B. Radzevičiaus apsakymo „Šiąnakt bus šalna“ interpretacija
B.Radzevičius – rašytojas, kuris fiksavo akimirkos laikinuma. Jis stengėsi rašyti kasdien, taip į popieriaus lapą perkeldamas savo tos dienos mintis. Jo vaizduojami veikėjai vis atsimena, lygina praeitį su dabartimi. Jo kūryboje, ypač romane „Priešaušrio vieškeliai“, dažnas saulėlydžio įvaizdis, kelio motyvas.
Kūrinio veikėjas prisimena vieną savo vaikystės dieną, kuomet jis su savo tėvais nuo ką tik išartų vagų rinko bulves. Tada tėvo pasakytą sakinį „šiąnakt bus šalna“ jis atsimena ir dabar, nes kaimo žmogus jaučia gamtą kitaip, nei miesto. Kaimo žmogus, dirbdamas laukuose nedėvi batų, taip jis tarsi susilieja su gamta, jis geriau jaučia būsimus oro pakitimus, jis kasdien didžiąją dalį dienos praleidžia lauke, jis jaučia, kada žemė šalta, jaučia vakarais atvėstantį orą, mato pašiurpusias karvių nugaras, jau senokai nupjautus javus, tolumoje auksu degančius medžius, besidraikančius voratinklius.
Šiam vaikui, užaugusiam kaime, miestas yra nejaukus, miestas jį tarsi slegia : „Nejauku tarp balzgana šviesa nutviekstų sienų“. Dabar jis rudenį pajunta kitaip, nei pajusdavo vaikystėje : pilki padebesiai virš miesto, blykstelėjusi saulė tuoj pasislepia, „juodas kaip gumulas debesėlis prapliumpa lietum“. Rudenį išduoda tik balzgana šviesa. Po daugelio metų jis jau nežino, ar bus šalna : „Kai kojos remiasi į cementą, jis nežino, ar žemė šalta, jis nieko nežino“. Mieste tik šviesos blyškumas ir atvėsęs oras išduoda atėjusį rudenį.
Tame bulvių lauke jis jautėsi saugus –berniukui atrodė, kad arklys, kurį jis šėrė bulvėmis, jį apgintų nuo visų, kas tik pamėgins jį nuskriausti. Kitoks kaimo žmogaus santykis su gyvuliu – kaimo žmogus nepaduos arkliui bet kokio pašaro, purvinos bulvės ar kokio kitokio maisto, o švariai nutrins, kaip tas berniukas į kelnių klešnę ir tik tada paduos gyvuliui.