Senovės kelionės- pagal sinuhe egiptietį mika waltari
5 (100%) 1 vote

Senovės kelionės- pagal sinuhe egiptietį mika waltari

Turinys:

Įvadas 3

Tikslas 3

Uždaviniai 3

Įžanga 4

Egiptas – Tėbai 5

Nilas 7

Faraonas ir kariuomenė 8

Medicina 9

Kelionės 10

Aplankytosios šalys, jų kultūra bei ypatybės 15

Babilonas 15

Sirija 15

Mitanija 16

Hetitų imperija 16

Kreta 17

Išvados 18

Literatūra 19

Mika Waltari

Mika Waltari (1908-1979) vadinamas garsiausiu suomių rašytoju, atvėrusiu savo tėvynei pasaulį. Labiausiai rašytoją išgarsino romanas „Sinuhė egiptietis“ (1945). Jis buvo pavadintas pirmuoju pasaulio bestseleriu. Jo veiksmas vyksta 1390-1335 m. pr. Kr., jame parodomas faraono Echnatono gyvenimas, egiptiečių nusivylimas reformomis ir Egipto žlugimas.

Romanui „Sinuhė egiptietis“ M. Waltari ruošėsi 10 metų – studijavo ir vertė istorinius veikalus apie senovės Egipto bei gretimų kraštų istoriją, senovės Egipto mediciną, nes pagrindiniu knygos herojumi pasirinko karališkąjį faraono rūmų gydytoją. Knygoje vaizduojami autentiški senojo Egipto įvykiai, ryškiausios asmenybės, religijos, papročiai, gretimų valstybių – Kretos, Babilono, Sirijos, Mitanijos bei Hetitų imperijos – gyvenimas, Egipto ryšiai su jomis, tų kraštų religija, papročiai ir gyvenimo būdas. Knyga spinduliuoja tikroviškumu, labai daug dėmesio rašytojas skyrė kelionių aprašymams, atskleidžio to meto kelionių tikslus ir priežastis, sunkumus, su kuriais susidurdavo keliautojai.

Tikslas:

Pristatyti Miko Waltari knygą „Sinuhė egiptietis“.

Uždaviniai:

1. Supažindinti su Egipto santvarka, ekonomika kultūra bei Nilo įtaka šalies prekybai ir kelionėms;

2. Atskleisti faraono įtaką bei kariuomenės vaidmenį šalies gyvenimui;

3. Įvertinti to meto Egipto ir kaimyninių šalių medicinos lygį;

4. Išanalizuoti Naujosios Karalystės laikotarpio keliones, jų pobūdį, tikslus, transporto priemones.

Įžanga

Vidurinės karalystės laikotarpiu (1990-1785 m. pr. K.) klestėjo ne tik žemdirbiai, auginantys javus, linus, papirusus, bet ir amatininkai, kurie miestuose sudarė vidurinę klasę. To meto Egipto žemės ūkio produktų ir amatininkų dirbinių buvo daugiau, nei vietos gyventojai galėjo nupirkti. Ypač sunku buvo parduoti vertingas prekes (brangakmenius, tepalus, kvepalus, auksinius papuošalus, laukinių gyvūnų kailius, juodmedžio dirbinius). Šiuos amatininkų dirbinius, žemės ūkio produktus Egipto pirkliai pradėjo gabenti į užsienį, daugiausia į Rytus į Krėtos salą. Finikiečių laivai brangias egiptiečių prekes išvežiodavo po visus Viduržemio jūros uostus, o į Egiptą plukdydavo ispanišką alavą, medieną ir sidabrą. Iš Krėtos, kontroliavusios visas Egėjo jūros salas, į Egiptą keliavo vynas, aliejus, nuostabūs meno dirbiniai. Skatindami mainus, Egipto pirkliai leido finikiečiams, krėtiečiams ir sirams Deltoje įkurti nuolatinius prekybos centrus.

Naujosios Karalystės laikotarpis (1570-1085 m. pr. Kr.) – Egipto didžiausio suklestėjimo laikai. Šalyje gyveno nuo 5 iki 8 milijonų žmonių. Faraonas Achenatenas valdė negirdėtų Egipto istorijoje teologinių nesutarimų ir kultūrinių perversmų laikais. Jo religinė reforma išstūmė daugumą tradicinių Egipto dievų ir susitelkė į garbinimą Ateno, dieviškojo saulės disko, kuris skitingai nei kiti Egipto dievai, neturėjo nei žmogaus, nei gyvūno pavidalo.

Šis faraonas pradėjo valdyti Amenhotepo IV vardu ir naująjį Achenateno vardą jis pasirinko iš atsidavimo naujajam dievui. Achenateno eksperimentas – karaliaus valdžios, religijos ir meno reforma – truko mažiau nei du dešimtmečius. Būtent šį laikotarpį autorius ir aprašo savo knygoje „Sinuchė egiptietis“.

Egiptas – Tėbai

Egipto centras ir sostinė – Tėbai turėjo patogią geografinę padėtį. Čia kirtosi svarbūs prekybos keliai, kurie jungė Egiptą su Nubijos sritimi. Per Tėbus ėjo svarbus prekybos kelias, jungęs Egiptą su Raudonosios jūros pakraščiu.

Egipte augo palmių, akacijų, tamariskų ir finikų palmių giraitės. Nilo užtakiuose buvo daug papiruso ir lotoso. Svarbiausias Egipto gamtos turtas buvo akmuo. Dykumų aukštumose egiptiečiai gaudavo titnagą, kuris buvo reikalingas seniausiems padargams ir įvairioms ginklų rūšims gaminti.

Egipto vaišės – tai mėsos kepsniai, keptos žąsys, ežero žuvys, vaisiai ir daržo gėrybės, saldžios datulės ir pupmedžio vaisiai, gausybė alaus ir vyno. Svečius linksmina muzikantai ir šokėjos. Pasipuošusios plonyčiu apdaru ir vijoklių šakelėkis jos ritmingai juda pagal arfos, citros ir dvigubos fleitos melodiją.

Šventyklos ir rūmai spindėjo turtais ir didybe, tačiau šalia vešėjo skurdas, vargšai pamesdavo vaikus. Bendras Tėbų vaizdas, jo namai iš džiovintų saulėje rausvai rudų plytų susilieja su įkaitusios saulėje uolingos dirvos spalva, iš tolo miestą galima buvo pažinti tik pagal žalias finikų palmes. Namai galėjo būti dviejų ar daugiau aukštų, stogai plokšti, nors langai su medinėmis grotelėmis labai maži, viduje pakankamai šviesu ir vėsu. Didžiąją miesto dalį sudarė varganos meldų lūšnos – beturčių nakvynės vieta.

Piramidės įkūnija amžinybę, būtent tam tikslui senovės Egipto valdovai statėsi tokius antkapius. Kad pastatyti vieną piramidę – antkapį, į statybas prievarta suvarydavo iki šimto tūkstančių darbininkų.

„Didžių faraonų laikais Egiptas buvo pavergęs ne vieną
šalį – didybėje ir turtuose keitėsi papročiai, į Tėbus atvykę svetimšaliai – pirkliai bei amatininkai – statė juose savų dievų šventyklas.“24 Šventyklos užburdavo kolonomis, akmeniniais avingalviais sfinksais, valdovų statulomis, sienų paveikslais. Šventikai buvo nutukę ir orūs, kas rodo jų sotų ir ramų gyvenimą. Tais laikais „Tėbų Amono šventikų rankose buvo teisė į bet kurį aukštesnį lavinimą, todėl be jų suteikto mokslo baigimo liudijimo nebuvo įmanoma mokytis jokios aukštesnės tarnybos.“31 Jie rūpinosi matematikos ir žvaigždžių mokslais, prekybos bei teisės mokslais (juos baigę tapdavo mokesčių rinkėjais, valdininkais, kariuomenės vyresniaisiais). Didžiosiose šventyklų mokyklose mokėsi kilmingųjų, turtingųjų ir aukštesniųjų šventikų sūnūs, kartais ir dukterys. Amatininkų, pirklių, uosto vyresniųjų ir jaunesniųjų karo vadų vaikus mokydavo žemesnio rango šventikai ar buvę raštininkai. Nemokančio skaityti ir rašyti gyvenimas buvo sunkus, jie galėjo būti juodadarbiais ar kariais. Patys šventikai buvo mokomi daugybės įvairių triukų, kuriuos demonstruodavo šventyklose tikintiesiems, kad dar labiau sustiprintų jų tikėjimą (lazdą paversti gyvate, vandenį paversti krauju). Egipte buvo gerbiami mokyti žmonės. Be jų negalėjai nei derliaus apskaičiuoti, nei lauko išmatuoti, nei numatyti, kada patvins galingas ir užgaidus Nilas. Ir visai būtų buvę neįmanoma sukurti milžiniškų pastatų, kurie lig šiol stebina žmoniją.

Tačiau žemė nenori maitinti žmonių vien faraonui įsakius, ji tampa derlinga tik žmogaus darbo dėka. Šimtai tūkstančių darbininkų su pintinėmis, mediniais kauptais ir akmeniniais kirstuvais turėjo rausti kanalus, statyti užtvankas ir šliuzus, pilti pylimus – Egipto laukai be sudėtingos drėkinimo sistemos neduodavo derliaus. Kaimo gyventojai vieni nepajėgdavo nuimti derliaus, tai iš pietų (kur javai subręsdavo anksčiau) šiaurės link traukdavo specialiai surinkti darbininkų būriai – papildoma darbo jėga.

Neturtingųjų kvartalai šalia uosto ūždavo nuo jūreivių ir pirklių, daugybė aludžių, bei viešųjų namų pritraukdavo ir turtinguosius. Aludės ir užeigos būdavo pilnos lankytojų, vietas tekdavo užsisakyti iš anksto. Vargingųjų kvartalai buvo persismelkę aliejuj keptos žuvies ir keptos duonos kvapu, saldumynus gamindavo iš medaus. Vienintelis neturtingojo ar vergo rūbas – klubjuostė. Svarbiausios vertybės – pagarba dievams, širdies tyrumas, nesavanaudiškumas. Tačiau „… nėra pasaulyje kitokio teisingumo, tik turtingojo ir stipriojo teisė, o skurdžiaus žodis faraono ausų nepasiekia.“111

Turguj akys raibo nuo plonos ir lengvos finikiečių vilnos. Prekystaliai buvo nukrauti dramblio kaulo papuošalais, stručio plunksnomis, grandinėlėmis, paauksuotais sandalais. Turtingųjų moterys skyrė labai daug dėmesio savo kūno priežiūrai, rūbai buvo lengvi, viliojantys, skruostai, lūpos ir antakiai ryškiai išdažyti.

Tėbai neturėjo medienos ir jiems tekdavo ją pirkti. Už vieną medį „…kuklus vyras galėtų visą amžių maitinti šeimą, išmokyti vaikus raštininkais ir į geras šeimas nutekinti dukteris.“146

Apsukrūs pirkliai ir šiaip nekvaili turtingieji nelaikydavo savo pinigų šventyklose, nes ten jie negaudavo pajamų ir dar mokesčių valdininkams sužinojus apie jų turtą, tekdavo mokėti mokesčius. „ Kiekvienas protingas žmogus žino, kad žemė – vienintelis amžinas ir savo vertę išlaikąs turtas, jei tik to žmogaus santykiai su matininkais geri ir suvokia kasmet po potvynio įteikti jiems dovanų.“267 Nemažai pinigų uždirbdavo prekeiviai iš grūdų. Pirkdavo arba statydavo sausus ir gerai išmūrytus sandėlius ir sandėliuodavo grūdus, kuriuos pakilus kainoms parduodavo. Nusibodus jie tiesiog išnuomodavo sandėlius ir taip pat gaudavo nemažus pinigus.

To meto Egipto valdžia buvo sutelkta faraono rankose, jo valdžios vykdytojas – kariuomenė. Dievai ir šventikai taip pat darė didžiulę įtaką Egipto gyvenime. „… liaudis turi būti tramdoma baime, ir jei dievai liaudį tramdo, valdžios nereikia stiprinti ginklais.“285 Šventikai atliko kariuomenės funkcijas šalies viduje, nes tikintis žmogus – paklusnus žmogus. „ … be šventikų pagalbos ir įsikišimo Tėbuose ir net visame Egipte niekas negalėjo įvykti.“24

Nilas

Nilas – viena iš didžiausių upių pasaulyje (6500 km) – ne tik sudaro aliuvinę Egipto dirvą, bet ir savo periodiniais potvyniais užtikrina jos našumą ir derlingumą, sukurdamas visas natūralias prielaidas žmogaus gyvenimui ir žemės ūkio vystymuisi slėnyje ir deltoje.

Nilas ne tik maitintojas, bet ir svarbiausias vandens kelias. Jis niekur nenutrūkstantis, patogus, vinguriuojantis per ilgą, suspaustą dykų aukštikalnių teritoriją. Egipto laivybos patirtis prasidėjo nuo Nilo, tai yra nuo upės navigacijos: ji buvo pastovi, nuspėjama, valdoma, o svarbiausiai – visada matydavosi krantas.

Iš pietų į šiaurę ilga, siaura juosta traukiasi Nilo slėnis. Tik pačioje šiaurėje Nilas išsiskaido į septynias šakas, sudarydamas žalią trikampį. Egiptiečių kalba žodis „Nilas“ reiškia „upę“. Nilas neturi intakų ir egiptiečiai ilgą laiką manė, kad tai vienintelė pasaulyje upė. Į vakarus ir į rytus nuo jų šalies plytėjo neaprėpiami dykumų smėlynai ir
raudonosios uolos, šiaurėje tyvuliavo žydroji Viduržemio jūra, o pietuose, už Nilo slenksčių, ošė pavojingi ir slėpingi miškai.

Į abi puses Nilą raižo būriniai laivai. Šiais laivais į šiaurinį Egiptą plukdomi grūdai ir statybinė medžiaga, o į priešingą pusę gabenami amatininkų dirbiniai, galvijai, mediena, kurią į Egiptą Viduržemio jūra atveža pirkliai finikiečiai. Nile knibždėte knibždėjo krokodilų, ir jeigu koks laivas užkliūtų už seklumos, tai tiems, kuriems būtų tekę išlipti iš laivo, grėsė mirtis. Kasdien upe kursuodavo keletas valčių, kaip kad mūsų dienų keltai. Egiptiečiai iki Deltos leisdavosi pasroviui, tai greičiau, tai lėčiau, nelyginant koks metų laikas. Kartais įgulos nariai padėdavo srovei paprastais arba dviašmeniais irklais. Gryždami atgal upeiviai iškeldavo burę ir nuo Viduržemio jūros nuolat dvelkiantys vėjai plukdydavo laivą upe aukštyn. Be to, Nilas svarbiausias ir judriausias Europos prekybos kelias, kuriuo, ypač Deltos trikampyje, jungiančiame slėnį su Viduržemio jūros uostais, nuolat zujo pirklių laivai.

„… didžiulės akmeninės prieplaukos, kur iškraudavo Nilu atplaukusius laivus.“13 Iš baržų nešikai krovė patiesaluose užsiūtas prekes, raštininkai užrašinėjo kiekvieną krovinį.

Nilo įtaka Egipto atsiradimui ir vystymuisi buvo didžiulė. Nilas – maitintojas ir svarbiausias vandens kelias. Jis sudarė galimybes pirmosioms kelionėms.

Faraonas ir kariuomenė

Faraonas – aukščiausia valdžia, jis – šventas dar gyvas būdamas, jo kraujas šventas. Jis ne paprastas valdovas – jis laikomas saulės sūnumi ir turi neribotą valdžią. Dargi patys kilmingiausi žmonės, jei jiems tekdavo garbė pabučiuoti valdovo koją, prisakydavo aprašyti šį įvykį ant savo antkapio. Faraono duktė negalėjo maišyti kraujo net su kaimyninės šalies karaliumi: „vien mintis apie faraono dukters išsiuntimą į Babilono karaliaus moterų namus Egiptui darė gėdą…“401. Tuoktis ji galėjo tik su faraonu – savo broliu arba turėdavo pasišvęsti dievams. Nors ir tais laikais klestėjo intrigos, tačiau faraonas buvo neliečiamas, tik išimtiniais atvejais būdavo ryžtamasi jį nužudyti, tai buvo daroma nepaprastai apsukriai, kad neliktų jokių pėdsakų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1951 žodžiai iš 6401 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.