Senovės menas
5 (100%) 1 vote

Senovės menas

TURINYS:

Įvadas 3

Mesopotamijos menas 4

Egipto menas 5

Indijos menas 7

Kinijos menas 8

Kretos-Mikėnų menas 10

Senoves Graikijos menas 11

Senoves Romos menas 13

Literatūra 16

ĮVADAS

Nuo senų senovės žmogus kuria grožį. Jam neužtenka pavalgyti, šiltai apsirengti ir turėti pastogę. Žmogai maža gamtos sukurto grožio. Jis linkęs savaip išreikšti tik rovę. Ilga laiką menas buvotapatinamas su grožio sąvoka, o menininkai buvo tie, kurie iš savo amžininkų skyrėsi itin subtiliu “grožio formulės” suvokimu ir gebėjimu garsais, vaizdiniais, judesiais ją perteikti. Būtina priminti, kad įvairiais laikotarpiais ir įvairiose pasaulio šalyse grožio suvokimas ir pateikimas buvo skirtingas.

Žmogaus – menininko prabudimą liudija pirmieji ornamentai, iškalti ar įrėžti akmentje, kauliniuose ir raginiuose įrankiuose. Ant urvų sienų dažniausiai vaizduoti elniai, bizonai, arkliai, raganosia ir kiti gyvūnai.

Senųjų civilizacjų menas pirmiausia tarnavo mirusiųjų kultui, dievams ir valdovų didybei. Antikos menas jau atsigręžė į žmogų kai į proporcijų ir harmonijos įsikūnijimą. XX a. menas – tai menininko saviraiškos laikotarpis. Atmetami gamtos mėgdžiojimo principai, svarbiausias dėmesys skiriamas kūrėjo meninei fantazijai, įsivaizduojamam pasauliui. Būdingas menininko noras sukrėsti, nustebinti žiūrovus, išsiskirti iš kitų. Nepaisoma jokių taisyklių, tradicijų, kritikos.Menininkai siekia originalumo.

Menas – tai specifinė žmogaus veikla, kurios tikslas vaizdais, garsais, judesiais perteikti tikrovę, išreikšti mintis, jausmus, sudėtingą vidinį žmogaus pasaulį.Ypač vertingi yra senieji meno kūriniai, nes juose tautos ir kūrėjai įkūnijo kilniausius savo siekius, estetines pažiūras ir meninius idealus.

Meno kūriniai veikia žmogaus gyvenimą. Visų epochų poetų, muzikų, architek-

tų, dailininkų kūryba darė didžilę įtaką šalių pažangai, kultūro raidai. Meno reikšmę žmogaus gyvenime nusako meno funkcijos:

– estetinė (ugdo estetinius jausmus, tobulina žmogų ir aplinką, skatina siekti harmonijos ir grožio);

– pažintinė (meno kūrinys supažindina su įvairių epochų aukštinamomis vertybėmis, istoriniais, religija);

– komunikacinė (menas yra tarsi gija, puoselėjanti žmonių bendravimą. Nors ir nemokėdami užsienio kalbų, iš meno kūrinių galime sužinoti apie šalies tradicijas, kultūros ypatumus, nūdienos problemas irsiekius);

– auklėjamoji (menas formuoja visuomenės siekių idealus, auklėja dorą, garbingą žmogų ir pilietį);

– hedonistinė (meno savybė teikti malonumą. Žvelgdami į esteettišką meno kūrini, jaučiames susižavėjimą, pasitenkinimą).

MESOPOTAMIJOS MENAS

Ankstyviausios pasaulio civilizacijos gimė Artimuosiuose Rytuose, derlinguose Tigro ir Eufrato upių slėniuose, dabartiniame Irake su sostine Bagdadu, susiformavo pasaulinės kultūros židinys, graikų vadintas Mesopotamija. Jos gyventojai gyveno miestuose, statė milžiniškas šventyklas ir mokėjo rašyti.

Pagrindinis Mesopotamijos tautų kultūros pažinimo šaltinis yra dantiraščiu parašyti įvairios paskirties religiniai, epiniai, poetiniai, moksliniai tekstai, valstybiniai

dokumentai bei išlikę dailės kūriniai. Itin aukštą lygį šumerų civilizacijoje pasiekė inžinerinė mintis, astronomija, matematika, medicina, literatūra, muzika, vaizduojamoji dailė.

Mesopotamijos architektūra dėl nuolatinių karų buvo tvirtovių architektūra. Sutiprinti vartai su sunkiu portalu, kolonomis sutvirtinti jų rėmai ir bronzinės durys yra Babiliono išradimas. Iš ten atkeliavo ir abipus durų stovintys bronziniai liūtai. Mesopotamijoje sukurtos ir kitos architektūros formos. Tai bokštai, kupolai, architektinė arka ir sklliautai. Pirmiausiai atsirado vadinamasis “netikrasis” skliautas, kai kiekvienas klojinio sluoksnis šiek tiek prasikiša pro apatinį, kol viršuje skylė užsidaro, paskui ir “tikrasis skliautas”, kai akmenys laikomi paties skliauto įtempimo. Mesopotamijoje namai statyti iš molio arba iš degtų plytų, nes akmenų buvo sunku gauti. Miesto centre stovėjo šventykla – zikuratas.

Geriausiai išlikusi dailės dalis – gliptika. Ji atskleidžia, kad ankstyvoji šumerų meninė kultūra glaudžiai susijusi su mitais, totemine ir ritualine kultūra. Pasaulio valdovais šumerų mitologijoje skelbiami antropomorfiniai dievai. Reikšmingiausi yra dievų panteono valdovas Enlilis, dangaus valdovė, vaisingumo, meilės ir karo deivė Inana, saulės dievas Utu ir kiti.

Svarbiausia senųjų civilizacijų menininko savybė yra kanoninių taisyklių pažinimas ir sugebėjimas jomis remtis, o ne originalumas ar individualumas. Susiformuoja savitas šumerų estetinis žmogaus figūros vaizdavimo kanonas, sutinkamas gliptikos ir menkai išlikusiuose reljefinės ir apvaliosios-visatūrės skulptūros kūriniuose. Juose žmogaus nosis vaizduojamas iš profilio, akis – iš priekio, o kojos – iš šono. Žmogaus kūnas vaizduojamas ne toks, koks turi būti pagal griežtų kanono reikalavimų apibrėžtos dailės tradicijas. Kalnai, medžiai, vandens bangos gliptikoje ir reljefuose vaizduojamos sąlygiškai, atsižvelgianti į simetrijos ir ritmo santykius.

Daugelis šumerų valstybėje susiformavusių estetinių pažiūrų, meno kanonų bei stilistinių bruožų tik nežymiai pakitę išliko babiloniečių
kultūroje. Kiekvienas didesnis Babilono valstybės miestas turėjo savo zikuratą.Babilonijos valdovai zikuratus

Babilonijos valdovai zikuratus statydindavo ne sau, o maldininkams, kurie plūsdavo čia su dovanomis dievui. Zikuratai nuolat būdavo atstatomi ir vėl išpuošiami. Nė vienas iš zikuratų negalėjo lygintis su Babelio bokštu, įamžinusiu šalies galybę. Jo statybai sunaudota 85 mln. Saulėje džiovintų plytų. Babilono bokštas – tai septyni vienas ant kito stovintys vis mažesni bokšai su akmeniniais laiptai, o ant paties mažiausiojo,

iškilusio aukštai virš visos šalies, stovėjo šventykla, skirta dievui Mardukui.

Valdant karaliui Nabuchodonosarui II, Babilonas buvo turtingiausias, galingiausias pasaulio miestas su glazūruotos plokštelės, dekoruotos drakonų bei jaučių atvaizdais. Nuostabūs kabantieji sodai – vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Jie vešėjo aukštai ant zikurato, kad primintų karalienei Semiramidei, Nabuchodonosaro žmoniai, jos gimtinę kalnuose.

EGIPTO MENAS

Nuo seniausių laikų Egiptas traukė keliautojų, mokslininkų, kaimyninių tautų dėmesį. Graikai Egipto civilizacijos smukimo laikais stebėjo jo paminklus ir gyveni mo būdą, sukūrusia nuostabios konstrukcijos pastatus. Romėnai dvi didžiąsias piramides – Cheopso ir Chefreno – priskyrė prie septynių didžiausiu pasaulio stebuklų.

Į šį kraštą ėmė veržtis ir plėšikai. Jie nesivaržydami barbariškai naikino paminklus, o išplėštas meno vertybes pardavinėjo Europos šalių muziejams bei kolekcininkams.

Senovės Egipto meno samprata apėmė amatus, mokslus ir menus. Menas turėjo aukštą socialinį statusą, jis laikytas dieviškos kilmės. Faraonų ir mirusiųjų kultui

susijusiose sferose ypač svarbus vaidmuo teko menui. Žmogaus gyvenimo šiame pasaulyje esmė – pasiruošimas pomirtiniam gyvenimui, kuris rėmėsi mitais ir spalvin-gais vaizdiniais. Mirusiajim skirdavo išpuoštus kasdianius ir prabangos daiktus bei tarnų statulėles, kad pomirtiniame gyvenime nejaustų jokio nepritekliaus.

Architektūra – pagrindinė senovės Egipto meno šaka. Ji sąlygojo visų dailės rūšių raidą ir lėmė jų charakterį. Senovės egiptiečiai rytinį Nilo krantą laikė “gyvybės” krantu, o vakarinį – “mirties”. Pagrindiniai senovės Egipto statiniai buvo šventyklos, piramidės, obeliskai ir rūmai. Vaizduojamosios dailės srityje vyravo apvalioji – visatūrė skulptūra, reljefas, monumentali ir dekoracinė tapyba bei grafika. Egipto tapybai ir grafikai būdingas glaudus hieroglifinių skulptūrų ir piešinio ryšys.

Egiptiečiai siekė užtikrinti amžiną gyvenimą žemiškajam valdovui – faraonui.

Dar jam gyvam esant tūkstančiai valdinių kirto iš uolų,tempė ir tvirtino didžiulius akmeninius blokus karališkajam kapui. Tai truko dešimtmečius. Seniausia yra Džoserio piramidė Sacharoje. Ji pastatyta prieš keturis su puse tūkstačius metų.

Įžymiausi Egipto piramidės yra trys, esančios Al Gizos vietoviėje: Cheopso, Chefreno ir Mikerimo. Gizos piramidės pastatytos Senosios karalystės laikais tiksliai pagal kononų reikalavimus. Jos stovi architektūrinio ansamblio viduryje, aptvertos mūro siena. Mažesni pastatai – šventyklos, gyminių piramidės bei diduomenės mastabos – išdėstyti taip, kad pabrėžtų jų didingumą. Rytinėje pusėje yra kapo šventykla, kuri dengta galerija jungiasi su slėnio arba vartų šventykla. Slėnio šventykla paprastai statyta prie Nilo potvynių vandens ribos, kuri baigiasi derlingos žemės ir prasideda dykumos, egiptiečių manymu, ant gyvybės ir mirties slenksčio.

Didžiausios -Cheopso- piramidės aukštis šiandien siekia 147 m, 9 m viršunės jau nubyrėjo. Jos statybai panaudota 2 mln. 300 tūkst. Akmens blokų, sveriančių po 2,5 tonos. Piramidės viduje sumaniai išdėstyti koridoriai, galerijos, mirusiųjų salės ir aukų sandėliai. Statyba vyko daugiau kaip 20 metų. Faraono Cheopso sarkofagas užgrizdintas apie 2,5 mln. m3 smiltainio kalnu. Piramidės prilygsta Kelno katedrai vokietijoje, yra aukštesnė už šv. Stepono katedrą Vienoje, daug aukštesnė už Petro katedrą Romoje, kuri faraono kape lengvai sutilptų kartu su Londono šv. Pauliaus katedra. Įdomu tai, kad piramidės briaunos nukreiptos tiksliai į keturias pasaulio šalis. Chefrenas buvo antrasis faraono Cheopso sūnus. Prie jo piramidės slėnio šventyklos portalo stovėjo didžiulis akmeninis sfinksas.

Vėliau faraonai kapus kaldinosi uolose ir statėsi klasikinio stiliaus kapų šventyklas. Dabar ši vieta vadinama “Karalių slėniu”.

Viena nuostabiausių egiptiečių meno savybių yra tai, kad visos skulptūros, tapybos ir architektūros formos čia dera taip, tarsi paklustų vienai taisyklei, kūriniui suteikiančiai rimties ir griežtos harmonijos. Egipto meno stilių sudaro griežtų taisyklių- kanonų- rinkinys.

Apvaliojivisatūrė skulptūra turėjo atitikti egiptiečių žmogaus idealo supratima – dievai ir žmonės vaizduojami liekni, jauni ir žavus. Buvo tiksliai aprašytas kiekvieno dievo pavidalas: Horą, saulės dievą, reikėjo vaizduoti sakalo pavidalo ar bent su sakalo galva. Sėdinčios figūros būtinai susidėjusios rankas ant kelių, vyrai vaizduojami tamsesnės nei moterų odos. Statulos neatspindi psichologinių išgyvenimų, jose akcentuojamas socialinis statusas: valdovai – didingi, žyniai – besimeldžiantys ar
žmonės – dirbantys. Be apvaliosios, Egipte daug reijefinės skulptūros.

Reljefai puošė statinių sienas bei kolonas. Reljefinėje skulptūroje bei tapyboje žmogaus figūra buvo vaizduojama irgi laikantis tam tikrų kanonų: galva ir kojos pasuktos šonu, akys ir pečiai – priekiu, klubai pasukti trim ketvitadaliais.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1602 žodžiai iš 5243 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.