Senovės graikijos menas
5 (100%) 2 votes

Senovės graikijos menas

Graikija – šalis Balkanų pusiasalyje. Pietinę Balkanų pusiasalio dalį skalauja Viduržemio jūra, vakarinę – Jonijos jūra. Balkanų ir Mažosios Azijos pusiasalius skiria Egėjo jūra. Balkanų pusiasalio pakrantė labai raižyta. Gamta pačią Graikiją padalino į tris dalis: pietinę, vidurinę ir šiaurinę. Vidurio ir Šiaurės Graikiją senovėje jungė vienintelis kelias per Termopilų perėją, o Pietų Graikiją, vadinamą Peloponeso, nuo Vidurio Graikijos skyrė jūrų įlankos ir jungė siaura sąsmauka. Kadangi Graikijoje buvo gausybė įvairių rūdų ir statybinių medžiagų, ypač klinčių ir marmuro, čia klestėjo metalų apdirbimas ir statyba, ypač geros sąlygos tobulinti kultūrą ir menus.

Daugelio mūsų žodžių, paminklų, idėjų, pramogų šaknys yra senovės Graikijos pasaulyje. Maždaug prieš 2500 metų graikai sukūrė visuomenę, kurios įtaka pasauliui buvo didžiulė. Pagal graikų architektų sukurtą pastatų stilių statoma ir šiandien. Graikų mąstytojai kėlė tokius aktualius klausimus, kurie tebediskutuojami ligi šiolei. Graikai išrinko pirmą pasaulyje demokratinę (liaudies) valdžią Atėnuose. Graikų civilizacija formavosi iki 800 m. pr. Kr. Egėjo jūros pakrantėse ir salose. Apie jų gyvenimą galima sužinoti iš išlikusios architektūros, skulptūros, literatūros, keramikos.

Senovės Graikijos meno ištakos siekia apie 1000 m. pr. Kr., Kretos ir Mikėnų kultūrą; jo nuosekli raida, menkai teveikiama kitų kultūrų, truko maždaug iki 100 m. pr. Kr. Galiausiai senovės graikų menas įsiliejo į romėnų meną ir smarkiai šį paveikė. Tad daugelis senovės graikų meno kūrinių išliko romėnų kopijų pavidalu. Pagrindinis senovės graikų pastato tipas yra šventykla; skulptūroje vyrauja kult. statulos ir dekoracinės frizų skulptūros. Frizas – tai architektūroje horizontali juosta, skaidanti ir pagyvinanti sieną. Frizą dažnai sudaro plastiniai, o interjere – ir tapyti ornamentai bei figūros. Frizo dekoraciniai motyvai gali būti augaliniai (pvz., akantas, palmetės, antemionas), abstraktūs (pvz., deimantų frizas, jonikas, meandras, kimationas, perlų vėrinys, arkatūra, dantytasis frizas) ar figūrinis (pvz., makaronų frizas, bukranionas, soforas). Antikinėse šventyklose frizas eina po stogo karnizu, dorėniniame orderyje jį sudaro triglifai (keturkampė plokštė su 2 arba 3 vertikaliais grioveliais) ir metokos, o jonėninio ir korintinio orderio frizas – vientisas, nesuskaidytas figūrinis reljefas. Apie aukštą meninį lygį galima spręsti tik iš to meto aprašymų ar romėnų kopijų, nes neišliko nė vienas pavyzdys. Tačiau ir puiki graikų vazų tapyba rodo šios dailės šakos nemenką kokybę. Stilistiniu atžvilgiu senovės graikų meną galima dalyti į keturis didesnius tarpsnius:

1. Geometrinis menas (1050 – 700 m. pr. Kr.). Šiame ankstyvajame etape graikų menas rutuliojasi žemyninio Graikijos Mikėnų kultūros pagrindu. Pavadinimas kilęs iš linijinės („geometrinės“) keramikos puošybos, pvz. , juostų meandrų ir kitokių ornamentų. Antikos graikiškos keramikos dekoravimas tapyba. Geometrinio stiliaus, t. y. X – VIII a. pr. Kr., indai būdavo puošiami daugiausia geometrinio ornamento juostomis, pvz., meandromis (geometrinių motyvų (stačiais kampais lenktų arba spiralinių linijų) ornamentas), einančiomis aplink vazą. Geometrinį dekorą netrukus papildė augalinių motyvų juostos. Nuo VIII a. pr. Kr. I p. vazų tapyboje pasirodė figūros: iš pradžių gyvūnų, vėliau (ornamentų įrėmintame plote) ir žmogus. Ankstyvųjų figūrų ant vazų atvaizdams būdingas geometrizuotas siluetas. Reikšmingos monumentalios amforos, kurios buvo naudojamos kaip įkapės; frizuose arba tarp jų esančiuose ploteliuose vaizduojamos laidotuvės, mirusiųjų apraudojimas, lenktynės, be to, gyvūnų figūros. Buvo tapoma juodu laku ant šviesaus molio pagrindo. Prasidedant archaikos laikotarpiui, apie 700 m. pr. Kr. , griežta geometrizacija ėmė nykti, įsivyravo figūrų vaizduosena, išryškinanti kūniškumą. VII a. pr. Kr., orientacinėje fazėje, dažnai promaišiui išdėstoma po keletą, gyvūnus ir mitologines būtybes vaizduojančių frizų. Apie 660 m. pr. Kr., atsiradus juodafigūres vazų tapybai, prasidėjo nauja graikiškų vazų tapybos epocha. Ką įtakojo trijų etapų degimas, kai figūrų siluetai skystu šlikeriu (tiršta tešlos pavidalo masė iš maltų silikatinių medžiagų fajanso) tapomi ant kietai lyg oda išdžiūvusio molio pagrindo. Kontūrai ir detalesnis piešinys būna įrėžiamas dar prieš degant. Indai juodai ir raudonai nusispalvina visų trijų degimų fazių metu dėl nevienodos molio konsistencijos (tirštumo) indo paviršiuje ir šlikeryje. Įvairių spalvų degiamaisiais dažais vaza buvo dekoruojama jau išdega. Pagrindinė vazų tapybos tema – mitologinės scenos ir jų personažai. Apie 550 m. pr. Kr. vaizdus pradėta komponuoti nebe frizuose, o jų skaidomame ar įrėminame vazų plote. Maždaug 530 m. pr. Kr. atsirado raudonfigūrės technika, juodafigūrės tapybos atvirkščias variantas. Molio šlikeriu padengiamos ne figūros, bet laisvi plotai, taigi išdegus susidaro raudonos figūros juodame fone. Detalusis piešinys jau nebeišraižomas, o molio šlikeryje plonais potėpiais išvedžiojamas teptuku. Ši technika išsilaikė iki pat graikų vazų tapybos saulėlydžio helenizmo laikais. Tolesnę
tapybos raidą lėmė atsiradęs anatominis figūrų vaizdavimas bei perspektyva. Be to, buvo pradėta tapyti laisvai visame vazų paviršiuje, neapsiribojant tam tikru vaizdo formatu. Vėlyvųjų vazų forma pakitusi: labiau akcentuojamas indo dalys, pvz., kojelė, kaklelis ir pan. Dažnai ornamentus sudaro properšos juodoje blizgančioje glazūroje.

2. Archainis menas (700 – 500 m. pr. Kr.). Būdinga monumentali architektūra ir plastika. Architektūroje remiantis medžio ir molio senovės statybos patirtimi VIII ir ypač VII a. pr. Kr. statomos akmeninės šventyklos. Tuo laiku susiklostė šventyklos pagrindinė architektūrinė forma: stačiakampė patalpa kulto atvaizdui (celė) su prieangiu (propaosu), apsuptų kolonų. Statoma iš tašyto marmuro ar tinkuoto kalkakmenio kvadrų. VI a. pr. Kr. viduryje galutinai susiformavo dorėninis architektūros stilius (Artemidės šventykla Korfu ir Apolono šventykla Korinte). Pastatų dalys išlaiko griežtas proporcijas. Kita helenizmo naujovė – stoja. Tai pailgas stačiakampis pastatas su kolonada iš vieno šono ir aklina siena iš kito. Jis buvo naudojamas naujo tipo miesto turgaus aikštei formuoti. Ta stačiakampė keturių stojų ribojama aikštė vadinosi agora. Į jos vidų atsiverdavo prieangiai su kolonomis – portikai. Mažosios Azijos graikų kolonijose nuo VII a. pr. Kr. pabaigos randasi jonėninių orderių šventyklų, žymiausios iš jų buvo pastatytos VI a. pr. Kr. viduryje (Artemidės šventykla Efese). Tik V a. pr. Kr. jonėninį stilių perėmė žemyninė Graikija. Skulptūra: Archaikos laikotarpiu (650 – 500 m. pr. Kr.) prasidėjo akmens, bronzos ir molio monumentalios skulptūros raida. Pagrindinės temos: kūras, stovinčio nuogo jaunuolio figūra, vaizduojanti ir dievą, ir atletą, ir mirusįjį, be to, korą, apsirengusios moters statula, vaizduojanti deivę arba auką dievams. Būdingi kūrų bruožai: griežtas frontalumas, statika, žingsnio stovėsena ir prie šonų prispaustos rankos, galbūt rodančios senovės Rytų ir senovės Egipto dailės įtaką. Ir jokių individualių bruožų. VI a. pr. Kr. archainės plastikos ypatumas – vadinamoji archainė šypsena.: lūpų kampučiai kilstelėti lyg šypsantis; daugelio manymu, tai esąs pirmasis senovės graikų meno mėginimas perteikti sielos būseną. Šis figūros tipas išsilaikė iki VI a. pr. Kr. pabaigos, laipsniškai didėjant jų anatominiam tikslumui ir detalizavimui. Apie archainę tapybą galima spręsti tik iš kelių esamų keramikos ir marmuro plokščių, nes sienų ir molbertų tapybos neišliko. Manoma tai buvo kontūrinius paspalvintus piešinius. Tam tikrą jos vaizdą pateikia vazų tapyba su statiškai eilėmis išdėstytų figūrų scenomis.

3. Klasikinis menas (500 – 300 m. pr. Kr.). Architektūroje toliau tobulinamos proporcijos ir formos, visų pirma šventyklų statyboje. Dorėninį stilių vis dažniau keičia jonėninis. Apie 400 m. pr. Kr. buvo sukurtas korintinis kapitelis, tačiau jis plačiai paplito tik helenizmo laikotarpiu. Išsiskiria Iktino pastatai (Partenonas), taip pat Delfų lobynas ir Atėnų Akropolio Erechtėjonas. Pirmąkart mėginama jungti pastatus į kompleksą (pvz., Propilėjų statinys Atėnų Akropolyje). Taigi miestų statyba virsta savarankiška architektūros šaka (urbanistika, Hipodamo planas). V a. pr. Kr. įvyko lemiamas posūkis senovės graikų skulptūroje: įveikus archainį sąstingį pasukama į tikslią žmogaus anatomijos studiją. Tikroviškas nuogo kūno, jo judesio atvaizdas pasidaro pagrindine tema. Tipiškas šios skulptūros atstovas Polikletas, kūręs daugiausia atletus, įvedė kontrapostą. Helenizmo laikotarpio skulptūros pokyčius rodo garsusis Pergamo altorius – Dzeuso altorius, kurio griuvėsiai buvo atrasti senoviniame Pergamo mieste. Klasikos laikams priklauso ir kiti nemažiau žymūs skulptoriai, pvz., Lisipas, Mironas, Fidijas ir Praksitelis. Svarbiausi išlikę kūriniai: Olimpijos Dzeuso šventyklos metopa (apie 460 m. pr. Kr.), Atėnų Akropolio Partenone frizas (V a. pr. Kr. II p.) ir bronzinė skulptūra „Dievas iš jūros“ (apie 450 m. pr. Kr.). Mus pasiekė ir didžiausių tuometinių tapybos meistrų vardai (Agatarchas, Apelis, Apolodoras Atėnietis, Poliglotas iš Tasos), tačiau jų kūrinių beveik neišliko. Apytikrį vaizdą perteikia Aleksandro mūšio mozaika Pompėjoje – graikų klasikinio paveikslo graikiška kopija. To meto vazų tapyba – joje vyrauja raudonfigūris stilius – rodytų, kad ir paveiksluose buvo tapomi šešėliai ir mėginama pavaizduoti erdvę.

4. Helenistinis menas (300 – I a. pr. Kr.). Po Aleksandro Didžiojo užkariavimų graikų valstybė išsiplėtė į Artimuosius Rytus, taigi senovės graikų menas įsiviešpatavo kolonijose, o kita vertus, gaudavo iš ten naujų impulsų, kas reiškė Graikijos klasikinios meno bei žymių jo mokyklų pabaigą. Helenizmo laikais turtingi žmonės ėmė kolekcionuoti meno kūrinius. Kai negalėdavo gauti originalų, užsisakydavo kopijas. Rašytojai kūrė dailininkų gyvenimo aprašymus. Iš jų sužinome, kad diduma žymiausių senovės dailininkų buvo ne skulptoriai, o tapytojai. Tačiau neišliko nė vieno jų kūrinio. Tik iš puošybinės sienų tapybos ir mozaikų, rastų Pompėjoje ir kitur, galime susidaryti apytikrį antikinės graikų tapybos vaizdą. Sprendžiant iš Pergamo rūmų grindų aprašymo, ji turėjo būti įspūdinga. Vieno kambario grindyse iš
spalvotų akmenėlių buvusi išdėliota mozaika, vaizduojanti šiukšlių krūveles, tarnų sušluotas po puotos: jose nuvytę žiedlapiai, stiklo šukė, nukritęs šaukštas ir apgraužti kaulai. Visa buvo pavaizduota taip tikroviškai, kad svečiai pasikėlę togas, apeidavo šias „šiukšles“. Kito kambario grindis puošę ornamentai juodame fone – žiedai, vynuogės, lapų įsitvėrę žiogai, lakštingala, genys, devynbalsė, lesanti drugelį, ir graži žalia papūga. Būdinga architektūros tendencija – naudojimas formų, organiškai sesusijusių su pastato visuma ir turinčių grynai dekoracinę paskirtį. Įsivyrauja jonėninis ir korintinis orderiai, galiausiai juos bandoma jungti. Atsiranda nauji puošnių reprezentacinių pastatų tipai (Pergamo pilis). Urbanistiniu atžvilgiu mieste dominuoja didelė puošni prekybos aikštė, maudyklos, parkai, teatrai; pasirodo ir naujas pastatų tipas – bibliotekos. Ryškus pavyzdys – Aleksandrija, antikos miestas, suprojektuotas paties Aleksandro Didžiojo. Skulptūros kūrėjams irgi parūpo glaudesnė kūrinio sąveika. Užuot kūrus prie architektūros derančias pavienes skulptūras, imamasi savarankiškų figūrų grupių. Klasikinės skulptūros įgauna patetikos (jausmingumo), vaizduojamas dinamiškame judesyje, įstrižame kūno posūkyje, o įspūdžiai sustiprinti naudojama šviesotamsa. Tapybos originalų neišliko. Tarp Pompėjos freskų yra keletas helenistinės tapybos kopijų („Misterijų vila“). Šiokį ar tokį jos vaizdą perteikia Diaskūrų mozaikos paveikslai.

Kažkur IX – VIII a. pr. Kr. Graikijoje buvo toks laikotarpis, apie kurį niekas neturi konkrečių duomenų, tik Homero užrašytas „Iliados“ ir „Odisėjos“ legendas. Todėl šis laikotarpis ir pavadintas Homeriniu laikotarpiu. Graikai tuo laiku gyveno bendruomenėmis nedideliuose miesteliuose. Homero aprašytuoju laikotarpiu buvo sukurta graikų mitologija. Nors joje ženkli Rytų įtaka, tačiau pats žmogaus santykis su transcendencija (lot. transcendens – peržengiantis), t. y. anapusiniu pasauliu, visai kitoks. Graikų dievai perdėm žemiški, jiems nesvetimos žmogiškos aistros: pyktis, pavydas, bailumas, suktumas. Ir gyvena jie ne kur nors dangaus platybėse, o visai šalia, ant ranka pasiekiamo Olimpo kalno. Su mirtingaisiais, jeigu jie aukoja aukas, dievai bendrauja kaip partneriai.

Kitaip nei kitos tautos, graikai gyveno tik šiame pasaulyje. Po mirties jų nelaukė gyvenimo tęsinys: tai šešėlinis būvis Hado karalystėje, kurioje nebeturi galios Olimpo dievai. Todėl ir žemiškajame gyvenime religija – saviraiškos priemonė, o ne ypatingo pamaldumo išraiška. Religinės apeigos – tikros šventės – festivaliai, su sporto varžybomis, skirtomis dievams. Aukų atnašavimą lydėjo šokiai, muzika, Dioniso garbei rengiamos vyno puotos. Grožio senovės graikai irgi nelaikė nežemišku dalyku. Tai regimojo pasaulio savybė – proporcijų, saiko, tikslaus apskaičiavimo padarinys. Žmogus virsta visa ko matu. Vėlesniais laikais buvo sukurtas kanonas, paremtas tikro regimojo (t. y. žmogiškojo) pasaulio proporcijomis, pritaikytas žmogui.

Homerinio laikotarpio archeologinių radinių nėra daug. Rasta keramikos bei mažosios skulptūros fragmentų. Visi indai dekoruoti tamsaus lako geometriniais ornamentais, išdėstytais horizontaliomis juostomis (registrais). Į ornamentą įterpiama smarkiai stilizuotų žvėrių ir žmonių siluetų. Mažoji skulptūra dar labiau sugeometrinta. Figūrėlės kampuotos, persmaugto liemens. Statulėlių paviršių irgi puošia ornamentas. Tai geometrinis stilius, kitaip geometrinis menas.

Graikiškoji senovė vadinama antika. Antikai priklauso ir Senovės Roma. XII a. pr. Kr. į šiuos kraštus atsikėlusios dorėnų gentys per kelis šimtmečius sukūrė tobulą meną. Toliau graikų meno istorijoje išskirtinos trys epochos:

1. Archainė, arba senoji, epocha – maždaug apie 600 iki 480 m. pr. Kr., kai graikai atrėmė persų įsiveržimus ir, išlaisvinę savo žemę nuo užkariavimo grėsmės, vėl galėjo laisvai ir ramiai kurti.

2. Klasikinė, arba klestėjimo, epocha – nuo 480 iki 323 m. pr. Kr. – Aleksandro Makedoniečio mirties. Šis valdovas užkariavo daug žemių, labai skirtingų savo kultūra. Kultūrų margumas buvo vienas iš klasikinio periodo smukimo priežasčių.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2274 žodžiai iš 7468 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.