Senovės Graikijos menas
Senovės graikų meno istorijoje išskiriamos trys epochos:
1. Archajinė, arba senoji epocha – VII – VI a. pr. Kr.
2. Klasikinė, arba klestėjimo epocha –V- IV a. pr. Kr.
3. Helenistinė, arba vėlyvoji epocha –III – I a. pr. Kr.
Graikų kultūra paplito toli už tėvynės ribų. Ji pasiekė Mažąją Aziją, Italiją, Sicilija ir kitas Viduržemio jūros salas, Šiaurės Afriką ir teritorijas, kur graikai buvo įkūrę savo kolonijas. Graikų miestų būta net Juodosios jūros pakrantėse Antikinės Graikijos menų hierarchijoje, kaip ir Egipte, išskirtinį vaidmenį atliko architektūra ir skulptūra. Graikai perėmė ne tik daugelį egiptiečių architektūros ir skulptūros kanonų, architektūros elementų (kolonas, kolonadas, portikus), bet ir svarbiausia principą – plastinį tikrovės suvokimą.
Didžiausias graikų statybos meno pasiekimas – šventyklos. Paprastai šventykla buvo statoma ant laiptuoto pagrindo. Joje buvo belangė patalpa, kurioje stovėjo dievybės statula. Pastatą supo viena arba dvi kolonų eilės. Jos laikė perdenginius ir dvišlaitį stogą. Apytamsėje vidinėje patalpoje prie dievybės statulos galėjo lankytis tik žyniai. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas išoriniam šventyklos grožiui ir harmonijai, nes paprasti žmonės matė tik šventyklos išorę.
Šventyklos buvo statomos pagal tam tikras taisykles, kurios tiksliai nurodydavo šventyklos dydį, jos dalių santykius ir kolonų skaičių.
Priklausomai nuo kolonos tipo graikų architektūroje vyravo trys stiliai, vadinamieji architektūriniai orderiai:
1. Dorėninis – seniausias orderis, susiformavęs archajinėje epochoje. Pavadinimas kilęs nuo dorėnų genčių, kurios jį sukūrė. Dorėninė kolona šiek tiek žemiau vidurio platėja, yra paprasta, kresna, suteikia tvirtumo įspūdį. Šventyklos, pastatytos su šiomis kolonomis, dažniausiai skirtos dievams vyrams (deivei Atėnei – išimtis).
2. Jonėninis orderis atsirado Jonijos krašte, Mažojoje Azijoje. Iš čia jis pateko į Graikiją. Jonėninė kolona puošnesnė ir grakštesnė. Ji turi pagrindą – bazę. Vidurinė kapitelio dalis panaši į pagalvę, galai susukti spirale. Tai – voliutos (,,avino ragai’’). Šventyklos su jonėninėmis kolonomis skirtos deivėms moterims.
3. Korintinis orderis susiformavo vėliausiai, helenizmo epochoje. Pavadinimas kilęs nuo Korinto miesto. Korintinė kolona dar lieknesnė, siekiant didesnio prašmatnumo turi aukštesnį taurės pavidalo kapitelį, išpuošta dviem trim akanto lapų eilėmis (,,gėlių krepšelis’’). Šventyklos su korintinėmis kolonomis statytos ir deivėms moterims, ir ,,švelnesniems’’ dievams vyrams (pvz., Apolonui).
Klasikinės graikų estetikos idealus ir meno kanonus nusako antikos filosofų (Sokrato, Platono, Aristotelio) suformuluotos svarbiausio grožio savybės – tvarkingumas, simetriškumas, apibrėžtumas, proporcijos, saikas, harmonija.
Klasikinės epochos šventyklos dvelkė santūrumu, grožiu ir harmonija. Graikų architektai remdamiesi pradiniu matu – kolonos skersmeniu bei tipu, kruopščiai apskaičiuodavo visus šventyklos matmenis. Kolonų skaičių nustatydavo remdamiesi vadinamojo ,,aukso pjūvio’’ taisykle – fasado kolonų skaičius dauginamas iš dviejų ir pridedama viena kolona. Taip gaunamas šoninių kolonų skaičius.
Pats didžiausias graikų klasikinės epochos architektūros paminklas yra Akropolis, pastatytas 447 – 432 m. pr. Kr. Atėnuose (architektai Iktinas ir Kalikratas). Akropolis – ant kalno esanti antikinio miesto dalis su įtvirtinimais. Tai ir šventyklų kompleksas, ir visuomeninio gyvenimo centras. Čia buvo valstybės iždas, biblioteka, paveikslų galerija. Per šventes Atėnės garbei – Didžiąsias Panatėnėjas, po žirgų lenktynių, gimnastų, dainininkų ir muzikantų varžybų vykdavo svarbiausia ceremonija – visaliaudinės eitynės į Akropolį. Šventė baigdavosi visuotine puota. Akropolio architektai rėmėsi ritmo ir pusiausvyros principais, pagrindinis portalas atsuktas į rytus.
Akropolio ansamblį sudaro:
– vakariniai vartai – Propilėjai;
– pinakoteka (skulptūrų, paveikslų galerija);
– Nikės – Apteros (besparnės pergalės deivės) šventykla;
– Erechtejonas – šventykla šiaurinėje kalvos dalyje, skirta Atėnei (karo ir išminties
deivei) ir Poseidonui (jūrų dievui). Šventyklos šoninį portiką, esantį vakaruose, laiko ne kolonos, o šešios jonėninio stiliaus marmurines moterų figūros – kariatidės, pastatytos ant aukšto cokolio.
– Partenonas. Tai pats svarbiausias ir didžiausias Akropolio statinys, esantis pietinėje
kalvos dalyje. Jis skirtas Atėnei Partenos – Atėnei Mergelei. Partenonas pastatytas iš šviesaus marmuro su 46 dorėninio orderio kolonomis. Šventyklos trumposios pusės frontoną puošė skulptūrinis reljefas, vaizduojantis Poseidono ir Atėnės ginčą. Ties rytinėmis Partenono durimis, kur buvo altorius, skulptūrinė frontono grupė vaizdavo Atėnės gimimą iš Dzeuso galvos. Šią sceną skulptorius Fidijas traktavo kaip kosminį įvykį: jį stebi saulės ir nakties dievai bei likimo deivės moiros. Partenoną juosė beveik 160 m ilgio frizas, sudarytas iš daugiau kaip 300 žmonių ir maždaug 200 arklių figūrų, vaizduojančių šventines
eitynes. Partenono viduje stovėjo didinga 12 m aukščio Atėnės statula iš dramblio kaulo ir aukso. Deivė atsirėmusi į apskritą skydą, kurio reljefuose vaizduojama graikų kova su amazonėmis. Ant delno Atėnė laikė 2 m aukščio Nikės statulą. Akropolio ansamblio centre stovėjo 8 m aukščio Atėnės bronzinė statula. Beje, visus skulptūrinius Akropolio papuošimus sukūrė Fidijas ir jo mokiniai.