Senų žmonių užimtumo organizavimo specifika
5 (100%) 1 vote

Senų žmonių užimtumo organizavimo specifika

11213141

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………3

1. SENI ŽMONĖS – PASAULIO VISUOMENĖS DALIS …………………………………………….5

2. KAS YRA SENATVĖ……………………………………………………………………………………………9

3. SENŲŽMONIŲ UŽIMTUMO ORGANIZAVIMAS………………………………….…………14

3.1. Senų žmonių užimtumo problemos…………………………………………………………………14

3.2. Senų žmonių klubai, bendrijos, Trečiojo amžiaus universitetai…………………………..15

3.3. Dailės terapija ……………………………………………………………………………………………..20

3.4. Religinė veikla…………………………………………………………………………………………….22

IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………….23

LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………………..24

Įvadas

Lietuvoje daugėja pagyvenusių ir senų žmonių. Dažnai tai vadinama visuomenės senėjimo procesu. Visuomenės senėjimo procesas sukelia daug ekonominių, socialinių, psichologinių problemų. Pagyvenusių, senyvo amžiaus žmonių socialinė grupė dažniausiai sutapatinama su senatvės pensijos amžiaus žmonių grupe.

Neretai senesni žmonės, išėję į pensiją, likę be savo sutuoktinio, kenčia badą ir nepriteklių, tai dažniausia būdinga vienišo seno žmogaus šeimai, kuomet antroji gyvenimo pusė yra mirusi. Ištikti ekonominės krizės daugelis senų žmonių praranda savo santaupas ir atsiduria už skurdo ribos.

Be ekonominių sunkumų, senyvo amžiaus žmonės susiduria su psichologinėmis problemomis, susijusiomis su prisitaikymu prie naujo gyvenimo tarpsnio, kai atsiranda daug laisvo laiko, sumažėja finansinės galimybės, mažėja bendravimo partnerių, retėja susitikimai su pažįstamais, bendradarbiais. Atsiranda dirbtinis pagyvenusių žmonių izoliavimas nuo aktyvios visuomenės dalies, kuris sukelia daug psichologinių problemų. Neretai kupini nusivylimo ir kasdienybės sunkumų, žmonės pakelia prieš save ranką ir pasirenka savižudybę. Tačiau daugelis senų žmonių gyvena sėkmingai, net jei ir pradeda skaičiuoti kiek jiems liko iki mirties. Jei seną žmogų supa jį mylintis ir gausus artimųjų ratas bei laimingi jo amžiaus draugai tai senatvėje žmogus jausdamas gyvenimo pilnatvę savo dienas leidžia prasmingai. Jis randa sau tinkamą užsiėmimą (pagal savo jėgas ir galimybes). Tai suteikia paskutiniems žmogaus gyvenimo metams šviesos, prasmės, ir suvokimo, kad nugyventas gyvenimas nebuvo beprasmiškas, kad senatvė nėra tokia baisi, kaip manyta. Tuo turėtų pasirūpinti ne tik pats senstantis žmogus, bet ir jo artimieji, o ypač valstybė, kurdama įvairias senų žmonių užimtumo programas, trečiojo amžiaus universitetus.

Darbo tikslas: analizuoti senų žmonių užimtumo organizavimo specifiką.

Darbo uždaviniai:

1) nustatyti, su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria seni žmonės užimtumo srityje;

2) aiškintis, kas turi didesnę užimtumo problemą – vyrai ar moterys.

1. SENI ŽMONĖS – PASAULIO VISUOMENĖS DALIS

Pasaulyje ilgiausiai gyvena japonai. Dabartiniais duomenimis, vidutiniška vyrų ir moterų gyvenimo trukmė – 79,6 metų. Antrą vietą užima vokiečiai, gyvenantys apie 76,2 metų. Vidutiniška gyvenimo trukmė neabejotinai priklauso nuo gyvenimo sąlygų šalyje. Pasaulyje kuriasi net šimtamečių klubai. Šiuo požiūriu Vokietija užima pirmąją vietą: vienam milijonui gyventojų tenka 45 šimtamečiai arba vyresni žmonės. Antrą vietą užima japonai: čia vienam milijonui gyventojų tenka 28 šimtamečiai.

Vidutinė gyvenimo trukmė Europos Sąjungoje per pastaruosius du amžius išaugo 40 metų. Pvz., vyrai dabar gyvena vidutiniškai 75 metus (XVIII a. pradžioje – tik 35). Žmogaus gyvenimo trukmės ribos gana didelės. Šiuo metu žinoma daug atvejų, kai žmogaus amžius peržengia šimtą metų. Pagal tam tikras mokslines prognozes žmogaus gyvenimo trukmė gali siekti 120-130 metų. Ją apsprendžia genetiniai veiksniai ir supančios aplinkos poveikis. Genetinių veiksnių įtaka ilgaamžiškumui didelė. Dažniausiai ilgaamžyste pasižymi kai kurios šeimos. Tokiose šeimose stebimas daug mažesnis ir mirtingumas vaikų amžiuje. Ne mažą įtaką gyvenimo trukmei turi ir tėvų amžius vaiko gimimo metu: kuo jis didesnis, tuo mažesnė vaiko ilgaamžystės tikimybė. Tai bandoma aiškinti dėl amžiaus tėvų lytinių ląstelių genuose atsirandančiomis mutacijomis. Nežiūrint to, kad gyvenimo trukmė genetiškai užprogramuota ir perduodama paveldėjimo būdu, šios programos realizavimo pilnatvė priklauso nuo supančios aplinkos sąlygų ir poveikių. Esant nepalankiom sąlygom gyvenimo trukmė gali sumažėti, o kartais net ir reikšmingai.

Vienas žinomų seniausių iš tikrųjų gyvenusių žmonių – Armando Fridas, gimęs Argentinos provincijos mieste Viedman. Jis mirė sulaukęs 124 metų. Per visą ilgą savo gyvenimą jis dirbo sunkius lauko darbus ir nuolat mėgavosi
dideliu bifšteksu, užgerdamas jį mėgiama karčiąja arbata.

Ilgą gyvenimą teko nugyventi ir Johnui Evensui iš Velso. Jis mirė 1990 m. birželio 10 d. sulaukęs 114 metų. Šis kalnakasys buvo tvirtai įsitikinęs, kad vienintelis jo ilgaamžiškumo šaltinis – sveikas gyvenimo būdas. Jis niekada nerūkė, negėrė, nelošė kortomis ir nesikeikė. Kiekvieną rytą išgerdavo stiklinę karšto vandens su trupučiu medaus.

Ilgiausiai gyvenęs kinas 1997 m. atšventė savo 146-ąjį gimtadienį. Ponas Gongas Leifa buvo geros sveikatos, kiekvieną dieną išgerdavo truputį ryžių vyno ir rūkydavo cigaretes.

Per pastaruosius dešimtmečius JAV buvo pateikiami įvairūs užfiksuoti amžiaus rekordai. 1971 m. sulaukęs 130 metų, mirė Sylvesteris Slava Magee. Jis gimė 1841 m. Šiaurės Karolinos plantacijoje ir ten dirbo kaip vergas. Sako, kad daugiau kaip 135 metus išgyveno Charly Smithas (mirė 1979 m.), taip pat juodaodis. Jis gimė 1844 m. liepos 4 d. Liberijoje, iš kur 1854 m. kaip vergas buvo atgabentas į JAV. Jis retkarčiais mėgdavo parūkyti, mielai gerdavo viskį. Ponas Smithas pergyveno tris žmonas ir net 135 metų buvo sėkmingai operuotas. Daugelis ilgaamžiškumo rekordų atrodo abejotini, nes nėra įtikinamų gimimo liudijimų. Tačiau viena europietė gali tiksliai nusakyti savo amžių. Jeanne Calment iš Arlio (Pietų Prancūzija) mirė 1997 m. turėdama 122 metus ir pergyvenusi 21 valstybės prezidentą bei 3 respublikas! Žavioji prancūzė iki pat savo gyvenimo pabaigos buvo gyvybinga, turėjo gerą apetitą, puikiai miegojo ir neturėjo jokių problemų dėl temperatūros ir orų kaitos. Būdama 90 metų ji dar važinėjo dviračiu, o turėdama 110 metų kasdien mankštindavosi (kad būtų lanksti). Nuostabą kėlė jos atmintis: ji prisimindavo daug smulkmenų iš savo patirties ir dažnai stebindavo aplinkinius savo nuovokumu ir humoro jausmu. Tikriausiai prancūzei dar į lopšį buvo „įdėti“ geri genai: jos tėvas mirė 93 metų, o motina – 86 metų. ( http://ww w.std.lt/.). Paklausus senolių, koks yra jų ilgaamžiškumo receptas, kiekvienas nurodo vis kitokį. Tai receptai iš asmeninės patirties. Ilgaamžių nurodyti ilgaamžiškumo šaltiniai paprastai yra labai individualūs, todėl dar negalima daryti tikslios ilgaamžiškumo teorijos.

Senatvėje mažėja žmogaus galimybė pasirūpinti savimi. Dažniausiai valstybė perima iš žmogaus šią pareigą. Pagal tai, kaip kokia valstybė sugeba pasirūpinti savo silpniausiais gyventojais t.y. senais žmonėmis, vaikais, neįgaliais ir apsprendžiamas tos valstybės gerbūvis. Štai Švedijoje vidutinė pensija siekia 69 proc. buvusio darbuotojo atlyginimo, o Estijoje šis rodiklis sudaro 29,3 proc., praneša dienraštis „Aripaev“.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atlikto tyrimo metu palygintos šalių narių gyventojų pensijos su ankstesnėmis pajamomis. Tyrimo rezultatai atskleidė didelius skirtumus. Liuksemburge, pavyzdžiui, pensija sudaro 102 proc. asmens anksčiau uždirbto atlyginimo, o Airijoje šis rodiklis siekia 30 proc.

Viduržemio jūros regiono šalys moka labai geras pensijas – Turkijoje, Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje pensijos yra didesnės nei EBPO vidurkis ir siekia nuo 80 iki 100 proc. gauto atlyginimo. Suomijoje pensininkas gali tikėtis gauti 79 proc. buvusio atlyginimo pensiją, Švedijoje – 69 proc.

Estija nėra EBPO narė. 2003 metų duomenimis, vidutinė senatvės pensija siekė 1,984 tūkst. Estijos kronų (438 litai) per mėnesį – tai sudaro 29,3 proc. vidutinio atlyginimo. Minimali pensija Estijoje sudaro tik 15,7 proc. vidutinio atlyginimo.

Estijos vyriausybė jau sukūrė įstatymo projektą, kuriame numatoma padidinti vidutinę senatvės pensiją iki 2,726 tūkst. Estijos kronų (602 litai) per mėnesį, o nuo 2006 metų liepos 1 dienos – iki 3 tūkst. kronų. Socialinės apsaugos ministras Jakas Abas (Jaak Aab) parlamente pasakė emocingą kalbą apie tai, kaip šalis privalo pensininkas gražinti dėkingumo skolą. (http://www.bernardinai.lt/index.php?-1360174053). Taigi, peršasi išvada, kad estų pensijos – vienos mažiausių Europoje ir joje seniems žmonėms gyventi tikrai nėra lengva.

Lietuvoje į senus žmones požiūris nesikeitė daug amžių. Tradiciniame Lietuvos kaime senelių padėtis priklausė nuo šeimos tipo. Tada Lietuvoje populiariausios buvo branduolinė šeima ( tėvai, vaikai; bevaikiai sutuoktiniai; kartu gyvenantys broliai ir seserys; našlys ar našlė su vaikais; netekėjusios vienišos motinos su vaikais) ir didžioji arba neišsidalijusi šeima (tėvai su vedusių sūnų ar ištekėjusių dukterų šeimomis, kelių brolių šeimos su vaikais: kelių brolių šeimos su vaikais ir vaikaičiais). Tokiose šeimose šeimos galva būdavo šeimos tėvas net ir sulaukęs labai garbaus amžiaus. Lietuviškose šeimose vyresniškumas užtikrindavo pagarbą ir aukštą socialinę padėtį. Šeimos globodavo ir vienišus senukus, juos gerbdavo, mirusius laidodavo su derama pagarba ir atitinkamomis apeigomis. Lietuvos kaimuose buvo populiarus ir toks reiškinys kaip išimtinė. Tai dokumentas, kuris būdavo surašomas perduodant turtą (dažniausiai ūkį) kuriam iš vaikų, o šie įsipareigodavo pagal sutartį mokėti ir išlaikyti savo senus tėvus iki mirties. Iš vyresnių žmonių – senių Lietuvos kaimuose būdavo renkami kaimo seniūnai, kurie tvarkydavo bendrus kaimo
(Pagyvenusių žmonių slauga. – Vilnius, 2002, 10p.).

2. KAS YRA SENATVĖ

Senatvė – tai natūrali gyvenimo pabaiga, tačiau tai, kada žmogų galima pavadinti pagyvenusiu, senyvu ar senu, priklauso nuo socialinės situacijos, nuo kultūros, galų gale nuo pačio žmogaus motyvacijos. Nėra konkrečios ribos, kada apie žmogų mes galime pasakyti jog jis yra senas. Kol dvasia išlaiko pusiausvyrą ir jėgą, žmogus išlieka sveikas ir fiziškai, sveikatos nebelieka tik tada, kai pasiduoda dvasia, ir atvirkščiai, kai rimtai pablogėja fiziologinė būklė, pašlyja ir dvasiniai gebėjimai.

Šiandien pasaulyje gyvena ne tik daugiau vyresnių žmonių, bet dėl geresnės sveikatos apsaugos, pagerėjusios mitybos, kūno kultūros ir kitų gyvenimo veiksnių jie yra sveikesni ir aktyvesni nei kada nors ankščiau. Dėl žmogaus protinės veiklos vystymosi ir visuomenės progreso gyvenimo trukmė gerokai išaugo.

Žmonės yra nugabenami į senelių namus tai atvejais, kai jie dar per geros seikatos, kad būtų vežami į ligoninę, bet jau per silpni, kad galėtų gyventi kartu su bendruomene. Ne vienas atkeliauja į senelius namus tiesiai iš ligoninės. Kiti čia atvyksta po sutuoktinio mirties. Dar kiti atgabenami todėl, kad giminės, kaimynai, gydytojai ar socialiniai darbuotojai teigia, kad jie jau nebegali pasirūpinti savimi namuose.

Tokia institucija toliau naikina žmogaus nepriklausomybę ir skatina pamiršti savo socialinį statusą, savo tapatybę, savo žmogišką vertę.

Daugelis senų moterų dėvi niekam nereikalingas prijuostes arba sūpuoja ant kelių lėles – tai liūdni praeities, kažkada buvusių vaidmenų visuomenėje prisiminimai – namų šeimininkės, motinos, kaimynės. Jiems netgi neleidžia tvarkyti savo pačių pinigų, iš jų paimamos pansijų knygelės, kad institucija galėtų išskaičiuoti reikalingas sumas už jų laikymą, o “kišenpinigiai” jiems duodami tada, kai jie paprašo.

Tačiau labiausiai įžeidžia, užgauna tai, kad iš čia niekur nebegalima pabėgti, išeiti.

Kyla pagunda apkaltinti panašias institucijas, kam jos būt ent taip elgiasi su kai kuriais senais žmonėmis. Tačiau institucijos atspindi visuomenės požiūrį. Prarasti turtą, prarasti darbą, susirgti fizine ar psichine liga – gėda. Mes žiūrime į senus žmons ir matome savo pačių ateitį. Kad įveiktume senėjimo, senatvės nagalios baimę, męes ištremiame senelius, atskiriame juos nuo savęs. Kai jiems pasidaro sunku prižiūreėti patiems save namuose, mes nusprendžiame, kad jie “jausis geriau” senelių prieglaudoje. Tačiau iš tiesų mes sakome visai ką kita – tai mes patys geriau jausimės,kai jie nesipainios mums po akių.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis (2005) kas penktas Lietuvos gyventojas yra sulaukęs 60 ir daugiau metų. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, vyksta gyventojų senėjimo procesas, kasmet vis didesnę visuomenės dalį sudaro pagyvenę žmonės. 2005 m. pradžioje 691,7 tūkst., arba kas penktas (20,2%), Lietuvos gyventojų buvo sulaukę 60 metų ir vyresnio amžiaus. Prognozuojama, kad 2050 m. pradžioje kas trečias (34,6%) Lietuvos gyventojas bus pagyvenęs žmogus. 2005 m. pradžioje mieste gyveno 424,2 tūkst. (61,3%), kaime – 267,5 tūkst. (38,7%) 60 metų ir vyresnio amžiaus žmonių. Jie sudarė apie penktadalį (18,6%) miesto ir ketvirtadalį (23,4%) kaimo gyventojų. Lietuvoje šio amžiaus moterų buvo 441,2 tūkst., vyrų – 250,5 tūkst., arba kas ketvirta moteris ir kas šeštas vyras buvo 60 metų ir vyresni.

Pagyvenę žmonės pagal amžiaus grupes ir lytį 2005 m. (metų pradžioje)

Tūkstančiais Procentais

iš viso vyrai moterys iš viso vyrai moterys

60+ 691,7 250,5 441,2 100,0 100,0 100,0

60–69 341,0 138,6 202,4 49,3 55,3 45,9

70–79 255,0 87,1 167,9 36,9 34,8 38,0

80–89 83,3 21,7 61,6 12,0 8,7 14,0

90–99 12,0 3,0 9,0 1,7 1,2 2,0

100+ 0,4 0,1 0,3 0,1 0,0 0,1

Lietuvos statistikos departamentas, http://www.std.lt/

„ Senatvė – toks socialinis vaidmuo, kurį atliekant mokomasi neturėti jokio vaidmens“ (Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos. 2002.p. 86). Didesnei daliai vyresnio amžiaus žmonių senatvė gali būti ir yra laikotarpis, kurio metu pasireiškia minimalūs fiziniai ar psichikos sutrikimai. Tai laikotarpis, kada tęsiasi intelektualinis, emocinis, psichologinis ir socialinis augimas. Jei vaikystę apibūdiname kaip periodą, kada kaupiama patirtis, tai pagrindinė vystymosi užduotis vyresniame amžiuje yra aiškintis ir gilintis į tai, kas jau yra įgyta per gyvenimą, tačiau senėjimas turi savų problemų, neteisingai interpretuojamų išankstinių daugelio žmonių nuostatų.

Senėjimas, pirmiausia, yra susijęs su daugeliu psichologinių problemų. Senėjimas – ne liga, nors vyresniame amžiuje pažeidžiamumas daugelio ligų atžvilgiu ir padidėja. Senėjimas – tai sudėtinga pokyčių grandinė žmogaus gyvenime. Silpnėja organai ir kūno funkcijos. Įvairios senatvinės ligos ir kitos priežastys sukelia lengvesnius ar sunkesnius psichologinius sutrikimus. Keičiasi sensoriniai ir motoriniai sugebėjimai, intelektas ir jo fizinis pagrindas – nervų sistema. Keičiasi žmonių padėtis visuomenėje, jų įsitikinimai, nuostatos ir asmeninės savybės, taip pat ir elgesys. Didelės dalies naujesnių tyrimų rezultatai rodo, kad intelekto mažėjimas dėl amžiaus
prasideda vėliau ir nėra toks smarkus, kaip buvo manoma anksčiau. Yra daug neteisingų mitų apie senėjimą. Vienas iš jų – jei gyvenama ilgai, tai anksčiau ar vėliau susergama senatvine silpnaprotyste. Kitas mitas – apie neproduktyvumą: daug kas linkę manyti, kad seni žmonės nebegali būti produktyvūs darbe ar aktyvūs socialiai ir kūrybingi. Tačiau visa tai netiesa. Dar vienas mitas – kad seni žmonės priešinasi pokyčiams. Nors ir tiesa, kad vyresnių žmonių charakterio struktūra yra nusistovėjusi, bet gebėjimas keistis labiau priklauso nuo ankstesnio gyvenimo patirties ir asmenybės bruožų nei nuo amžiaus. Vyresnio amžiaus žmonių psichikos sutrikimai skirstomi į organinius (juos sukelia pačių smegenų patologiniai pokyčiai) ir funkcinius. Funkciniai sutrikimai dažniausiai yra įvairūs emociniai sutrikimai, juos nulemia įvairūs senyvame amžiuje patiriami stresai. Stresų seni žmonės patiria tikrai daug. Visų pirma – tai įvairios netektys. Netenkama bendraamžių draugų ir pažįstamų, sutuoktinių. Netenkama buvusio statuso ar prestižo. Reikia susitaikyti su blogėjančia fizine sveikata, mažėjančiu savarankiškumu. Neretai tenka keisti gyvenamąją vietą, apsigyventi pas vaikus ar globos namuose, o tai dažniausiai yra labai sunku. Be galo daug emocinės ir fizinės energijos pareikalauja susitaikymas su netektimis, prisitaikymas prie pokyčių. Dėl to padidėja jautrumas, atsiranda dirglumas, gali sutrikti miegas. Mažėja pakantumas, tolerantiškumas, gali padidėti agresyvumas. Vyresnio amžiaus žmonės tampa nepasitikintys, įtaresni, pasireiškia nuotaikų kaitos. Visa tai gali būti tik nemalonūs ir neryškūs simptomai, bloginantys gyvenimo kokybę. Būtent tokiais atvejais žmonės neretai lieka be pagalbos, nes minėtus simptomus artimieji ir net patys žmonės “nurašo” savo amžiui, galvodami, kad “kitaip jau nebus”, “laikas negrįžtamai pakeičia žmones”, “reikia su tuo susitaikyti, kad ir kaip nemalonu” ( http://www.medicine.lt/sz/straipsnis.asp?StraipsnioID=5158).

Taigi, vyresni žmonės neretai patiria daugiau išgyvenimų, gyvenimo sunkumų ir nepatogumų nei jauni ar vidutinio amžiaus žmonės. Visa tai atsiliepia jų psichikos būklei, elgesiui, visaverčio bendravimo galimybėms, tačiau tai pasireiškia ne kiekvienu atskirai paimtu atveju.

3. SENŲ ŽMONIŲ UŽIMTUMO ORGANIZAVIMAS

3.1. Senų žmonių užimtumo problemos

Anot D. Ambrozaitienės (2005), socialinės statistikos ir sveikatos apsaugos skyriaus vedėjos, 2004 m. buvo užimta 54,7 tūkst., arba 30 procentų, 60–64 metų amžiaus gyventojų ir, palyginti su 2003 m., jų padaugėjo 5 tūkst., arba 10 procentų. Sulaukę 65 metų ir vyresnio amžiaus dirbo 19,4 tūkst. (4%) gyventojų. Per metus šių užimtųjų sumažėjo 4,9 tūkst., arba penktadaliu. 60 metų ir vyresni asmenys dažniausiai dirba paslaugų srityje – pernai šioje sferoje buvo užimta 39 tūkst., arba kas antras šio amžiaus dirbantysis. Dar apie 20 tūkst., arba trečdalis šio amžiaus gyventojų, dirbo žemės ūkyje, medžioklėje, miškininkystėje. 2004 m. buvo užimta ir žuvininkystėje, o 15 tūkst., arba penktadalis – pramonėje ir statyboje. Tokie duomenys rodo, kad seni žmonės nėra pilnai užimti, todėl Respublikos Seimo pranešimuose skamba susirūpinimas senų žmonių užimtumo klausimais. 2004 m. birželio 14 d. Nr. 737 paskelbtas įsakymas dėl nacionalinės gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategijos patvirtinimo. Jame kalbama, jog vyresnio amžiaus žmonių dalyvavimą darbo rinkoje daugiausia lemia pakitusios užimtumo sąlygos. Mažiau reikia nekvalifikuoto arba mažai kvalifikuoto darbo. Laiku neįgiję reikiamos kvalifikacijos vyresni žmonės dažniau atleidžiami iš darbo, kaip nebesugebantys dirbti naujoje aplinkoje, tačiau pensinio amžiaus didinimas dar neleidžia jiems tapti pensininkais.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2839 žodžiai iš 5611 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.