SIKŲ RELIGIJA
Sikizmo išpažintojai vadinami sikais, tai yra mokiniais. Sikų
religija susiformavo 15 a. pabaigoje ( apie 1500 m.) Pakistane šiaurės ir
vakarų Indijoje, vadinajame Pandžabe. Čia tais laikais jau buvo
išpažįstamas islamas ir induizmas. Sikų religija abejojantiems dėl
pastarųjų dviejų religijų pasiūlė alternatyvą. Jos pradininkas buvo žinomas
kaip Guru Nanakas (Guru reiškia “mokytojas”).
Sikų judėjimas prasidėjo nuo mažos grupelės žmonių (mokinių),
susibūrusių apie Guru Nanaką (1469 – 1539) ir trokštančių patirti Dievo
buvimą. Ilgaainiui, devynių Nanako pasekėjų dėka, šis būrelis išaugo. Sikų
religija įgijo vis daugiau ir daugiau pasekėjų. Jie sukūrė ir galingas
karines pajėgas, paskui susibūrė į atskirą bendruomenę.
Kadangi Pandžabo kaip valstybės indentiteto stiprėjimą gerokai
nulėmė sikų gyvenimo samprata, nesuklysime sikų religiją pavadine etnine.
Panašiai kaip judaizme ir induizme, būti bendruomenės nariu ir išpažinti
sikų tikėjimą – neatsiejami dalykai. Kaip tik todėl jų tikėjimas tapo
parama ir tiems sikams, kurie gyveno už Pandžabo ribų, – nes suteikdavo
savo išpažinėjams tvirtą indentiškumo jausmą.
PANDŽABAS.
Per Pandžbą ėjo pagrindinis kelias į Indiją. 15 a. jį užgrobė
musulmonai. Pandžabas buvo derlingas, labai tinkamas žemdirbystei regionas
(Pandžabas lietuviškai – “penkios upes”), ir dalis užkariautojų ten
įsikūrė. Guru Nanako gyvenamuoju metu induistai ir musulmonai geveno vieni
šalia kitų.
Mususlmonų įsiveržėliai, vadinamieji mongolai, užėme visą
šiaurės Indiją ir valdė ją iki pat 19 a., kol ji perėjo į britų rankas.
1947 m., kai Indija išsivadavo iš britų valdžios ir atgavo
nepriklausomybę, musulmonai ėmė reikalauti savo tevynės. Tada susikūrė
nauja valstybė – Pakistanas. Pandžabas pasidalijo į dvi pagrindines dalis –
induistų Indiją ir musulmonų Pakistaną. Staiga atsidūrę Pakistane sikai
paliko savo namus ir persikraustė gyventi į Indiją ir į kitas šalis.
DEŠIMT GURU.
Sikizmas kaip guru religija ypatingas tuo, kad Nanakas ir devyni
jo pasekėjai atspindi tam tikrą istorijos tarpsnį – individualiųjų arba
gyvųjų guru laiką. Sakoma, kad jie išpažinę tą pačią tiesą, turėję įpatingą
Dievo įžvalgą ir netgi iš esmės buvę identiški. Sikai sako, jog tie dešimt
guru buvo it viena nuo kitos pridegamos žvakės.
|DEŠIMT SIKŲ GURU |
|Nanakas 1469|
|– 1539 |
|Angadas 1504|
|– 1552 |
|Amaras Dasas 1479 – |
|1574 |
|Ramas Dasas 1534 – |
|1581 |
| Ardžanas |
|1563 – 1606 |
|Haris Govindas 1595 – |
|1644 |
|Haris Krišanas 1656 –|
|1664 |
|Tegas Bahaduras 1621 – |
|1675 |
|Gobindas Singas 1666 – |
|1708 |
Daugelis iš jų tapo guru ir sikų vadais tiktai sulaukę brandaus
amžiaus. Kiekvianą iš jų šiam pašaukimui pasirinko jo pirmtakas, pasvėręs
įpėdinio dvasinę įžvalgą ir vertumą.
Didžioji dalis sikų religinių doktrinų sukurta penkių pirmųjų
guru gyvenimo laikotarpiu. Susidarė sikų bendruomenė kaip teisingos
religijos ieškotojų grupė. Jie gerokai panašėjo į šiaurės Indijos mistikus,
kurie susivienyti su Dievu siekė per meilę ir pasiaukojimą. Pasaulio akyse
sikų religija kaip tik ir išsiskiria dviem pagrindiniais aspektais; vianas
jų – mistiškasis, kitas – agresyvusis, militaristis, kėsinimasis į pasaulį.
Pirmajam didžiajam sikų istorijos periodui (~ 1500 – 1600) būdingi rimti
pasaulietiniai bei politiniai interesai. Kiekvienas iš pirmųjų guru savaip
prisidėjo prie bendruomenės sustiprinimo.
Nanakas mokė, kad “nėra nei induistų, nei musulmonų”. Amaras
Dasas įrengė langarą, bendruomenės valgyklą, kurion maistą tiekdavo iš
bendros virtuvės. Taip guru skatino visų kastų sikus valgyti sykiu,
nepaisant jokiu kastų prietarų, įsismelkusių į kasdienį indų gyvenimą
(Didysis sikų idealas – priešintis indų susiskirstymui į kastas, maištauti
prieš ortodoksus). Toks paprotys stiprino brolybės jausmą. Angadas itin
vertino fizinę ištvermę. Jis rengdavo savo mokinių varžybas. Vėliau tai
pravertė kovojant su musulmonais. Su Ardžanu, penktuoju guru susijęs
lemtingas sikų istorijos posūkis. Jam viešptaujant smarkiai paaštrėjo
politiniai santykiai tarp mususlmonų ir sikų. Jis pastatydino garsųjį Harį
Mandirą, Auksinę šventyklą Amristario mieste, tapusią sikų religinio ir
nacionalinio gyvenimo centru. Tai nepaprastai sustiprino sikų identitetą,
išreiškė jų godas bei viltis. Ramas Dasas įkūrė šventą miestą – Amritsarą.
DIEVAS.
Sikų religijos esmė – guru idėja.
•
Dievas yra tikrasis Guru. Jo dieviškas kuriantysis žodis,
šabada, pasiekė žmoniją kaip pranašystė per dešimtį
istorinių figūrų, kurių kiekviena vadinama guru.
• Sikų bendruomenė, išpažindama dešimtojo guru tikėjimą, pati
irgi vadinama guru.
• Šventas raštas taip pat vadinamas guru (Guru Grantas
Sahibas).
Dievas yra vienintelis, galutinis ir amžinasis Guru (Satguru),
jis suteikia apšvietą ir supratimą tiems mokiniams, kurie iš visos širdies
atsideda Dievo ieškojimui, jo tarnystei. Žmogus nenorėtų susisieti su
Dievu, neturinčiu jokių atributų, todėl Dievas įsikūnija tuose fenomenuose,
kuriuos žmogus pažįsta, per juos žmogui apsireiškia. Žmogaus religinis
gyvenimas kreipiamas į šį artimesnį, prieinamesnį jam Dievo pavidalą.
Tačiau kai sikai teigia, kad tasai Dievas, kurį jie pažįsta, pasižymi
vienokiomis ar kitokiomis savybėmis, tai nereiškia, kad jis buvo kada nors
pasirodęs ar užgimęs žemeje kaip avataras (“tas kurs nusileidžia,
nužengia”, liaudiškoje induizmo sampratoje Višnaus pasirodymas žemėje, kad
primintų amžinąsias vertybes ir išsklaidytų iliuzijas). Dievo neįmanoma
apibūdinti, visgi sikai kreipiasi į jį kaip į gailestingąjį, visagalį,
amžinąjį. Jo valia nulemia viską tiek gera, tiek bloga. Jis esti visame
kame – ir niekingiausiame kirmine, ir galingame dramblyje. Sikų Dievas
sukūrė pasaulį, per kurį žmogus pajėgia bent iš dalies perprasti Dievo
galybę ir valią. Dievo malonė leidžia nuoširdžiai tikintiems pažinti jį
maldoje ir meditacijoje. Sikų religija savo gyvastingumą semia iš
mistingumo. Pirmųjų mokinių, susibūrusių aplink Nanaką , tikslas ir buvo
atsidėjus medituoti, kartoti Dievo vardą ir pan. Nanakas atvėrė savo
pasekėjams kelią prie tikrojo Guru, jis subūrė tikinčiųjų broliją, kuri
susirinkusi giedodavo himnus. Per himnus jų širdys pakildavo iki Dievo, o
Dievas įeidavo į besimeldžiančiųjų širdis.
“Egzistuoja tik vienatinis Dievas, kuris vadinamas Teisinguoju,
vadinamas Kūreju; jis nepažįsta baimės ar neapykantos, jis nemirtingas, jis
niekuomet nebuvo pradėtas, jis egzistuoja patsai savaime, didis ir
gailestingas. Teisinga buvo pradžioje, Teisinga buvo pačioje pabaigoje,
Teisinga yra ir nūnai, o Nanake, Teisinga bus ir visuomet ateity” – Guru
Nanako himno pradžia iš rinkinio “Adi Grantas”. Sikai jį kalba kas rytą,
išreikšdami savo tikėjimą.
HALSA.
Tradicija byloja, kaip Gobindas Singas sukūre Pantą (kelią, arba
taką, kuriuo eina ieškantys Dievo; šis terminas taikomas ir apibūdinant
pačią visuomenę). Guru liepęs sukviesti tikinčiuosius ir metęs jiems iššūkį
– kas iš jų išdrįsią paaukoti už tikėjimą savo gyvybę? Šitaip jis patikrino
jų ištikimybę. Ir kiek padvejoję penki vyrai pasisiūlė paaukoti savo gyvybę
guru. Tačiau šis jų nenužudė, tik aprengė naujomis uniformomis ir pristatė
žmonėms kaip penketą savo išrinktųjų. Jie ir tapo naujosios, nesuteptųjų
bendruomenės, halsos, nariais. Sikai tikėjo, jog naujoji bendruomenė įgis
itakingumą bei jėgą, ir tai jai pravers ginant tikėjimą ir kuriant griežtos
moralės visuomenę. Vardai “Singas” (Liūtas) ir “Kaura” (Princesė),
suteikiami naujosios bendruomenės vyrams ir moterims, pakeisdami kastos
duotuosius vardus bei panaikindami moterų beteisiškumą, turėjo simbolizuoti
naują sikų statusą pasaulyje, kurį jie tikėjo išsikovosią.
Berniukai ir mergaitės sulaukę keturiolikos metų, gali būti
inicijuojami į halsos bendruomenę ir tapti pilnateisiais jos nariais. Šis
ritualas paprastai vadinamas krikštijimu. Šis priėmimo aktas tarsi įveda
nūdienos sikus į tą šventąją būseną, kuri ,jų įsitikinimu, vyraujanti
iniciacijos dieną.
Penki garbingi bendruomenės nariai atstovauja Gobindo Singo
išrinktiesiems. Sugiedoję prideramas giesmes, bei ištirpinę vandenyje
cukraus, apšlaksto šiuo tirpalu jiems galvas bei akis. Naujai inicijuotieji
supažindinami su halsos narystės, lojalumo brolijai bei moralinio elgesio
taisyklėmis. Plaukus jie privalo nešioti nenukirptus, vengti