visas pagrindines pasaulio kalbas.

Homero kūriniai yra išversti ir į lietuvių kalbą. Už tai pirmiausia turime būti dėkingi kukliam gydytojui Jeronimui Raliui (1876 – 1921). Šis silpno kūno sudėjimo, bet stiprios dvasios žmogus ėmėsi naparastai sunkaus darbo. Dar mokydamasis gimnazijoje, jis susidūrė su klasikine antikos literatūra, patyrė jos grožio paslaptis. Jau tada jis pradėjo darbą, kuriam buvo lemta įamžinti vertėjo vardą lietuvių kultūros istorijoje. Pasakojama, kad dar mokiniu būdamas J. Ralys išvertė į lietuvių klabą visą Homerą. Nors didysis varpininkas V. Kudirka atkakbinėjo jį nuo šio titaniško darbo, netikėdamas sėkme, bet dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo baigtas antrasis Homero poemų vertimas. Pirmuoju, moksleivišku, J. Ralys nebuvo patenkintas. Karo metais į Caryciną nublokštas gydytojas tobulino savo kūrinį. 1921 m. Lietuvos švietimo ministerija išleido J. Ralio verstą ,,Odisėją”. Antrasis leidimas su profesoriaus V. Šilkarskio įvadu išėjo 1937 m., jau po vertėjo mirties. ,,Iliados” J. Ralys patobulinti nebespėjo. Kuklus paminklas Jonavoje žymi jo amžino poilsio vietą.

Graikų raštas

Nors manoma, kad Homero poemos sukrtos apie VIII a. pr. Kr., bet užrašytos buvo kiek vėliau. Tčiau ir Homero laikais egzostavo raštas. Vienas didžiausių helenų nuopelnas žmonijai – jų sukurta abėcėlė, kuri tapo visų vėlesnių Europos raidynų pagrindu.

Graikai nebuvo abėcėlės išradėjai, jie tik patobulino finikiečių (o gal ir kitų semitų) alfabetą. Įrodinėjimai, kad graikų raštas kilęs iš Kretos linijinio rašto ir kad heleninė civilizacija kilusi iš Egėjo civilizacijos, nepasitvirtino.

Tai rodo keli faktai:

• patys jonėnai dar V a. pr. Kr. abėcėlės raides vadino ,,finikietiškomis”;

• graikų ir finikiečių raidės buvo labai panašios; tiesa, finikiečių raidės reiškė ir pavadinimų žodžius, į kuriuos jos pannėšėjo, o graikų (alfa, beta, gama ir kt.) – neturėjo prasmės;

• abiejose abėcėlėse raidžių tvarka buvo tokia pati;

• graikai VIII – VII a. pr. Kr. rašė ta pačia kryptimi, kaip ir finikiečiai – iš dešinės į kairę. Kie vėliau jie pradėjo rašyti boustrofiškai – iš dešinės į kairę, paskui iš kairės į dešinę, vėl iš dešnės į kairę ir t.t. Pagaliau nusistovėjo rašymo kryptis iš kairės į dešinę.

Visos Graikijos dalys raidyną sistemino ir tobulino savaip. Atsirado daugybė graikiškų abėcėlių. Pagal skirtingą ,,X” raidės tarimą jos suskirstytos į rytų (tarta ,,kh”) ir vakarų (tarta ,,ks”) abėcėlės. Vėliau iį vakarų graikų abėcėlės atsirado etruskų bei lotynų raidynai.

Ilagainiui paaiškėjo, kad jonėnų, ypač Mileto, alfabetai yra tobuliausi. Jie pradėjo plisti po visą Graikiją. 403 m. pr. Kr. jonėnų abėcėlė įvesta ir Atėnuose. Ji plito kartu su atėniečių tarme ir pirmaisiais amžiais po Kristaus tapo visuotinai pripažintu graikų kalbos raidynu. Visos kitos abėcėlės išnyko.

Heziodas ir graikų

dievai

Jei VIII a. pr. Kr nebūtų atsiradęs Graikijos raštas, tai šiandien galbūt neturėtume ir maždaug tuo pat metu gyvenusio graikų poeto Heziodo poemų. Vadinasi, būtų sunkiau suvokti graikų aukštintas moralines vertybes bei jų religiją.

Heziodo vardas susijęs su poemomis , Darbai ir dienos”, ,,Teogonija” (,,Dievų kilmė”). Etimologiškai šis tikrinis autoriaus vardas reikštų ,,giedantis giesmę”, ,,dainius”. Mums ne tiek svarbu autoriaus asmenybė, kiek jo mintys. Štai poemoje ,,Darbai ir dienos” Heziodas moko:

,,Darbas suteikia žmonėms bandų ir turtų gausybę,

Tas, kuris dirba, visad dievams nemariems malonesnis.

(Ir žmonėms, nes ir jie tinginių pakęsti negali.)

Darbas nėra nešlovė, nešlovė – tiktai tinginystė.”

Taigi Heziodo laikų Graikijoje buvo gerbiamas sąžiningas ir darbštus žemdirbys, kuris gyvenime turėjo vieną tikslą – plušėti nuosavame žemės sklypelyje. Vergai ūkyje beveik nedirbdavo, o dykaduoniauti doram poliečiui buvo gėda. Darbštumas, nuosaikumas, kuklumas buvo dorovinio idealo, vadinto ,,aretė”, sudedamosios dalys.

Poemoje ,,Dievų kilmė” Heziodas įtvirtino Homero nustatytą dievų geneologiją, graikų Olimpo hierarchiją. Homero ir Heziodo aprašytas dievų panteonas yra antropomorfinio pavidalo. Graikai savo trečiosios kartos dievus jau įsivaizdavo ne kiap piktus ir keistus demonus ar tašytus medžio stuobrius, o kaip nemirtingus, nežemiško grožio ir stiprybės žmones, kurie laimingai ir nerūpestingai gyvena sau auksiniuose Olimpo kalno rūmuose. Dievų antropomirfizmas buvo toks gilus, kad jiesm buvo priskiriamos netgi žmonių ydos, trūkumai ir silpnybės. Jie nebuvo tokie neprieinami ir priešiški, kaip pirmykštės dievybės, nuo žmonių jų neskyrė praraja. Graikai savo dievų net visagaliais nelaikė. Dangaus valdovai buvo nuolankūs likimui, kurį lėmė trys nepermaldaujamos seserys (senutės), likimo deivės Moiros. Jos rūpinosi, kas įvyktų tai, kas turi įvykti.

Dievybių charakteris atsiskleidė per jų globojamas žmogaus veiklos sritis. Dzeusas, perkūnų ir žaibų valdovas, sergėjo visuomenės teises. Hefaistas, ugnies įkūnijimas, helenų sąmonėje tapo kalvių dievų ir globėju. Hermis – keliautojų, diplomatų, pirklių ir vagių dievas. Atėnė, išminties deivė, taikos ir karo deivė, globojo audėjus ir alyvų augintojus. Apolonas, mūzų valdovas, globojo menus. Žiaurioji Artemidė rūpinosi sėkminga medžiokle ir t.t.

Sinoikizmas

Žlugus Egėjo civilizacija, politinis anarchizmas tapo ,,iššūkiu” graikų gentims. Į jį jos arsakė sinoikizmu. Sinoikizmas – kelių savarankiškų bendruomenių, gyvenviečių arba miestų jungimasis į vieną polį.

Pasak istoriko Tuklido, atėnų tardicija sinoikizmą laikė vienkartiniu katu. Jį įvykdęs legendinis Atėnų valdovas Tesėjas. Jis visose atikos bendruomenėse panaikino tarybas,, kitus valdžios organus, o Atėnuose pastatė pritanėjų – vyriausybės rezidenciją. Šis perversmas buvo įvykdytas rugpjūčio pradžioje, ir jo diena tapo atėniečių švente – sinoikija. Ja atėnų gyventojai pradėdavo Naujuosius Metus.

Iki šiol mokslinikai neišsprendžia, rodos, nesudėtingos problemos – kas yra polis, nes juk miestai egzistavo jau nuo pat VII tūkst. pr. Kr. (pavyzdžiui, Jerichonas Artimuosiuose Rytuose). O pavadinimas ,,polis” naudotas tik helenų pasaulyje. Tad ar galima tapatinti sąvokas ,,miestas” ir ,,polis”? Dažnai bandoma taikyti poliui tuos požymius, kuriuos šiandien priskirtume miestui. Antikos autoriai, apibrėždami polio prasmę, vadovavosi vien politiniais kriterijais. Tukididas taip apibūdino Tesėjo vaidmenį: ,,…įsteigė Atėnuose vieną bendrą visai šaliai buleuterioną (bulės, tarybos rinkimosi vietą) ir pritanėjų (posėdžių vietą), panaikino iki tol egzistavusius vietinius valdžios oragnus, privertė visus atikos gyventojus naudotis šuo vienu (Atėnų) miestu.” Tukididas ir jo amžininkai miestą laikė valstybės politinio ir kultūrinio (religinio) gyvenimo vieta, vyriausybinių pastatų, agoros kaip liaudies susirinkimų, o ne kaip turgaus aikštės, vieta, šventyklų vieta.

Dažniausiai pasitaikantis polio apibūdinimas – miestas valstybė. Ir vis dėl to ne kiekvienas polis turėjo misto tipo centrą, ir ne kiekvienoje valstybėlėje buvo vienas vienintelis miestas. sparta buvusi penkių kaumų suvienijimu, o Atikoje, be Atėnų, dar buvo Pirėjaus miestas. Taigi poliu vadintina palyginti nedidelė – nuo kleių šimtų iki kleių tūkstančių – žmonių-piliečių bendruomenė, sujungta bendros valdžios rezidencijos vietos, bendro sakralinio (religinio) centro. Jai būdingos dvi pagrindinės funkcijos:

1) žemės ir gyventojų gynimas nuo kaimynų;

2) bendruomenės vidaus santykių reguliavimas.

Nuo VIII a. pr. Kr. Graikija tapo šimtų mažių polių pasauliu. Polių piliečiai bendrai valdė žemę. Dalis jos buvo kolektyvinė, dalį valdė atskirų šeimų galvos – vyrai. Šeima, namų ūkis tapo pagrindiniu polio struktūriniu vienetu. Šeimos galva atstovavo kitų narių interesus tautos susirinkime. Piliečiai buvo politiškai ir juridiškai lygūs, kilmingumo veiksnys jų padėčiai didesnės įtakos neturėjo.

Polio vertybių sistemoje svarbiausią vietą užėmė tradicija, pastangos išlaikyti praeitį. Aukščiausia vertybe manyta esant patį polį. Asmenybės ir polio, individo ir
priešprieša VIII – VI a. pr. Kr. Graikijoje buvo negalima. Tradicija lėmė vienintelį tinkamą piliečio užsiėmimą – žemdirbystę. Tradicija sąlygojo ir bendruomenės troškimą reguliuoti savo piliečių gerovę, riboti jų turtinį sluoksniavimąsi. Bendruomenė padėdavo skurstantiems, suteikdama paramą turtingųjų sąskaita. Šiems tai buvusi garbinga pareiga.

IKI VII a. pr. Kr. pabaigos beveik visoje Graikijoje buvo likviduotos monarchijos (atėnuose, Korinte, arge ir kt.). pavyzdžiui, iki Vii a. pr. Kr. vidurio Atėnuose karaliaus valdžią turėjo Medontidų dinastija. Iš jų buvo renkami karaliai – bazilėjai. 752 m. pr. Kr. buvo paskirtas pirmasis magistratas (valdininkas), vadintas archontu. Jis perėmė dalį karaliaus funkcijų – teisminę valdžią. Archontui nustatytas ribotas valdymo laikotarpis (1 ar 10 metų). Netrukus ir vadovavimą kariuomenei bazilėjus perdavė metams renkamam kariuomeėns vadui – polemarchui. Galiausiaim monarchija buvo visiškai likviduota.

Valdžią iš karaliaus renkami pareigūnai Atėnuose perėmė taikiai. Tai galėjo būti padaryta ir prievarta, nes valdžios formos pakeitimas prilygsta socialinei revoliucijai. Tačiau Graikijoje revoliucija neįvyko. Visuomenės ,,kūrybinė mažuma”, vadovavusi valdžios transformacijos procesui, reikiamų ir trokštamų rezultatų pasiekė reformomis.

Dar ir VI a. pr. Kr. Graikijos poliai pasižymėjo valdymo formų įvairove. Tarp jų žinoma ne tik demokratinių ar aristokratinių respublikų, bet ir oligarchijų, tironijų, monarchų. Visos jos vienaip ar kitaip gynė savo piliečių teises ir buvo stimulas politiniam, ekonominiam, kultūriniam polių augimui. Vienintelis polių trūkumas – ribotas piliečių ratas. Vergai, polyje gyvenantys užseniečiai ir moterys neturėjo piliečių teisių ir nedalyvavo politiniame gyvenime.

Olimpinės žaidynės

Nežinoma tiksli data, kada pradėtos rengti sportinės varžybos dievų garbei, kada jos tapo visos Helados švente. Apie didvyrių rungtynes užsimena jau Homeras. Pirmą kartą olimpinės žaidynės paminėtos 776 m. pr. Kr. ši data laikoma tradicine olimpinių žaidynių pradžia. Žaidynės buvo elitinio pobūdžio – gana brangiai kainavo pasiruošimas joms, ekipuotė, tolima kelionė į Olimpiją. Nepiliečiai (vergai, užseniečiai) neturėjo teisės dalyvauti žaidynių sportinėje programoje. Žaidynių stebėti nagalėdavo ir ištekėjusios moterys. Mat olimpinės žaidynės vykdavo Dzeuso garbei, o įsatymai darudė moterims dalyvauti bet kokiose iškilmėse, skirtose šiam dievui. Išimtis padaryta tik Olimpijos Demetros šventyklos vyriausiajai žynei.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2877 žodžiai iš 9546 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.