Senoves graikijos daile
5 (100%) 1 vote

Senoves graikijos daile

TURINYS

Įvadas 2 psl.

Graikijos istorijos svarbiausios linijos .2 psl.

Architektūra .3 psl.

Dorėninė architektūra 3-4 psl.

Jonėninė architektūra 5 psl.

Antikinė architektūra 5 psl.

Helenizmas 6 psl.

Skulptūra 7 psl.

Archaizmas .8 psl.

Priešklasicizmas .9 psl.

Klasicizmas .10 psl.

Poklasikinė skulptūra .11 psl.

Helenizmas .12 psl.

Molio statulėlių industrija 13 psl.

Tapyba 13 psl.

Keramika .14 psl.

Stambioji tapyba .15 psl.

Naudota literatūra .16 psl.

Įvadas

Senovės Graikijos dailė pasižymėjo begaliniu kruopštumu bei nepaprastasi meno kūriniais. Piešiniais, skulptūromis, kolonomis ar pastatų grožis. Yra kur akis paganyti o išsamiau apie senovės Graikijos dailę – mano referate.

Graikijos svarbiausios linijos

Mykėnų civilizacija baigiasi XII amžiaus gale. Trojos išgriovimas jos mirties pradžia. Apie 1100 m. pradeda iš šiaurės dorėnai veržtis, jie kovoja su achajų azijatine Peloponese gyvenančia, tauta. Viena achajų dalis pasilieka pusiasalyje, kita pabėga į Mažąją Aziją. Šie emigrantai gauna jonėnų vardą.

Pirmieji laikai, dažnai neteisingai vadinami Graikų viduramžiais, būtent, X, IX, ir VIII amžiai yra tamsūs ir blogai žinomi. Nauja tauta plito Graikijoje, Tesalijoje, Peloponeso Pietuose, Cikladuose, bet ji nenutraukia kontakto su Azija. Šis kontaktas stiprėja VII amžiuje, kai jonėjiškoji Graikija išsivysto stipriau, negu kontinentas. Bet nuo 500 iki 480 metų pradeda Atėnai klestėti, tą pažangą skatina Pizistrasų tiranija. Po dviejų pirmųjų medų karų Attikos Graikija įgyja ypatingo autoriteto, o susilpninta achemenidų pavojų Azijatinė Jonija pasitraukia nuo pirmavimo. Centras persikelia, ir naujas židinys pasirodo Peloponese.

480 metais Attika persų įveikiama. Ji atsistato Periklo gadynėje, kai visa Graikijos istorija pasiekia kulminacinį tašką. Bet klestėjimo periodas neilgai tetrunka. Nuo 430 metų prasideda pirmasis puolimas. Peloponeso karai, trisdešimties valstybė, Spartos pirmenybė, ardo tautą. Didžioji Graikija taip pat skeldėja – kartaginiečiai išgriauna Sicilijos miestus. Visas jėgas iš naujo patraukia Rytai.

336 metais Makedonijos Aleksandras paėmė valdžią. Jis išgriovė Tebus, nukariavo Mažąją Aziją, Siriją, Persiją, Indijos Šiaurę ir mirė Babilone. Graikija steigia naujas sostines, Attalidų Pergamą, Seleukidų Antiochiją, Ptolomejų Aleksandriją, kurios virsta graikų civilizacijos naujaisiais ir paskutiniais centrais.

Graikų kultūros kūrimas, tuo būdu nuolat svyruoja, tarp Vakarų ir Rytų. Iš pradžios ji susipina su hellenine Aigėjaus civilizacija ir tęsia jo kūrybą. Delfų Apollono šventonė statoma ant senesnio trobesio griūvėsių. Daugelis klasikinių dievų yra krito ainiai. Daug Egėjaus dievų virsta Graikijos baidyklėmis. Šventasis Minoso bulius virsta Minotauru. Aštunkojis, kuris puošia Krito indą ir kuris taip pat buvo šventasis gyvulys, virsta hydra, su kuria kovoja Heraklas, Gilgamešo sūnus. Mene pasirodė daug ornamentų, daug gyvulių ir baidyklių , kurių tėvynė buvo Chalgėja, Asirija ir hittitų kraštas. Pleištų rašyba virsta Rodoso vazėse gryna dekoracija. Mesopotamija duoda, savo ruoštu, daug mitologinių temų, kurias Graikija iškraipo. Degančiame rašte čia yra Asirijos saulės dievas. Hittitai teikia amazonių legendą, gal būt, Chimeros motyvą ir skulptūrinio lipdymo pamoką.

Egipta taip pat nėra pasyvus. Architektūros kolonadų vartojimas Graikijoje išvestas iš vienodo konstruktyvinio principo. Dorėninės kolonijos prototipas Nilo pakalnėje. Dijoniso ir Demetros kultui skolinami elementai iš Izidės ir Osiriso ledendų. Heraklas ir Atlas, kurie laiko pasaulį, yra Egipto Šu vaikai, kuris taip pat kelia dangų.

Bet Graikijos civilizacija išsivysto ūmai. Šiaurės elementai atbunda ir pamažėle įsigali senųjų ir naujųjų pradų asimiliacija. Iš pradžios buvo jonėninių ir dorėninių gaivalų antagonizmas. Pozytivus, racionalus Šiaurės rūsčiosios rasės protas ir Rytų labiau seksualine, labiau turtinga dvasia veikia atskirai. Tai yra du nepriklausomi pasauliai, kurių kiekvieno saviška kultūra, saviškas menas.

Graikijos klasicizmas gimsta jiems susidūrus iš jų sintezės. Priešingų pradų pusiausvyra pasireiškia Periklio Attikoje, bet ji greit irsta. Pamažėle Azija ima iš naujo viršų ir Graikijos menas miršta, įsigalėjus pusrytinių kultūrų romantizmui.

Architektūra

Architektūros išsivystymas rodo aiškiai Graikų dvasios dualizmą. Pirmas trobesys buvo konstruktyvinis dorėnų pastatas, vėliau atsiranda jonėnų daugiau plastinė negu tektoninė, šventovė. Vienas gimsta Europos Graikijoje, kitas Azijoje. Iš pradžios tai buvo dvi atskiros architektūros, kurių ypatybės savotiškos. Jų antitezės susijungia vėliau Attikos mene, kuris randa jų sintezę. Racijonalinės, konstruktyvinės ir plastinės formos susyja ir daro viena antrą turtingesnes. Bet ši santvarka neilgai tetrunka. Nauja stipri Azijatinė srovė atgaivina jonėninį sąstatą ir kuria korintinį gausų, beveik pikturalinį, architektūros stilių.

Dorėninė architektūra

Graikų architektūra kilo iš seno megarono, kuris virsta šventove, Egėjui nežinomos, šventos statulos rūmais. Pirmasis lyg šiol
žinomas trobesys buvo rastas Termose, bet dar nenustatyta, ar tai jau buvo tikra koplyčia, ar tiktai paprastas namas. Tarp IX-to amžiaus galo ir VIII – to amžiaus pradžios , Spartoje atsiranda Ortijos šventovė. VIII ir VII amžiai palieka Peleponese ir Tesalijoje daug mažų pastatų. Medžiaga paprastai buvo medis ir, Mykėnų įtakoje, plyta. Planas nesudėtingas: didelė salė – naosas ir iškilminga anga. Stogas guli, iš pradžios, ant centralinių stiebų eilės, vėliau – ant dviejų šoninių kolonadų, kurios nebedengia centralinės dievo statulos. Šis kūklus pastatas ūmai išsivysto, darosi akmeninis ir randa visus klasikinės architektūros elementus.

Dorėninė šventovė taip pastatytas ant akmens fundamento, vadinamojo stilobato, apjuostas kolonada keturkampis įžulniu stogu trobesys.

Stilobatas su keletu spyrių. Bet kolona be bazės. Jos stiebas paprastai su statmenomis išdrožomis, kurios pabrėžtos grafinais judesio ritmais ir kurios Vitruvijaus traktate vadinamos striae. Kapitelis sudarytas iš dviejų dalių – abakos ir echinos. Abaka yra stačiakampė lentelė, kuri kelią architravą, gulsčią akmens bloką, o echina yra apskritas priegalvis, kuris sudaro švelnų perėjimą tarp gulsčių rastų ir statmenų kolonų judesių. Ant architravo statoma triglifų ir metopų eilė, pabrėžta ilgos horizntalinės lazdos – listelio. Kiekvienas triglifas yra stačiakampė ilga plyta; joje yra trys statmenos išdrožos ir baigiasi apačioje dekoratyviniais rutuliais, kurie gauna guttų, lašų vardą. Metopai yra tarptriglifinis plotas, kur statomi paprastai bajerljefai.

Architrato ir metopų frizė kelia didelį frontoną. Jo trikampė forma apjuosiama karnizais. Įžulniosios karnizo dalys gauna ypatingą cymatium vardą. Trikampis frontono plotas, timpanas, daromas dažnai su skulptūros fonu. Čia statomi dideli monumentalūs reljefai, kurie vainikuoja pastatą. Frontono kampuose atsiranda taip pat statulų, vadinamųjų akroterų.

Planas yra ilgas stačiakampis. Jo fasado kolonada vadinasi prostilius, maža įėjimo salė – pronaosas, centralinė, didžioji patalpa – naosas arba cella, paskutinė iždo salė – opistodomas. Šventovių vardas kinta pagal kolonų skaičių ir vietą. Dvi tarp šononių mūrų pastatytos fasado kolonos determinuoja distilių; postiliaus keturios kolonos – tetrastilių, šešios – heksastilių, aštuonios – oktastilių. Simetringas postiliaus pakartojimas, kurių pirmasis palieka fasade, antrasis statomas užpakaly, vadinasi amfiprostilius. Postiliaus ir šoninių kolonadų eilė yra peripteras.

Tokie yra pagrindiniai dorėnų šventovės elementai. Jie beveik visi išvesti iš šiaurės racijonalios medžio technikos. Plano forma yra medinių lubų pasekmė: rąstas reikalingas stačiakampis. Jie valdo taip pat kolonų išsiskirstymą. Dieulafoy mano, kad jie nustato ir architravo tvarką. Iš tikrųjų metopų ir triglifų formos nurodo pabrėžia vidaus struktūros būdą. Šiaurė atneša trobesiui ne tik medžiagos sąstatą, bet ir rimtą pozityvinę dvasią. Kolonų santvarka yra logiška – stiebas, abaka, echina yra veikiančiosios dalys, kurių forma virsta jėgos judesiu. Abaka gauna svorio, echina silpnina ir švelnina architravo kritimą. Stiebai lengvai ir iškilmingai kelia frontono masę. Frontono trikampis išeina iš medinio stogo. Jo šonų linkmė nustatoma, vandens slinkimu, ir čerpės neslidumu. Tuo būdu visos trobesio dalys yra stipriai organiškai susijusios. Tai graži pusiausvyra, kur kiekviena dalis priklauso kitos, kur vienybės reikalas valdo kiekvieną dalį. Visa šventovė nėra, kaip dažnai rytuose, chaosinis masių žaidimas, bet gryna ir šalta konstruktyvinių pradų išvada.

Proporcijos sistemoje yra organiškų pradų. Matavimo nienetas vadinamas modulus, gimsta iš pačios architektūros. Dalinant, dauginant, sudedant, atimant to matavimo skaitmenis, galima gauti visos formos dydį. Kolonos aukštis nulemia frontono atstumą, o frontono ilgis nustato visus šventovės šonų santykius. Tuo būdų, žinant tiktai vieną pastato dalį, galima ją visą ir su visomis smulkmenomis iš naujo toliau atstatyti.

Šį modulų kai kurie mato kolonos spindulyje, kiti, randa šį tuštumo ir pilnumo santykiuose, santykiuose tarp kolonos masės ir kolonos atstumo, o kiti trobesio aukščio ir ilgio proporcijose. Paėmęs kaip modulų, kolonų spindulį, dorėnų kolonos aukštyje gausime dešimties arba dvylikos skaitmenų, jos architravę ir triglifų eilėj – penkių, frontone – šešių ir taip toliau. Kiekvienos dalies yra savas ypatingas šifras.

Klasikinėje gadynėje šiuose kanoniškuose praduose atsiranda ir optinių sumetimų. Architektas ieškodamas ritmo tobulumo stengiasi pataisyti visus regimus nukrypimus. Jam reikalingas ryškus ir pilnas vaizdas.

Skaitome viename graikų perspektyvos traktate, kad cilindras mums atrodo per vidurį plonesnis. Konstruktorius taiso tą efektą, storindamas stiebo vidurį. Jis didina taip pat kampines kolonas, kurių siluetas atrodo mažesnis. Vitruvijus kalba apie visų kolonų pašliejimą, norint pataisyti perspektyvą. Gulstinė architravo linija klasikinėje architektūroje buvo išlenkta.

Architektas ieško ne tiktai konstruktyvinio, bet ir plastinio efekto. Svarbu pabrėžti, kad jis užmiršta kai kada tektoninę architektūros esmę. Kolonų dalys, echina, abaka vėliau įgyja daugiau dekoratyvinio, negu
konstruktyvinio pobūdžio. Jų forma gauna nuansų, atrodo švelnesnė ir nustelbia vidaus struktūrą. Vietoje griežtos logiškos konstrukcijos, čia darosi tikra skulptūra. Metopai ir triglifai nustoja taip pat pirmykščios reikšmės. Jie vėliau tvarkomi ne rąstais, bet kolonomis. Jie sudaro dekoraciją, kuri ne pabrėžia, bet, atbulai, uždengia tektoninę vidaus tvarką. Jie nėra jau vidaus struktūros atspindis.

Bet graikų šventovėse yra ne tiktai plastinių, bet ir piktūralinių pradų.

Kolonų stiebų strijos sukelia švelnų šešėlių piešinį. Išorinės atbrailos yra minkštos paskritos formos, o vidurinės yra sausos ir kampuotos. Jos išskaičiuotos šviesos pusiausvyros padalinimo atžvilgiu. Visas fasadas, visos architektūros dalys, pabrėžtos ir papuoštos šviesa. Triglifų, kolonų yra statmenas, o frizų, karnizų gulstinis šešėlių ritmas. Ant architektūros akmens statomas kitas gyvų spalvų piešinys.

Tos piktūralinės technikos išsivystymo yra trys etapai. Pirmykštis atbrailos siekimas buvo tektoninis. Mūro vainikas priklausė nuo vandens slinkimo reikalavimų; strijos išėjimo iš aparato stereotomijos. Vėliau, visa tai gauna skulptūrinę vertę. Reljefai, plokštumos sudaro ritminį momentą. Be to, reljefo tolesnis išsivystymas sukelia šviesos ir šešėlių bėgį. Konstruktyviniai pradai virsta koloritiniais. Dailininkas išmoksta, tobulina taip išrastą techniką ir sudaro ant mūro gyvą, visada kintančią, spalvų gamą. Jis dažo savo trobesį ne tiktai šešėliais, bet ir tikromis spalvomis. Daug atrastų spalvų pėdsakų rodo, kad tai buvo tikra polichromija, kuri turi tiktai tektoninės vertės. Spalvų įvairumas pabrėžia arba uždengia rūmų dalis. Jis puošia jas, kaip pastato planą, jis aiškina jo struktūrą, jis daro lengvesnį jo skaičiavimą ir jo supratimą.

Tokia tat bendra dorėnų pastato struktūra. Ji gimsta tiktai tektoninė, bet pamažėle joje atsirado ir plastinių, piktūralinių elementų. Architektas tobulina ir puošia griežtą jos tvarką. Jis sudaro sudėtingą formą, kurios visos dalys, kurios visi bruožai sutvarkyti. Reikia pabrėžti, kad kiekviena vertybė yra logiškai savo vietoje, su gera savo proporcija ir savo vidaus pusiausvyra. Iš tikrųjų, architektūra neužmiršta pagrindinės savo esmės. Plastiniai ir piktūraliniai elementai laikosi visada vidaus tektoninių pradų.

Naujo trobesio formacija ne ilga. Jau nuo VI amžiaus ji beveik baigta.

Pirma tikra dorėnų kolona pasirodo Atėnos archainėje šventovėje Delfuose. Jos strijos dar be didesnės gilumos, jos kapitelis primytivus. Karnizams, reikia storų stiebų. Apollono Korinto peripteras rodo dar sunkias monumentalias kolonas, kurių visos konstruktyvinės dalys, abakas, echina, yra didelių proporcijų. Tai dar racijonalus rūstus menas. Įdomu, kad sunkusis akmuo neužmiršta staiga primityvinės lengvų medinių kolonų tvarkos. Olympijos Heros ir Selinonto šventovė “C” kombinuoja vienkart plonus ir storus stiebus.

Antroje VI – tojo amžiaus pusėje ir V – to amžiaus pradžioje, Graikijoje pasireiškia daug mažų trobesių. Olympijoje statomas ne tik Selinonto, bet ir Gėlos, Gyrėnos, Sirakuzų, Mėtapontų, Mėgarų ir kitų kraštų tautų, vadinamosios iždais, koplyčios. Paprastai jose yra tiktai siaura be peristeliaus cella ir mažas pronaosas. Panašūs paminklai plito ir kitur: Delose, kur kelios koplyčios grupuojasi aplink archainę didelę šventovę, ir Delfuose, kur gimsta tuo pat metu ir Pitono Apollonas. Šis trobesys pasidarė nepaprastai garsus ir įkvėpė Pizistrato Atėnų, ant senojo Mykėnų megarono pamato, tarp 520 – 510 metų pastatą ir 480m. persų išgriautą Hekatompedona. Tai dar griežta ir sunki architektūra.

Dorėnų santvarka lengvėja, akmens technikai progresuojant. Ji įgyja tobulumo klasikinę tvarką V – ojo amžiaus viduryje. Pagal kanoną ji tikrai apskaičioujama, o perspektyvos problema jau tobulai išsprendžiama. Plastinai, tektoniniai ir net pikturaliniai architektūros elementai atsiduria tikroje vietoje.

Puikiausia dorėnų statyba yra Olympijos Dzeuso šventovė, pastatyta Libono architekto apie 460 metus. Ji įkūnija iškilmingą ir rūstų grožį. Deja, ji buvo sugriauta ir mums palieka tiktai keletas griuvėsių. Bet vienalaikė su ja Poseidono šventovė, pastatyta Paestume, netoli Neapolio, duoda mums pilna jos įdėją. Tai aiškus monumentalus pastatas, kurio visos dalys, kurio visi elementai tobulos santvarkos.

Dorėnų šventovės labai paplito Graikijoje, Italijoje, Sicilijoje. Nors elementai tolygūs, kiekviena jų ypatingo charakterio. Graikų genijus ne kopijuoja, bet kuria kaskart naują, visada gyvą, pastatą.

Jonėninė architektūra

lygiagrečiai su dorėnų orderu išsivysto ir jonėnų šventovė. Jos formacija saviška. Jei dorėnų rūsti racijonali statyba gimsta pusiasalyje iš Šiaurės megarono, tai jonėnų statybos tėvynė yra Azija ir Kritas ir jos šventovės ypatybės yra kilusios iš plytinės architektūros. Visa konstrukcija keičia dvasią. Turtingi rytai išsižada rusčių eękonomiškų formų. Jie ieško puikios dekoracijos, liekno piešinio, beveik skulptūrinės trobesio tvarkos. Bendri Graikijos architektūros elementai:keturkampis planas, kolonada, kanono principas ir t.t. išlieka, bet jų interpretacija kita. Nesuspaustas Šiaurės mediniais stogais planas darosi platesnis.
gauna naują ornamentaciją. Nesant rąstų, nyksta metopos ir triglifai. Vietoje echinos, jonėnų kapitelis gauna kampuose dekoratyvinių įvijų, vadinamų voliutomis. Iš pradžios tos voliutos supaprastintos. Jų ašys eina sumažintos akabos šonų kryptimi. Vėliau jos gauna įstrižinę kryptį. Tarp kapitelio ir kolonos stiebo pasirodo astragalė, paprastas dekoratyvinis žiedas. Stiebas, kuris čia su dvidešimts keturiomis strijomis, yra daug plonesnis ir dailesnis, negu dorėnų.

Architravas sudarytas iš trijų, laiptais kyšančių, lentų. Tai nuogas plokštis, kuriuo bėga paprastai reljefai. Frontono frizė, dažnai dančiukais dekoruota, pabrėžia gulstinę jo liniją. Sumažintas timpanas palieka be skulptūros.

Visa pastatas čia lengvesnis. Plastiniai elementai turi daugiau reikšmės, negu tektoniniai. Metopų ir triglifų vietoje rodančių vidaus struktūrą, architektas kuria nuogą didelę plokštumą. Konstruktyvinių echinų vietoje, deda voliutų ornamentalinį piešinį. Kolonų judesys stiprėja. Svorio jausmas nyksta. Tai nėra sausa ekonominė tvarka, bet gyvas gražių masių bėgis.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2546 žodžiai iš 8441 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.