Senovės roma
5 (100%) 1 vote

Senovės roma

LINKUVOS VIDURINĖ MOKYKLA

INFORMATIKOS BRANDOS EGZAMINAS

Atliko

Roberta Mikalajūnaitė

2002

Roma yra miestas, kurio praeities šlovė ir galybė tapo pavyzdžiu ir tikslu norintiems palikti pėdsaką istorijoje. Mes žinome, jog kiekvienas miestas turi tikslią geografinę padėtį, tačiau šiam miestui tokia taisyklė negalioja. Romos miestas daugeliui valdovų tapo pasaulinės valstybės simboliu.

Istorikai nuo senų senovės klausia: „Kuo ypatinga buvo romėnų visuomenė ir valstybės santvarka, nulėmusi tokios didelės ir galingos valstybės atsiradimą?”

Vienas istorikas apie romėnus yra pasakęs: „Daugelis tautų turėjo tokių laimėjimų kaip romėnai. Bet nė viena savo kaktos prakaitu nepadarė užkariautos žemės taip savos, kaip romėnai. Ką ietis laimėjo, jie norėjo dar sykį laimėti arklu. Ką laimi karas, karas gali ir prarasti. Bet arklo laimėjimai yra nežlungantys…” Paprasta žemdirbių tauta sukūrė pavyzdinę kariuomenę, tobulus įstatymus, padedančius valdyti užkariautas tautas ir panaudoti jų laimėjimus.

ROMĖNIŠKASIS HELENINĖS CIVILIZACIJOS LAIKOTARPIS

Tradicinė Romos valstybės istorijos schema:

I. VIII – VI a. pr. Kr. (754 (753) – 510 (509 m.) – karalių epocha.

II. VI a.. pr. Kr. pabaiga – 30 (27) m. pr. Kr. – Romos respublika:

 510 (509) m. pr. Kr. – III a. Pr. Kr. – ankstyvoji respublika (aristokratinė);

 III a. Pr. Kr. – 30 (27) m. pr. Kr. – vėlyvoji respublika (oligarchinė).

III. 30 (27) m. pr. Kr. – 476 m. po Kr. – Romos imperija:

 30 (27) m. pr. Kr. – 193 m. po Kr. – principatas;

 193 – 284 m. – III a. krizė;

 284 – 476 m. – dominatas.

Ši periodizacija Romos valstybės istoriją apibūdina politiniu bei ekonominiu aspektu. Tačiau civilizacijos raidos atžvilgiu Roma – heleninės civilizacijos tęsinys.

Iki III a. pr. Kr. Romos (Italijos) raida vyko pagal klasikinius dėsnius. Karalių laikotarpį tradiciškai pakeitė respublika. Ėmė plėtotis demokratija. III a. pr. Kr. Romą palietė Helados problemos.

Dezintegruodamasi Helada dar turėjo pereiti universalios valstybės ir universalios Bažnyčios (religijos) etapą. Aleksandrui Makedoniečiui nepavyko suformuoti universalios valstybės. Šio uždavinio ėmėsi Roma. Ji sujungė didžiąją helenizuoto pasaulio dalį, kurioje atsirado ir universali religija – krikščionybė.

Tad iki 272 m. pr. Kr. Apie Romą galima kalbėti kaip apie Helados provinciją. Vėliau tapo helenizuoto pasaulio vadove.

ROMOS MIESTO PRADŽIA

Kalvotoje ir nederlingoje vietovėje išaugo garsioji Roma – vienas didžiausių, gražiausių ir turtingiausių senovės pasaulio miestų, užvaldęs Viduržemio jūros kraštus ir turėjęs įtakos šių dienų Europos kultūrai.

Italija ir jos gyventojai.

Romos miestas įsikūrė Italijoje – veršiukų šalyje. Taip šį pusiasalį pavadino atvykėliai graikai, kadangi buvo nustebinti gyvulių gausumo ir augmenijos vešlumo. Italija – tai tartum aulinis batas, nuvirtęs Viduržemio jūroje iš šiaurės į pietus, tartum koks tiltas tarp Europos ir Afrikos. Pusiasalio šiaurėje dunkso aukšti ir sunkiai pereinami Alpių kalnai. Didžiąją pusiasalio dalį užima Apeninų kalnai. Į pietus nuo pusiasalio yra derlinga Sicilijos sala. Vakaruose, Tirėnų jūroje, yra kitos dvi didžiulės salos – Sardinija ir Italija – veršiukų šalis

Korsika. Pusiasalio upės laivybai nėra tinkamos, nes vasarą beveik išdžiūsta. Klimatas kiek skiriasi: žiemą šiaurėje lyja šalti lietūs, o pietuose visada šilta. Senovėje Italijoje augo tankūs miškai, kur buvo gausu gyvūnų. Vakarinėje ir pietinėje Viduržemio jūros pakrantėje buvo daug laivams patogių užutėkių. Kalnų šlaituose driekėse ganyklos, o paskrantėse ir lygumose – derlingos žemės.

Apeninų pusiasalyje žmonės gyveno jau žiloje senovėje. Apie 2000 m. pr. Kr. įvairios tautos – lotynai, samnitai, sabinai ir kt. – per Alpes persikėlė į Italiją. Šios tautos kalnuose ir kalvose augino gyvulius ir kartkartėmis plėšikavo. Prie šio Italijos demografinio vaizdo, koks buvo prieš Romos įkūrimą, tai yra prieš 753 m. pr. Kr., reikia pridėti ir tris iš kitur atėjusias tautas: etruskus, finikiečius ir graikus. Apie 770 m. pr. Kr. finikiečiai, būtent Kartaginos finikiečiai, jau gyveno Sardinijoje ir Sicilijoje. O graikai įkurė savo koloniją – Kumus.

Etruskai.

Etruskų kilmė domino ne tik antikos rašytojus, dėl jos nesutaria ir šių dienų istorikai. Ar etruskai atsikėlė iš Mažosios Azijos? Ar iš Europos šiaurės? O gal jie buvo vietiniai Italijos gyventojai? Klausimas lieka atviras… Bet manoma, kad etruskai atvyko į Italiją iš Mažosios Azijos. Jie gyveno nepriklausomomis miestų bendruomenėmis, kurios jungėsi į sąjungas. Jas valdė karaliai. Etrurija klestėjo apie 800 – 400 m. pr. Kr., jos žinioje buvo žemės nuo Po upės iki Neapolio. Etruskai mokėjo statyti didelius akmeninius pastatus, gerus laivus, apdirbti žalvarį, geležį ir kitus metalus, buvo patyrę jūrininkai, prekiavo su Graikija ir Artimųjų Rytų kraštais. Jų architektūroje paprastas molis pakeičiamas akmeniu ir degtomis plytomis, imami naudoti iš Artimųjų Rytų paveldėti nauji elementai: arka, skliautas ir kupolas. Jų šventyklos
įkvėpia graikų šventyklų statytojus. Prabangūs laidojimo rūsiai, skirti ištisoms šeimoms, rodo, koks svarbus etruskams buvo pomirtinis sielų gyvenimas. Etruskų miestai atsirado tada, kai kaiminystėje jau buvo įsikūrusios graikų kolo- Romėnų dievų šventykla

nijos. Etruskų ir graikų miestai gyveno ne itin draugiškai, tarpusavyje rungėsi. Tačiau juos siejo ekonomika ir kultūra. Etruskai išmoko ir pradėjo naudoti graikų raštą. Graikų mitų pagrindu jie kūrė savo mitologiją. Etruskų miestuose rasta daug graikiškų dirbinių – molinių indų, vazų. Vadinasi jie buvo susipažinę su graikų menu. Etruskų karaliai valdė Romą, bet po įvairių karų jie nusilpo, asimiliavosi su kitais Italijos gyventojais, o jų kalbą išstūmė lotynų kalba. Etruskų dievų trejybė Tinas, Uni, Mnevra atitinka romėnų Jupiterį, Junoną ir Minervą. Panašūs buvo ir kilmingų etruskų bei romėnų laidojimo papročiai, iš kurių vėliau atsirado gladiatorių kautynės. Visi didesni romos statiniai pastatyti etruskų karalių viešpatavimo Romoje metais. Tai „didžiausiasis cirkas” (talpino apie 60 tūkst. žiūrovų), „didžiausioji kloaka” (nutekamojo vandens kanalų sistema) ir pan.

Romos miestas išaugo iš kelių lotynų genčių gyvenviečių, buvusių už 25 kilometrų nuo Tiberio upės žiočių. Seniausios gyvenvietės atsirado ant trijų kalvų, viena iš jų buvo vadinama Palatino. Vėliau buvo apgyvendintos visos septynios kalvos. Būtent čia ėjo svarbiausi prekybiniai keliai, vedę į druskos viryklas dešiniajame Tiberio krante. Augdamos gyvenvietės susiliejo į vieną miestą. Naujojo miesto centru tapo tvirtovė ant Kapitolijaus kalvos. Žemumoje tarp Kapitolijaus ir Palatino kalvų buvo pagrindinė naujojo miesto aikštė – forumas, kur vykdavo prekyba, sueigos, religinės proce- Romos forumas

sijos. Apie seniausią romėnų laikotarpį yra žinoma labai mažai. Apie miesto įkūrimą pasakoja legendos. Legendą apie Romos įkūrėjus Romulą ir Remą ir juos išmaitinusią vilkę, romėnai pasisavino iš etruskų.

MIESTAS ANT SEPTYNIŲ KALVŲ

Legenda apie Romos įkūrimą sukurta labai seniai ir, beje, ne Italijoje, o Graikijoje. Ji byloja, kad Trojos didvyris Enėjus, deivės Afroditė sūnus, likęs gyvas po Trojos sugriovimo, atvyko į Lacijų. Susidraugavęs su karaliumi Lotynu, vedė jo dukterį Laviniją. Jiems gimęs sūnus Askanijas, kuris tapęs naujo miesto Alba Longos įkūrėju. Jo tolimą palikuonį Numitorą nuvertęs nuo sosto jaunesnysis brolis Amulijus. Nuversto valdovo dukterį Rėją Silviją uzurpatorius atidavęs į vestales . Bet atsitikę taip, kad Rėja Silvija pagimdžiusi dvynius, kurių tėvas buvęs pats dievas Marsas. Už tai Amulijus ją ir jos vaikus Kapitolijaus vilkė – Romos simbolis

pasmerkęs mirti. Dvynius karalius liepęs įmesti į Tiberį. Upė nepriėmusi aukos ir išnešusi kraitelę su kūdikiais į sausumą. Kurį laiką dvynius savo pienu maitinusi vilkė. Vėliau juos radęs piemuo Faustulas. Jis išauginęs dvynius, vardu Romulas ir Remas. Galiausiai jų kilmės paslaptis buvusi atskleista, broliai nuvertę Amulijų ir sugrąžinę sostą seneliui Numitorui. Patys nepanorę likti Alba

Longoje ir nusprendę įkurti naują miestą. Kilus ginčui tarp brolių, Romulas nukovęs Remą, o miestą pavadinęs savo vardu. Pagal istorinę tradiciją tai įvykę 754 (753) m. pr. Kr.

Istoriniai duomenys patvirtino, jog tikrai apie VIII a. pr. Kr. vidurį buvo įkurtas Romos miestas, kuris išsidėstęs ant septynių kalvų. Ne iš karto jos visos buvo apgyvendintos. Mokslininkai skiria keturis miesto formavimosi etapus senovėje. Seniausiai apgyvendinta Palatino kalva, vėliau – Kapitolijaus, Eskvilino, Viminalio, Kvirinalio, Celijaus kalvos. Paskutinėje – Aventino – kalvoje žmonės apsigyveno tik V a. pr. Kr. viduryje.

SEPTYNIŲ KALVŲ SEPTYNI KARALIAI

Senovės padavimai, kaip nurodo romėnų rašytojai, Romos gimimo data laiko 753 m. pr. Kr. Legendinis Romos įkūrėjas lotynas Romulas buvęs ir pirmasis jos karalius. Taigi prasidėjo pustrečio šimtmečio trukęs monarchijos laikotarpis, ir ligi pat 509 m. pr. Kr. vienas po kito valdė, kaip atrodo, septyni paslaptingi karaliai. Viską apie tuos Romos karalius – jų vardus, jų kilmę, valdymo datas bei kitas detales – mes žinome iš romėnų autorių, kurie rašė po daugelio amžių, kai karalystės jau nebebuvo. Išskyrus Romulą, visus kitus valdovus istorikai linkę pripažinti istorinėmis asmenybėmis. Tai – Numa Pompilijus, Tula Gostilijus (Tulijus Hostilijus), Ankas Marcijus, Tarkvinijus Priskas, Servijus Tulijus, Tarkvinijus Išdidusis. Numa Pompilijus

Pirmaisiais valdovais romėnai tikrai buvo patenkinti. Numa Pompilijus karaliumi buvo išrinktas už teisingumą ir religingumą. Jis sukūrė žynių kolegijas, vietoj buvusio dešimties mėnesių kalendoriaus įvedė naują, dvylikos mėnesių. Tarkvinijus Priskas surengė pirmas viešąsias žaidynes, su kanalų pagalba nusausino pelkes aplink Romą, pradėjo didžiojo cirko statybą. Daugiausia romėnams nusipelnė Servijus Tulijus. Jis įvykdė reformą, kuri sulygino patricijų ir plebėjų teises.

Patricijai ir plebėjai.

Svarbiausią vaidmenį Romoje atliko patricijai – kilmingieji piliečiai. Patricijais buvo vadinami pirmieji Romos gyventojai. Jie galėjo dalyvauti Tautos
susirinkime, rinkti senatą (seniūnų tarybą) ir karalių. Jie turėjo teisę dirbti aukšto rango valstybinės valdžios pareigūnais – magistratais, tai yra eiti ministrų pareigas, dirbti ministerijoje. Plebėjai irgi buvo laisvi piliečiai, bet jų protėviai ir jie patys nebuvo pirmieji Romos gyventojai. Jie galėjo turėti žemės, tarnauti romėnų kariuomenėje, bet negalėjo dalyvauti Tautos susirinkime ir užimti valstybinių pareigų. Jiems buvo draudžiama vesti moteris iš patricijų šeimų ir išleisti dukras už patricijų. Dauguma plebėjų vertėsi amatais ir prekyba, kai kurie gaudavo žemės sklypus iš savo globėjų – patricijų.

Servijus Tulijus, žinodamas apie Solono pertvarkymus Atėnuose, suskirstė Romos piliečius pagal turtą – įvedė cenzą. Pirmoji klasė – turtingiausiųjų, penktoji – vargingiausiųjų. Karalius pertvarkė ir kariuomenę, įvedė naują valdžios instituciją. Kiekviena klasė sudarydavo tam tikrą centurijų (šimtinių) skaičių kariuomenėje. O naujajame tautos susirinkime – centurinėse komicijose – klasė turėdavo tiek balsų, kiek sudarydavo centurijų. Pirmoji, visų turtingiausiųjų, klasė turėjo daugiau balsų nei visos kitos drauge. Visiškai plebėjų ir patricijų Servijus Tulijus nesulygino, bet jo sukurta valstybės organizacija nuvertus karalius gyvavo ilgus šimtmečius. Su juo baigėsi ir „gerų” karalių laikai. Paskutinį ankstyvosios Romos monarchą, Tarkvinijaus Prisko sūnų, romėnai praminė Išdidžiuoju. Jis ant Kapitolijaus kalvos pastatė šventyklą. Jis taip pramintas todėl, kad nesiskaitė su senių taryba – senatu. 509 m. pr. Kr. romėnai išvijo paskutinį valdovą.

Romos karaliai:

Karalius Jo kilmė Veikla

Romulas Lotynas Įkūrė Romos miestą

Numa Pompilijus Sabinas Sukūrė žynių kolegijas, vietoj 10 mėnesių kalendoriaus įvedė 12 mėnesių kalendorių.

Tulijus Hostilijus Lotynas Kariavo su sabinais dėl Albos miesto

Ankas Marcijus Sabinas Ostijoje įkūrė romos uostą

Tarkvinijus Priskas Etruskas Surengė pirmąsias viešas žaidynes, įrengė nutekamųjų vandenų tinklą

Servijus Tulijus Etruskas Pertvarkė kariuomenę, sulygino patricijų ir plebėjų teises, Romą apjuosė siena

Tarkvinijus Išdidusis Etruskas Ant Kapitolijau kalvos pastatė šventyklą etruskų dievų triadai, buvo išvytas iš Romos

ROMOS RESPUBLIKA

VI a. pr. Kr. Roma buvo paskelbta respublika – valstybe, kurią valdė liaudies išrinkti atstovai. Bet ne visi Romos respublikos gyventojai dalyvavo valstybės valdyme.

Respublikos valdymas (aristokratinė respublika).

Paskutinysis Romos karalius Tarkvinijus Išdidusis buvo ištremtas. Tuo baigėsi karalių laikotarpis, ir Romoje įsigalėjo respublika. Aukščiausia valstybės valdžia priklausė senatui, tautos susirinkimams ir magistratams (pareigūnams).

Senatą sudarė 300 žmonių iš kilmingiausių patricijų šeimų. Vėliau senatorių skaičius išaugo iki 900. senato posėdžiai vykdavo nustatytomis dienomis. Prieš posėdį buvo meldžiamasi, aukojamos aukos ir buriama. Pirmininkas pradėdavo posėdį žodžiais: „Kad laiminga ir pertekusi gyventų romėnų tauta, kreipiamės į jus, tėvai senatoriai!” Pirmiausia būdavo svarstomi religiniai klausimai. Pasikeitus nuomonėmis, senatoriai atsistodavo ir pereidavo į to pusę, kuriam pritardavo. Priimant sprendimus, nulemdavo daugumos nuomonė. Senato nutarimas įsigaliodavo, jeigu neprotestuodavo liaudies tribūnai, renkami iš plebėjų. Iškilmingi senatorių drabužiai buvo balta toga su purpurinėmis juostomis kraštuose. Senatoriai avėjo ypatingą avalynę – aukštus juodus pusbačius. Jų rango ženklas buvo ir aukso žiedas. Daugelis senato nutarimų buvo skelbiami baltai dažytose dėžėse, vadinamuose albumuose.

Tautos susirinkimas priimdavo arba atmesdavo siūlomus įstatymus, rinkdavo aukščiausius pareigūnus, turėjo teisę skelbti karą. Tautos susirinkimą šaukdavo vienas iš aukštųjų magitratų. Susirinkimų darbotvarkė buvo pranešama iš anksto. Visi susirinkimi vykdavo Romoje.

Magistratu galėjo tapti kiekvienas Romos pilietis, tačiau iš tikrųjų šias pareigas galėjo užimti tik turtuoliai. Jokio atlyginimo jie negaudavo, nes eiti tas pareigas buvo garbės reikalas. Visoms pareigoms paprastai buvo renkami keli asmenys vieneriems metams. Magistras savarankiškai leido potvarkius, tačiau aukštesnio rango magistratas galėjo sulaikyti jų veikimą. Du konsulai vienas po kito vadovavo kariuomenei, šaukė senato posėdžius, Tautos susirinkimus, vykdė jų nutarimus, vadovavo pareigūnų rinkimams. 8 pretoriai pirmininkavo teismų komisijoms. Iš buvusių konsulų aštuoniolikai mėnesių buvo renkami du cenzoriai, kurie vykdydavo cenzą, t.y.

surašydavo visus piliečius, nustatydavo jų turtinę padėtį. Cenzoriai tvarkė mokesčius, viešuosius darbus, buvo įpreigoti saugoti Romos piliečių papročius. 4 edilai prižiūrėjo tvarką turguose ir kitose

viešose vietose. Jie organizuodavo liaudies renginius ir apmokėdavo jų išlaidas, vadovaudavo miesto sargybai.

20 kvestorių buvo iždininkais, kurie tvarkė armijos kasą, saugojo valstybinį archyvą ir vėliavas. Esant ypatingai padėčiai, senatas galėjo skirti diktatorių, kuris 6 mėnesius savo rankose išlaikydavo visą karinę ir valstybinę valdžią. Jam turėjo paklusti visi piliečiai. Pareigūnas turėjo neliečiamybės teisę.

Romos

respublikos valdymo shema:

Senatas

ruošia sulaiko

Du konsulai ir vykdo Įstatymai, nutarimai dėl vykdymą Liaudies

kiti pareigūnai karo ir taikos tribūnai

renka atmeta pritaria

sušaukia renka

Keturi Tautos susirinkimai (komicijos)

(suaugę vyrai, turintys Romos piliečių teises)

Plebėjų ir patricijų kova (luomų kovos 500 – 300 m. pr. Kr.)

Oligarchijos susiformavimas.

Nors plebėjai tarnavo armijoje ir gynė tėvynę, bet jie nedalyvavo valstybės valdyme ir neturėjo savo atstovų tarp pareigūnų. Patricijai stengėsi išlaikyti savo privilegijas. Rašytų įstatymu nebuvo, todėl teisėjai, irgi renkami iš patricijų, galėjo savivaliauti. Geriausia žemė priklausė patricijams, o plebėjai už skolas labai dažnai kartu su šeimomis būdavo paverčiami vergais. Romos istorijoje plebėjai kelis kartus grasino palikti miestą tada, kai jų karinė parama buvo ypač reikalinga. 494 m. pr. Kr. plebėjai sušaukė atskirą, savo tautos, susirinkimą. Jie iškovojo teisę kasmet rinkti savo pareigūnus – liaudies tribūnus, gynusius jų interesus. Tribūnai galėjo sustabdyti bet kokio senate priimto įstatymo veikimą. Jų asmuo buvo neliečiamas. Plebėjai net pasiekė, kad būtų perdalyta žemė, uždrausta versti vergais įsiskolinusius Romos piliečius, kad būtų suteiktos jiems lygios teisės su patricijais Tautos susirinkime. Vėliau piliečiai buvo skirstomi ne pagal kilmę, o pagal protėvių turtingumą ir įtakingumą. Kilmingiausios ir įtakingiausios šeimos pradėtos vadinti naująja aristokratija – nobiliais. Neturtingus žmones, kaip ir anksčiau, vadino plebėjais.

Plebėjai privertė užrašyti ir paskelbti Romos įstatymus, kad teisėjai negalėtų jų aiškinti savaip. Pirmasis įstatymų rinkinys, vadinamas Dvylikos lentelių įstatymų rinkinys, buvo paskelbtas apie 450 m. pr. Kr. Jis pirmiausia gynė nuosavybę. Buvo nustatyta riba, kiek valstybės žemės gali valdyti patricijai, už skolas plebėjams nebegrėsė vergija.

Apie 300 m. pr. Kr. plebėjai jau galėjo tapti valstybė pareigūnais. Buvo panaikintas įstatymas, draudžiantis patricijų ir plebėjų santuoką. Tačiau tai nepakeitė pačios sistemos. Kadangi visos pareigybės buvo neapmokamos, taip pareigūnais galėjo tapti tik pasiturintys plebėjai. Turtingi plebėjai susigiminiavo su patricijais. Apie 300 m. pr. Kr. dauguma liaudies tribūnų jau buvo tapę

senato nariais. Iš tiesų Romą valdė saujelė turtingų giminių, nobilitetas . Valstybės valdymo forma buvo ne demokratija, bet oligarchija .

Senesnieji kilmingi aristokratai, nesigviešiantys turtų, buvo nustumti į antrą vietą. Susiformavo naujas požiūris į garbę, naudą, tautos ir valstybės interesus.

ROMĖNŲ KARIUOMENĖ IR UŽKARIAVIMAI

Senovės pasaulyje romėnų kareiviai garsėjo puikiomis pergalėmis ir geležine drausme. Romos karvedžiai skynė pergalę, kol jos valdžioje atsidūrė visi Viduržemio jūros kraštai.

Romėnų legionai.

Nuo pat įkūrimo Romos valstybės kariavo su kaimyninėmis tautomis. Karų metu romėnams pavyko sukurti geriausią to meto kariuomenę, kurią sudarė legionai . Kiekvienas konsulas vadovavo vienam arba dviem legionams. Į legioną buvo šaukiami 17 –46 metų amžiaus Romos piliečiai, karo laikotarpiu – 17 – 60 metų amžiaus piliečiai. Ginklus ir šarvus kiekvienas turėjo įsigyti pats. Pėstininkais tarnavo sunkiai pasiturintys ginkluoti valstiečiai, o turtingi ir kilmingi žmonės, galintys įsigyti žirgą, buvo raiteliai. Neturtingi valstiečiai buvo ginkluoti ietimis ir lankais. Karinė tarnyba buvo privaloma Romos piliečiams. Vergams ir beturčiams tarnauti kariuomenėje nebuvo leidžiama. Romos valdžia jais nepasitikėjo. Kareivis privalėjo ne tik savo lėšomis įsigyti ginklą, bet ir prasimaitinti žygio metu. Tai sukeldavo didelių sunkumų, todėl vėliau armijoje buvo įvestas atlyginimas ir duoti vienodi ginklai. Kiekvieną legioną sudarė 3000 sunkiai ginkluotų ir 1200 lengvai ginkluotų karių. Prie legionų buvo prijungiami sąjungininkų būriai ir kavalerija. Legionas buvo išdėstomas griežtai nustatyta tvarka. Karvedys Marijus perorganizavo kariuomenę: legionas buvo dalijamas į pulkus, o pulkai – į šimtines, kurioms vadovavo centurionai. Viso legiono vėliava buvo erelio atvaizdas.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2987 žodžiai iš 9347 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.