Senovės roma romos imperija romos imperatoriai
5 (100%) 2 votes

Senovės roma romos imperija romos imperatoriai

TURINYS

Romos chronologija (nuo iškilimo iki žlugimo)………………………………………………………………….3 psl.

Romos valstybės istorinės periodizacijos schema……………………………………………………………….4 psl.

Senovės Roma……………………………………………………………………………………………………………….4 psl.

Romos respublika. Romos imperija…………………………………………………………………………………12 psl.

Gajus Julijus Cezaris……………………………………………………………………………………………………..15 psl.

Oktavianas Augustas……………………………………………………………………………………………………..18 psl.

Kaligula……………………………………………………………………………………………………………………….19 psl.

Naudota literatūra…………………………………………………………………………………………………………20 psl.

ROMA: NUO IŠKILIMO IKI ŽLUGIMO

Prieš Kr.

753 m. Romulas įkuria Romą, kaip pasakoja legenda.

509 m. Iš Romos išvejamas Tarkvinijus, paskutinis karalius etruskas. Įkuriama

respublika.

390 m. Keltai įsiveržia į Italiją ir užima Romos miestą.

343 – 290 m. Karai su samnitais.

264 – 241 m. ir 218 – 201 m. –Karai su Kartagina (Pūnų karai).

218 m. Kartaginiečių karvedys Hanibalas, persikėles per Alpes, įsiveržia į Italija.

149 – 146 m. Trečiasis Pūnų karas. Sunaikinama Kartagina. Šiaurės Afrikos pakrantė tampa Romos provincija.

146 m. Romos provincijos Graikijoje.

73 m. Spartakas vadovauja vergų sukilimui.

60 m. Julijus Cezaris tampa aukščiausiu pareigūnu – konsulu.

59 – 49 m. Cezaris nukariauja Galiją ir įsiveržia į Britanija.

49 – 45 m. Pilietinis karas. Cezaris laimi.

44 m. (kovo 15) Julijus Cezaris nužudomas.

27 m. Imperatoriumi paskelbtas Augustas.

Po Kr.

14 m. Imperatorius Augustas miršta.

43 m. Imperatorius Klaudijus užpuola ir nugali Britanija.

64 m. Didysis Romos gaisras valdant imperatoriui Neronui.

79 m. Išsiveržia Vezuvijus. Žūsta romėnų miestai Pompėja ir Herkulanumas.

80 m. Imperatorius Titas Romoje atidaro didžiausia pasaulyje amfiteatrą – Koliziejų.

122 m. Imperatorius Hadrianas vyksta į Britanija. Pradedama statyti Hadriano siena.

212 m. Visi Romos provincijų vyrai (laisvieji) tampa Romos piliečiais.

267 m. Atėnus užgrobia gotai.

313 m. Krikščionybė skelbiama legalia Romos imperijos religija.

330 m. Imperatorius Konstantinas perkelia sostinę iš Romos į Konstantinopolį (vėliau pavadinta Bizantija).

455 m. Romą puola vandalai.

476 m. Romulas Augustas – paskutinis Vakarų Romos imperatorius.

1453 m. Turkai osmanai užima Konstantinopolį. Bizantijos imperijos žlugimas.

Tradicinė Romos valstybės istorijos periodizacija:

I. Karalių epocha – 753-509 m. pr. Kr.

II. Romos respublika – 509-27 m. pr. Kr.

a) Ankstyvoji respublika – 509m. pr. Kr.

b) Vėlyvoji respublika – 27 m. pr. Kr.

III. Romos imperija – 27 m. pr. Kr.-476 m. po Kr.

a) Principatas – 27 m. pr. Kr.-193 m. po Kr.

b) Krizė -193-284 m.

c) Dominatas – 284-476 m.

Senovės Roma

Romos valstybė atsirado ir sustiprėjo Apeninų pusiasalyje, kurį graikai pavadino Italija.

Apeninų pusiasalis yra ilga, palyginti neplati žemės juosta, giliai įsirėžusi į centrinę Viduržemio jūros dalį ir skirianti ją į dvi dalis. Pusiasalio šiaurinė siena – aukštas, sunkiai praeinamas Alpių kalnagūbris, skiriantis jį nuo Europos žemyno pagrindinio masyvo. Pusiasalio pagrindą sudaro Apeninų kalnai, šiaurės vakaruose atsišakoja nuo Alpių ir keletu grandinių nusidriekę išilgai viso pusiasalio. Iš pradžių Apeninai eina iš šiaurės vakarų į pietryčius, skirdami pusiasalį nuo vakarinio kranto iki rytinio, o kiek daugiau į pietus staiga pasuka pietvakarių link ir, pamažu žemėdami, pasiekia patį pietinį pusiasalio galą – Brutijaus sritį.

Dėl tokio Apeninų kalnų išsidėstymo pusiasalis tartum padalytas į tris dideles srytis: šiaurinę – žemumą tarp Alpių ir Apeninų, kuria teka didžiausia Italijos upė – Padas (dabar Po) su intakais, įtekanti į Adrijos jūrą; centrinę, kurią iš šiaurės, rytų ir pietryčių supa Apeninų kalnai su pamažu žemėjančiais vakariniais šlaitais, o tai savo ruoštu šią teritoriją skiria į keletą atskirų rajonų: Arno upės slėnį, Tiberio upės slėnį ir pietuose, derlingoje Kampanijos žemumoje, Volturno upės slėnį. Trečia srytis yra pietryčių žemuma – Apulija; iš šiaurės ir šiaurės vakarų Apeninai ją skiria nuo viso pasiasalio.

Rytinė Apeninų pusiasalio pakrantė nebuvo patogi vystytis laivininkystei. Šiaurėje ji žeme ir pelkėta, vidurinėje dalyje, kur Apeninų kalnai siekia rytinį pusiasalio krantą, uolėta ir mažai išraižyta. Tik pietuose ir vakaruose krantai su keletu patogių įlankėlių ir užutėkių. Patogiausi yra Tarento ir Neapolio užutėkiai.

Arti rytinės Apeninų pusiasalio pakrantės nėra jokių salų. Visos pakrančių salos susitelkusios vakaruose. Didžiulė derlinga Sicilijos sala yra lyg žemyno tęsinys. Kiek atokiau stūkso dvi kitos didelės salos –
Sardinija ir Korsika. Tarp jų ir Apeninų pusiasalio išbarstyta keletas uolėtų salelių, iš kurių didžiausia yra Ilva (dabar Elba) – netolo kranto Tirėnų jūroje ir Kaprėja (dabar Kapris) – prie įėjimo į Neapolio užutėkį.

Klimatas skirtingas priklausomai nuo vienų arba kitų rajonų padėties. Žiemą šiaurėje lyja šalti lietūs ir net pasninga. Naktimis būna šalnų. Panašios klimato sąlygos ir kalnų rajonuose. O pietų ir vakarų pajūrio rajonuose šilta net žiemą, bet gausiai lija, o tai sudaro palankias sąlygas augti vešliai augmenijai.

Senovės Italijos gyvūnija buvo panaši į Vidurio Europos. Kalnuose ir miškuose veisėsi danieliai, kalnų ožkos, šernai, vilkai, lapės, taip pat ir įvairūs smulkūs žvėreliai, paukščiai, ropliai. Italija skalaujančiose jūrose (Adrijos, Jonijos, Tirėnų, Ligūrijos) buvo daug žuvies: tunų, plėšriųjų murenų ir kitų.

Apeninų pusiasalio žemės gelmės buvo palyginti neturtigos naudingųjų iškasenų. Alpių atšakose buvo randama truputį aukso ir sidabro. Centriniuose Apeninuose skaldytas marmuras: “travertitas” – pilkšvas ir “kararo” – baltas bei spalvotas. Ilvos saloje buvo kasama geležis ir varis, kitose Apeninų pusiasalio srityse storesnių metalo klodų neaptikta.

Apeninų pusiasalis buvo gyvenamas žiloje senovėje. Žmogaus egzistavimo pėdsakai, rasti Italijoje, rodo, kad čia gyventojų būta jau paleolito epochoje. Neolito stovyklų liekanų rasta įvairiose pusiasalio dalyse. Seniausios iš jų datuojamos IV tūkstantmečiu pr. Kr.

III – II tūkstantmečiams pr. Kr. skiriamos polinių gyvenviečių, buvusių šiaurės Italijos upėse ir ežeruose, liekanos. Šios gyvenvietės dėl susidariusių aplink jas didelių krūvų perpuvusių šiukšlių vadinamos teramaromis (terra mara (ital.) – riebi žemė).

Tose polinėse gyvenvietėse gyveno žvejai ir medžiotojai, jau susipažinę su žemdirbystės ir gyvulininkystės pradmenimis. Šalia akmeninių įrankių jie vartojo varinius ir žalvarinius.

Centriniuome Italijos rajone rasta griuvėsių kitų snovės gyvenviečių, kurių gyventojai mokėjo mūryti akmeninius pastatus ir lipdyti išmargintus molinius indus: tai buvo, matyt, santykiavimo su atėjūnais iš achajų Graikijos ir Finikijos rezultatas.

Baigiantis II ir prasidedant I tūkstantmečiui pr. Kr., senovės Italijos gyventojai pradėjo vartoti geležį ginklams ir darbo įrankiams gaminti. Būdinga to laiko gyvenvietė buvo archeologų dar XIX a. viduryje ištirtas senovės piliakalnis prie dabartinės Vilanovos netoli nuo Bolonijos miesto. Čia buvo rasta geležinių ginklų ir darbo įrankių, žirgo pakinktų liekanų, bronzinių papuošalų ir rakandų, taip pat savotiškų apskritų, trobelių pavidalo urnų sudegintų lavonų pelenams. Panašių daiktų rasta ir kitose Italijos vietose, taip pat Sicilijos saloje. Galima manyti, kad už geležies pažinimąItalijos gyventojai turi būti dėkingi graikų ir finikiečių jūreiviams pirkliams ir piratams, vis dažniau ir dažniau lankiusiems įvairias Apeninų pusiasalio pakrantės vietas.

Geležinių įrankių paplitimas suvaidino didžiulį pažangų vaidmenį. Jis įgalino pereiti prie ariamosios žemdirbystės, greičiau išvalyti miško brūzgynus, o tai padėjo plėsti gyvulininkystę. Gamybinių jėgų augimas skatino vidaus ir užsienio prekybą. II tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje ir I tūkstantmečio pradžioje Italijos (ypač pietinės ir centrinės) gyventojai palaikė nuolatinius prekybinius ir kultūrinius ryšius su rytinės Viduržemio jūros dalies šalimis. Tai rodo liekanos graikiškų indų su juose įraižytais trumpais įrašais (“grafitais”), panašiais į seniausius Mikėnų raštmenis.

Tačiau II tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje ir I pradžioje vyko didelis senovės genčių ir tautybių kraustymasis Viduržemio jūros baseino rajone. Iš rytų į Apeninų pusiasalį persikėlė gentys, iki tol gyvenusios Ilyrijoje, Dunojaus baseine ir net vakarinėje Mažosios Azijos dalyje. Dalis seniausių italikų genčių buvo atstumta į Alpių kalnų slėnius ir į šiaurės vakarų pakrantę, dalis išnaikinta arba asimiliavosi su atėjūnais. Istoriniais laikais jos gyveno tik Korsikos saloje ir šiaurvakarinėje Apeninų pusiasalio pakrantės dalyje – Ligūrijoje – ir buvo ekonominiu bei socialiniu atžvilgiu labiausiai atsilikos senovės Italijos tautybės.

Apie I tūkstantmečio pr. Kr. pirmojo ketvirčio pabaigą senieji Apeninų pusiasalio gyventojai buvo įvairių genčių ir tautybių.

Toliausia į šiaurės rytus gyveno Ilyrijos gyventojams gymininga venetų gentis. O ilyrams giminingos japigų ir mesapų tautybės užėmė pietrytinį Italijos kraštą.

Centrinėje pusiasalio dalyje, taip pat Sicilijos saloje gyveno daugybė italikų genčių ir labiausiai ekonominiu bei socialiniu atžvilgiu išsivysčiusi to meto tautybė – etruskai.

Italikų gentys, turėjusios daug kalbos, visuomenės santvarkos ir kultūros bendrumo, skyrėsi į dvi grupes – umbrų – sabelų ir lotynų – sikulų.

Umbrų – sabelų grupės gentys gyveno centrinės Apeninų pusiasalio dalies kalnų srityse, į rytus nuo Tiberio upės ir toliau į pietus. Tai buvo umbrai, picenai, frentanai ir Apeninų aukštikalnių dalyje gyvenę samnitai, kurie iš visus ilgiau išlaikė patriarchalinius gimininius santykius. Tai pačiai grupei priklausė ir smulkios italikų gentys,
Italijos vakarinės pakrantės centrinės dalies: sabinai, marsai, ekvai, hernikai, volskai.

O didžiąją Tiberio žemupio kairiosios pakrantės slėnio dalį užėmė viena iš labiausiai išsivysčiusi italikų genčių – lotynai, kurių vardu buvo pavadinta ir jų apgyvendinta sritis – Lacijus.

Lotynai ir didelėje Kampanijos lygumoje apsigyvenę oskai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje jie jau turėjo nemaža nedidelių įtvirtintų gyvenviečių – miestų, kurie buvo jų genčių centrai. Gentims vadovavo karo vadai iki gyvos galvos, buvę kartu senių tarybos pirmininkais ir ėję žynių pareigas.

Labiausiai išsivysčiusi senovės Italijos tautybė buvo etruskai ( romėnai juos vadino “tuskais”, o graikai – “tirėnais”, o jie patys vadinosi “rasenais”). Etrus kai VIII – VI a. pr. Kr. gyveno nemažoje Apeninų pusiasalio dalyje. Jų miestų gyvenvietės buvo iš mėtytos nuo Pado deltos ir žemupio pietinio kranto iki Italijos vakarinės pakrantės, nuo vietos, kur Arno upė įteka į jūrą, iki Tiberio upės krantų. Be to, jie gyveno dalyje Korsikos salos rytinės pakrantės, Ilvos saloje ir užėmė dalį Kampanijos. Jie gyveno nepriklausomomis miestų bendruomenėmis, kurios jungėsi į sąjungas. Jos buvo greičiau religiniai, negu politiniai junginiai.

Etruskų miestų vietose ir jų kaimynystėje išliko irigacinių įrnginių ir miestų sienų liekanų, iškirstų uolose vadinamųjų “kamerinių” diduomenės kapų, kuriuose dažnai būdavo daug įvairių daiktų (akmeninių, bronzinių ir molinių statulų, bronzinių ir molinių indų, ginklų, darbo įrankių, vežimų, papuošalų). Etruskai pasiekė didelių statybos technikos laimėjimų. Jie statė didelius akmeninius pastaus ir pirmieji pradėjo mūryti akmeninius sklaiutus ir arkas. Pakrančių vietovėse etruskai gerai įvaldė laivų statybos techniką ir buvo prityrę jūrininkai, rungtyniavę su finikiečiais ir ypač su graikais.

I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje etruskai jau turėjo savo raštą. Jų alfabetas, šiuolaikinių tyrinėtojų nuomone, buvo sudarytas finikiečių alfabeto pagrindu.

Materialinės kultūros paminklų ir senovės istorikų veikalų tyrinėjimas padeda padaryti išvadą, jog etruskų visuomenė buvo klasinė, vergovinė.

Etruskų visuomenė labiausiai suklestėjo tarp VII ir VI a. pr. Kr. Apie tą laiką etruskai pajungė savo valdžion Kampaniją ir ten įkūrė Kapujos miestą. Tuo pačiu laikotarpiu jie užėmė svarbų centr, įsikūrusį Tiberio žemupyje, – Romos miestą ir dalį Lacijaus. Tačiau į VI a. pr. Kr. pabaigą etruskų miestų galybė labai susilpnėjo. Įsiveržusios keltų arba galų kariaunos užpuolė etruskų miestus, juos niokojo, o po savęs palikdavo tik griuvėsius. Keltų įsiveržimas, iš Pado lėnio, etruskus išstūmė į pietus, o lygūrus – į vakarus, už Apeninų.

VI a. pr. Kr. pabaigoje prieš etruskus kariavo ir graikai. Visi karai labai nusilpnino etruskų visuomenę, jų miestų sąjungų jėgos buvo pakirstos, ir ji pradėjo irti. Tai padarė galą Etruskų galybei, jie asimiliavo su gretimom tautybėm, perėmė jų kalbą, kultūrą, religiją, kol galiausiai etruskų, kaip atskiros kultūros, neliko nei pėdsako. Tačiau Italijos gyventojų kultūros raidoje etruskai ir toliau vaidino nemažą vaidmenį.

Apie IV a. pr. Kr. vidurį, kai etruskų miestų federacija nusmuko, o galai, įsitvirtinę Pado upės slėnyje, pradėjo grobikiškai puldinėti centrinės Apeninų pusiasalio dalies sritis, italikų gentys, kad galėtų juos atremti, susivenijo apie naują polinį ir karinį centrą – Romos miestą. Vėliau šis centras ėmė plėstis užkariaudamas ar užimdamas aplinkines žemes. III a. pr. Kr. pradžioje ji tapo viena iš kariniu atžvilgiu stipriausių vergovinių Viduržemio jūros valstybių.

Kada ir kaip atsirado Roma?

Archeologai mano, jog Romos pradžia – kelios apvalios medinės trobelės , apie 1600 m pr. Kr. pastatytos ant septynių kalvų centrinėje Italijoje, netoli Tiberio.

I a. pr. Kr. Romos poetas Vergilijus neigė, kad pradžia buvo tokia kukli. Jo poeme “Eneida” skelbė romėnus buvus garsaus Trojos karžygio Enėjo palikuonimis. Kita legenda, I a. pr.Kr. užrašyta istoriko Tito Livijaus, pasakoja, kad Romą 753 m pr. Kr. įkūręs piemuo karys Romulas. Romulą ir jo brolį dvynį Remą išmaitinusi vilkė – tokia rūsti, bet romantiška Romos pradžia.

Stengdamiesi rasti atsakymą į šį juos dominusį klausimą, Italijos graikai surinko įvairius padavimus, kurie, graikų istorikų apdoroti, buvo paimti pagrindu pasakojimų apie Romos miesto ir Romos vergovinės bendruomenės atsiradimą ir seniausius gyvavimo laikus.

II – I a. pr. Kr legendos ir padavimai apie seniausiąjį Romos istorijos laikotarpį, plačiai paplitę tarp pačių Romos gyventojų kultūringųjų sluoksnių, buvo perimti Romos autorių, ir tapo pagrindu jų kūryniams. Išsamiausiai juos atpasakojo žymus istorikas Titas Livijus (59 m pr. Kr. – 17 m pr. Kr.).

Šiandien mokslo pažiūros apie Romos atsiradimą ir seniausią jos istorijos laikotarpį pagrįstos ne tik analitiniu senovės legendų tyrinėjimu, bet pirmiausia archeologinių kasinėjimų, darytų Romos miesto teritorijoje XIX – XX a., medžiaga Miestas pamažu stiprėjo. Jo plėtimąsi ženklina ne didelės pergalės, o dažni pralaimėjimai. Bet po kiekvienos nesekmės
dar ryžtingiau grįždavo į kovą ir dar atkakliau naikindavo savo priešus.

Per IV ir III a. pr. Kr. Jie užkariavo didžiają Italijos dalį ir susidūrė su graikais, įsikūrusiais Italijos pietuose. Garaikų karvedys Pyras, 279 m. pr. Kr. sumušęs romėnus, pasakė: “Dar viena tokia pergalė, ir aš būsių sunaikintas”.

264 m pr. Kr. romėnai pradėjo karą su Kartagina, Šiaurės Afrikos pakrantės miestu. Po 120 metų trukusio karo, nepaisant triuškinančių kartaginiečių karvedžio hanibalo pergalių, 146 m pr. Kr. Romėnai kartaginą sugriovė visiškai. Jie suarė miesto vietą ir apibėrė ją druska, kad ten niekada niekas nebeaugtų.

Nugalėjusi Kartaginą, Roma prisijungė dideles Ispanijos bei Šiaurės Afrikos teritorijas. Per II a. pr. Kr. Romėnai įveikia Graikiją ir Mažąją Aziją (dab. Turkija). Kai kurios valstybės tampa “sąjungininkėmis” – jų valdovai soste paliekami tol, kol moka Romai mokesčius. Užkariautos šalys suskirstomos į provincijas ir valdomos Romos vietininkų.

Dabartinių seniausiosios Romos tyrinėtojų nuomone, atskirų gyvenviečių atsiradimą ant kalvų kairiajame Tiberio upės krante reikia priskirti X a. pr. Kr.

VIII a. pr. Kr. per rajoną, kur vėliau buvo Romos miesto centrinės dalys, ėjo didelias kelias iš kalnų vietovių pietryčiuose link Tiberio upės. Šiuo “druskos keliu” keliauta į druskos vyriklas dešniajame Tiberio krante netoli pajūrio. Prie upės perkėlos, kur susitelkdavo pravažiuojantys pirkliai, pradėjo kurtis ir amatininkai. VII a. pr. Kr. pavienės artimiausių kalvų ir šalia perkėlos esančios gyventės susiliejo į vieną miesto bendruomenę. Naujojo miesto centru pasidarė tvirtovė ant aukštos Kapitolijaus kalvos Tiberio upės krante. Žemuma tarp Kapitolijaus ir Platino kalvų, anksčiau buvusi laidojimų vieta, paversta centrine naujojo miesto aikšte “forumu”.

Kadangi naujasis miestas kūrėsi ten, kur ribojosi įvairūs senovės italikų gyvenami rajonai, tai iš pradžiū jo gyventojus sudarė trys atskiri gentiniai junginiai. Pagal istorijos tradiciją šios senovės gentys buvo vadinamos ticijais, ramnais, lucerais. Dabartinių mokslininkų nuomone, šie vardai, priklausė sabinams, lotynams, etruskams ir patvirtino daugegiantę Romos sudėtį, senovės laikais.

114 m po Kr. galėjai keliauti nuo Škotijos iki Sacharos, nuo Ispanijos iki Sirijops ir neperžengti Romos imperijos sienų. Tuo metu tai buvo bene pati didžiausia iš kada nors buvusių valstybių. Praėjo beveik du tūkstančiai metų, o Europa dar tik mėgina kurti bendras valdymo formas, ima visuotinai vartoti vieną kalbą, rengia bendrą tarptautinės teisės sistemą – tai, ką jau buvo sukūrę romėnai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2728 žodžiai iš 8955 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.