Senovės roma1
5 (100%) 1 vote

Senovės roma1

PLANAS

1. Gamtos sąlygos.

2. Apeninų pusiasalio senovės gyventojai.

3. Italijos senbuviai.

4. Romos atsiradimas:

a) Legendos ir mitai;

b) Romėnų užkariavimai;

c) Miesto kūrimasis ir klestėjimas;

d) Tribos ir jų susivienijimai.

5. Romos gyventojai ir valdymas

6. Servijaus Tulijaus reformos:

a) Tautos susirinkimas;

b) Kariuomenė.

7. Romos imperijos žlugimas.

8. Romos kultūra:

a) Dievai ir religija;

b) Pirkliai ir prekyba;

c) Forumas;

d) Insulos;

e) Termos;

f) Pietūs.



Romos valstybė atsirado ir sustiprėjo Apeninų pusiasalyje, kurį graikai pavadino Italija.

Apeninų pusiasalis yra ilga, palyginti neplati žemės juosta, giliai įsirėžusi į centrinę Viduržemio jūros dalį ir skirianti ją į dvi dalis. Pusiasalio šiaurinė siena – aukštas, sunkiai praeinamas Alpių kalnagūbris, skiriantis jį nuo Europos žemyno pagrindinio masyvo. Pusiasalio pagrindą sudaro Apeninų kalnai, šiaurės vakaruose atsišakoja nuo Alpių ir keletu grandinių nusidriekę išilgai viso pusiasalio. Iš pradžių Apeninai eina iš šiaurės vakarų į pietryčius, skirdami pusiasalį nuo vakarinio kranto iki rytinio, o kiek daugiau į pietus staiga pasuka pietvakarių link ir, pamažu žemėdami, pasiekia patį pietinį pusiasalio galą – Brutijaus sritį.

Dėl tokio Apeninų kalnų išsidėstymo pusiasalis tartum padalytas į tris dideles srytis: šiaurinę – žemumą tarp Alpių ir Apeninų, kuria teka didžiausia Italijos upė – Padas (dabar Po) su intakais, įtekanti į Adrijos jūrą; centrinę, kurią iš šiaurės, rytų ir pietryčių supa Apeninų kalnai su pamažu žemėjančiais vakariniais šlaitais, o tai savo ruoštu šią teritoriją skiria į keletą atskirų rajonų: Arno upės slėnį, Tiberio upės slėnį ir pietuose, derlingoje Kampanijos žemumoje, Volturno upės slėnį. Trečia srytis yra pietryčių žemuma – Apulija; iš šiaurės ir šiaurės vakarų Apeninai ją skiria nuo viso pasiasalio.

Rytinė Apeninų pusiasalio pakrantė nebuvo patogi vystytis laivininkystei. Šiaurėje ji žeme ir pelkėta, vidurinėje dalyje, kur Apeninų kalnai siekia rytinį pusiasalio krantą, uolėta ir mažai išraižyta. Tik pietuose ir vakaruose krantai su keletu patogių įlankėlių ir užutėkių. Patogiausi yra Tarento ir Neapolio užutėkiai.

Arti rytinės Apeninų pusiasalio pakrantės nėra jokių salų. Visos pakrančių salos susitelkusios vakaruose. Didžiulė derlinga Sicilijos sala yra lyg žemyno tęsinys. Kiek atokiau stūkso dvi kitos didelės salos – Sardinija ir Korsika. Tarp jų ir Apeninų pusiasalio išbarstyta keletas uolėtų salelių, iš kurių didžiausia yra Ilva (dabar Elba) – netolo kranto Tirėnų jūroje ir Kaprėja (dabar Kapris) – prie įėjimo į Neapolio užutėkį.

Klimatas skirtingas priklausomai nuo vienų arba kitų rajonų padėties. Žiemą šiaurėje lyja šalti lietūs ir net pasninga. Naktimis būna šalnų. Panašios klimato sąlygos ir kalnų rajonuose. O pietų ir vakarų pajūrio rajonuose šilta net žiemą, bet gausiai lija, o tai sudaro palankias sąlygas augti vešliai augmenijai.

Senovės Italijos gyvūnija buvo panaši į Vidurio Europos. Kalnuose ir miškuose veisėsi danieliai, kalnų ožkos, šernai, vilkai, lapės, taip pat ir įvairūs smulkūs žvėreliai, paukščiai, ropliai. Italija skalaujančiose jūrose (Adrijos, Jonijos, Tirėnų, Ligūrijos) buvo daug žuvies: tunų, plėšriųjų murenų ir kitų.

Apeninų pusiasalio žemės gelmės buvo palyginti neturtigos naudingųjų iškasenų. Alpių atšakose buvo randama truputį aukso ir sidabro. Centriniuose Apeninuose skaldytas marmuras: “travertitas” – pilkšvas ir “kararo” – baltas bei spalvotas. Ilvos saloje buvo kasama geležis ir varis, kitose Apeninų pusiasalio srityse storesnių metalo klodų neaptikta.

Apeninų pusiasalis buvo gyvenamas žiloje senovėje. Žmogaus egzistavimo pėdsakai, rasti Italijoje, rodo, kad čia gyventojų būta jau paleolito epochoje. Neolito stovyklų liekanų rasta įvairiose pusiasalio dalyse. Seniausios iš jų datuojamos IV tūkstantmečiu pr. Kr.

III – II tūkstantmečiams pr. Kr. skiriamos polinių gyvenviečių, buvusių šiaurės Italijos upėse ir ežeruose, liekanos. Šios gyvenvietės dėl susidariusių aplink jas didelių krūvų perpuvusių šiukšlių vadinamos teramaromis (terra mara (ital.) – riebi žemė).

Tose polinėse gyvenvietėse gyveno žvejai ir medžiotojai, jau susipažinę su žemdirbystės ir gyvulininkystės pradmenimis. Šalia akmeninių įrankių jie vartojo varinius ir žalvarinius.

Centriniuome Italijos rajone rasta griuvėsių kitų snovės gyvenviečių, kurių gyventojai mokėjo mūryti akmeninius pastatus ir lipdyti išmargintus molinius indus: tai buvo, matyt, santykiavimo su atėjūnais iš achajų Graikijos ir Finikijos rezultatas.

Baigiantis II ir prasidedant I tūkstantmečiui pr. Kr., senovės Italijos gyventojai pradėjo vartoti geležį ginklams ir darbo įrankiams gaminti. Būdinga to laiko gyvenvietė buvo archeologų dar XIX a. viduryje ištirtas senovės piliakalnis prie dabartinės Vilanovos netoli nuo Bolonijos miesto. Čia buvo rasta geležinių ginklų ir darbo įrankių, žirgo pakinktų liekanų, bronzinių papuošalų ir rakandų, taip pat savotiškų apskritų, trobelių pavidalo urnų sudegintų lavonų pelenams. Panašių daiktų rasta ir kitose Italijos vietose, taip pat
Sicilijos saloje. Galima manyti, kad už geležies pažinimąItalijos gyventojai turi būti dėkingi graikų ir finikiečių jūreiviams pirkliams ir piratams, vis dažniau ir dažniau lankiusiems įvairias Apeninų pusiasalio pakrantės vietas.

Geležinių įrankių paplitimas suvaidino didžiulį pažangų vaidmenį. Jis įgalino pereiti prie ariamosios žemdirbystės, greičiau išvalyti miško brūzgynus, o tai padėjo plėsti gyvulininkystę. Gamybinių jėgų augimas skatino vidaus ir užsienio prekybą. II tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje ir I tūkstantmečio pradžioje Italijos (ypač pietinės ir centrinės) gyventojai palaikė nuolatinius prekybinius ir kultūrinius ryšius su rytinės Viduržemio jūros dalies šalimis. Tai rodo liekanos graikiškų indų su juose įraižytais trumpais įrašais (“grafitais”), panašiais į seniausius Mikėnų raštmenis.

Tačiau II tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje ir I pradžioje vyko didelis senovės genčių ir tautybių kraustymasis Viduržemio jūros baseino rajone. Iš rytų į Apeninų pusiasalį persikėlė gentys, iki tol gyvenusios Ilyrijoje, Dunojaus baseine ir net vakarinėje Mažosios Azijos dalyje. Dalis seniausių italikų genčių buvo atstumta į Alpių kalnų slėnius ir į šiaurės vakarų pakrantę, dalis išnaikinta arba asimiliavosi su atėjūnais. Istoriniais laikais jos gyveno tik Korsikos saloje ir šiaurvakarinėje Apeninų pusiasalio pakrantės dalyje – Ligūrijoje – ir buvo ekonominiu bei socialiniu atžvilgiu labiausiai atsilikos senovės Italijos tautybės.

Apie I tūkstantmečio pr. Kr. pirmojo ketvirčio pabaigą senieji Apeninų pusiasalio gyventojai buvo įvairių genčių ir tautybių.

Toliausia į šiaurės rytus gyveno Ilyrijos gyventojams gymininga venetų gentis. O ilyrams giminingos japigų ir mesapų tautybės užėmė pietrytinį Italijos kraštą.

Centrinėje pusiasalio dalyje, taip pat Sicilijos saloje gyveno daugybė italikų genčių ir labiausiai ekonominiu bei socialiniu atžvilgiu išsivysčiusi to meto tautybė – etruskai.

Italikų gentys, turėjusios daug kalbos, visuomenės santvarkos ir kultūros bendrumo, skyrėsi į dvi grupes – umbrų – sabelų ir lotynų – sikulų.

Umbrų – sabelų grupės gentys gyveno centrinės Apeninų pusiasalio dalies kalnų srityse, į rytus nuo Tiberio upės ir toliau į pietus. Tai buvo umbrai, picenai, frentanai ir Apeninų aukštikalnių dalyje gyvenę samnitai, kurie iš visus ilgiau išlaikė patriarchalinius gimininius santykius. Tai pačiai grupei priklausė ir smulkios italikų gentys, nuslinkusios iki Italijos vakarinės pakrantės centrinės dalies: sabinai, marsai, ekvai, hernikai, volskai.

O didžiąją Tiberio žemupio kairiosios pakrantės slėnio dalį užėmė viena iš labiausiai išsivysčiusi italikų genčių – lotynai, kurių vardu buvo pavadinta ir jų apgyvendinta sritis – Lacijus.

Lotynai ir didelėje Kampanijos lygumoje apsigyvenę oskai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje jie jau turėjo nemaža nedidelių įtvirtintų gyvenviečių – miestų, kurie buvo jų genčių centrai. Gentims vadovavo karo vadai iki gyvos galvos, buvę kartu senių tarybos pirmininkais ir ėję žynių pareigas.

Labiausiai išsivysčiusi senovės Italijos tautybė buvo etruskai ( romėnai juos vadino “tuskais”, o graikai – “tirėnais”, o jie patys vadinosi “rasenais”). Etrus kai VIII – VI a. pr. Kr. gyveno nemažoje Apeninų pusiasalio dalyje. Jų miestų gyvenvietės buvo iš mėtytos nuo Pado deltos ir žemupio pietinio kranto iki Italijos vakarinės pakrantės, nuo vietos, kur Arno upė įteka į jūrą, iki Tiberio upės krantų. Be to, jie gyveno dalyje Korsikos salos rytinės pakrantės, Ilvos saloje ir užėmė dalį Kampanijos. Jie gyveno nepriklausomomis miestų bendruomenėmis, kurios jungėsi į sąjungas. Jos buvo greičiau religiniai, negu politiniai junginiai.

Etruskų miestų vietose ir jų kaimynystėje išliko irigacinių įrnginių ir miestų sienų liekanų, iškirstų uolose vadinamųjų “kamerinių” diduomenės kapų, kuriuose dažnai būdavo daug įvairių daiktų (akmeninių, bronzinių ir molinių statulų, bronzinių ir molinių indų, ginklų, darbo įrankių, vežimų, papuošalų). Etruskai pasiekė didelių statybos technikos laimėjimų. Jie statė didelius akmeninius pastaus ir pirmieji pradėjo mūryti akmeninius sklaiutus ir arkas. Pakrančių vietovėse etruskai gerai įvaldė laivų statybos techniką ir buvo prityrę jūrininkai, rungtyniavę su finikiečiais ir ypač su graikais.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1508 žodžiai iš 4846 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.