Romos respublikos ekspansija
Istoriškai romėnų laimėjimų pradžią žymėjo Romos apiplėšimas 387 pr. Kr., kurį įvykdė tie patys plėšikai galai, pirma padėję įveikti etruskus. Iki tol dėl Centrinės Viduržemio jūros dalies varžėsi Didžiosios Graikijos graikai pietų Italijoje, finikiečiai aplink Kartaginą ir etruskai. Konfliktas susitelkė prie Sicilijos. Etruskų galios žlugimas leido Romai greitai išskleisti karinę jėgą, kurti kolonijas, tiesti kelius ir per šimtmetį užvaldyti visą Italiją į pietus nuo Po upės.
Romos pilietybės teisių išlpėtimas nukariautoms tautoms tarp buvusių priešininkų nustatė naujus santykius. Susikūrė nauja pasaulio valstybė, persiėmusi religine Romos dvasia. Prie pirmųjų 12 etruskų ir 30 lotynų miestų per ekspansiją prisidėjo dar 350 miestų Apeninų pietuose ir 80 Po upės slėnyje; visi jie atsidūrė Romos valdžioje.
Istorinis Romos pobūdis, išryškėjęs tarp dviejų miesto plėšimų – galų 387 pr. Kr. ir gorų 410 m., – tiksliausiai nuskakomas dviem lygiais: socialinių institucijų, kuriomis remiasi miesto gyvenimo struktūra, ir architektūros pastatų, žinomų iš archeologijos, kuriuose ta struktūra buvo įkurdinta. Kariuomenės, teisės, gyventojų religijos poreikiai vertė statytis mieste gražios architektūros pastatus. Niekas nebuvo planuojama, miestas tiesiog augo, ir tiek.
Židinio, lauko ir miesto religija
Lygiai kaip Romos – visų miestų miesto – mitas nulėmė politinę romėnų savimonę, taip jų pačių religingumo mitas lėmė jų asmens ir kulto sampratas. Ciceronas (106–43 m. pr. Kr.) tai aiškiai išdėstė: „Kai lyginame save su kitomis tautomis, daug kur pasirodom esą lygūs ar net atsiliekame, išskyrus religiją, reiškiančią dievų garbinimą, čia mes toli visus pralenkiame“. Religija (religio) yra lotyniška savoka; graikų kalboje tikslaus jos atitikmens nebuvo.
Romėnų autoriai rašo apie asmenį, turintį „religinę prigimtį, laisvą nuo prietarų“, arba tvirtina, kad „pridera būti religingam, bet ne prietaringam“, supriešindami teigiamą ir neigiamą pradus. Antra vertus, vėlyvoji Respublika į vis dar praktikuojamas senesnes religijos formas žiūrėjo skeptiškai. Autoriai, turėdami galvoje religinių pareigų naštą, sako, jog religija yra tai, nuo ko siela (Lukrecijus) arba pats žmogus ir jo namiškiai (Livijus) turėtų būti išlaisvinti.
Žinių apie ankstyvąją romėnų naminę religiją nedaug. Įstatymai, ypač susiję su moterimis ir santuoka, vaikais ir paveldėjimu, patvirtina namų ūkio ir židinio priklausomybę nuo tėvo valdžios, kurią išreiškia religiniai papročiai ir apeigos. „Dvylika lentelių“, seniausias įstatymų kodeksas, yra griežtai pasaulietinis.
Romėnams dievai buvo funkcijos, kurios nors veiklos globėjai. Nesvarbu, kokie mitai vaizduodavo dievybę, romėnai rūpinosi jai pavesti tikslias pareigas, taigi ir garbindavo veikiau tas pereigas, o ne senąją personifikaciją. Žemdirbystės dievybės paprastčiausiai globojo didžiuosius darbus: Vervactor (plėšinio plėšimą arba dirvono arimą), Redarator (antrą arimą), Imporcitor (vagojimą), Insitor (sėjimą), Obarator (sėklų užbėrimą), Occator (akėjimą), Sarritor (kaupimą), Subruncinator (ravėjimą), Messor (pjūtį), Convector (laikymą), Promitor (vartojimą). Panašiai senovinis „Numos kalendorius“ nupasakoja kiekvieno mėnesio dienas, kurios palankios arba nepalankios verslui ir susuirinkimams, taip pat sužymi švenčių įvairovę.
Kolenktyvinė religija buvo susijusi su žemdirbyste ir perimta iš etruskų ir kitų tautų, nes Roma iškilo per vėlai, kad būtų išpuoselėjusi ką nors daugiau nei savo susikūrimo mitologiją. Romos religija iš pat pradžių buvo valstybinė, o miestas įasmenintas kaip svarbiausia dievybė. Romėnai mielai priimdavo svetimus dievus, ypač graikų, į savo valstybės kultą, tik pakeisdavo juos, pritaikydami pagal funkcijas. Livijus (59 m. pr. Kr.–17 m.) teigia, kad pirmas viešas švento maisto atnašavimas graikų dievybių atvaizdams, pastatytiems and priegalvių (lectisternium – dievų pokylis), įvykęs 399 m. pr. Kr. Kad pateisintų svetimų dievų pasisavinimą, romėnai skelbėsi sumaišę svetimas dievybes su savosiomis.
Trys seniausios dievybės – Jupiteris, Junona ir Minerva – buvo garbinamos didelėje įspūdingoje švetykloje ant Kapitolijaus kalvos. Todėl jos žinomos kaip „Kapitolijaus triada“. Šventykla buvo skirta Jupiteriui, geriausiajam ir didžiausiąjam (Jupiter Optimus Maximus): jo garbinimo salė buvo centre, o sparnuose – iš kairės ir iš dešnės – susisiekė su Junonos ir Minervos salėmis.
Kitos dievybės irgi atsirado paskutiniais šimtmečiais pr. Kr., atsiliepiant į įvairius visuomenės poreikius arba krizes, pavyzdžiui, Eskulapo (graikų Asklepijo) kultas, kad padėtų įveikti marą 293–291, arba Kibelės, kad atitolintų Hanibalo karinę grėsmę 204. Naujosios eros pradžioje Augustas (63 m. pr. Kr.–14 m.) vis dar apibūdinamas kaip valdovas, kuris „su didele pagarba žiūrėjęs į svetimas apeigas, bet tik senąsias ir įsigalėjusias, kitas niekinęs“. Tas seno aukštinimas romėnų religijai buvo labai būdingas. Konservatizavinimą gynė aukščiausiasis žynys, pontifex maximus; naujas pažiūras puoselėjo viri sacris faciundlis, pareigūnai, atsakingi už religijos naujovių įvedimą tinkamiausiu
metu.
Į Romą patekdavo ir svetimybių; kartais būdavo uždraudžiami arba išgyvendinami įsigalėję papročiai. Štai oficialus senato 186 pr. Kr. spalio 7 d. dekretas griežtai apribojo bakchanalijų šventimą ir dalyvių skaičių. Tai buvo taikoma ne tik Romai, bet ir jos sąjungininkams dėl tariamos grėsmės draugijų, kurios rinkdavosi slapta arba vykdė slaptas apeigas.
Legalios Romoje buvo įvairios pontifikų, augurų ir būrėjų asociacijos; atskirų dievų flaminai arba žyniai; mergelės vestalės. Jei tirtume naminių dievybių kulto ryšį su Romos kolektyvine religija, jį tiksliausiai dar 1911 W. W. Folwlerio padaryta pastaba: „Nė vienoje kitoje mums žinomoje senovės valstybėje pilietis taip neužleido valdžiai visų savo reikalų su valstybės dievais reguliavimo, kaip Romoje. Jo privalomos dalies religiniame valstybės gyvenime tiesiog nebuvo, visa jo religinė pareiga – šventomis dienomis netvarkyti civilinių reikalų ir nedrumsti ramybės“.
Tikėjimai ir filosofija