Senovės indija2
5 (100%) 1 vote

Senovės indija2

Sprendžiant iš archeologinių iškasenų, Indijos teritorijoje žmonių gyventa jau paleolite. III tūkstantmečio viduryje Indo slėnyje įsikūrė miestai kuriuos archeologai aptiko XX a. I tūkstantmetyje pr. Kr. susikūrė valstybės, kurias į vieningą karalystę sujungė pirmieji Maurijų dinastijos (321 – 187 m. pr. Kr.) valdovai.

Indija tai – milžiniška šalis, kas iš dalies paaiškina jos gamtos sąlygų įvairovę. Jos terito-rijoje esama žemumų ir kalnų, bevandenių dykumų ir vietovių, kur gausiai palyja, stepių ir neįžengiamų džiunglių.

Ši civilizacija savo teritorijos didumu ir gyventojų skaičiumi jau tolimoje praeityje, kaip ir dabar, buvo viena iš stambiausių valstybių Azijoje. Griežtos pačios gamtos sukurtos ribos atkirto ją nuo išorinio pasaulio ir pasunkino ryšius su kitomis šalimis ir tautomis. Iš pietų, pietvakarių ir pietryčių ją skalauja neaprėpiami Indijos vandenyno, Arabijos jūros, Bengali-jos įlankos vandenys, iš šiaurės – užstoja didžiausias ir aukščiausias pasaulyje kalnagūbris – Himalajai. Kalnų kliūtys, nors ir ne tokios neįveikiamos, bet gana galingos, skiria Indiją nuo Irano ir rytuose – nuo Indokinijos.

Indija turėjo nemaža gamtos turtų, reikalingų žmogui gyventi, ir jai palyginti nedaug te-reikėjo įsivežti produktų. Itin turtinga bei įvairi buvo šalies flora ir fauna. Be kviečių ir miežių, čia jau senovėje pradėta auginti ryžius, kurie kaip tiktai iš Indijos pirmąkart pateko į Vakarų Aziją, Afriką, Europą. Iš kitų kultūrinių augalų, kuriuos vakaresnės šalys pažino per Indiją, paminėtina cukranendrė ir medvilnė, jau nekalbant apie prieskonius.

Indija – visokiausių žaliavų ( akmens, metalo rūdų, miško medžiagos ) neišsemiamų šaltinių šalis. Dėl to galėjo vystytis ūkis; tas vystymasis buvo gan be užsienio prekybos sava-rankiškas, nors, žinoma, būta ir kitų genčių bei tautybių skverbimosi, taip pat neišsiversta be užsienio prekybos (daugiausia per Iraną ir Vidurinę Aziją).

Senovės Indijoje buvo prijaukinti virtinių veislių gyvuliai (pavyzdžiui, kuprotas jautis zebu, patekęs iš čia į Tarpupį ir Egiptą). Indijoje taip pat pirmiausia buvo prijaukinti dram-bliai kurie buvo panaudojami daugiausia karui.nuo to meto, kai vyko Aleksandro Makedo-niečio žygiai, ir vakarų tautos pradėjo mokytis iš indų panaudoti kautynėse galingus dramblius.

Indo ir Gango aukštupio slėniuose anksti pradėjo klestėti drėkinamoji žemdirbystė, o kitur žemdirbiai priklausė nuo kritulių, ypač gausių Gango žemupyje. Itin didelę reikšmę šaliai turi vasaros musonai, pučiantys iš pietvakarių ir atnešantys daug drėgmės. Kai jie liaujasi arba aprimsta, užeina sausra.

Gyventojai. Seniausiose Indo literatūros paminkluose, taip pat antikos autorių pateiktose žiniose išliko prisiminimų apie nepaprastai didelį gyventojų tankumą senovė Indijoje. Nėra abejonės, kad šiose žiniose skaičiai pernelyg padidinti, bet, šiaip ar taip, Indija turėjo daugiau gyventojų, negu Egiptas ir Vakarų Azija, ir tik Kinija galėjo varžytis su ja šiuo atžvilgiu.

Etninė Indijos gyventojų sudėtis senovėje ( kaip ir dabar) buvo nepaprastai marga. Pietuose daugiau gyveno tamsiaodės gentys. Seniausi šalies gyventojai kalbėjo veikiausiai dravidų, iš dalies dar ankstesnėmis kalbomis ( munda ir kt. kalba), kurios šiandien girdėti tik kai kuriuose rajonuose. II tūkstantmetyje pr. Kr. Indijoje pradeda plisti gentys, kalbančios indoeuropiečių tautų šeimos kalbomis. Iš šių kalbų susiformavo literatūrinė kalba, pavadinta sanskritu.

Šios vėlesnės etninės grupės, kurias, kai kurių tarybinių ir užsienio tyrinėtojų nuomone, sudarė persikėliai iš šiaurės vakarų, save vadino arijais. Šis etninis pavadinimas vėliau įgavo reikšmę “kilmingieji”, nes užkariautojai iš aukšto žiūrėjo į vietinius gyventojus ir tarėsi esą pranašesni. Tačiau apie vienos ar kitos etninės grupės (rasinės ar kalbinės) pranašumus nėra ko kalbėti. Viskas priklausė nuo vystymosi sąlygų vienu ar kitu istoriniu momentu.

Šaltiniai. Didelė dalis pirminių senovės Indijos istorijos šaltinių pražuvo. Daugelis seno-sios indų literatūros kūrinių buvo parašyti ant beržo žievės arba palmių lapų ir neatlaikė ne-palankių klimato, drėgnesnio negu Egipte, kur galėjo išsilaikyti tokia trapi medžiaga, kaip papirusas), sąlygų. Antra vertus gaisrai, kurie negalėjo sunaikinti molini. Vakarų Azijos knygų rinkinių, buvo pražūtingi senosios Indijos bibliotekoms ir archyvams. Originaliai išliko tik tekstų, kurie buvo išskirsti akmenyje, o jų rasta palyginti nedaug.

Laimei, sanskritas, ne taip, kaip dauguma senovės rytų kalbų, niekada nebuvo pamirštas, ir literatūrinė tradicija per šimtmečiu nenutrūko. Kūriniai, laikomi vertingais, buvo sistemingai perrašinėjami (kaip žydų Biblija arba iraniečių Avesta) ir išliko iki šių dienų kaip vėlesni nuorašai. Žinoma, ir čia nebuvo išvengta papildymų ir iškraipymų.

Blogiausia yra su senovės Indijos metraščiais. Iš jų neliko beveik nieko, nebent tik fragmentai, įtraukti į vėlesnes viduramžių kronikas.

Didžiausi ir turiningiausi yra šie poetiniai kūriniai: Vedos, Mahabharata ir Ramajana.

Vedos yra dideli himnų, giesmių, magiškų užkeikimų ir ritualinių formulių rinkiniai. Ankstyviausios dalys sukurtos apie II tūkstantmečio pr.
Kr. vidurį, bet paskiau kokį tūkstantį su viršum metų jos buvo perdirbinėjamos, ir paskutinis įrašas padarytas jau artėjant mūsų erai.

Su žodine indų tautos kūryba sietinos taip pat dvi grandiozinės poemos, kurias literatūrinės vertės ir istorinės reikšmės požiūriu galima lyginti su pasaulinio garso Homero epu. Pirmoji šių dviejų poemų buvo Mahabharata, o antroji Ramajana. Nors per padavimą išliko šių poemų autorių vardai (Vajasa ir Valmikis), iš tikrųjų jie tokie pat mažai istoriški, kaip legendinis Homeras.

Abiejų poemų matmenys sukurti maždaug I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje, o galutinę formą jos įgavo jau pirmaisiais mūsų eros amžiais.

Mahabharatoje aprašomas dviejų karališkosios giminės atšakų, Bharatos palikuonių – Kauravų ir Pandavų – susidūrimas. Pirmoji atšaka valdė Hastinapuro mieste, o antroji stengėsi atimti iš jos valdžią. Per tai kilo itin kruvinos kautynės, kuriose dauguma žuvo.

Ramajanoje pasakojama apie karalaičio Ramos, dėl pamotės persekiojimų išvykusio iš savo gimtojo Ajodhijos miesto, keliones. Jo žmoną Sitą pagrobia milžinai iš Lanko (Ceilono) salos. Norėdamas ją išgelbėti, jis persikelia su savo vadovaujama kariuomene, sudaryta iš lokių ir beždžionių, į tą salą ir nugali priešus. Galiausiai jam pavyksta grįžti į tėvynę ir įsitvirtinti tėvo soste.

Be mitinių ir epinių kūrinių, išliko taip pat rinkinys “Manu įstatymai”. Nustatyti jų chronologiją irgi labai sunku.

Manoma, kad rinkinys buvo sudaromas nuo III amžiaus pr. Kr. iki III mūsų eros amžiaus. Tai tipiškas sakralinės teisės (panašiai kaip Penkiaknygės įstatymai) paminklas, kuriame civiliniai ir baudžiamieji nuostatai glaudžiai susipynę su ritualiniais įsakymais bei draudimais ir didžiausia socialine nelygybe yra religijos autoriteto sankcionuota.

Savotiškas rašytinis paminklas yra Arthašastra. Jos sudarytoju laikomas įžymus didžiūnas, Aleksandro Makedoniečio amžininkas Kautilija. Šiame puikiame traktate apie valstybės valdymą yra įdomių patarimų ir įstatymų, atspindinčių sąlygas tos epochos, kai šalyje įsigalėjo centralizacija ir biurokratizacija.

Ankstyvajam budizmui studijuoti pagrindinis šaltinis yra legendų ir Tipatiko sentencijų rinkinys.

Visiškai tikrai datuoti galima karaliaus Ašokos ediktus (III amžiuje pr.Kr.), iškaltus uolose. Juose kalbama apie šio karaliaus karus ir religinę politiką.

Iš antikos autorių, be jau mums žinomo Herodoto, palikusio savo meto (V amžius pr.Kr.) vakarų Indijos aprašymą, ypač paminėtinas Arianas, gyvenęs II mūsų eros amžiuje. Savo “Aleksandro anabazyje” jis aprašė šio karaliaus žygį į Indiją, o kūrinyje “Indija” pateikė išsamią šalies geografinę apybybraižą.

Nušviesti senovės Indijos istorijos momentus daug padeda materialinės kultūros paminklai. Antai, vykdant kasinėjimus, pradėtus mūsų amžiaus 3-iame dešimtmetyje Indo baseine, išaiškėjo III-II tūkstantmečių pr.Kr. protoindiškoji kultūra, iš kurios galima spręsti apie epochą prieš arijų atsikėlimą ir seniausios sanskritiškai parašytos literatūros pasirodymą.

Istoriografija. Egipte ir kai kuriose Vakarų Azijos šalyse viduramžiais atsirado visiškai kitos kalbos ir kita kultūra. Indijoje nebuvo tokios staigios permainos, dėl kurios anose šalyse kone visiškon užmarštin nuėjo praeitis. Kūriniai, parašyti sanskritu, taip pat šnekamosiomis kalbomis (prakritais), buvo studijuojami ir komentuojami iš kartos į kartą.

Tačiau Europai Indija ištisus tūkstantmečius liko mažai pažįstama šalis. Kartkartėmis čia prasigaudavo keliautojai, tokie, kaip Markas Polas arba Tverės pirklys Afanasijus Nikitinas. Jų aprašymuose yra įdomių žinių apie šalies gamtą, jos gyventojų buitį, kultūrą, bet iki sistemingo Indijos tyrinėjimo buvo dar toli.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1446 žodžiai iš 4778 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.