Senovės klaiskinė filosofija
5 (100%) 1 vote

Senovės klaiskinė filosofija

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………..3

1.SOKRATAS .5

1.1.Gyvenimas…………………………………………………………………………………………..5

1.2.Filosofija……………………………………………………………………………………………..6

2.PLATONAS……………………………………………………………………………………………………..8

2.1.Gyvenimas…………………………………………………………………………………………..8

2.2.Platono veikalai ,,Dialogai”……………………………………………………………………9

2.3.Ankstyvieji veikalai………………………………………………………………………………9

2.4.Vidurinysis kūrybos laikotarpis……………………………………………………………..9

2.5.Platono valstybės modelis…………………………………………………………………….10

2.6.Vėlyvieji veikalai………………………………………………………………………………..15

2.7.Platono tradicija………………………………………………………………………………….16

3.ARISTOTELIS………………………………………………………………………………………………..16

3.1.Gyvenimas…………………………………………………………………………………………16

3.2.Aristotelio filosofija…………………………………………………………………………….17

3.3.Veikalai,kai kurios temos ir idėjos………………………………………………………..19

3.4.Gamtos mokslai………………………………………………………………………………….22

IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………….23

LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………………..24

Įvadas

Antika (I a.pr.Kr.-IV a.pr.Kr.). Graikų bei romėnų mąstymas ir žydų bei krikščionių religijos yra Vakarų kultūros šaltiniai. Ypač turime būti dėkingi graikams už humanitarinių ir gamtos mokslų pagrindus. Todėl Vakarų mokslų pradžią galime sieti su graikais. Tai pasakytina ir apie matematiką, kurią remdamiesi jie ištobulino Babilono astronomiją, ir apie mediciną, geografiją bei istoriografiją. Fizikos teorijoje graikai spekuliatyviai pasiekė tokių laimėjimų (pvz., atomistika), kurie tik Naujaisiais laikais buvo patvirtinti bandymais.

Atėnuose gyvenęs filosofas Sokratas daugiausia sprendė klausimą, ką turi daryti žmogus. Anuomet Atėnuose būta apmokamų mokytojų – sofistų, kurie mokė žmones, kaip gyventi, kad būtum laimingas ir viskas sektųsi. Tačiau jie neklausė, koks gyvenimo būdas yra ,,teisingas”; šį klausimą kėlė Sokratas.

Sokratas mums nepaliko rašytinių kūrinių. Apie jį viską sužinome iš Platono; pastarasis buvo Sokrato mokinys ir mokytoją įtaigiai pavaizdavo savo dialoguose. Sokratas iškyla prieš mūsų akis tarsi koks kiršintojas, kuris dienas leidžia turguje, vis kamantinėdamas žmones, kodėl jie daro tai, ką daro; jis įteigė jiems supratimą, kad reikia bendrųjų principų, idant jų elgesys būtų pagrįstas. Galiausiai Sokratas buvo suimtas ir apkaltintas piktžodžiavimu prieš dievus ir jaunimo tvirkinimu. Teismu Sokratas pasinaudojo kaip paskutine galimybe išsakyti savo pažiūras bei argumentus. Jis įrodė, kad kaltintojai nežino, ką iš tikrųjų reiškia jų pateikti kaltinimai, kad jie neturi įrodymų, kuriais tuos kaltinimus galėtų pagrįsti. Jis pasakojo apie Delfų orakulo ištarmę, – esą jis, Sokratas, yra pats išmintingiausias iš visų atėniečių, mat žino, kad nieko nežino, o visi kiti mano, kad jie kažką žino. Nepaisant Sokrato iškalbingumo ir išminties, jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas myriop.

Kai Sokratui buvo įvykdytas mirties nuosprendis, jo mokinys Platonas sudarė pirmąją racionalią filosofinę sistemą ir įkūrė Akademiją – pirmąją oficialią filosofijos mokyklą. Platono mąstymo esmė – idėjų teorija. Nė viena sąvoka, nė vienas apibrėžimas nėra toks konkretus, kad galėtų įvardyti visiškai konkretų daiktą: sąvokos ,,trešnė” ir ,,vyšnia” nežymi konkretaus medžio. Tad ką išreiškia sąvoka? Anot Platono, sąvoka išreiškia ne konkretų medį, kuris kinta ir yra trumpaamžis, o amžiną ir nekintamą medžio įdėją, taip sakant, ,,mediškumą”, sudarantį bet kokio konkretaus medžio pagrindą. Daiktai – tai tik netobuli atvaizdai idėjų, kurios egzistuoja amžinajame kosmose. Ten siela jas regėjo prieš gymimą, todėl ji pažįsta konkretų daiktą kaip tokį. Todėl filosofas turėtų nukreipti savo žvilgsnį nuo tariamų dalykų pasaulio į idėjų, kitaip sakant, grynųjų formų pasaulį.Savo garsiausiame veikale ,,Valstybė” Platonas rašė, kad pasaulis būtų tobulas, jei karaliai būtų filosofai, o filosofai – karaliai. Jis buvo įsitikinęs, kad filosofas karalius žinotų,
kas iš tikrųjų yra teisinga; žinodami jo idėjų teoriją, pavaldiniai visose visuomenėse galėtų įgyvendinti teisingumą.

Pamatinė Platono idėja buvo gėrio idėja. Neoplatonikų mokykla, kuri, praėjus keliems šimtams metų po Platono mirties, toliau puoselėjo jo idėjas, pabrėžė šį mistinį elementą ir gėrio idėją tapatino su Dievu.

Aristotelis ilgus metus buvo atsidėjęs gamtos mokslams; devyniasdešimt procentų jo palikimo skirta mokslinėms temoms, daugiausia biologijai.

Aristotelis, geriausias Platono mokinys, sukūrė racionaliausią senovės filosofijos sistemą. Jis nepriėmė mokytojo idėjų pasaulio sampratos, o pasuko kita kryptimi. Aristotelis manė, kad šiame pasaulyje vykstančius kitimus galima paaiškinti neneigiant jų tikroviškumo ir nesiremiant kitu pasauliu. Pasak Aristotelio, visi daiktai sudaryti iš materijos ir formos. Forma yra rūšinė savybė, o materija – individualumas. Materijoje matomi pokyčiai reiškia, kad vieną formą keičia kita. Kiekvienas gamtinis objektas keičiasi todėl, kad turi įgimtą tam tikro tikslo siekimą. Antai akmenys, sudaryti iš materijos, – visada stengiasi pasiekti patį žemiausią tašką, todėl jie krinta žemyn. Apskritai kiekviena rūšis stengiasi pasiekti tobulybės būseną, kurią Aristotelis suprato kaip visišką ramybę. Visas kosmosas veržiasi į šią būseną. Aristotelio pasaulėvaizdis yra toks: judėjimas žemėje kyla iš žvaigždžių ir planetų judėjimo; tuo tarpu dangaus kūnų judėjimą kelia vadinamasis Pirmasis Judintojas – Dievas. Dievas pats nejuda, tik yra dangaus kūnų, taigi ir apskritai viso judėjimo, priežastis. Šis Aristotelio suformuotas kosmoso įvaizdis gyvavo iki Koperniko.

1.SOKRATAS

(Sokratēs)

Turbūt retas nėra girdėjęs Sokrato vardo. Ir dažniausiai žinom Sokratą kaip garsiojo posakio ,,Žinau, kad nieko nežinau” autorių. Posakis ir liktų posakiu, jeigu Sokratas nebūtų atradęs to, ko iki jo dar niekas nebuvo žinojęs.

Sokratas (apie 469-399 m. pr. Kr.) buvo graikų mąstytojas, kurio veikla – tai posūkis Vakarų filosofijos istorijoje. Jis sukūrė tokį mokymo metodą, kai mokoma keliant klausimus (Sokrato metodas), ir buvo apibrėžimo ieškojimo pirmtakas. Kitaip negu ikisokratikai jis nesistengė sužinoti, kokia yra tikroji visų daiktų prigimtis, o atsidėjo dorybės ir žmogaus sielos gerovės tyrinėjimui. Nors Sokratas pats nieko neparašė, tačiau per savo mokinį Platoną jis padarė didžiulę įtaką Vakarų minties lobynui.

1.1.Gyvenimas

Sokratas gimė ir visą gyvenimą praleido Atėnuose, išskyrus tą metą, kai kariavo Peloponeso kare. Jis buvo vedęs Ksantipę ir savo mirties dieną turėjo du sūnus. Buvo laikomas ne itin išvaizdžiu ir didžiai ekscentrišku žmogumi. Duoną pelnėsi tašydamas akmenis; kaip išminties mokytojas, subūrė apie save garsių mokinių. 399 m. pr. Kr. septyniasdešimtmetis Sokratas buvo apkaltintas bedievyste ir Atėnų jaunuolių tvirkinimu, nes mokė abejoti tradicija. Teismo pripažintas kaltu, jis buvo nuteistas myriop ir turėjo išgerti nuodų taurę. Paskutiniųjų Sokrato gyvenimo valandų scena, aprašyta Platono ,,Faidone”, yra viena garsiausių scenų literatūroje.

Kitos Sokrato gyvenimo ir mokymo smulkmenos peteikiamos Platono dialoguose (daugiausia ,,Sokrato apologijoje” ir ,,Kritone”) bei Aristofano komedijoje ,,Debesys”. Šių šaltinių istorinis autentiškumas kelia abejonių. Tik Platono ,,Sokratas” vertinamas kaip beveik autentiškas tikrojo Sokrato atvaizdas, nors Platonas ir įdėjo į Sokrato lūpas veikiau savo paties mintis. Aristofanas sutapatino Sokratą su sofistais, kurių reliatyvizmas pakirto tradicinę moralę. Tokios pat nuomonės buvo ir didžiuma atėniečių. Platonas mėgino įrodyti, kad Sokratas nėra sofistas, ir pavaizdavo, kaip Sokratas polemizavo su sofistais. Kiekvieną, kuris manėsi šį tą žinąs, Sokratas kamantinėdamas įvarydavo į kampą, o tai, atrodo, kaip tik labiausiai ir pykdė Atėnų galvas.

1.2.Filosofija

Platono dialoguose Sokratas prisidengia ironijos kauke. Jis daug klausinėja, o atsakymų pateikia tik vieną kitą. Kartais jis apsimeta, kad nieko nenutuokia apie temas, kurias pats pasiūlo diskusijai. Anot Sokrato, blogiausia, ką žmogus gali padaryti, – tai blogai arba neteisingai pasielgti, nes toks poelgis žaloja jo sielą. Iš to seka, kad visada blogiau – neiškęsti neteisingą poelgį, o neteisingai elgtis, todėl už skriaudą niekada nereikia atsimokėti skriauda. Sokratas dorybę prilygino žinojimui. Todėl niekas, žinodamas tiesą, negali elgtis neteisingai (sokratiškasis paradoksas).

Be to, Sokratas buvo įsitikinęs, kad niekas neklysta savo noru. Iš čia ir Sokrato mokymas apie dorybių vienybę. Visos dorybės iš esmės reiškia tą patį: žinojimą.

Sokratas rėmėsi tuo, kad jeigu kas nors ką nors žino, tai jis turi gebėti apibrėžti šį žinojimą. Kiekvienas dorybių žinovas turi mokėti tiksliai apibrėžti dorybę. Todėl Platonas pavaizdavo Sokratą stovintį turguje ir kamantinėjantį, koks yra dorybės apibrėžimas. Negana to, Sokratas reikalaudavo, kad pašnekovas pateiktų apibrėžimą, kuris aprėptų visą pokalbio temą ir visuotinai galiotų. Tai turėjo labai didelę reikšmę tolesnei filosofijos raidai, nes atvedė į universalijų idėją: universalija – tai bendrinė savybė, būdinga
egzistuojančių daiktų. Lygiai tokia pat svarbi ir Sokrato prielaida, kad kiekvienas jo pašnekovas geba tiksliai atsakyti į jam pateiktą klausimą.

Sokratas visiškai nenagrinėjo gamtos tvarkos klausimų. Iš akmenų tvarkos, sakė jis, nieko nesužinosi, iš jos gali tik pajusti, kad gamtą valdo jėga, galingesnė negu žmogiškoji. Pasaulis yra kažkokios dieviškosios jėgos kūrinys, ir nėra ko kištis į jos reikalus, verčiau reikėtų pasižiūrėti į save – ar nepasirodys tada, kad akmenys kur kas protingesni už mus, nors tik mums protas duotas! Kaip mes elgiamės? Ujam viens kitą, pjaunamės, vienas už kitą išmintingesniais dėdamiesi. Ir tai mes laikom protu ir žinojimu?! O doras galėtų būti tik tas, kuris prisipažintų žinąs, kad nežino nieko!

O ar žinot neįmanoma?

Tiksliai ir tvirtai žinoti įmanoma nedaug ką, bet stengtis žinoti ir įmanoma, ir reikia. Protas žmogui duotas, kad žmogus nuolat jo klausinėtų, kaip gyventi, kaip elgtis, ir elgtųsi būtent taip, kaip protas nurodo. Sunkus šitoks gyvenimas, bet jis yra vienintelis, žmogaus vardo vertas.

Kaip šito pasiekti?

Reikia galvoti. Reikia stengtis ne protu teisinti aistrų padiktuotus poelgius, o pirma išsiaiškinti, ar poelgis bus teisingas pagal proto kriterijus, ir tik tada veikti.Taip, o kas gali būti tuo kriterijum?

Dora, atsakinėjo Sokratas. Tiktai dora. Žmonės visi skirtingi, siekia įvairiausių tikslų, skirtingai tuos tikslus supranta, skirtingai mąsto, bet visi kaip vienas trokšta gėrio ir laimės. O kas visa tai jiems gali suteikti? Tiktai patys žmonės – ir vienas kitam, ir patys sau, jei gyvens ir elgsis trokšdami dorų tarpusavio santykių. Žmogus iš prigimties yra geras, ir jeigu jis daro ką nors bloga, tai daro šitai dėl to, kad yra suklaidintas aistrų, kad jis dabar jų valdžioje, ir negali suprasti blogai darąs. Žinotų – nedarytų. Kontroliuotų save: abejotų ir galvotų.

Žmogus yra geras, bet, deja, silpnas. Mąstyti nėra lengva, užtat žmogus kur kas mieliau darbuojasi liežuviu arba kumščiais negu galva. Tačiau tas, kuris sykį pajuto mąstymo jėgą, nebus jai abejingas. Kaip sulaužyti pasitenkinimo savimi kiautą, kuriuo puošiasi kvailybė, ir priversti žmones galvoti?

Tai nesunku: svarbiausia, tiksliais ir taikliais klausimais sudomink žmogų – išsklaidyk jo abejingumą arba nuramink aistras – tegul iškyla protas. Tada ieškodamas jums abiems bendro supratimo parodyk, kur priešininkas klysta. O čia jau gali ieškoti aptariamo klausimo teisingo supratimo ir sutarimo.

Mes apskritai nedaug ką žinom. Negalim žinoti, kokius klausimus mums teks spręsti ne tik rytoj, bet ir sekančią akimirką. Tačiau proto turim visi. Todėl visi galim gyventi protingai. Žmogaus protingumas yra ne tiek žinojimas, kiek to žinojimo siekimas. Kiekvieną savo veiksmą vertink matuodamas protu, pagal visiems bendras saiko, narsumo ir teisingumo dorybes, ir tavo gyvenimas bus pilnas žmogiškosios gyvenimo išminties, ji švies visuose tavo darbuose ir žygiuose, ir bus pavyzdys kitiems.

Filosofai, sprendę gamtotvarkos klausimus, rūpinosi pagrįsti savo pažiūras ir aiškino jas tik tiems, kurie norėjo apie tai sužinoti. Buvo netgi tokių, kurie savo pažiūras slėpė – žmonės jų vis tiek nesuprasią. Sokratas filosofavo apie žmonių gyvenimo tvarką, užtat jis ir norėjo, ir stengėsi savo pažiūras kuo plačiau paskleisti, apšviesti kuo daugiau protų.

Nuo ryto iki vakaro jis vaikščiojo Atėnų gatvėmis ieškodamas žmonių sambūrių ir pradėdavo ilgus pokalbius su kiekvienu drąsuoliu. Daugelis iš jų, Sokrato klausimų logikos prispirti, turėdavo prisipažinti galvoję neteisingai ir klydę, bet tik retas dėl to neįsižeisdavo – pasirodydavo esąs iš tiesų protingas. Daugiau buvo tokių, kurie nebuvo linkę galvą varginti ir Sokratui stengdavosi atsilyginti apkalbomis, šmeižtais, intrigomis – vienintelėmis kvailiams prieinamomis ,,kovos priemonėmis“.

Nenuostabu, kad Sokratas Atėnuose greitai įsigijo daugiau priešų negu draugų. Apkaltinę Sokratą, jog jis kursto žmones prieš įstatymus ir dievus, priešai pasiekė savo: Sokratas buvo nuteistas mirti.Papirkę sargybą, draugai organizavo Sokrato pabėgimą. Bet Sokratas bėgti atsisakė. Paprašęs atnešti taurę nuodų, jis ramiai ją išgėrė ir mirė.

Savo gyvenimo uždavinį jis laikė atliktą: kaip reikia gyventi, jis žinojo. Žinojo, kad tai jau žinos ir kiti – tie, kurie norės žinoti. Ir kiekvienas iš jų vis tiek gyvens savaip. O jo, Sokrato, ir mirtis tebūsiąs pavyzdys, kaip galima gyventi. Sokratas gyveno pagal savo principus ir už juos mirė.

2.PLATONAS

(Platon)

Graikų filosofas Platonas buvo vienas svarbiausių ir iškiliausių Antikos mąstytojų. Jis suformulavo svarbiausias Vakarų filosofijos, psichologijos, logikos ir politikos problemas bei idėjas. Jo įtaka ir dabar tebėra tokia pat stipri ir reikšminga kaip ir Antikos laikais.

2.1.Gyvenimas

Platonas gimė 427 m. pr. Kr. Atėnuose; čia ir mirė 347 m. pr. Kr. Jo tėvai buvo kilę iš garbingų atėniečių šeimų. Platono patėvis, Periklio šalininkas, aktyviai dalyvavo politiniame ir kultūriniame Atėnų gyvenime. Tad atrodė, kad jaunasis Platonas neabejotinai žengs aristokratinės, politinės karjeros keliu. Tačiau Atėnų politinio gyvenimo palaidumas ir valdant Trisdešimties Tironų oligarchijai (404-403
m. pr. Kr.), ir vėl atkurtai demokratijai, rodos, atbaidė ji nuo minties dalyvauti šiame gyvenime. Jį nepaprastai sukrėtė mirties nuosprendis Sokratui (399 m. pr. Kr.); šis įvykis visiškai pakeitė Platono gyvenimą. Sokratas buvo artimas Platono šeimos draugas; iš Platono raštų matyti, kad jis buvo Sokrato mokinys.

Po Sokrato mirties Platonas nusišalino nuo Atėnų gyvenimo ir paskesnius metus praleido keliaudamas. 388 m. pr. Kr. jis aplankė Italiją bei Siciliją, kur užmezgė draugystę su Dionisiju Vyresniuoju, Sirakūzų valdovu.

Kitais metais jis sugrįžo į Atėnus ir įkūrė Akademiją – mokyklą, kurioje buvo mokoma filosofijos bei mokslų, taip pat tyrinėjama. Platonas dėstė savo Akademijoje. 367 m. mirus Dionisijui, Platonas buvo pakviestas grįžti į Sirakūzus ir mokyti filosofijos naująjį vadovą, Dionisiją Jaunesnįjį. Platonas sutiko; jis vylėsi, kad galbūt tame mieste ras filosofą karalių, kurį pavaizdavo savo knygoje ,,Valstybė“. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad ši viešnagė – tai tik savęs apgaudinejimas. Tiesa, Platonas dar ir trečią kartą aplankė Sirakūzus, bet netrukus vėl grįžo į savo Akademiją. Mirė greičiausiai 347 m. pr. Kr.

2.2.Platono veikalai ,,Dialogai“

Platono kūriniai – didžiuma jų išliko – tai veikalai, parašyti dialogo forma; juose gvildenamos filosofinės temos, jie dažnai pavadinti kurio nors filosofo vardu. Kažin ar teisinga juos visus vadinti dialogais, juk ,,Sokrato apologijoje“ vaizduojamas Sokratas, sakantis savo paskutiniąją kalbą teisme, o dauguma dialogų iš tikrųjų yra monologai. Beveik visuose dialoguose Sokratas yra pagrindinis veikėjas ir dėsto savo, o dažnai ir paties Platono, idėjas.

Nėra įmanoma atkurti tikslios chronologinės dialogų sekos, tačiau maždaug juos galima suskirstyti į tris grupes.

2.3.Ankstyvieji veikalai

Pirmieji dialogai datuoti 399 m.; daugelis juos vertina kaip atsiminimus apie Sokrato gyvenimą ir mokymą. Trijuose dialoguose: ,,Eutifrone“, ,,Sokrato apologijoje“ ir ,,Kritone“ vaizduojamas Sokratas prieš teismą, teismo metu ir po jo. Daugelyje ankstyvųjų dialogų taip ir nepateikiamas aiškus bei galutinis atsakymas į iškeltus klausimus ir problemas. Juose matome Sokratą, turguje klausinėjantį pašnekovų: ,,Kas yra X?“ Sokrato netenkina pavyzdžiai arba apytikris nupasakojimas, jis reikalauja tiksliai apibrėžti X arba įvardyti esminę jo savybę. ,,Lachete“ jis klausia: ,,Kas yra narsa?“, ,,Eutifrone“- ,,Kas yra šventumas?“. Galimas daiktas, kad parašyti knygą ,,Valstybė“ Platoną paakino klausimas: ,,Kas yra teisingumas?“. Sokrato nuomone, suvokti esminį sąvokos pobūdį arba esminę jos savybę yra visų svarbiausia, tačiau, jo paties žodžiais, jis jų nežinąs. Tad savo pašnekovą jis supainioja jo paties argumentais ir dažnai jį galop priverčia teigti priešingai negu pokalbio pradžioje. Suprantama, dauguma pašnekovų jausdavosi labai nesmagiai, kai šitaip būdavo atskleidžiamas jų nemokšiškumas ir neišmanymas.

2.4.Vidurinysis kūrybos laikotarpis

Tikrosios brandos laikotarpio dialogus Platonas parašė įkūręs Akademiją. Juose randame autoriaus mintis ir teorijas, kurias, kaip sakyta, jis buvo įdėjęs į Sokrato lūpas.

Tarp šių dialogų yra ir tas, kuris, apskritai paėmus, vertinamas kaip pagrindinis Platono veikalas,- ,,Valstybė“.



Dialogo pradžioje randame diskusiją apie tikrąją teisingumo prigimtį ir savitumą. Toliau Platonas vaizduoja idealią politinę bendriją, aprašo, kaip turėtų būti lavinamas bei auklėjamas tokios bendrijos vadovas. Teisingumas yra aukščiausias principas. Kiekvienas dalykas turi atlikti tą funkciją, kuri labiausiai atitinka jo esmę. Kai dėl politikos, tai šis principas yra įgyvendintas visuomenėje, kurios piliečiai vykdo tuos uždavinius, kuriuos jie geriausiai sugeba atlikti. Šis principas gyvas ir kiekvieno žmogaus sieloje. Kiekviena sielos dalis stengiasi vykdyti jai skirtą ir pritaikytą funkciją. Sielos bei valstybės tvarką prižiūri protas. Teisingumas yra idealiai suderintas su saikingumo, darnos, ir savitvardos dorybėmis (tai reiškia, kad visos dalys sutaria dėl to, ką privalo daryti). Todėl protas yra ne tironija, o individo ir visuomenės laimingo sambūvio taisyklė.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2823 žodžiai iš 9311 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.