Senovės roma
5 (100%) 1 vote

Senovės roma

Anot legendos 509 m. pr. Kr. iš Romos buvo išvytas paskutinis karalius Tarkvinijus Išdidusis. Tuo baigėsi karalių laikotarpis, ir Romoje įsigalėjo respublika. Romą valdo senatas, tautos susirinkimas ir magistrai. Senatą sudarė 300 žmonių iš kilmingųjų patricijų šeimų. Vėliau senatorių skaičius išaugo iki 900. senato posėdžiai vykdavo nustatytomis dienomis. Prieš posėdį buvo meldžiamasi, aukojamos aukos ir buriama. Pirmiausia buvo svarstomi religiniai klausimai. Pasikeitus nuomonėms, senatoriai atsistodavo ir prieidavo į to pusę, kuriam pritardavo. Priimant sprendimus, nulemdavo daugumos nuomonė. Senato nutarimas įsigaliodavo jeigu neprotestuodavo liaudies tribūnas, renkamas iš plebėjų. Taip pat senatas savo nuožiūra tvarko užsienio politiką: jis gali kokiam konsului ar magistrui pavesti vadovauti karo žygiui ar valdyti užkariautą teritoriją. Todėl nuo senato priklauso ir vidaus politika: magistrai, tikėdami, kad senatoriai vieną gražią dieną paves jiems vadovauti kokiam žygiui, kuris apgaubs juos šlovės aureole, stengiasi senatui neprieštarauti.

Tautos susirinkimas priimdavo arba atmesdavo siūlomus įstatymus, rinkdavo aukščiausius pareigūnus, turėjo teisę skelbti karą. Tautos susirinkimą šaukdavo vienas iš aukštųjų magistrų. Susirinkimų darbotvarkė buvo pranešama iš anksto. Visi susirinkimai vykdavo Romoje.

Magistratu galėjo tapti kiekvienas Romos pilietis, tačiau iš tikrųjų šias pareigas galėjo užimti tik turtuoliai. Jokio atlyginimo jie negaudavo, nes eiti tas pareigas buvo garbės reikalas. Visoms pareigoms paprastai buvo renkami keli asmenys vieneriems matams. Magistras savarankiškai leido potvarkius, tačiau aukštesnio rango magistras galėjo sulaikyti jų veikimą. Aukščiausi magistrai buvo du konsulai. Konsulai turėjo teisę šaukti senato posėdžius ir tautos susirinkimus, šaukti kariuomenę ir jai vadovauti kare. (Konsulais buvo tampama ne anksčiau kaip sulakus 43m. Konsulų vardais vadinti metai.) Aštuoni pretoriai pirmininkavo teismų komisijoms. Iš buvusių konsulų aštuoniolikai mėnesių buvo renkami du cenzoriai, kurie surašydavo visus piliečius ir nustatydavo jų turtinę padėtį. Keturi edilai prižiūrėjo tvarką turguose ir kituose viešose vietose. Dvidešimt kvestorių rinko mokesčius ir tvarkė finansus. Esant ypatingai padėčiai, senatas galėjo skirti diktatorių, kuris šešis mėnesius savo rankose išlaikydavo visą karinę ir valstybinę valdžią.

Iš pradžių klientai buvo mažiau teisių turintys piliečiai, privalantys tarnauti patricijui. Jie gyveno patricijaus žemėje, dirbdavo ją ir mokėdavo nuomą. Apie 400 m. per. Kr., kai klientai tapo laisvi ir nepriklausomi nuo patrono, ankstesnė patricinė klientūra išnyko, liko tik artimi tarpusavio pagarbos ryšiai, naudingi abiems pusėms. Kilmingas romėnas labdara – produktais, maistpinigiais, ūkine bei teisine parama ir t.t. – stengdavosi laimėti daugelio vargingesnių piliečių palankumą, kad jam pasirodžius forume, šie susiburtu aplink, rodydami jo įtaką ir reikšmę; labiausiai buvo tikimasi, kad per rinkimus klientai atiduos savo balsą už patroną. Kareiviai, baigę karinę tarnybą, dažnai neturėdavo didelio noro grįžti į apleistą ūkį ir su kauptuku bei pjautuvu lenkti nugarą prastoje žemėje. Jie apsistodavo sparčiai augančiame Romos didmiestyje, todėl augo beturčių proletarų skaičius. Jie buvo pilnateisiai piliečiai ir pelnydavosi duoną, tapdami klientais ir pardavinėdami savo balsus didikams, kurie būdavo renkami į valstybinius postus. Kiekvieną rytą tūkstančiai klientų patraukdavo Romos gatvėmis pas savo ponus, kad jie už lojalumą atsilygintų maistu ar pinigais.

Apie 300 m. per. Kr. Plebėjai jau galėjo tapti valstybės pareigūnais. Buvo panaikintas įstatymas, draudžiantis patricijų ir plebėjų santuoką. Tačiau tai nepakeitė pačios sistemos. Kadangi visos pareigybės buvo neapmokamos, tai pareigūnais galėjo tapti tik pasiturintys plebėjai. Turtingi plebėjai susigiminiavo su patricijais. Apie 300 m. pr. Kr. Dauguma liaudies tribūnų jau buvo tapę senato nariais. Iš tiesų Romą valdė saujelė turtingų giminių, nobilitetas. Taigi dėl luomų kovų valstybės valdymo forma buvo ne demokratinė, o oligarchija.

Romėnų tiesėje svarbiausias principas buvo tas, kad įtariamasis turi būti laikomas nekaltu kol neįrodoma jo kaltė.

Roma užkariavimus pradeda nuo savo karingųjų kaimynų, sabinų ir etruskų, kuriuos po ištiso šimtmečio konfliktų jai pavyksta sutramdyti. Apie 400 m. pr. Kr. Dauguma etruskų miestų jau yra paimti ir dažnai sugriauti. Apie tą laiką ateina keltai ir atima Po lygumą iš etruskų, kuriuos tuo pat metu jūroje sumuša Kumų ir Sirakūzų graikai. Etruskų civilizacija žlunga. Tačiau 390 m. pr. Kr. Galijos keltai užgrobia, padega ir sugriauna Romą, išlieka vien Kapitolijus. Keltai apleisti miestą sutinka tiktai gavę didžiulę išpirką. Paskui Roma nukariauja Vidurinę ir Pietų Italiją; po ilgo karo su kalniečiais samnitais 303 m. pr. Kr. Jai atitenka derlinga Kampanijos lyguma. Tuomet romėnai pradeda valdyti graikiškuosius Pietų Italijos miestus. Nepasiduoda tik Tarentas. Jis į pagalbą pasikviečia iš Epyro graikų karalių Pyrą, kuris, nors ir patirdamas didelių nuostoliu, priverčia romėnų kariuomenę du kartus paniškai bėgti nuo graikų monarcho dramblių. Pagaliau
272 m. pr. Kr. Tarentas kapituliuoja, ir Italija jau visa atitenka Romai, išskyrus Po lygumą, kuri, perėjusi į Galijos keltų rankas, tapo Cizalpine Galija. Taip Roma pamažu užkariavo visą Italiją.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 847 žodžiai iš 1675 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.