Senovės persija
5 (100%) 1 vote

Senovės persija



Irano plokščiakalnis – tai teritorija nuo Kaspijos jūros šiaurėje iki Persijos įlankos pietuose, nuo Tigro upės vakaruose iki Indo upės rytuose.

Plokščiakalnį iš dviejų pusių supo kalnai: vakaruose Zagro, šiaurėje Armėnijos. Rytuose Iranas rėmėsi į stačius Indo krantus, o šiauriau dunksojo Hindokušo kalnai. Plokščiakalnio pietuose plyti Germezyro dykuma. Irano plokščiakalnis iš vakarų į rytus driekiasi apie 2500 km, iš šiaurės į pietus – 1500 km. Per Vakarų Iraną iš šiaurės leidžiasi kalnų grandinė, tarpukalnės ir įdubos. Kalnų upės seklios, daug šaltinių, ežerų.

Persijoje daug naudingų iškasenų, druskų, vario, švino, geležies rūdos, sidabro, aukso. Irano plokščiakalnyje gausu įvairių rūšių akmenų, pirmiausia granito, kurį lengva tašyti ir poliruoti. Randama ir brangakmenių – lazuritų; jie mėlynos spalvos, tinka smulkiems dirbiniams, pvz., skulptūrų akims.

Klimatas kontinentinis, būdingi dideli paros ir metų temperatūros svyravimai. Žiemą būna speigai, vasara ilgai trunka karščiai, kritulių mažai. Irano plokščiakalnio viduryje kritulių kiekis per metus – 50-150 mm, pakraščiuose – 500 mm, o Armėnijos kalnų šlaituose – net 2000 mm. Prie Persijos įlankos būna tropinių liūčių.

Dirvožemiai ir augalija dykumų bei pusdykumių. Persijoje yra stepių – didelių žole apaugusių plotų, kuriuose neauga miškai. Pavasarį stepės pasipuošia ryškiais įvairių gėlių žiedais, vėliau auga šiurkščios varpinės žolės.

Sąlygos gyventi geriausios priekalnėse, kalnų šlaituose ir oazėse. Buvo auginami ne tik smulkūs naminiai gyvuliai, bet ir galvijai, arkliai, kurių ganėsi didelės bandos.

Irano plokščiakalniu ėjo svarbūs karavanų keliai. Vieni jungė Kaspijos ir Persijos jūrų kraštus, kiti Mesopotamijos žemumos sritis su Rytų Indija, Indo ir Gango baseino kraštais. Per Irano plokščiakalnį vingiavę magistraliniai tranzito keliai jungė Rytų ir Vakarų Azijos civilizacijas. VII tūkstantmetyje pr. Kr. plokščiakalnyje jau buvo įsikūrę nuolatinai gyventojai. Dauguma vertėsi gyvulininkyste, bet buvo ir žemdirbių.

III-II tūkstantmetyje pr. Kr. vyko didelė genčių ar tautų migracija. Į Irano plokščiakalnį, ypač į jo pietų ir vakarų pakraštį, persikėlė daug indoeuropiečių. Mokslininkai nesutaria, iš kur šie atkeliavo. Vieni mano, kad iš Vidurio Azijos, kiti, kad iš Armėnijos kalnų pašlaičių. Irane įsikūrusios indoeuropiečių gentys vadinamos arijais, o jų apgyventi plotai – Ariana. Tarp atsikėlusių genčių buvo ir persų. Jie apsigyveno plokščiakalnio pietuose, pastatė Parso miestą, sukūrė Persidos valstybėlę. Šiaurės vakarų Irane įsitvirtino medai ir sudarė genčių sąjungą.

Persija

VI a. pr. Kr. Irano plokščiakalnio persų gentis, asimiliavusi kaimynus medus, sukūrė didžiulę imperiją. Persai užvaldė Artimuosius Rytus, Egiptą, didelę dalį Balkanų pusiasalio, Vidurinę Aziją ir Indo slėnį. Imperija ir civilizacija buvo kuriama visiškai naujais principais. Persijos civilizacija buvo tiltas tarp Viduržemio pajūrio kraštų, Egipto, Indo slėnio bei Vidurinės Azijos. Civilizacijos centras buvo Irano plokščiakalnis.

Persų imperijos kūrimas

Graikų istorikas Herodotas rašė, kad IX a. pr. Kr. suvienijus šešias medų gentis buvo sukurta Medijos valstybė, jos sostinė buvo Ekbatana. Medams teko daug kariauti ir gintis nuo atkakliai puolančių kaimynų. Šiaurės Mediją puolė Urartai, o iš rytų klajoklių gentys. Nemažą Medijos dalį pavergė Asirija. Medijos karalius reorganizavo kariuomenę, sudarė sąjungą su Persija, Babilonija ir, kai Asirija susilpnėjo, 627 m. pr. Kr. surengė ten žygį.

612 m. pr. Kr. medai ir babiloniečiai bendromis jėgomis užėmė Asirijos sostinę Nineviją, o 605 m. pr. Kr. sunaikino Asirijos valstybę, kuri neregėtai žiauriai valdė didelę dalį Artimųjų Rytų. Medija ir Babilonija nugalėjo Asiriją ir dėl to, kad buvo asirų pavergtų tautų remiamos.

Medija ir Babilonija pasidalijo Asirijos imperiją. Medijai teko Asirijos imperijos šiaurės vakarų dalis iki Galio upės vakaruose ir Urartai šiaurėje.

558 m. pr. Kr. persų genties ar genčių sąjungos priešakyje stojo Kyras. Pasak legendos, genties vadas Kyras vedė kaimyninės Medijos karaliaus dukterį. Bet uošvis Astijagas įžeidė žentą ir tarp jų prasidėjo karas, kurį po trejų metų laimėjo Kyras. Jis užėmė Mediją. Tačiau su pralaimėjusiais giminaičiais ir visais medais nugalėtojai persai elgėsi gana švelniai, nekeršijo. Dar daugiau, persai ir medai suartėjo, persės tekėjo už medų ir atvirkščiai. Į Medijos sostinę Ekbataną buvo perkelta Persijos sostinė. Ekbatana priminė miestą tvirtovę, apsuptą septyniomis sienomis, todėl persai galėjo ten saugiai jaustis. Kitos Irano gentys pripažino persų viršenybę.

Kyras II suvienijo persus ir medus ne brutalia jėga kaip, pvz., asirai, bet taikiai. Jis gerbė kitų tautų papročius ir iš kitų to paties reikalavo. Be to, Kyras II tausojo medų ir persų žmones. Per karus stengėsi kuo mažiau savųjų ir svetimųjų kraujo pralieti. Prieš pradėdamas karą su Babilonija, Kyras II gerai suprato, kad galingos Babilono tvirtovės su savo technika ir kariais tiesioginiu puolimu neužims. Todėl parengė kitą planą, turėjusį parklupdyti Babiloną. Jis užėmė visus kraštus į rytus ir šiaurę
nuo Babilono, izoliavo miestą nuo išorinio pasaulio, nutraukė visus prekybinius Babilono ryšius. Babilono pirkliai ir žyniai, netekę visų pajamų, sudarė su Kyro II žmonėmis sąmokslą prieš Babilonijos karalių, pamokė, kaip užimti miestą. Kyras II be mūšio jį užėmė. Tik nedidelis būrelis karių su valdovo sūnumi Baltazaru bandė priešintis, bet buvo sumušti, o Baltazaras nužudytas.

Viename dokumente rašoma, kaip Kyras II užkariavo Babiloną ir kokios politikos ten laikėsi. Kyras vadina save visatos valdovu, galinguoju valdovu, Babilono, Šumero, Akado valdovu, valdovu keturių pasaulio šalių. Toliau rašoma, kad jis taikiai ir visiems džiūgaujant įžengė į Babilono miestą. Didysis viešpats Mardukas į jo pusę palenkė taurias babiloniečių širdis, o jis, Kyras, rūpinosi, kad Mardukas būtų deramai garbinamas. Kyro kariai taikiai ir iškilmingai įžengė į Babiloną, o jis gero norėdamas ėmė rūpintis Babilonijos reikalais ir šventyklomis. Babilonijos gyventojai buvo išvaduoti iš nepakeliamos priespaudos. Kyras atstatė sugriautus jų būstus ir išsklaidė širdies skausmą. Visi dievai, kuriuos jis grąžino į miestų šventyklas, kasdien turėjo skelbti gerus jo darbus…

Vadinasi, Kyras II į Asiriją ir Babiloniją įžengė kaip išvaduotojas. Jis žinojo, kad mokesčių spaudžiami, „kietai“ valdomi gyventojai padės surengti sąmokslą prieš savo valdovą ir įsileis „gerus“ persus, „gerą“ karalių Kyrą II. Neįveikiami įtvirtinimai, aukštos sienos neapgynė už jų pasislėpusio tirono, paskutinio Naujosios Babilonijos karaliaus. Užėmęs Babiloną, Kyras II nieko nekeitė: paliko seną tikėjimą, pats pradėjo garbinti Marduką, visi galėjo išvažiuoti iš Babilono kur panorėję. Žydams, buvusiems Babilono nelaisvėje, jis leido grįžti. Ne visi to norėjo, turtingieji negrįžo į tėvynę. Juos patenkino gyvenimas su gerais persais.

Persijos karalius Kyras II nukariavo visus kraštus iki Viduržemio jūros pakrančių ir su visais elgėsi švelniai, pralaimėjusių jis nepersekiojo. Toks elgesys su nugalėtų miestų ir valstybių gyventojais buvo neįprastas ir toliaregiškas. Tai turėjo padėti persams prisijungti kitus kraštus. Persijos valdovas leido kiekvienai tautai melstis savo dievams. Tegul kiekviena tauta eina paskui savo žynius, išminčius, vadus, turtuolius, tik tegul padeda Persijos valdovams surinkti mokesčius, duokles ir išlaikyti žmones paklusnius. Kyras pro pirštus žiūrėjo į tai, kad vietos turtuoliai ir žyniai duodami duokles persams ir patys nemažai pasiglemžia. Persijos valdovas žyniams net padėjo turtus atgauti. Kyras II įsakė grąžinti šventykloms visus auksinius ir sidabrinius indus, brangias statulas ir skulptūras, kurias Asirijos ir Babilonijos valdovai buvo atėmę.

Kyras II nors ir labai stengėsi įtikti „išvaduotų“ šalių elitui, bet ne viskas jam sekėsi.

Graikų istorikas Herodotas aprašo, kaip Persijos imperijos kūrimo pradininkas Kyras II žuvo stepėse prie Aralo jūros malšindamas sukilusių masagetų gentį. Tai genčiai vadovavo moteris. Kovoje žuvusio Kyro II galvą ji įsakė nukirsti, įdėti į kraujo pripiltą burdiuką ir pasakė „Tegul prisisotina kraujo“. Vadinasi, kai kurios gentys į Kyrą II žiūrėjo kaip į engėją, kraugerį.

Imperijos valdymo sistema

Darijus valdė didžiausią to meto valstybę. Jis gyrėsi, kad jei ką nors nusprendžia padaryti, prieš tai visapusiškai apmąsto, kad sugeba blaiviai mąstyti, keršto, pykčio valdinių atžvilgiu nepripažįsta. Achemenidas sugalvojo sudėtingą imperijos valdymo sistemą.

Persų ir medų su žmonomis ir vaikais buvo apie milijonas. Jų buvo per mažai, kad galėtų valdyti didžiulę valstybę nuo Indo upės rytuose iki Viduržemio jūros vakaruose. Bet persai valdė, viešpatavo ne tiek jėga, kiek išmintimi. Karalius Darijus įgyvendino daug reformų ir suformavo valdymo sistemą.

Herodotas pateikia daug faktų apie Kyro II Didžiojo ir kitų Achemenidų įžvalgumą bei žmonišką elgesį su nukariautų šalių valdovais. Babilonijos karalius Nabonidas buvo paliktas gyvas, net paskirtas valdininku, Lydijos karalius patarėju – dvariškiu, Egipto faraoną Psamtichą Kambizas paskyrė savo dvariškiu.

Materialinis imperijos pagrindas buvo duoklės ir mokesčiai. Achemenidai tiksliai nustatė, kiek kuri provincija turi duoti metinės duoklės, tiksliai įvardijo jos dydį. Pavyzdžiui, Indija turėjo mokėti 94 centnerius aukso, Babilonija 262 centnerius sidabro. Kitos provincijos kaip duoklę duodavo grūdų, gyvulių, medienos, dramblio kaulo, mergaičių, kastruotų berniukų. Persija duoklės nemokėjo, bet kasmet privalėjo duoti Achemenidams dovanų. Už duoklės rinkimą ir pristatymą į vietas atsakingi buvo valdininkai, vadinami satrapais. Tam tikra duoklės dalis likdavo provincijose.

Kraštas buvo padalytas į 20-23 satrapijas (jų skaičius keitėsi). Šioms Persų imperijos dalims vadovavo labai aukšto rango satrapai. Jie turėjo provincijoje aklai vykdyti valdovų nurodymus. Satrapai turėjo asmeninę kariuomenę, savo administraciją, jiems skirtoje teritorijoje buvo teisėjai, kurie turėjo globoti satrapijos žemdirbius, pirklius, žynius ir niekam neleisti tų žmonių skriausti. Žinoma, ir patys negalėjo jų skriausti, turėjo laikytis krašto papročių.

Kiekvienoje satrapijoje buvo karinė įgula. Jos viršininkai satrapams nebuvo
pavaldūs. Visokeriopai buvo skatinama sekti ir skųsti. Karinių įgulų viršininkai sekė ir skundė satrapus, o šie tuo pačiu atlygindavo įgulų viršininkams.

Persijos valdovas turėjo centrinį valdininkų aparatą, visą būrį aukščiausių valdininkų. Artimiausias valdininkas buvo asmens sekretorius. Jo pareiga buvo užrašyti valdovo įsakymus. Kiekvienas valdovo potvarkis, patvirtintas antspaudu, buvo įstatymas. Tik asmens sekretorius galėjo žodžiu kreiptis į valdovą. Visi kiti valdininkai į valdovą galėjo kreiptis raštu tik per tam tikras kanceliarijas.

Vyriausiojo sekretoriaus padėjėjai visus valdovo žodžius ir nurodymus įrašydavo į tam tikrus protokolus ir dar į dienoraščius. Šie rašė semitų (aramėjų) kalba, nors patys kalbėjo indoeuropiečių kalba. Valstybinė (raštų) ir šnekamoji kalba skyrėsi. Be asmens sekretoriaus, labai svarbi buvo „karaliaus akių ir ausų“ institucija – kanceliarija. Karaliaus „akys ir ausys“ buvo vyriausias valstybės kontrolierius. Tas valdovo padalinys kaupė visus skundus, sekė, stebėjo, jei valdovas liepdavo. Ypač akylai buvo stebimi satrapai ir karinių įgulų vadovai. Tokia buvo dvigubos kontrolės sistema. Viskas buvo daroma slaptai, įskųstieji negalėjo pasiteisinti. Dvariškių ištikimumą ir atsidavimą tikrino pats valdovas. Skundus taip pat jis tikrino. Persijos valdovai kartu buvo vyriausieji teisėjai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1856 žodžiai iš 6160 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.