Senovės graikų – romėnų istoriografijos palyginimas
5 (100%) 1 vote

Senovės graikų – romėnų istoriografijos palyginimas

TURINYS

Įvadas…………………………………………………………………………………………………2

I dalis. Antikinės istoriografijos raida…………………………………………………….3

II dalis. Istorijos žanrų rūšys…………………………………………………………………5

III dalis. Graikų-romėnų istoriografijos būdingiausi bruožai……………………..9

Išvados……………………………………………………………………………………………..11

Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………..12

ĮVADAS

Europos istoriografijos ir bendrai istoriografijos mokslo pradžia reikėtų laikyti antikinį laikotarpį. Būtent tuo metu susiformuoja visi mums žinomi istoriografijos žanrai. Prasidėjusi kaip geografinio-etnografinio pobūdžio, ji išauga į visuotinę istoriją, atsiranda politinė monografija, skirta vieno karo įvykiams ir sudėtingam jo priežasčių kompleksui atskleisti, istoriniai memuarai, kt.

Istorijos gimimas yra viena iš graikiškojo stebuklo sudedamųjų dalių. Žinoma, kad ir senovės Rytuose egzistavo istorinis sąmoningumas, kurio pėdsakus rastume įvairiausių įrašų fragmentuose. Tačiau antikinė istoriografija (tiek graikų, tiek romėnų) iš esmės skiriasi – joje buvo domimasi ne atskirais faktais, o visuma; stengtasi rasti tarp faktų egzistuojančius ryšius ir sąveiką. Antikiniai autoriai pirmieji stengėsi kritiškai įvertinti jiems prieinamus šaltinius.

Tai galima tiesiogiai sieti su demokratijos išsiskleidimu, žmogaus kaip politinio individo saviidentifikacija, turtinga intelektualine bei rašytine tradicija. Šis naujasis literatūrinis žanras progresyviai atsiskiria nuo epopėjos. Iš pradžių ėjusi kartu su mitine tikrove, labai greitai ima ją vertinti kritiškai. Tačiau nežiūrint viso kritško požiūrio, antikinėje Graikijoje ir Romoje šis naujasis literatūros žanras kitų atžvilgiu užėmė žemesnę padėtį. Labai svarbu pažymėti, kad Antikos istorikus iš esmės randame tarp pagyvenusių, pasitraukusių iš politinės veiklos žmonių, arba tarp tremtinių, priverstų ne savo valia pamatyti svetimus, keistus kraštus ir turinčių sugebėjimų įvertinti politines bei karines permainas. Skirtingai nuo įvaizdžio, sukurto humanistinės Renesanso tradicijos, kuri juos manė buvus amžinųjų vertybių garantais, iš tiesų antikos istorikų pagrindine užduotimi buvo papasakoti apie artimą praeitį ir aprašyti pasaulį, kuriame gyvena.

Taigi, šio darbo tikslas – palyginti, iš pažiūros, du panašius laikotarpius: senovės Graikijos ir senovės Romos, bei nustatyti šių abiejų panašių kultūrų bendrumus ir skirtumus. Šiam tikslui pasiekti bus naudojamas istorinis-lyginamasis metodas ir šaltinių analizė.



I DALIS

Antikinės istoriografijos raida

Istoriografija antikinėje Graikijoje atsirado pačioje archajinio laikotarpio pabaigoje (VI a. pr. Kr. vidury) ir greitai tampa vienu iš populiariausių literatūros žanrų. Nuo pat atsiradimo pradžios ji buvo atvira kitų žanrų įtakai ir pati darė jiems poveikį. Susiformavę šio žanro motyvai perkeliami į romėnų istoriografiją, o iš čia paplinta ir po Europą.

Stiprų impulsą istoriografijai vystytis bei populiarėti suteikė vadinamoji “Didžioji kolonizacija”, kurios metu graikų poliai steigė kolonijas Viduržemio bei Juodosios jūros pakrantėse. Tai buvo ekspedicijų, netikėtų geografinių atradimų laikotarpis, kurio metu prasiplėtė helenistinės ribos ir į graikų akiratį pateko iki tol jiems nežinomos tautos ir nematyti papročiai. Tokiu būdu, kaip jūros ekspedicijų patirties praktinis apibendrinimas atsiranda vienas pirmųjų istoriografinės prozos žanrų – “apiplaukimas”. Iš jo susiformuoja “aplankymas” arba “apėjimas”.

Pirmieji istoriografiniai kūriniai buvo parašyti Jonijoje, tuo metu ekonominiu bei kultūriniu požiūriu pažangiausioje Graikijos srityje. Jie buvo rašomi jonietiškai, vietine šio dialekto atmaina – Mileto šneka. Vėliau ėmus dominuoti Atėnams imta rašyti Atikos tarme, tapusia normine.

Visi istorikai, rašę iki Herodoto, net ir jo kai kurie amžininkai vadinami logografais. Tai rašiusieji iki klasikinio antikos laikotarpio.

Pirmuose logografų darbuose buvo aprašomos garsių graikų giminių genealogijos, vardinami garbingi mitniai protėviai, bei minim jų žygdarbiai, šlovinami ir mituose, pasakojama apie miestų įkūrimą ir dieviškuosius jų įkūrėjus, užrašomi lokaliniai padavimai, novelės, aprašomi svetimi kraštai, ten gyvenantys keisti ir nematyti gyvūnai, naujos tautos ir jų papročiai.

Ankstyviausias žinomas logografas – Kadmas, kilęs iš Mileto ir kūręs VI a. pr. Kr. pusėje.

Genealogiją pirmasis ėmė rašyti Hekatijas, gyvenęs maždaug 560 – 480 m. Pr. Kr. Tai buvo kūrinys, pasakojęs apie Deukalijono palikuonių genealogijas. Jis pirmasis atsisakęs kosmogoninių ir teogoninių mitų. Jis pirmasis pabandė chronologizuoti įvykius, pasirinkęs skaičiavimo pagrindu kartų kaitą, vienai kartai skaičiuodamas po keturiasdešimt metų (trys žmonių kartos pasikeisdavo apytiksliai po šimtą dvidešimt metų). Toks skaičiavimo būdas buvo paprastas dar ir todėl, jog leido sinchronizuoti
ne tik skirtinga kalendorine sistema naudojusių graikų polių istorinę tradiciją, bet ir apytiksliai datutoti svetimų kraštų istorijos įvykius.

Hekatijas pirmasis bandė kritiškai įvertinti istorinę tradiciją, tačiau jo kritiškumas pasireiškė subjektyvios nuomonės išsakymu, o ne atliktu tyrimu. Nemaža jų dalimi rėmėsi ir Herodotas.

Per ilgą laiką susiformavo įvairiausių istoriografinio žanro rūšių. Prasidėjusi kaip geografinio – etnografinio pobūdžio arba kaip mitologizuota geneologinė studija (V a. pr. Kr.), istoriografija išauga į visuotinę istoriją, nagrinėjančią visų žinomų tautų raidą nuo neatmenamų laikų iki autoriaus gyvenamojo laikotarpio..Atsiranda politinė monografija, skrirta vieno karo įvykiams ir sudėtingam jo priežasčių kompleksui atskleisti, istoriniai memuarai, kuriuose į istorinius įvykius žvelgiama suinteresuotomis akimis. Taip pat atsiranda žanrai su istoriograifija susiję genetiškai – istorinis romanas (jo prototipas) biografija, politinis pamfletas, net ir autobiografijos užuomazgos. Helenistiniu laikotarpiu suklesti lokalinė kronika, svetimų kraštų istorija ir kiti žanrai.

Tuo metu kai helenisitinėje kultūroje istoriografiniai darbai išgyveno savo aukso amžių, senovės Romoje jie tik pradėti kurti. Tai atsitiko Romai išėjus į tarptautinę areną, kai atsirado poreikis supažindinti kitas tautas su iki tol dar mažai žinoma valstybe. Todėl pirmieji Romos istorikai, vadinamieji vyresniaisiais analistais, rašė graikų kalba. Tai buvo trumpučiai, sausai parašyti užrašai, aprašantys tam tikrus istorinius įvykius. Žinomiausias šio laikotarpio Romos atstovas – Fabijus Piktoras, Punų karo laikotarpiu važiavęs su diplomatine misija į Delfus. Jis buvo parašęs analus, kuriuose ypač pažymėjo legendinį romėnų ir graikų giminingumą. Tokiu būdu norėta susilaukti kuo daugiau simpatijų ir patraukti graikus į savo pusę.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 986 žodžiai iš 3247 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.