Senovės romos civilizacija
5 (100%) 1 vote

Senovės romos civilizacija

SENOVĖS ROMOS CIVILIZACIJA

Senovės Romos valstybės periodizacija:

1. VIII -VI a. pr. Kr. – Karalių epocha, valdė 7 karaliai

Karalius Jo kilmė Veikla

Romulas Lotynas Įkūrė Romos miestą

Numa Pompilijus Sabinas Sukūrė žynių kolegijas, vietoj 10 mėn. kalendoriaus įvedė 12 mėn. kalendorių.

Tulijus Hostilijus Lotynas Kariavo su sabinais dėl Albos miesto.

Ankas Marcijus Sabinas Ostijoje įkūrė Romos uostą.

Tarkvinijus Priskas Etruskas Surengė pirmąsias viešas žaidynes, įrengė nutekamųjų vandenų tinklą.

Servijus Tulijus Etruskas Pertvarkė kariuomenę, sulygino patricijų ir plebėjų teises, Romą apjuosė sieną.

Tarkvinijus Išdidusis Etruskas Ant Kapitolijaus kalvos pastatė šventyklą etruskų dievų triadai, buvo išvytas iš Romos.

2. VI a. pr. Kr pab. – 30(27) m. pr. Kr. – Romos respublika; skiriami 2 etapai:

a) 5100 m. pr. Kr. – III a. pr. Kr. – Ankstyvoji respublika (aristokratinė)

b) III a. pr. Kr. – 30(27) m. pr. Kr. – vėlyvoji respublika (oligarchija – iškrypusi, įstatymų nesilaikanti negausaus turtingųjų sluoksnio valdžia).

3. 30 m. pr. Kr. – 476 m. pr. Kr. – Romos imperija; skiriami 3 laikotarpiai:

a) 30(27) m. pr. Kr. – 193 m. pr. Kr. – Principatas (aukščiausioji valdžia priklauso senatoriui – princepsui – pirmajam tarp lygiųjų. Jam priklauso visa: karinė, dvasinė – vyriausiojo pontifiko ir pilietinė – tribūno iki gyvos galvos – valdžia). Įvedė Gajus Oktavianas.

b) 193-284 m. po Kr. – III a. – krizė.

c) 284-476 m. pr. Kr. – Dominatas (prasidėjo nuo Diokletiano reformų. Jis nustūmė į šalį senatą, liaudies susirinkimą ir suėmė į savo rankas visą valdžią. Stengdamasis sustabdyti imperijos irimą, ėmėsi visapusiškos centralizacijos ir biurokratizacijos, valstybės kišimosi į ekonominius reikalus. Įvedė naują administracinės ir teritorinės valdžios padalinį – tetrarchiją, kurią sudarė 2 augustinai ir 2 cezariai (įpėdiniai).

Karalių epocha:

1. Seniausieji gyventojai:

 Italikai, indoeuropiečių gentys (Vila Novos kultūros nešėjai), atsikėlė II tūkst. pr. Kr. pr. į Apeninų pusiasalį iš Mažosios Azijos;

 Etruskai (neaiškios etninės kilmės gentys), gyveno I tūkst. pr. Kr. Apeninų pusiasalyje, buvo įkūrę daug miestų, bet nebuvo sukūrę vieningos v-bės.

 Graikai VIII a. pr. Kr. pradėjo nuoseklią Apeninų pusiasalio kolonizaciją, kūrė miestus, platino heleninę kultūrą.

2. VII a. pr. Kr. vid. (754 ar 753 m. pr. Kr.) įkurtas Romos miestas (įkūrėjas – legendinis Romulas, pirmasis Romos valdovas). Pagal legendą, Romulas turėjo dvynį brolį – Remą. Jie abu panoro įkurti miestą prie Tibro upės, tačiau broliai negalėjo susitarti dėl vietos, todėl kreipėsi į orakulus. Remas pamatė 6 vanagus viršum Aventino (kalvos pavadinimas), Romulas – 12 vanagų viršum Palatino (kalvos pavadinimas): pranašingi ženklai jam buvo palankūs. Taigi jis būsimojo miesto ribas nubrėžė ant Palatino kalvos. Pagal seną,iš etruskų perimtą kilmės tradiciją, jis pakinkė į žagrę baltą karvę ir baltą jautį ir išvarė vagą toje vietoje, kur turėjo būti miesto siena. Nuo tos akimirkos niekas negalėjo peržengti šios šventos ribos. Remas ją peržengė, ir už tai Romulas jį nužudė. Iš čia atsirado iki mūsų dienų išlikęs posakis, kad “Romą pagimdė nusikaltimas”. O romėnai metus skaičiuoja nuo Romos miesto įkūrimo – 754(3) m. pr. Kr.

3. Romos miestas įkuriamas ant 7 kalvų: Kapitolijaus, Eskvilino, Viminalio, Kvirinalio, Celijaus, Aventino (čia žmonės apsigyveno tik V a. pr. Kr. vid.) ir Palatino.

4. Romos visuomenės struktūra:

 PATRICIJAI – kilmingieji, laikomi pirmaisiais Romos gyventojais;

 PLEBĖJAI – laisvi gyventojai, tačiau nelaikomi kilmingais, nes jų protėviai vėliau persikėlė į Apeninus.

5. Žymiausias iš Karalių epochos valdovų – SERVIJUS TULIJUS – įvedęs cenzo reformą, kuria stengėsi sulyginti plebėjų ir patricijų teises (pastarieji jungėsi į kurijas, o kurijų atstovai sudarė tautos susirinkimą – kuriatinę komiciją, kuri veikė šalia karaliaus ir Senato). Servijus Tulijus suskirstė Romos piliečius pagal turtą (55 grupes: nuo turtingiausių iki vargingiausių), kiekviena grupė sudarė tam tikrą centurijų (šimtinių) skaičių kariuomenėje, o pagal jų skaičių turėdavo ir tiek balsų naujajame tautos susirinkime – centurinėse komicijose. Šios reformos papiktino Romos patriciatą. Pasinaudodamas tuo, Tarkvinijus Išdidusis nužudė savo pirmtaką ir tapo Romos karaliumi.

Kiekvienos giminės vadas įėjo į seniūnų tarybą – Senatą. Kadangi iš pradžių Romos bendruomenėje buvo 300 giminių, tai seniausiais laikais Senatą sudarė 300 senatorių.

Senatas:

 Rinkdavo vadą iki gyvos galvos (rex – karalius), kuris:

 Pirmininkaudavo Senate;

 Aukojo dievams aukas visos bendruomenės vardu;

 Vadovavo piliečių pašauktinei kariuomenei – legionui.

 Vykdė teismo funkcijas.

6. 510 (509) m. pr. Kr. Romos gyventojai išvijo Tarkvinijų Išdidujį iš Romos, pasipiktinę jo žiaurumu. Nuo to laiko Senato nutarimu karaliaus valdžia Romoje buvo panaikinta. Miestą ėmė valdyti patricijai. Šis renkamasis valdymas buvo paskelbtas “visuomeniniu reikalu” (res publica). Taip buvo įkurta Romos aristokratų respublika, išgyvavusi iki I a. pr.
Kr.

Romos respublikos laikotarpis

I. Romos respublikos valdymas:

1. Aukščiausią vykdomąją valdžią turėjo magistratai (pareigūnai – jie buvo renkami ir pareigos neapmokamos):

 Cenzoriai – prižiūrėjo mokesčių paskirstymą;

 Pretoriai – rūpinosi teisingumu;

 Edilai – atliko policines funkcijas;

 Kvestoriai – tvarkė iždą;

 Augūrai, pontifikai – vyriausieji dvasininkai.

2. Imperiumas – aukščiausia civilinė ir karinė valdžia – , ją turėjo konsulai.

3. Senatas – aukščiausia įstatymų leidžiamoji valdžia. Senatą sudarė konsulai. Senatoriais galėjo tapti asmenys, atlikę karinę prievolę, turintys tam tikrą turtą, ne jaunesni kaip 45 metai ir anksčiau ėję kokias nors magistratų pereigas.

4. Centurijų komicijos turėjo pritarti Senato nutarimams, taigi romėnų teisės aktai buvo leidžiami Senato ir tautos vardu.

II. Respublikos raida:

1. Respublikos pradžioje Senatas iš esmės buvo aristokratų institucija.

2. III a. pr. Kr. pr. Senatas išplėtė plebėjų teises (plebėjų spaudimo priemone tapo secesijos – pasitraukimas į Šventąjį kalną, kai reikėjo ginti Romą).

 Plebėjai išsireikalavo, kad būtų įvestas dar vienas magistratas – liaudies tribūnas, kuris rūpinosi tik jų reikalais;

 Romoje atsirado trečia tautos susirinkimo rūšis – tributinės komicijos, pradžioje jos rūpinosi tik plebėjų reikalais, vėliau įgavo įstatymų leidimo teises;

 IV a. pr. Kr. plebėjai gavo teisę rinkti vieną konsulą, teisę tapti vyriausiais dvasininkais: augūrais (žyniais, aiškinančiais dievų valią iš paukščių čiulbėjimo) ir pontifikais;

 Taip ilgainiui atsirado oligarchija – valdžią gavo nedidelė turtingųjų naujųjų aristokratų – nobilių – grupė, nustūmusi kilminguosius aristokratus.

III. Romėnų užkariavimai (universalios v-bės kūrimo pradžia)

1. Romos nukariavimai iki III a. pr. Kr. pr.:

 Iki III a. pr. Kr. pr. Roma pavergė visą Šiaurės ir Vidurinę Italiją (nukariavo etruskus, umbrus, galus, lotynus, samnitus). Po šių karų atsirado posakiai: “Žąsys išgelbėjo Romą” – žąsys buvo laikomos Kapitolijuje, kurį 390 m. pr. Kr. užpuolė galai, žąsys tai pajutusios, pradėjo garsiai gagenti ir pažadino sargybinius, taip miestas buvo išgelbėtas nuo sunaikinimo. “Pyro pergalė” – pergalė prilygstanti pralaimėjimui, nes pareikalavo labai daug aukų ir atnešė milžiniškus nuostolius.

 III a. pr. Kr. vid. romėnai užėmė P. Italiją. Romėnams kariauti sekėsi todėl, kad priešai buvo silpnesni ir susiskaldę, o romėnai perimdavo iš priešų geriausius papročius, laimėjimus.

 Naujoji valstybė – Romos-Italijos sąjunga – rėmėsi principu “Skaldyk ir valdyk” (nukariautų tautų statusas v-bėje buvo nevienodas: vienos turėjo daugiau teisių, kitos – mažiau arba visai buvo priklausomos, tai supriešino nukariautas tautas ir sąlygojo Romos v-bės stabilumą, nes taip buvo likviduotas pavojus, kad nukariautos tautos gali susivienyti ir sukilti prieš Romos valdžią).

2. Punų karai (III-II a. pr. kr.) Roma – Kartagina

 Priežastis: ir Roma, ir Kartagina siekė užgrobti turtingą Sicilijos salą. III a. pr. Kr tai sukėlė Punų karą. Romėnai kartaginiečius vadino punais, todėl karas ir buvo pavadintas Punų karu.

 Sicilija buvo tarsi “prilipusi” prie Italijos ir atrodė kaip jos tęsinys. Romos aristokratai samprotavo: “Italija priklauso mums, o Sicilija – Italijos tąsa, todėl sala turi būti mūsų, graikiškieji Sicilijos miestai mums paklus, kaip pakluso P. Italijos graikai ir tada mums atiteks Sicilijos kviečių laukai, vynuogynai ir alyvmedžių sodai”.

 Punų karas skirstomas į tris laikotarpius:

Karas Data Svarbiausi mūšiai Rezultatai

I 264-241 m. pr. Kr. Punai (kartaginiečiai) pralaimėjo, romėnams jie užleido Sicilijos salą.

II 218-201 m. pr. Kr. Kanų (216 m. pr. Kr.)

Zamos (202 m. pr. Kr.) Hanibalo vadovaujami kartaginiečiai laimėjo.

Romėnai atėmė visas Kartaginos žemes.

III 149-146 m. pr. Kr. Graikų maištas prieš Romą buvo numalšintas, Graikija prijungta prie Romos, Kartaginos miestas sunaikintas.

3. II a. pr. Kr pab. Romai pakluso beveik visos prie Viduržemio jūros esančios teritorijos: Ispanija, Š. Afrikos dalis, Korsika, Sardinija, Sicilija, visa Italija, Graikija, Makedonija. Romos sąjungininkais tapo Egiptas, Pergamas, Bitinija, Numidija.

IV. Socialinės kovos (146-31 m. pr. Kr.)

1. Priežastys:

 Užgrobti Graikijos, Rytų šalių dvasiniai bei materialiniai turtai ištvirkino romėnus, sukėlė vidinę nesantaiką, prasidėjo tarpusavio karai;

 Užkariavimai panaikino įprastinę teisę bei nuosavybę, dėl to kilo mažiau pasiturinčių žmonių nepasitenkinimas ir pavydas;

 Nukariavimai padidino romėnų visuomenės turtinę ir socialinę diferenciaciją;

 Atsirado nesutarimai valdančiuosiuose sluoksniuose: dalis aristokratų (populiarai) norėjo išdalyti žemę vargšams, kad šie turėtų ką veikti ir taip sumažinti įtampą šalies viduje, o kiti – (optimatai) norėjo išlaikyti esamą padėtį ir nieko nekeisti.

2. Kovos dėl valdžios Romos viršūnėse:

 Liaudies tribūnų Tiberijaus ir Gajaus Grakchų žemės reforma: jie pasiūlė žemes išdalyti neturtingiems, suteikti daugiau teisių provincijų gyventojams. Senatas atmetė
šį pasiūlymą. Tiberijus ir Gajus Grakchai buvo nužudyti, tai sąlygojo socialinių karų pradžią.

 Įvedama Kornelijaus Sulos diktatūra: šis konsulas, remiamas optimatų pirmasis panaudojo kariuomenę savo tikslams (užėmė Romą ir įvedė diktatūrą neribotam laikui), taip pat įvedė proskripcijas – viešai paskelbti pasmerktųjų mirti sąrašai, (proskripcijomis buvo susidorojama su politiniais konkurentais, nepatenkintais valdymu arba šiaip kuo nors neįtikusiais diktatoriui). Sulos viešpatavimas sudavė smūgį Romos respublikos santvarkai. Nors formaliai išliko respublika, diktatoriaus įgaliojimai padarė Sulą vienvaldžiu Romos v-bės valdovu. Jo sukurta v-bės santvarka sudarė sąlygas viešpatauti ne visam Romos nobilitetui, o ribotai jo daliai, t. y. sukūrė politinę oligarchiją. Sulos ir jo šalininkų viešpatavimas – ne dėsningos raidos ar įstatymus leidžiančių institucijų nutarimų rezultatas – valdžia buvo prievarta užgrobta, pasitelkus profesionalią kariauną. Armija virto politinės kovos ginklu, o tai vėlesniems pretendentams į valdžią tapo pavyzdžiu, kaip užgrobti valdžią Romos v-bėje.

 Pirmasis Romos triumviratas (59-48 m. pr. Kr.). Jį sudarė karvedžiai Gnėjus Pompėjus, Licinijus Krasas ir Gajus Julijus Cezaris (sudarė tarybą ir pasidalino visą valdžią Romoje).

 Krasui mirus, Julijus Cezaris (48-44 m.pr. Kr.) sutriuškino Pompėjų ir tapo diktatoriumi iki gyvos galvos (taip triumviratas iširo). Cezaris pasiskelbė konsulu, tribūnu, vyriausiuoju žyniu, dovanojo skolas, įvedė mokesčių rinkėjų kontrolę, davė skurdžiams (proletarams) žemės, senatorių skaičių padidino iki 900 narių, o patį Senatą padarė tik patariamuoju organu, imperatoriaus titulą padarė ne tik garbės simboliu, bet suteikė jam ir politinę prasmę (iki Cezario laikų imperatoriaus titulas buvo suteikiamas ypač pasižymėjusiems karvedžiams ir buvo tik garbės simbolis, nuo Cezario laikų jis įgijo politinę prasmę).

3. Neramumai Romos respublikoje:

 91-88 m. pr. Kr. Apeninų pusiasalyje sukilo italikų tautelės, reikalaudamos Romos piliečių teisių (šis sukilimas vadinamas “Sąjungininkų karu”). Romėnai sukilimą numalšino, bet buvo priversti patenkinti sukilėlių reikalavimus.

 73-71 m. pr. Kr. kilo didžiulis vergų sukilimas, vadovaujamas gladiatoriaus Spartako. Romėnams reikėjo didelių pastangų numalšinti šį sukilimą.

V. Romos teisė

Vienas didžiausių romėnų laimėjimų – jų sukurta privalomų teisės normų sistema. Romos teisės istorija prasidėjo “Dvylikos lentelių įstatymų” sudarymu V a. pr. Kr. vid. Ilgainiui išsirutuliojo 2 romėnų teisės šakos: civilinė teisė, kurios subjektai buvo tik Romos piliečiai, ir tautų teisė, kurios pagrindas – sutartys tarp Romos ir sąjunginių miestų bei kolonijų. Plėtojantis prekybos ryšiams, Romoje nuolat gyveno daug svetimšalių. Kildavo nemažai įvairiausių ginčų. Šiems ginčams spręsti prireikė tautų teisės normų.

“Dvylikos lentelių įstatymai” – originalus ankstyvosios Romos respublikos ekonominių santykių, socialinės santvarkos, teisinių normų nagrinėjimo šaltinis.

Plebėjų reikalavimu, 451 m. pr. Kr. buvo sudaryta 10 patricijų – decemvirų – komisija, kuri turėjo surašyti teisės normas. 450 m. pr. Kr. darbą baigė jau kita komisija, į kurią įėjo 5 decemvirai iš patricijų ir 5 – iš plebėjų. 449 m. pr. Kr. bendri patricijų ir plebėjų įstatymai buvo iškalti 12-oje varinių lentelių ir išstatyti forume.

Išvada: “Dvylikos lentelių įstatymų” priėmimas buvo didelė Romos plebso pergalė. Įstatymai, bendri patricijams ir plebėjams, turėjo apginti plebėjus nuo patricijų savivalės.

Pagal “Dvylikos lentelių įstatymus”:

1. Žemė ir kilnojamas turtas įstatymuose buvo laikoma privatine nuosavybe, kuri testamentu galėjo būti perduodama kaip paveldėjimas, nors atskiri straipsniai fiksavo ir kai kuriuos gimininės nuosavybės bruožus (nepaliktus testamento). Žemės nuosavybę nagrinėjantys įstatymai rodo, kad V a. pr. Kr. vyravo smulki žemės nuosavybė.

2. Įstatymai fiksavo ir žiaurios skolinės teisės galiojimą. Kreditorius galėjo parduoti savo skolininką už bendruomenės ribų. Tokiu būdu, skolininkas būdavo pasmerkiamas iki gyvenimo pabaigos būti vergu svetimoje šalyje. Be to, skolininką buvo galima ir nužudyti.

3. Įstatymuose nebuvo straipsnių, ginančių vergą nuo šeimininko savivalės. Jie patvirtino neribotą šeimos galvos valdžią jos nariams. Nuo jo, kaip ir nuo giminės vyriausiojo, priklausė jų gyvybė, jis galėjo bausti už nusižengimus visus šeimos narius, t. p. ir vergus. Moteris romėnų šeimoje buvo beteisė. V a. pr. Kr. įstatymai rodo patriarchalinį vergovės pobūdį.

4. Įstatymai saugojo Romos piliečio teises. Jie draudė bausti jį mirtimi be teismo: mirties nuosprendį galėjo paskelbti tik centurinės komicijos.

5. Patricijams ir plebėjams buvo nustatyti lygūs pilietinės ir baudžiamosios teisės įstatymai.

VI. Romos imperijos laikotarpis

1. Respublikos pabaiga siejama su Oktaviano Augusto valdymu:

 44 m. pr. Kr. Oktavianas sudarė antrąjį triumviratą su Marku Antonijumi ir Emilijumi Lepidu, tačiau greitai tapo vienvaldžiu valdovu (Lepidas žuvo, o Antonijus susipainiojo su Egipto valdove Kleopatra, kas sąlygojo Romos gyventojų nepasitenkinimą. Karo tarp
Antonijaus ir Oktaviano metu, 31 m. pr. Kr. mūšyje prie Akcijaus Oktavianas nugalėjo Antonijų ir taip tapo Romos didvyriu bei gelbėtoju).

2. Įsitvirtinęs valdžioje, Oktavianas pradėjo formuoti naują politinę sistemą – principatą:

 Aukščiausią valdžią gavo senatorius princepsas (pirmasis tarp lygiųjų), jam atiteko ir karinė (imperiumo), ir dvasinė (vyriausiojo pontifiko) ir pilietinė (tribūno) valdžia iki gyvos galvos;

 Formaliai išliko visos respublikos institucijos, bet jų funkcijos gerokai susiaurėjo;

 27 m. pr. Kr. Senatas suteikė Oktavianui Augustui imperatoriaus titulą, taip jis pradėjo Julijų-Klaudijų dinastiją.

3. Oktaviano Augusto veikla:

 Stengėsi išlaikyti v-bėje taiką ir kuo mažiau kariauti, nes kariuomenės išlaikymas brangiai kainavo;

 Apribojo vergų paleidimą į laisvę (nutrūkus karams, savaime sumažėjo vergų);

 Stengėsi išlaikyti natūralų gyventojų prieaugį ir pakelti smukusią moralę, nes smarkiai sumažėjo gimstamumas, santuokinių šeimų skaičius;

 Rūpinosi Romos vidaus reikalais: puošė imperatoriaus rūmus, vykdė įv. pastatų statybas Romoje. Provincijose kūrė naujus miestus, tiesė kalius, įvedė kanalizacijos sistemą.

VII. Romos principatas iki 180 m. po Kr.

1. Romos imperiją valdė 3 dinastijos: Julijai-Klaudijai, Flavijai, Antonijai.

2. Valdovai laikėsi tos pačios strategijos:

 Stengėsi išlaikyti imperijos stabilumą, derindami miestų autonomiją su imperine centralizacija;

 Stengėsi neleisti imperijai sumažėti, stengėsi plėsti jos ribas.

IX. Romos imperijos krizė

1. Imperija pradėjo irti, valdant Komodui, kuris buvo nužudytas 193 m. po Kr.

2. Krizės požymiai:

 Po Komodo mirties imperatoriaus titulą imta pardavinėti;

 Daugėjo nuskurdusių romėnų;

 Stiprėjo provincijų plėšimas, o atsaku į tai tapo nuolatiniai provincijų gyventojų sukilimai;

 Stiprėjo išorinis pavojus (kariuomenė buvo nepajėgi apsiginti, todėl tapo populiaru išsipirkti nuo karinės tarnybos);

 Stiprėjo kova tarp senatorių ir imperatoriaus;

 Gilėjo finansinė krizė;

 Stiprėjo provincijų separatizmas

 Pažangi romėnų visuomenės dalis ėmė ieškoti naujos pasaulėžiūros (paplito naujos filosofinės sistemos);

 Pagoniškieji dievai prarado religinę ir moralinę reikšmę, romėnų liaudis krikščionėjo.

X. Romos imperijos atkūrimas (284-378 m. po Kr.)

1. Paskutinis bandymas atkurti Romos imperiją baigėsi dominato įvedimu. Dominato laikų Romos imperijos bruožai: turėjo imperatorių, v-bės valdiniai buvo Romos piliečiai, Roma turėjo savo sienas.

2. Dominatas prasidėjo nuo Diokletiano reformų, kurių tikslas – priartinti Romą prie absoliutinės monarchijos:

 Sustiprinta kariuomenė;

 Sugriežtinta mokesčių politika;

 Ekonominio gyvenimo kontrolė pavesta biurokratams;

 Iškeliama rūmų apeigų tradicija;

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2728 žodžiai iš 9083 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.