Senovės kultūra
5 (100%) 1 vote

Senovės kultūra



Utena – senųjų sėlių genčių pakraštys, pasižymintis originalia archaiškumo bruožus išlaikiusia kultūra: papročiais, apeigomis, liaudies daile, mažąja architektūra bei muzika. Iš kartos į kartą perduotos senolių tradicijos išliko iki mūsų dienų. Kaip liaudies dailėje, taip ir muzikoje būdingos tam tikros miniatiūros, susietos su gamtos garbinimo, tikėjimo, darbų ir pramogų papročiais.

XX a. pr. kraštas atsidūrė dviejų skirtingų kultūrų sandūroje – savosios – tradicinės ir atneštinės. Kaime skambėjo iš tėvų paveldėta daina ir muzikos instrumentai: kanklės, skudučiai, trimitai lumzdeliai, birbynės, kuriuos muzikantai gamindavosi patys. Kiekvienas instrumentas turėjo savo paskirtį. Gamtoje siaudė skudučių, gaudė ragų ansambliai, piemenys tirliavo ir raliavo lumzdeliais, birbynėmis, senolio rankose virpėjo graudžios ir paslaptingos kanklės. Jaučiamos labai ryškios gamtos ir muzikos sąsajos, atėjusios dar iš ikikrikščioniškosios epochos. Apskritai visi senieji liaudies muzikos instrumentai laikytini ikikrikščioniškosios kultūros reliktais. Jų muzika skambėjo nuo sodybos iki sodybos, ir miesteliai su savo šventyklomis kūrėsi, kaip sakoma, per trimito garsą. Kol į kaimą atėjo fabrikų gamybos instrumentai – armonikos, smuikai, vario dūdos – šiaudinių pastogių sėliai prie Šventosios krantų, prie Indrajo, Alaušo, Tauragno ežerų, prie Utenio, Šeimyniškių, Taurapilio, Sėlos piliakalnių gyveno uždarą gyvenimą, garbino dievus pagoniškoje Vyžuonų šventykloje ir iki pat XX a. išlaikė daugelį senosios kultūros bruožų.

Su krikščionybės įsigalėjimu pradėjo plisti vakarietiškos kultūros reiškiniai – vargonai ir atneštinė giesmė bažnyčiose, harmonijos principais grindžiami chorai ir orkestrai. XX a. pr. kaimą užvaldė armonikos, būdingas lietuviškas melodijas pakeitė trys muzikiniai titanai – polka, valsas, maršas, o šalia jų – atneštiniai šokiai, kaip svetimkūniai įsibrovę į tradicinę kultūrą. Tačiau, kaip bebuvę, su šiuo faktu turime skaitytis ir priimti jį kaip normalų reiškinį. Po bendrataučio smuiko, kuris Lietuvoje skambėjo dar prieš kelis šimtmečius, armonika tapo antruoju populiariu muzikos instrumentu, patogiu ir prieinamu liaudies muzikantams. Tokias armonikas pradėjo gaminti ir nagingi kaimo muzikantai. Tad šalia senųjų baltų (sėlių) daugiabalsės polifoninės sandaros giedamųjų ir instrumentinių sutartinių, skambėjusių visoje Šiaurės Rytų Lietuvoje, būdingų lauko dainų, gamtos augmenijos, gyvūnijos apdainavimų XIX–XX a. pradėjo dominuoti Vakarų Europos muzikos dėsniais grindžiama muzika. Gaila, daug vertingų Utenos krašto senosios muzikos pavyzdžių nebuvo užrašyta, palyginus su kaimyniniais Kupiškio, Rokiškio, Švenčionių rajonais, o ypač su sėlių epicentro Biržų kraštu, kur daugiau pasidarbavo šviesuoliai folkloro rinkėjai – kanauninkas Adolfas Sabaliauskas, suomių profesorius Augustas Robertas Niemi, pedagogas Stasys Paliulis ir kiti. Tenka pastebėti, jog Utenos krašte buvo surengta kiek mažiau ekspedicijų ir neužrašyta būdingesnių pavyzdžių. Vis dėlto, išanalizavę leidinius, matome, jog daug tokių pat kaimynuose užrašytų melodijų variantų skambėjo ir Utenos krašto vietovėse. Kaimyninių rajonų melodijos turėjo daug bendrų aukštaičiams būdingų savybių. XX a. pr. dar buvo gana ryškūs benykstančio paties archaiškiausio polifoninio stiliaus – sutartinių pėdsakai. (Sutartinės yra senojo etnoso daugiabalsės giesmės arba instrumentiniai kūriniai, pasižymintys griežtu ritmu, sekundiniais sąskambiais ir polifoniniu atlikimo būdu. Jų negalima sutapatinti su šiandieninėmis tercijinio pritarimo arba „tūravojimo“ dainomis). Po sutartinių amžiaus čia įsigalėjo homofoninis dvibalsis ir tribalsis daugiabalsumas, paremtas trimis mažorinėmis funkcijomis (T, D, S). Čia nėra minoro, būdingo vienbalsėms dzūkų melodijoms, vyrauja paprasta ritmo ir metro sandara. Pagrindinei melodijai dažniausiai paraleline tercija pritaria antras balsas, o trečias (jei jis yra) – atstoja bosą, kuriam tenka išryškinti svarbiausių harmonijos funkcijų – tonikos ir dominantės – pagrindinius garsus. Toks daugiabalsumo tipas paplitęs visoje Šiaurės Aukštaitijoje ir Žemaitijoje, kurios teritorija susisiekia su Šiaurės Aukštaitija (J. Čiurlionytė. Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai. V., 1969, p. 296–303).

Šiuo metu Jūs matote 61% šio straipsnio.
Matomi 681 žodžiai iš 1123 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.