Senovės kinijos ir indijos civilizacijų apžvalga dokumentas
5 (100%) 1 vote

Senovės kinijos ir indijos civilizacijų apžvalga dokumentas

Senovės Kinijos apžvalga

Gamtinės sąlygos ir gyventojai. Šalį, kurią mes vadiname Kinija, patys kinai kartais vadina Čžun Go (Vidurinė karalystė), kartais Čžun Chua (Vidurinė Žydinčioji), kartais pagal vienų ar kitų dinastijų (pavyzdžiui, Cinio) pavadinimą. Šis pavadinimas, čiek tiek pakitęs, perėjo į Vakarų Europos geografinę nomenklatūrą.

Kinijos valstybė iš pradžių buvo įsikūrusi Chuanchės baseine ir tik palaipsniui išsiplėtė iki dabartionių savo ribų.

Chuanchė minima kinų literatūroje kaip “upė, drąskanti širdis”. Ji dažnai keitė savo vagą, pragrauždama purią krantų žemę ir užtvindydama ištisas vietoves. Tik atkaklus žmogaus darbas galėjo ją sutramdyti ir apsaugoti derlingą slėnį nuo potvynių užtvankomis. Neatsitiktinai kinų liaudies padavimuose šlovinamas vienas iš mitinių karalių, vardu Jujis, už darbų, skirtų upių krantams sutvirtinti, organizavimui. Šiaurės kinijos dirvožemis (daugausia liosinis) yrav labai derlingas.

Senovės kinijoje būta didelių miškų. (Dabartiniu metu daug kur jų dabar nebėra, išliko tik pakraščiuose.) Laukinė flora ir fauna, sprendžiant iš senovės kinų autorių aprašymų, kuriuos patvirtina archeologinės iškasenos, buvo gausi ir įvairi. Daugelyje dabar tankiai gyvenamų vietovių veisėsi elniai, šernai, lokiai ir tokie baisūs plėšrūnai, kaip tigrai. Seniausiame kinų dainų rinkinyje (Ši Czin) aprašomos kasmetinės masinės lapių, meškėnų ir laukinių kačių medžioklės, vykusios, beje, Chuanchės baseine, kur šiuo metu laukinių žvėrių jau kone visai nebeliko. Didelę reikšmę Kinijos ekonomikos vystimuisi turėjo rūdų ir kitų naudingųjų iškasenų gausumas šalies kalnuose.

Žiloje senovėje kinijos gyventojai, kiek tai galima atsekti, buvo labai įvairūs įvairūs etniniu požiūriu. Patys kinai savo istorijos priešaušryje gyveno tik Chuanchės vidupio baseine ir pamažu stūmėsi jos ištakų ir žiočių link. Tik Ι tūkstantmetyje pr. M. e. ir naujosios eros pradžioje jie plačiai įsikūrė už šios pagrindinės teritorijos ribų. Per šiuos persykraustymus jie sueidavo čia į priešiškus, šia į taikius santykiusšiaurės rytuose su mandžiūrrų-tungusų gentimis, šiaurės vakaruose ir vakaruose su tiurkų ir mongolų, pietų vakaruose su sinų-tibetiečių ir t.t. gentimis.

Iš svetimų šalių ir tautybių, su kuriomis kinai kovojo ilgus amžius, ypač dažnai pirminiuose šaltiniuose minimi siun-nu, kurie vėliau (ΙV m. e. amžiuje) prasiskverbė į Europą ir pasidarė žinomi kiek pakeistu hunų pavadinimu.

Nemaža kinų kaiminystėje gyvenusių etninių grupių dalis ilgainiui asimiliavosi ir perėmė kinų kalbą bei kultūrą. Beje, dar ir dabar kai kuriuose pietų kinijos vietovėse ir didokoje vakarų Kinijos teritorijoje gyventojai kalba kalbomis, kurios skiriasi nuo kinų, ir tebeturi savo vietines kultūrines tradicijas, nepaisant to, kad ne kartą buvo mėginta tuos gyventojus prievarta sukininti.

Šaltiniai. Studijuoti senovės Kiniją labai padedata aplinkybė, kad šios šalies raštas, atsiradęs ΙΙ tūkstantmetyje pr. m. e., niekad nebuvo užmirštamas, ir nors ar vienaip ar kitaip pakito ir ne kartą buvo reformuotas, išlaikė savo pagrindinius bruožus ir, perduodamas iš kartos į kartą, atėjo iki šių dienų. Vadinasi, norint juo pasinaudoti, nereikėjo tokių atradimų, kuriuos padarė Raulinsonas, Šampoljonas, Groznis ir kiti Artimųjų Rytų rašto sistemoms perskaityti iur suprasti. Žinoma, daugelis kinų hieroglifų per amžius ir tūkstantmečius pakeitė savo formą ir reikšmę, bet tam tikras genetinis ryšys tarp senojo ir dabartinio Kinijos rašto išsilaikė, kaip ir dabartinė kinų kalba savo gramatika ir leksika siejasi su senovės kinų kalba, o daugumą Artimųjų Rytų kalbų visškai išstūmė arabų ir turkų kalbos.

Kai kurių senovės kinijos tekstų orginalai išliko iki šių dienų. Tiesa, jie nedidučiai. Tai visų pirma įrašai ant kaulinių plokštelių (arba ant vėžlių šarvų).Savo turiniu tai paklausimai orakului (vadinamieji Chenanio buriamieji kaulai). Jie priklauso ΙΙ tūkstantmečiui pr. m. e. (Šan-Inio laikotarpis). Vėlesniam laikotarpiui priklauso trumpi dovanojimo įrašai ant bronzinių indų (ΙΙ tūkstantmečio pabaiga ir Ι tūkstantmečio pr. m. e. pradžia-Šžou epocha). Didesnės apimties tekstai būdavo rašomi ant trapios medžiagos, pvz., ant medinių plokštelių (Bambukų metraščiai) arba ant šilkinio audeklo. Jie būdavo perrašinėjami iš kartos į kartą, ir dalis jų išliko net iki šių dienų.

Ι m. e. amžiuje Kinijoje buvo išrastas popierius, ir daugelis senovinių įrašų ant įvairių įvairiausių medžiagų buvo išplėsti, perrredaguoti ir perkelti į popieriaus lapus. Taigi kaip ir studijuojant Bibliją, Avestą ir indų kūrinius, reikia skaitytis su gausiais sąmoningai padarytais senovės dokumentų iškraipymais ir pritaikymu naujos epochos sąlygoms, jau nekalbant apie netyčia padarytus apsirikimus ir klaidas perrašinėjimo metu. Nepaisant viso to, yra išlikę daug įrašų (nors ir su iškraipymais) iš žilios senovės.

Skirtingai nuo Indijos mes turime savo rankose senovės Kinijos metraščių sąvadus. Visų pirma tai anksčiau minėti Bambukų metračšiai. Jų chronologijai nustatyti yra atramos taškas: minimas saulės užtemimas, kuris pagal šių laikų astronomų apskaičiavimus
įvyko 776 m. pr. m. e.

Vėlesnis kūrinys buvo “Cun Ciu” (“Pavasaris ir ruduo”). Tai vienos iš Kinijos sričių (karalystės Lu) kronika. Jos autorius, pasak padavimo buvęs garsus kinų filosofas Konfucijus ( VΙ a. pr. m. e.).

ΙΙ a. pr. m. e. buvo sukurtas kapitalinis istorijos veikalas, kurio autorius yra aukštas valstybės pareigūnas Syma Cianis.

Vėlesniam laikotarpiui itin svarbus šaltinis yra “Pirmosios (Vyresniosios) Hanio Dinastijos istorija “, kurią Ι m. e. amžiuje parašė visa metraštininkų šeima: Ban Biao, jo sūnus Ban Gu ir duktė Ban Čžao. Pastarosios dalyvavimas mums yra ypač įdomus. Tai vienintelis senovės Rytų istorijoje atvejis, kai metraštį, nors ir antraeilį kaip autorė, rašė moteris.

Kolektyvinis šios šeimos kūrinys apima ne tik politinę, bet ir socialinę istoriją. Jame aprašyti galingi liaudies sąjūdžiai, sukrėtę Kiniją Ι a. pr. m. e. ir Ι m. e. a. sandūroje. Ypač būdinga tai, kad kreipiamas dėmesys į vergl sukilimus. Žinoma jie vertinami lasiniu požiūriu kaip plėšikų veiksmai, ir jokio socialinio dėsningumo autoriai, savaime suprantama, neieško, bet pats įvykių aprašymas su kai kuriomis smulkmenomis mums yra nepaprastai vertingas. Nereikia pamiršti, kad kitų Rytų šalių metraštininkai tokius faktus praleisdavo kaip nevartus dėmesio, o jei ir užsimindavo apie liaudies sukilimus, tai puse lūpų, kaip apie negandus kūrių verčiau neprisiminti.

Be metraščių svarbūs senovės Kinijos istorijos šaltiniai yra liaudies dainos. Ypač įdomus rinkinys “Ši Czin” (“Dainų knyga”) kuriame ryškiai pasakojame apie eilinių žemdirdių buitį ir papročius. Paminėtina taip pat “Dokumentų knyga” (“Šu Czin”), kurioje dėstomi senovės padavimai.Daug žinių apie įvairias senovės kinijos visuomeninio gyvenimo pusės esama įvairiuose traktatuose (apie karo meną, apie ekonomiką ir t.t.).

3. Seniausioji Kinija. Šano (Inio) valstybė. Sprendžiant iš archeologijos duomenų, Kinija buvo apgyvendinta dar akmens amžiuje. Netoli dabartinio pekino rasta sinantropo kaulų, kurie rodo, kad pastarasis antropologiniu požiūriu jau smarkiai skiriasi nuo seniausio beždžionžmogio (pitekantropo). Taigi buvo pasiektas tolesnis beždžionės virtimo žmogumi etapas. Rasta daug paleotito įrankių. Daugelyje kinijos

vietų (ypač Chenanyje) aptikta taip pat kur kas vėlesnių stovyklaviečių, priklausančių jau neolito laikams.

Sprendžiant ič atsiminimų, kuriuos paliko senovės Kinijos istorikai (ypač SymaCianis), Kinijoje seniausiais laikais viešpatavo (kaip ir kitose tautose) matriarchatas.Giminystė buvo pripažystama pagal motiną. Genties vado valdžia pereidavo ne iš tėvo sūnui, o iš vyresniojo brolio jaunesniajm.

ΙΙ tūkst. pr. m. e.- tailaikotarpis kuriame buvo laipsniškai pereinama nuo motininės teisės į tėvyne; šis perėjimas įvairiose gentinėse grupėse vyko skirtingu metu, ir matriarchato liekanų išsilaikė dar gana ilgai.

Pasak kinų padavimo, XVΙΙΙ amwiuje pr. m. e. kažkoks Čen Tanas įkūręs valstybę, kuri pagal viešpataujančią gentį buvo pavadinta Šanu. Vėliau ji pasirodo istoriniuose dokumentuose Inio pavadinimu. Dauguma tyrinėtoju linkę vartoti abu pavadinimus: Šaną ir Inį. Apie Šano (Inio) karalystės, gyvavusios XVΙΙΙ-XΙΙ amžiais pr. m. e., ekonomiką galima spręsti gausių materialinės kultūros paminklų ir trumpų įrašų vadinamuosiuose Chenanio buriamuosiuose kalnuose.

Kaip pagrindinė medžiaga įrankiams ir ginklams gaminti buvo vartojami akmenys ir kaulai. Tašiau ėmė rastis jau varinių, paskui ir žalvarinių įrankių (peilių, kastuvų, ylų ir kt.).

Ryškėja perėjimas nuo primitivių ūkio formų į gyvulininkyste ir žemdirbystę, daromi net pirmieji mėginimai drėkinti laukus. Pagrindiniai darbo gyvuliai buvo jaučiai. Arklių laikyta mažai, jie budavo kinkomi į vežimus ir vežėčiais.

Gyvulininkystė tuo metu buvo labiau išsivysčiusi, negu dabartinėje Kinijoje, kur dėl didelio gyventojų tankumo trūksta ganyklų. Aukštą lygį buvo pasiekę amatai. Šano (Inio) sostinės griuvėsiuose rasta liejyklos, kurioje gaminami žalbvariniai dirbiniai. Čia išliko ne tik gatavos produkcijos ir šlako, bet taip pat ir liejimo formų. Labai ištobulėjo keramika, ypač baltojo molio apdirbimas Jau buvo žinomas žiedžiamasis ratas. Plačiai naudota mediena: namai (ir net rūmai) buvo renčiami iš rąstų. Amatams atsiskyrus nuo žemdirbystės, susidarė sąlygos vystitis mainams. Vertės matas buvo specialios kriauklės (kauriai). Mezgėsi prekybiniai ryšiai su įvairiomis Rytų Azijos šalimis.

Vystantis gamybinėmis jėgomis ir stiprėjant vidaus ir užsienio mainams neišvengiamai atsirado turtinė nelygybė. Kasinėjant rasta ne tik turtingų namų, bet ir varguomenės namų ir kapaviečių liekanų. Vergvaldystė buvo labai primytivi, ankstyva. Vergų aukojimo (buriant arba laidojant valdovus) paprotys rodo, kad vergų darbo paklausa buvo dar nedidelė.

Centrinės valdžios stiprėjimas, matyt, buvo susiejes su Šano miesto virtmu šalies sostine (XΙV a. pr. m. e.). Karaliai darėsi nominaliais žemės savininkais. Atsiranda nuolatinė kariuomenė, valdininkai ir kalėjimai. Iš karaliaus giminaičių ir artimųjų formuojasi kilminė aristokratija. Karaliaus valdžios autoritetui pašventinti panaudojama religija. Karalius vadinamas “dangaus sūnumi”.

Hanio imerija (206 m.
pr. m. e.- 220 m. e. m.). Pirmajai (Vyresniajai) Hanio dinastijai reikėjo kovoti su suirute, kurią sukėlė sukrėtimai, susiję su Cinio imperijos žlugimu. Nuo bado, ligų ir vidaus karų buvo žuvusi daugybe žmonių.

Liu Banis vėl centralizavo šalį ir kartu padarė tam tikrų nuolaidų tiems, kurie nukentėjo Cinio dinastijos valdymo metu. Jis išlaisvino daugybę žmonių, kuirie buvo paversti valstybiniais vergais už skolas ar nusikaltimus, panaikino itin sunkius mokesčius ir prievoles, perdavė vietinius reikalus tvarkyti renkamiems seniūnams. Buvo duota šiokių tokių lengvatų persekiotai ankstesniu laikotarpiu senajai diduomenei. Stiprėjant Hanio imperijai, buvo vėl grąžinama despotiška Cin Ši-

vietų (ypač Chenanyje) aptikta taip pat kur kas vėlesnių stovyklaviečių, priklausančių jau neolito laikams.

Sprendžiant ič atsiminimų, kuriuos paliko senovės Kinijos istorikai (ypač SymaCianis), Kinijoje seniausiais laikais viešpatavo (kaip ir kitose tautose) matriarchatas.Giminystė buvo pripažystama pagal motiną. Genties vado valdžia pereidavo ne iš tėvo sūnui, o iš vyresniojo brolio jaunesniajm.

ΙΙ tūkst. pr. m. e.- tailaikotarpis kuriame buvo laipsniškai pereinama nuo motininės teisės į tėvyne; šis perėjimas įvairiose gentinėse grupėse vyko skirtingu metu, ir matriarchato liekanų išsilaikė dar gana ilgai.

Pasak kinų padavimo, XVΙΙΙ amwiuje pr. m. e. kažkoks Čen Tanas įkūręs valstybę, kuri pagal viešpataujančią gentį buvo pavadinta Šanu. Vėliau ji pasirodo istoriniuose dokumentuose Inio pavadinimu. Dauguma tyrinėtoju linkę vartoti abu pavadinimus: Šaną ir Inį. Apie Šano (Inio) karalystės, gyvavusios XVΙΙΙ-XΙΙ amžiais pr. m. e., ekonomiką galima spręsti gausių materialinės kultūros paminklų ir trumpų įrašų vadinamuosiuose Chenanio buriamuosiuose kalnuose.

Kaip pagrindinė medžiaga įrankiams ir ginklams gaminti buvo vartojami akmenys ir kaulai. Tašiau ėmė rastis jau varinių, paskui ir žalvarinių įrankių (peilių, kastuvų, ylų ir kt.).

Ryškėja perėjimas nuo primitivių ūkio formų į gyvulininkyste ir žemdirbystę, daromi net pirmieji mėginimai drėkinti laukus. Pagrindiniai darbo gyvuliai buvo jaučiai. Arklių laikyta mažai, jie budavo kinkomi į vežimus ir vežėčiais.

Gyvulininkystė tuo metu buvo labiau išsivysčiusi, negu dabartinėje Kinijoje, kur dėl didelio gyventojų tankumo trūksta ganyklų. Aukštą lygį buvo pasiekę amatai. Šano (Inio) sostinės griuvėsiuose rasta liejyklos, kurioje gaminami žalbvariniai dirbiniai. Čia išliko ne tik gatavos produkcijos ir šlako, bet taip pat ir liejimo formų. Labai ištobulėjo keramika, ypač baltojo molio apdirbimas Jau buvo žinomas žiedžiamasis ratas. Plačiai naudota mediena: namai (ir net rūmai) buvo renčiami iš rąstų. Amatams atsiskyrus nuo žemdirbystės, susidarė sąlygos vystitis mainams. Vertės matas buvo specialios kriauklės (kauriai). Mezgėsi prekybiniai ryšiai su įvairiomis Rytų Azijos šalimis.

Vystantis gamybinėmis jėgomis ir stiprėjant vidaus ir užsienio mainams neišvengiamai atsirado turtinė nelygybė. Kasinėjant rasta ne tik turtingų namų, bet ir varguomenės namų ir kapaviečių liekanų. Vergvaldystė buvo labai primytivi, ankstyva. Vergų aukojimo (buriant arba laidojant valdovus) paprotys rodo, kad vergų darbo paklausa buvo dar nedidelė.

Centrinės valdžios stiprėjimas, matyt, buvo susiejes su Šano miesto virtmu šalies sostine (XΙV a. pr. m. e.). Karaliai darėsi nominaliais žemės savininkais. Atsiranda nuolatinė kariuomenė, valdininkai ir kalėjimai. Iš karaliaus giminaičių ir artimųjų formuojasi kilminė aristokratija. Karaliaus valdžios autoritetui pašventinti panaudojama religija. Karalius vadinamas “dangaus sūnumi”.

Hanio imerija (206 m. pr. m. e.- 220 m. e. m.). Pirmajai (Vyresniajai) Hanio dinastijai reikėjo kovoti su suirute, kurią sukėlė sukrėtimai, susiję su Cinio imperijos žlugimu. Nuo bado, ligų ir vidaus karų buvo žuvusi daugybe žmonių.

Liu Banis vėl centralizavo šalį ir kartu padarė tam tikrų nuolaidų tiems, kurie nukentėjo Cinio dinastijos valdymo metu. Jis išlaisvino daugybę žmonių, kuirie buvo paversti valstybiniais vergais už skolas ar nusikaltimus, panaikino itin sunkius mokesčius ir prievoles, perdavė vietinius reikalus tvarkyti renkamiems seniūnams. Buvo duota šiokių tokių lengvatų persekiotai ankstesniu laikotarpiu senajai diduomenei. Stiprėjant Hanio imperijai, buvo vėl grąžinama despotiška Cin Ši-huandžio laikų tvarka. Ypač tai išryškėjo, valdant žymiausiam Pirmosios Hanio dinastijos atstovui- imperatoriui U Di (140-87 m. pr. m. e.). Vietinė diduomenė tada vėl buvo pradėta varžyti ir pateko į imperatoriaus valdininkų kontrolę.

U Di užsienio politika buvo itin aktyvi. Kinija toli peržengė ribas, kurias ji buvo pasiekusi Cinio dinastijos valdymo metu, ypač vakaruose. Žvalgyti kelių į tolimuosius vakarus buvo pasiųstas vienas iš didžiausių senovės keliautojų Čžan Canis. Jis pasiekė Davanio (Fergana), Kangiujaus, Dasio šalis, taip pat surinko vertingų žinių apie Partų karalystę Indijoje. Garsiajam keliautojui grįžus, imperatorius U Di, gavęs iš jo reikiamų žinių, išsiuntė kariuomenę užimti “didžiojo šilko kelio”, kuris jungė Kiniją su tolimomis vakarų šalimis.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2477 žodžiai iš 8181 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.