Sienų tapyba architektūroje ir jos technika
5 (100%) 1 vote

Sienų tapyba architektūroje ir jos technika

TURINYS

1. Diplominio darbo temos parinkimas 2 psl.

2. Sienų tapyba architektūroje ir jos technika 4 psl.

3. Iš sieninės tapybos istorijos 9 psl.

4. Sieninė tapyba Lietuvoje 32 psl.

5. Sienos paruošimas 48 psl.

6. Statybinės medžiagos 49 psl.

7. Spalva 51 psl.

8. Diplominio darbo aprašymas, eskizai, nuotraukos 57 psl.

9. Naudota literatūra 93 psl.

1. DIPLOMINIO DARBO TEMOS

PASIRINKIMAS

Šiuolaikinį žmogų menas lydi visą gyvenimą – nuo gimimo iki pat mirties. Visa žmogaus aplinka, buitis ir būtis, kasdienybė ir laisvalaikis vienaip ar kitaip susijusi su menu. Meno kūriniai atspindi visuomenės kultūros lygį, asmenybės meno suvokimas nusako jos išprūsimą, išsilavinimą ir meninį skonį. Menas – plati sąvoka, apimanti daug kultūros sričių. Tai muzika, literatūra, dailė, architektūra, teatras ir kt. Jauno žmogaus visapusis lavinimas neįmanomas be meninio lavinimo. Kad suvoktume šiuolaikinį meną, turime susipažinti su meno istorija, skaityti knygas apie menininkus – žmones, kūrusius nuostabius paveikslus, skulptūras, architektūros paminklus, kurie mus supa, stabi ir žavi iki pat šių dienų.

Mes taip pat nusprendėme, sukurti kažką, kas puoštų, stebintų kitus ne šiandien, ne rytoj, o daugelį metų. Aišku, tai neprilygs renesanso epochos meistrams, bet tai bus mūsų indėlis, kuriant pasaulyje grožį.

“Mene grožis yra pats svarbiausias dalykas. Be grožio galima kūryba, bet be jo nėra meno.”

Adomas Jakštas

Seniai pastebėta, kad gyvenimas, menas ir grožis glaudžiai susiję. Menas žmoguje sužadina norą kurti, mąstyti ir elgtis pagal grožio ir didingumo dėsnius. Žmogus iškilo iš gyvūnų tarpo kaip didinga lemtinga būtybė ne dėl to, kad padarė pirmąjį darbo įrankį, bet kad išvydo: pilką debesį, žvaigždžių spindesį, ryto rasos lašelius. Žmogus žvelgia į viską turėdamas savo poziciją simpatijas ir antipatijas. Jis skiria grožį ir harmoniją, didybę ir dramatizmą, tragizmą ir komizmą.

“Grožis, kaip audra, jis sudrebina žemę po mūsų kojom ir dangų virš mūsų galvų”

Kahlil Gibran

Gamtoje yra kažkas panašu ir į mūsų poelgius. Dailininkai apdainuoja gamtą, kuri dovanoja žmogui gėrį ir jėgą, tai perteikdamas savo piešiniuose, kurie laikui bėgant tampa šedevrais. Žmogus pažindamas grožį suranda savo gyvenimo prasmę. Kiekvienas žmogus savo “prigimtimi” yra menininkas. Jis visur siekia savo gyvenime grožio. Menininkais vadinami žmonės, kuriantys meno kūrinius – dailininkai, tapytojai, rašytojai, kompozitoriai. Tačiau kurti ir diegti pasaulyje grožį sugeba visi žmonės.

Pradėdamos diplominį darbą mes nusprendėme, kad savo būsimą “grožį”įgyvendinsime ant sienos, kad jis nebūtų paslėptas užvertus knygą ar praėjus sezonui, todėl mes pasirinkome sieninę tapybą. Sienyne tapybą atlikti pasirinkome darželyje, nes norėjome, kad ji džiugintų vaiko širdį, pripildytų joje šilumos. Vaikui vaikystė yra pats svarbiausias gyvenimo tarpsnis. Būtent vaikystėje susiformuoja vaiko gyvenimo pagrindai, idealai, nuo vaikystės priklauso ir jo ateitis! Todėl mes labai džiaugiamės matydamos, kaip vaikai mdžiaugėsi matydami sau artimą aplinką, kurioje spinduliuoja šiluma ir gėris!

Meno kūrinys gali apsvaiginti, priversti visus daug apie juos kalbėti. Jua 3000 metų daug menininkų traukė grožis. Seniai nustayta, kad grožis žmoguje sukelia džiaugsmą, pasiaukojimą meilei, kūrybai. Gal todėl jis taip dažnai tapatinamas su žmogiškumu. Menas yra didysis žmoniškumo pranašas daiktų pasaulyje. Menu žmogus tarsi prasilenkia su gamtiniu kūrybos darbu. Ką žmogus daro, yra jo minčių arba nuotaikos pasireiškimas. Kuriančioji galia turi plūsti iš dvasios – sielos. Kiekvienas grožio pasireiškimas veikia ir atgaivina žmogų, daro jį tyresnį, geresnį, išmintingesnį. Leonasdas da Vinčis tapybą vadina

“… gamtos anūke, nes visi akivaizdūs daiktai kilo iš gamtos, o iš jų atsirado tapyba.”

Lygindamas tapybą su poezija, jis teikė pirmenybę tapybai –

“… mat atpytojas gali pavaizduoti begalę dailykų, kurių žodžiai neįstengia įvardyti.”

2. SIENŲ TAPYBA ARCHITEKTŪROJE

IR JOS TECHNIKA

Dailės kūrinys architektūroje yra ne puošmena, o sudėtinė kompozicijos dalis, architektūros elementas. Terminas “Monumentalioji dekoratyvinė dailė”- reiškia sienų tapybą – freską, vitražą, mozaiką ir t.t. O “Taikomoji dekoratyvinė dailė”- tekstilę, keramiką, medžio, metalo, gintaro dirbiniai. Siekiant supaprastinti šią terminologiją siūloma visa dailės rūšis susietas su architektūra vadinti – Architektūrine daile. Architektūrinis dailės kūrinys stebimas iš didelių atstumų, dėl to reikalingas stambaus mastelio vaizdas. Architektūrinėje dailėje dažnai
naudojami simboliai, kurie išryškina reikšmingas idėjas ir įvykius, suteikia kūriniui nekasdieniškumo įspūdį. Vienas svarbiausių architektūrinės dailės bruožų yra; koloritas, dekoratyvumas, spalvų tonų intensyvumas, kontrastas. Seniausi monumentaliosios dekoratyvinės tapybos kūriniai yra pirmykštės bendruomenės gyventojų; uolų ir urvų tapyba. Sienų tapyba viena seniausių vaizduojamosios dailės formų taikomų architektūroje. Joje naudojamos įvairios medžiagos ir atlikimo technikos. Seniai žinomas sienų ir lubų dekoravimas – freskos technika. Freska, tai sieninė tapyba vandeniu skiestais dažais, ant specialiai paruoštos sienos. Dažų mišiniai liejami ant sienos, lengvai sudrėkinto grunto paviršiaus, kuriam džiūvant susidaro anglairūgštės plėvelė, užfiksuojanti bei sustiprinanti dažus sienos paviršiuje. Be freskos sienų tapyboje naudojama ir temperos technika. Šiuo atveju temperos dažai, kurie susideda iš smulkaus dažų ir emulsinių natūralių mišinių, kurie tepami ant sauso paviršiaus, anksciau padengta plonu dažų sluoksniu, atliktu freskos technika.

Sieninė tapyba dažnai atliekama mišria temperos ir freskos technika. Naudojant šias freskos tapybos kompozicijoje gali pavaizduoti figūras ir daiktus keliais planais, sukurti iliuzinę erdvę, suteikti formai šviesos ir šėšėlių žaismingumo. Freska reikia atlikti per trumpą laiką, kol neišdžiuvo tinkas. Freska labai klestėjo Italijos renesanso architektūroje. Žymiausi renesanso meistrai L.da Vinčis, Rafaelis. Mikelandželas, jų freskos spindi paprasta manine jėga

Sienų tapyba viena seniausių vaizduojamosios dailės formų taikomų architektūroje. Kitaip nei molbertinė tapyba sienų tapyba (taip pat lubų tapyba) yra susijusi su konkrečia vieta ir turi būti derinama su aplinka, pvz. su architektūra. Taigi siena, lubos gali būti traktuojamos kaip ribojanti plokštuma arba iliuziškai atsiverti į kitą erdvę. Labai paplitusios technikos yra freska, al secco, enkaustika ir sgrfitas.Ko gero, sienų tapyba – sena tapybos rūšis (priešistoriniai uolų piešiniai), paplitusi visose senovės kultūrose. Antikinių sienų tapinių iki šių dienų mažai teišliko (pvz. Pompėjoje) tačiau jų tradiciją tęsė ankstyvoji krikščionių katakombų tapyba ir Bizantijos dailė. Romanikoje sienų tapyba (beveik išimtinai religinė) buvo ypač populiari, tuo tarpu – gotikos epochoje del vis mažėjančių sienų plotų pirmenybė atiteko vitražui. Italijoje sienų tapyba niekad nebuvo praradusi reikšmės, o freskos technika renesanso laikais dar labiau ištobulėjo. Nuo XIV a. vis dažniau tapyba puošiami ir pasaulietiniai statiniai (pilys, rūmai, rotušės) Baroke suklestėjo iliuzinė sienų bei lubų tapyba. XIX a. buvo sukurti istorizuoti mazarietiečių istoriniai tapiniai, o XX a. naują reikšmingą pagyvėjimą sukėlė meksikietiškas muralizmas.

Freska (it. fresco – šviežias):1.Sienu tapybos technika. Mineralinės kilmės dažai tepami ant tinku padengtos sienos paviršiaus. Tapoma ant drėgno tinko, ant sauso tinko arba abiem būdais iš karto.

2. Sienų tapybos kūrinys, sukurtas freskos technika. Katais netiksliai vadinamas bet kokia technika atliktas sienų tapybos kūrinys – nuo priešistorinių urvų piešinių iki sintetiniais dažais patapytų šiuol. kompozicijų.

Al fresco (sk. al. fresko; it. ant šviežio), buon fresco, sienų tapybos technika: tapoma ant šlapio, šviežio tinko šarmui atspariais gamtiniais pigmentais, sumaišytais su kalkių vandeniu arba paprastu vandeniu. Tinką sudaro keli sluoksniai: 2 – 3 apatiniai (it.arricciato) – iš smėlio ir gesintų kalkių, viršutinis – intonaco – iš gesintų kalkių ir marmuro miltelių arba smulkaus smėlio. Ppr. Freskos kompozicija pirmiausiai piešiama ant kartono. Nuo jo piešinys perkeliamas ant sienos nusmailintu pagaliuku įspaudžiant kontūrą arba sinopitu paryškinant linijas. Tapoma ant drėgno intonaco seansais (giornata). Tinkui džiūstant gesintos kalkės prisijungia ore esantį anglies dioksidą ir kietėja sudarydamos kristalinę kalcio karbonato plėvelę, padengiančią ir apsaugančią tapybos paviršių. Kai kada al fresco derinama su al secco technika. Al fresco kūrinys dažnai apibendrintai vadinamas- freska. Al fresco atsirado etruskų kultūroje, labiausiai paplito Europos viduramžių ir renesanso dailėje, Lietuvole – nuo XIV a. pab.

Al secco (sk. al seko; it. ant sauso), sienų tapybos technika ant sauso tinko. Ne tokia patvari kaip al fresco, nes tapybos paviršiuje nesusidaro apsauginė kristalinė plėvelė. Pigmentas maišomas su kalkių skiediniu, į kurį dedamas rišiklis – kiaušinio baltymas arba klijai. Al secco taikyta jau sen. dailėje, nuo XIV a. – Europos dailėje al fresco korektūroms, vad. pentimentui, ir kaip savarankiška technika. Ppr. tapoma pagal iš anksto parengtą kartoną.

Enkaustika (gr. Enkaustike) – kitaip vaško tapyba. Tapoma dažais kurių rišiklis vaškas. Šie vaško dažai šilti arba šalti tepami ant pašildyto pagrindo.

Enkaustika – vandeniui, o ypač šviesai atspari tapybos technika. Ji žinoma nuo V a. pr, Kr. sukurta Egipte. Itin įspūdingi enkaustikos pvz. Fajumo kapavietės (I – Iva.) mumijų portretai ir ankstyvosios krikščionybės ikonos (VI – VII a.) Sinajaus šv. Kotrynos vienuolyne.

Viduramžiais enkaustika išstūmė kitos tapybos
technikos. Prisimenant antikos tradicijas ją stengtąsi atgaivinti renesanso epochoje, o ypač XVIII a.

Sgrafitas – tai sienų dekoravimo būdas kelių sluoksnių spalvotu tinku. Jis atsirado Italijoje XV – XVI a. ir greitai paplito visoje Europoje. Sgrafito technika dažniausiai buvo taikoma dekoratyvinės bei ornamentinės tapybos darbams, o kartais ir figūrinėms kompozicijos. Sgrafito technika tai plonas viršutinis sienos tinko sluoksnis pagal tam tikrą piešinį nukrapštomas iki apatinio skirtingos spalvos sluoksnio. Jų gali būti du trys ir daugiau. Sgrafito technikai būdingas tinko faktūros, spalvos ir piešinio linijų žaismas.

al fresco

al secco



Nijolė Vilutytė. Freska – sgrafitas. “Gailestingumo motina”

2003-2004

3. IŠ SIENINĖS TAPYBOS ISTORIJOS

Mokslininkai, tyrinėdami meno kūrinius, siekia nusakyti vienos ar kitos civilizacijos kultūros ir meno ištakas, ypatybes, tęstinumą, reikšmę kitų civilizacijų kultūrai. Moksliniai meno tyrinėjimai atskleidžia kaip formavosi meno stiliai, kito žmogaus požiūris į meną.

Meno istorijos ir dailės pažinimo mokymo tikslas – visapusiškai lavinti vaiko asmenybę, plėtoti jo kūrybines galias, ugdyti meno žinovą, kultūros puoselėtoją.

Meno reikšmę žmogaus gyvenime nusako meno funkcijos:

– estetinė (ugdo estetinius jausmus, tobulina žmogų ir aplinką, skatina siekti harmonijos ir grožio);

– pažintinė (meno kūrinys supažindina su įvairių epochų aukštinamomis vertybėmis, istoriniais momentais, religija);

– komunikacinė (menas yra tarsi gyja puoselėjanti žmonių bendravimą. Nors ir nemokėdami užsienio kalbų, iš meno kūrinių galime sužinoti apie šalies tradicijas, kultūros ypatumus, nūdienos problemas ir siekius);

– auklėjamoji (menas formuoja visuomenės siekių idealus, auklėja dorą, garbingą žmogų ir pilietį);

– hedonistinė (meno savybė teikti malonumą. Žvelgdami į estetišką meno kūrinį, jaučiame susižavėjimą, pasitenkinimą).

Nuo senų senovės žmogus kuria gožį. Jam neužtenka pavalgyti šiltai apsirengti ir turėti pastogę. Žmogui maža gamtos sukurto grožio. Jis linkęs savaip išreikšti tikrovę. Ilgą laiką menas buvo tapatinamas su grožio sąvoka, o menininkai buvo tie, kurie iš savo amžininkų skyrėsi itin subtiliu „grožio formulės‘‘ suvokimu ir gebėjimu garsais, vaizdiniais, judesiais ja perteikti. Būtina priminti, kad įvairiais laikotarpiais ir įvairiose pasaulio šalyse grožio suvokimas ir pateikimas buvo skirtingas. Tai lėmė geografinė padėtis, religija, nacionalinės tradicijos, kultūros lygis, o ir pačių žmonių skonis ir mada.

Žmogaus – menininko prabudimą liudija pirmieji ornamentai iškalti ar įrėžti akmenyje, kauliniuose ir raginiuose įrankiuose. Ant urvų sienų dažniausiai vaizduoti elniai, bizonai, arkliai, raganosiai ir kiti gyvūnai. Taip siekta juos užkerėti tikintis lengvos medžioklės. Archajinės epochos žmonės, susidūrę su paslaptingomis gamtos jėgomis, ieškojo būdų jas paveikti. Ritualinė poezija, šokiai, dainos, piešiniai ir skulptūros buvo skirtos magijai, todėl žmogus dar nemanė, kad kuria meną.

Priešistorinė Lasko urvo tapyba (Makleno kultūra, apie 15000 pr. Kr.

Senųjų civilizacijų menas pirmiausia tarnavo mirusiųjų kultui, dievams ir valdovų didybei. Ankstyviausios pasaulio civilizacijos gimė Artimuosiuose rytuose. Prieš 6500m. Derlinguose Tigro ir Eufrato upių slėniuose susiformavo pasaulinės kultūros židinys, graikų vadintas

Mesopotamija. Jos gyventojai – šumerai, akadai, babiloniečiai, asirai, chaldėjai, persai – gyveno miestuose, statė milžiniškas šventyklas ir mokėjo rašyti. Geriausiai išlikusi dailės dalis – gliptika. Ji atskleidžia, kad ankstyvoji šumerų meninė kultūra glaudžiai susijusi su mitais, totemine ir ritualine kultūra. Susiformuoja savitas šumerų estetinis žmogaus figūros vaizdavimo kanonas, sutinkamas gausiuose gliptikos ir menkai išlikusiuose reljefinės ir apvaliosios – visatūrės skulptūros kūriniuose. Juose žmogaus nosis vaizduojama iš profilio, akis – iš priekio, o kojos – iš šono. Žmogaus kūnas vaizduojamas ne toks, koks yra tikrovėje, o koks turi būti pagal griežtų kanonų reikalavimų apibrėžtos dailės tradicijas. Kalnai, medžiai, vandens bangos gliptokoje ir reljefuose vaizduojamos sąlygiškai, atsižvelgiant į simetrijos ir ritmo santykius. Milžiniškus deivės Ištarės vartus dengė mėlynos glazūruotos plokštelės, dekoruotos drakonų bei jaučių atvaizdais.

Etruskų menas gyvavo VIII – I a. pr. Kr. Truskai išlaikė savo senovinę vėjo audros ir dangaus religiją, kuri rėmėsi būrimu iš aukojamo žvėries organų. Pirmieji paminklai rytietiški. Graikų įtaka pasireiškia tik VII a. pr. Kr., bet ji nenustelbia pagrindinių etruskų meno elementų. Romėnai juos pavergė. Dažnai tai, kas kildinama iš romėnų, iš tikrųjų yra etruskų palikimas. Romėnų triumfo arka – tai ne kas kita kaip etruskų miesto vartai.

Etruskų tapyba artima rytų stiliui. Antkapinių paminklų, stelų, vežimų dekoracijose sutinkami gyvačių, drakonų,
Gilgamešo, žvėrių ir kovų motyvai. Žmogaus figūra primena ornamentinė struktūra.

Senovės Romos menas gyvavo VIII a. pr. Kr. – 476m.po Kr. 79m. po ugnikalnio Vezuvijaus lava ir pelenais palaidotas Pompėjos miestas, nuo XVIII a. atliekami kasinėjimai. Atkastų namų sienos supažindina su senovės Romos tapyba. Senovės Romos dailininkai mokėjo vaizduoti erdvinę perspektyvą. Sieninės tapybos paveiksluose vaizduojami peizažai, architektūriniai statiniai, žmonių figūros, ornamentai, namų grindis puošė mozaikos.

Babilono Ištarės vartų fragmentas VI a. pr. Kr.

Etruskų Freskos „Tomba del Triclinio“ Tarkvinija (V a. pr. Kr.)

„Misterijų vilos“ sienų tapyba. Pompėja apie 60 pr. Kr.

Romanikos kaip epochos sąvoka isigalėjo tik X – XI a. Prancūzijoje. Romanika – pirmoji po antikos tikra Vakarų meno epocha, jos centrai – Prancūzija, Vokietija ir Italija (ypač Lombardija). Interjere vyrauja monumentali freskų tapyba, o nuo XI a. vis svarbesnis vaidmuo tenka skulptūrai ir dekoratyvinei dailei. Romaniškose Bažnyčiose išvysime sudėtingas skulptūrines grupes, dekoratyvinius reljefus, puošiančius portalus, fasadus, kolonas, timpanus. Dekore vyrauja dangiško pasaulio personažai, tačiau greta regime stilizuotų gyvūnų, paukščių, augalų, fantastiškų gyvūnų, demonų motyvų. Skulptūros ir tapybos paskirtis – perteikti krikščionybės išganymo teoriją ir krikščionių pasaulėvaizdį vaizduojamąja simbolių kalba. Griežta, nuo gamtos formų nutolusi meninė raiška atspindi tokią meno sampratą, kai didaktinis meno pobūdis ir simbolių galia iškeliama virš visų estetinių ir kitų reikalavimų. Žmonių ir daiktų dydžio santykis grindžiamas hierarchiniais ryšiais, o ne tikrove (prasminė perspektyva) – reikšmingos detalės išdidinamos. Tikro klestėjimo romanikoje susilaukė miniatiūrų bei stiklo tapyba. Molbertinė tapyba ant medžio plokščių

Romaninė lubų tapyba Pnteon de los Reyes / Leonas

Gotikos stiliuje sumenko freskų reikšmė, suklestėjo vitražų menas, pradėta plėtoti altorių tapyba.

Renesansas. Stebuklinga renesanso epocha ne tik gimdė talentus, bet ir juos globojo: dailininkai Italijoje buvo pakelti kone Į šventųjų rangą. Vos pasklisdavo gandas, kad kažkas nutapė freską, liaudis plūsdavo jos žiūrėti. Kai tauta sužinodavo, kad iš dirbtuvės į kokį nors vienuolyną bus gabenamas naujas paveikslas – jį lydėdavo milžiniškos procesijos. Kiekviena nauja skulptūra ar geresnio architekto statinys buvo plačiai aptariama turguose ir apdainuojam sonetais. Dailininkams buvo suteikiami riterių, patricijų, tautos didvyrių titulai, per jų laidotuves skambėdavo varpai ir nedirbdavo parduotuvės. Paprasti miestelėnai žvelgė į juos su dievobaiminga pagarba, pasaulietinė ir dvasinė valdžia jiems nuolaidžiavo, o teisėsauga taikė jiems švelnesnį baudžiamąjį kodeksą. Renesansą traktudami kaip pasaulinės kultūros reiškinį, rasime jį už Vakarų Europos ribų: Bizantijoje, islamo kraštuose ir net tolomuosiuose Rytuose.

Renesansas iš esmės pakeitęs estetinį ie intelektualinį Europos klimatą, apėmė laikotarpį tarp gotikos ir baroko. Jis atsirado Italijoje ir pasklido visur, kur tik siekė Italijos įtaka. Tarp kultūros ir meno istorikų nėra vieningos nuomonės, kada baigiasi viduramžiai ir prasideda renesansas. Šių dviejų eposhų riba stumdoma tai į vieną tai į kitą pusę. Istoriškai Italijoje renesanso menas skirstomas į priodus:

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2834 žodžiai iš 9247 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.