Senų ir pagyvenusių žmonių gyvenimo pokyčiai
5 (100%) 1 vote

Senų ir pagyvenusių žmonių gyvenimo pokyčiai

A

TURINYS

Įvadas ……………………………………………………………….…………..2

Senatvės samprata ir požiūris į pagyvenusius žmones…………………….…… 4

Socialinė senėjimo samprata ……………………………………………..……..5

Senų ir pagyvenusių žmonių veiklos trukdžiai………………………….……….8

Senų ir pagyvenusių žmonių užimtumas……………………………….………10

Senų ir pagyvenusių žmonių pokyčiai sveikatos srityje…………………….…12

Senų ir pagyvenusių žmonių psichologinės ypatybės…………………….……14

Išvados …………………………………………………………………….……16

Literatūros sąrašas………………………………………………………………18

ĮVADAS

Daugelis sociologų ir demografų studijuoja tiek visuomenės senėjimo tiek atskiro individo senėjimo reiškinius. Senėjimo problemomis pradėta domėtis jau XIX amžiaus pabaigoje, bet sistemingo mokslinių dėmesio sulaukė tik XX amžiaus antroje pusėje. Tai tik patvirtina 1994 m rudenį vykusi tarptautinė demografijos konferencija Kaire, joje buvo atskleisti ryškiausi gyventojų demografinės struktūros pokyčiai: pripažinta, kad pasaulio visuomenė sensta. Joje buvo pateiktos tokios reiškinio priežastys: sumažėjas gimstamumas, pagerėjusi socialinė sauga, aukšto lygio medicininis aptarnavimas, pagerėjusios gyvenimo sąlygos. Šis procesas įvairiuose kontinentuose bei valstybėse nevienodai pasireiškia. Tai labai gerai matosi palyginus Vakarų ir Rytų Europos valstybes, jose gyvenančių žmonių gyvensenos ir kokybės lygį. Vakarų valstybėse stebimas pagyvenusių žmonių skaičiaus absoliutus ir santykinis didėjimas, kurį lemia gimstamumo mažėjimas ir kylantis pagyvenusių žmonių pragyvenimo lygis, to pasėkoje gerėja sveikata, bei ilgėja gyvenimo trukmė. Lietuvoje stebimi panašūs demografiniai procesai tačiau pas mus pragyvenimo lygio tempai kur kas mažesni (S. Mikulionienė 1990).

Aktualumas. Gyventojų senėjimas yra neišvengiamas visuomenės demografinės raidos etapas, susiję su perėjimu iš tradicinės visuomenės į šiuolaikinę, keičiantis gyventojų reprodukcijos tipui, mažėjant gimstamumui ir pastaraisiais metais(nuo1994) mirtingumui, kinta ir gyventojų amžiaus struktūra, gausėja pagyvenusių žmonių.

Lietuvos visuomenė demografinės senatvės prasme pralenkia bendrą pasaulio šalių senatvės lygį ir net mažiau išsivysčiusių valstybių lygį. “Tarp artimiausių kaimynių Lietuva užima vidurinę poziciją ( jos demografiškai vyresnės) ir Lenkijos bei Baltarusijos (jos jaunesnės nei Lietuva)”1990 Lietuvos senatvės koeficientas buvo 69, Latvijos – 81, Baltarusijos – 64, o viso pasaulio – 29 (S.Mikulionienė 1990).

JTO ekspertai prognozuoja, kad 2025m vyresnių nei 60m amžiaus žmonių skaičius viršys 1 milijardą ir tai sudarys 15% visų planetos gyventojų. Šie tyrimai rodo, jog socialinė problema egzistuoja pasauliniu mastu. Tuo tarpu Lietuvoje jau dabar daugiau kaip 20 % gyventojų yra senatvės pensininkai (J. Smilgevičius 1995).

Šis spartus senėjimo procesas atsineša socialinių, ekonominių, sveikatos problemų, kurios yra aktualios tiek pagyvenusiems žmonėms, tiek visuomenei. Tačiau senėjimas yra objektyvus reiškinys ir jį labai sunku reguliuoti ar keisti(E. Rudzinskienė, 1999). Todėl labai svarbu esant senyvo amžiaus žmonių daugėjimui, žinoti šiam amžiaus tarpsniu būdingas ypatybes, kad būtų galima pagerinti jų gyvenimo kokybę.

Naujumas. Šis darbas neapsiriboja vien senų ir pagyvenusių žmonių psichologinių, sveikatos pokyčių aptarimu, tačiau pristato ir socialinio statuso pokyčio įtakotus užimtumo pokyčius bei veiklos trikdžius.

Šiame darbe kiekvienai aptariamai senų ir pagyvenusių žmonių gyvenimo pokyčių sričiai skiriama atskira dalis, norint įsigilinti ir išsamiai pateikti nagrinėjamus dalykus, bei siekiant aiškumo bei struktūruotumo.

Praktinė reikšmė senų ir pagyvenusių žmonių veiklos, asmenybinių ypatybių bei gyvenimo pokyčių aptarimas leis praktikams dirbantiems socialinių paslaugų srityje kurti ir teikti efektyvesnes ir labiau atitinkančias minimos žmonių grupės poreikius paslaugas, kas leis pagerinti jų gyvenimo kokybę.

Darbo tikslas: aptarti senų ir pagyvenusių žmonių gyvenimo pokyčius.

Uždaviniai:

1)aptarti senų ir pagyvenusių žmonių gyvenimo pokyčius socialiniu aspektu;

2) aptarti senų ir pagyvenusių žmonių veiklos trikdžius;

3) aptarti senų ir pagyvenusių žmonių sveikatos pokyčius;

4) aptari senų ir pagyvenusių žmonių psichologines ypatybes.

Šiame darbe, nagrinėjant senų ir pagyvenusių žmonių gyvenimo ir asmens pokyčius, kalbama apie 60 – ties ir vyresnio amžiaus žmones.

Esminės sąvokos.

pagyvenęs žmogus – tai asmuo kuro amžius yra tarp 60 ir 74 metų ( PSO),

senas žmogus tai asmuo kurio amžius yra tarp 75 ir 90 metų( PSO).

gyvenimo pokyčiai šiame darbe bus suprantami kaip asmenybiniai, aplinkos bei socialinio statuso pasikeitimai, kurie įtakoja žmogaus gyvenimo kokybę.

SENATVĖS SAMPRATA

IR POŽIŪRIS Į PAGYVENUSIUS ŽMONES

Senatvės sąvoka yra keliasluoksnė. Jos pagrindą sudaro individo biologinis senėjimas – žmogaus organizmo funkcijų gebėjimų raidos etapas, kai brandžiame organizme pradeda reikštis degeneracijos procesai. Šios sąvokos interpretacijos susijusios skirtingų kultūrų nulemtais senatvės įvaizdžiais. Vienur senstančio žmogaus statusas visuomenėje didėja, o kitur socialinė vertė gerokai smunka. Tai pat tam įtakos turi buvusi asmens ekonominė padėtis, lytis. (V.Stankūnienė, A. Jankaitytė, S. Mikulionienė, A.A. Mitrikas, A.Maslauskaitė 2003). S. Mikulionienė išskiria tris žmogaus raidos aspektus fizinį, socialinį ir psichinį. Tačiau jie nėra nulemiami konkretaus amžiaus.Vis dar nei mokslininkai nei eiliniai žmonės nesutaria kaip tikslai pavadinti šį amžiaus tarpsnį tad literatūroje ir kasdieniame gyvenime sutinkama daug terminų: pensininkai, pagyvenę žmonės, senimas, vyresnio amžiaus žmonės, seneliai, senukai.

Nuo bendruomeninės santvarkos iki naujųjų laikų ypatingai buvo gerbiami vyresnieji žmonės, buvo vertinama jų išmintis, patirtis. Tačiau XX a amžiuje pakito pagyvenusių žmonių statusas ir padėtis visuomenėje bei šeimoje. Senatvę imta vaizduoti kaip atstumiantį, niūrų, probleminį gyvenimo tarpsnį. Tam įtakos greičiausiai turėjo ekonominiai faktoriai dėl kurių skurdas, prastas būstas, silpna sveikata ir socialinė izoliacija tapo neatsiejama senatvės palydove. V Stankūnienė(2003) ir kiti remdamiesi Juknevičiaus tyrimu teigia, kad Lietuvoje pagyvenę žmonės gerbiami tik žodžiu. Buvo paklausta respondentų ar jie gerbia pagyvenusius žmones, daugiau nei 80 % pareiškė, kad taip, tačiau perfrazavus klausimą ir paklausus ar jie pasiryžę ką nors padaryti, kad šiai socialinei grupei būtų geriau gyventi, teigiamai atsakė tik trečdalis. Taigi galima teigti, jog deklaruojama pagarba vyresniajai dažnai menkai derinasi su veiksmais.

Aptariama socialinė grupė visuomenėje vaizduojama pasyviai, iš šių žmonių tikimasi ramaus sėslaus gyvenimo neperžengiant namų sienų. Įsivaizduojama, jog jie negali nieko duoti tik prašyti ir reikalauti (Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas1995). Vyresni žmonės suvokiami tarsi viduramžių gyventojai, kurie nesuvokia kas šiuo metu vyksta, ką suvokia jaunas protas. Jaunimas nebevertina vyresniųjų, dažnai juos ignoruoja ( Vyšniauskaitė 1995).

Dažnai visuomenės senėjimas dramatizuojamas ir jaunoji karta tarsi jaučia grėsmę, kartais net socialinė problemos aiškinamos tuo, kad senų žmonių yra per daug, o jų norai per dideli ( Stankūnienė ir kt. 2003).

Mūsų visuomenėje susiformavusi nuomonė, kad vyresnio amžiaus žmogui telieka naudotis tuo ką anksčiau jau išmoko. Iškyla XXI a paradoksalus reiškinys medicina deda visas pastangas prailginti žmogaus amžių, o visuomenė stengiasi nustumti žmogų į atskirtį, izoliaciją, tenkintis tuo kad jis gali vegetuoti.

SOCIALINĖ SENĖJIMO SAMPRATA

Mūsų gyvenimą įtakoja netik fiziniai protiniai, sugebėjimai, bet ir socialiniai. Mes sąveikaujame vieni su kitais, kaip tam tikrų vaidmenų atlikėjai. Vaidmenys kinta visa gyvenimą priklausomai nuo amžiaus.

Vaidmuo – tipiškas, arba laukiamas elgesys, siejamas sus tam tikra pozicija grupėje. Nevisi vaidmenys yra vienodai priimami, tinkami ir nekintami visiems individams. Dažnai vyresni žmonės neberenkami užimti tas pozicijas kurias jie vertino. Šis reiškinys susijęs su tinkamumu, pagal amžių, lytį, sugebėjimus, žmonės tampa tinkami arba netinkamai tam tikrai veiklai atlikti. Dalinai veikla apsprendžiama amžiaus normų, jose slypi prielaidos, kurios nusako, ką žmogus esantis tam tikroje padėtyje privalo daryti, kaip atrodyti, mūsų visuomenėje yra apribotos galimybės tiek vaikams tiek pagyvenusiems žmonėms, daroma prielaida, kad jie nepakankamai stiprūs, patyrę išsimokslinę, remiamasi prielaida “ seno šuns naujų triukų neišmokysi” (Atchley 1998). Stereotipai pavojingi, nes pagyvenę žmonės dažniausiai priima juos kaip neišvengiamus, nepriklausančius nuo jų valios ir ima gyventi pagal juos, kad pateisintų visuomenės lūkesčius idant išvengtų neigiamo visuomenės vertinimo. Taigi jie dažnai stengias atitikti nuomonę apie juos kuri labai gaila ne retai yra neigiama(E. Rudzinskienė,1999).

Pagyvenusių žmonių pasitraukimas iš socialinio gyvenimo, kitaip socialinių vaidmenų atsisakymas suprantamas kaip natūralus senėjimo procesas, tačiau psicho socialinė gerovė priklauso nuo socialinio įsitraukimo, tad atliekantys specifinius vaidmenis turi galimybę ilgiai išlikti reikalingais, ir jaustis geriau(Naujanienė 2004). Šiuo aspektu galėtų pasitarauti socialinis darbuotojas. Dažnai senyviems žmonėms reikia tik nedidelio paskatinimo ir mielai dalinasi savo patirtimi ar siūlo pagalbą. Lietuvoje jau yra pradėta telkti pagyvenę žmonės kaip savanoriai. Šia linkme galima butu dirbti ir toliau išplečiant savanorystes ribas, nes šiuo metu pagyvenę savanoriai dažniausiai padeda slaugyti ligonius ar teikia pagalba prastesnes sąlygas turintiems savo kartos žmonėms. Taip pat galima būtu skatintis burtis į pagyvenusių žmonių klubus, ar veiklos centrus, kur jie galėtų gauti informacijos, patys parodyti ką gali ir pasižiūrėti į kitus, pabendrauti, pasidalinti savo
rūpesčiais.

Vaikams paliekant lizdą tėvams tenka išmokti kitokio vaidmens, tai tampa itin sudėtinga moterims kurios didžiąją gyvenimo dalį buvo namų šeimininkės, ir rūpinosi vaikų auklėjimu, priežiūra. Tėvystės rūpesčiai tampa nebereikalingi (Atchley 1998). Šių sunkumų išvengiama jei vaikai išvykę iš namų staiga nenutraukia ryšio, tačiau jei atžalos namus aplanko itin retai tuomet susitaikyti su “tuščio lizdo” etapu tampa problematiška. Tai paveikia socialinius ir psichologinius žmogaus raidos etapus.

Tačiau situacija gali pakrypti kitaip, pagyvenusiems tėvams gyventi kartu su užaugusiais ir savo šeimas turinčiais vaikais tampa sunku. Jiems norisi ramybės, nėra pasirengią, anūkų keliamam triukšmui. Tačiau dalis prisitaiko ir prie tų pokyčių. Tačiau sudėtingiausia ir daugiausiai streso ir nerimo sukelianti situacija, kai vaikai turi grįžti į namus, po skyrybų ar kitokių negandų. Tėvai jau būna pripratę prie didesnės laisvės ir kitaip vedamo gyvenimo ir staiga vaikai grįžta. Situaciją sunkina tai, kad su vaikų grįžimu dūžta tėvų svajonės apie laimingą vaikų gyvenimą, tai kelia tiek vaikams, tiek tėvams nepasitenkinimo jausmą, kuris užtrunka tam tikrą laiko tarpą (Atchley 1998).

Kitas amžiaus nulemtas pasikeitimas – išėjimas į pensiją. Amžius paprastai yra pagrindinė atsiskyrimo nuo darbinės veiklos priežastis, nors dažnai svarbi būna ir sveikata (Lemme 2003). Žmogui paliekant darbą, jo gyvenime įvyksta pasikeitimai nepriklausomai nuo to, išėjimas į pensiją buvo savanoriškas ar priverstinis. Įvykus šiam procesui netik atsisakoma vaidmens, bet ir priimamas naujas – iš dirbančio žmogaus tampama pensininku priklausomai nuo asmens tai gali reikšti krizę, apsivertimą visko aukštyn kojom, arba tai lauktas pasikeitimas, ir jam tinkamai pasiruošta. Dažnai nežinoma ką daryti su laiko pertekliumi, neretam atrodo, kad jie nieko nenuveikia. Bene skaudžiausiai išgyvenamas kolegų ir socialinių ryšių netekimas. Skaudžiai paliečia pasikeitusios pajamos, įtakojančios gyvenimo kokybę. Pagyvenę žmonės perkainoja vertybes, keičia gyvenimo būdą, dažnai šiame tarpsnyje lydi netikrumo jausmas (Atchley 1998). Šioje srityje sujungus socialinių darbuotojų, teisininkų ir politikų jėgas galima būtų inicijuoti palaipsnišką išėjimą į pensiją. Šis mechanizmas efektyviai veikia Amerikoje. Jei tik žmogus pageidauja jis gali palaipsniui mažinti darbo krūvį iki kol išeis į pensiją. Tokiems žmonėms sudaryta galimybė ir po išėjimo į pensiją dar padirbėti. Dažniausiai tai konsultacinio ar pobūdžio darbas. Palaipsniškas laisvo laiko augimas padeda lengviau prisitaikyti ir neskelia sunkių psichologinių pokyčių. Tai ypač aktualu vyramas, nes visą gyvenimą jie didžiąją laiko dalį praleidžia darbe, taip pat jų interesai daugiausiai siejami su profesinėm ambicijom

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1901 žodžiai iš 6222 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.